Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-04-13 · Civilinė byla Nr. e2A-968-430/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-13
Bylos Nr.
e2A-968-430/2021
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Loreta Braždienė
Suinteresuotas asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių, Verkių regioninių parkų direkcijos, J. R., Č. J., A. B.
Pareiškėjas
A. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-968-430/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32261-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.2; 3.3.1.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 13 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, J. R., Č. J. (Č. J.) ir A. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, kurio 0,1280 ha ploto dalį asmeninės nuosavybės teise valdo A. K., buvo sodyba.

2. Pareiškime nurodė, kad nuosavybės teisės į šį žemės sklypą buvo atkurtos pareiškėjo motinai D. K. ir pareiškėjo močiutei A. J. 2019 m. kovo 19 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimais Nr. 46S-75-(14.49.3.) ir Nr. 46S-76-(14.49.3.), viso žemės sklypo plotas yra 1,6351 ha. Nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų 1.2 punkte nustatyta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, būdas – parengus žemės valdos projektą. Žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas siekia atstatyti buvusį senelio V. J. (V. J.) apie 1936 m. pastatytą gyvenamąjį namą, kurio faktiškai po 1942 m. apgadinimo ir 1950 m. išardymo (pamatai išardyti apie 1951–1952 m.), neliko. Pažymėjo, kad pareiškėjos senelis V. J. iki žemės nacionalizacijos 1940 m. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise valdė 1,83 ha ploto žemėvaldą. Šį faktą nustatė Vilniaus miesto apylinkės teismas 1997 m. sausio 15 d. ir 2002 m. vasario 22 d. sprendimais. Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2002 m. vasario 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A-2-22-27/2002 nustatė, kad V. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. J., (duomenys neskelbtini), po savo tėvo P. J. mirties iki (duomenys neskelbtini) kiekvienas valdė asmeninės nuosavybės teise po 1,83 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime. Pažymėjo, kad faktiškai pareiškėjo prosenelis P. J. nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini), ne tik 3 dešimtinės žemės, bet ir gyvenamąjį namą, kuriame gyveno su savo šeima žmona ir sūnumis V. ir L. Šis gyvenamasis namas yra išlikęs, o šiuo metu jo adresas (duomenys neskelbtini), (buv. (duomenys neskelbtini)). Šiame gyvenamajame name liko gyventi P. J. sūnus L. J. su žmona M. J. ir vaikais. Aptariamuoju laikotarpiu statinių statyba ir teisinis jų registravimas nebuvo vykdomas. Pareiškėjo senelis V. J. su A. B. (po santuokos A. J.) susituokė (duomenys neskelbtini) metais. Būdami santuokoje jie apie 1936 m. pasistatė savo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), po P. J. mirties paveldėtoje žemėje, kuriame gyveno maždaug iki 1942 metų. Prasidėjus karui V. J. pastatytas gyvenamais namas (duomenys neskelbtini) kaime po bombardavimo buvo apgriautas (išdaužti langai ir durys su staktomis, apgriuvo lubos), todėl jame nebuvo įmanoma gyventi. Kaip pareiškėjui pasakojo močiutė A. J., apie 1951–1952 m. buvo išardyti ir likę šio V. J. apie 1936 m. pastatyto gyvenamojo namo pamatai, kurie trukdė kolūkiui dirbti žemę. Pareiškėjas nurodė siekiantis atstatyti buvusį senelio V. J. apie 1936 m., pastatytą gyvenamąjį namą, kurio faktiškai po 1942 m. apgadinimo ir 1950 m. išardymo (pamatai išardyti apie 1951–1952 m.) neliko. Pažymėjo, kad visas žemės sklypas yra Verkių regioniniame parke ir patenka į Turniškių kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos teisės aktuose nustatytos sąlygos atstatyti šį gyvenamąjį namą. Nustačius juridinį faktą, pareiškėjas įgys subjektinę teisę parengti žemės valdos projektą tikslu nustatyti sodybos vietą, parengti namo projektą ir gauti statybos leidimą. Pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, nes archyvuose tokių dokumentų neišliko arba jie nebuvo perduoti saugoti archyvui. Pareiškėjas negali kitokia tvarka, t. y. ne teismo, gauti dokumentus, patvirtinančius juridinę reikšmę turintį faktą. Pabrėžė, kad pareiškėjo motinai D. K. ir pareiškėjo močiutei A. J. jau po jų mirties 2019 m. kovo 19 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į V. J. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjas paveldėjo jų žemės sklypo dalis ir yra 0,128 ha žemės ploto savininku todėl turi teisę kreiptis į teismą dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Atsiliepimas

3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija (toliau – Direkcija) atsiliepime su pareiškimu nesutiko. Teigė, kad pareiškėjas nurodė teismui netikslias faktines aplinkybes. Direkcijos nuomone, nėra teisinio pagrindo nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, o pareiškėjo tikslas – įteisinti kitoje civilinėje byloje, iškeltoje dėl neteisėtos statybos, savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą. Nurodė, kad nagrinėjamas žemės sklypas yra valstybės saugomo Verkių regioninio parko kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ buvo įsteigtas Valstybės saugomas Verkių regioninis parkas, kurio steigimo tikslas – išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį ir vertingus Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 patvirtintuose Verkių regioninio parko nuostatuose įtvirtinta, kad Verkių regioninio parko paskirtis yra išsaugoti Žaliųjų ežerų gilius dubaklonius, Neries šlaitus, Turniškės, Riešės ir Baltupio (Cedrono) upelių paslėnius; kultūros paveldo vertybes, iš jų Verkių dvaro ansamblį su parku, senųjų tvenkinių sistema, senąja dvarviete ir Kalvarijų kultūros kompleksą – Šv. Kryžiaus bažnyčią ir Kryžiaus kelią, Trinapolio vienuolyno ansamblį, istoriškai susiklosčiusių kelių trasas, jų aplinką; išsaugoti gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, augavietes; atkurti pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus; reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintuose Verkių regioninio parko nuostatų 9 punkte įtvirtinta, kad šioje teritorijoje draudžiama suteikti naujus sklypus namų statybai. Direkcijos nuomone, nors pareiškėjas pareiškime nurodo, kad siekia atstatyti buvusį apie 1936 m. senelio V. J. pastatytą gyvenamąjį namą, tačiau jokių juridinių faktų apie šią statybą nepateikia. Pareiškime nurodyta, kad V. J. tėvas P. J. iki 1924 m. gyveno, šiuo metu registruotoje sodyboje Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Taip pat, kad pats V. J., jau po tėvo mirties, iki (duomenys neskelbtini) metų gyveno (duomenys neskelbtini) kaime su šeima, tačiau adresas nenurodomas. Tik vėliau, 1960 m. liepą, įsigijo gyvenamąjį namą, kurio adresas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), ir kuris iki šiol yra išlikęs. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, duomenų apie neva statytą apie 1936 metais dar vieną gyvenamąjį namą ar jo buvimo vietą nėra, tik tiek, kiek pasakoja pats pareiškėjas (esą statyta (duomenys neskelbtini) kaime), šio namo tiksli vieta nenurodoma (galimai tėvo valdyto (duomenys neskelbtini) arba prie jo). Pažymėjo, kad iš 1950 m. rugpjūčio 11 dienos akto aišku tik tiek, kad išrinktas nebaigtas statyti 4x4x2,5=40 kubinių metrų dydžio be lubų, durų ir rėmų, šiaudiniu stogu pastatas, duomenų apie jo buvusią vietą ar gyvenamąją paskirtį dokumentų nepateikta. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, pareiškėjo pateikto žemėlapio (mastelis 1:25000) ištraukoje, parengtos uždarosios akcinės bendrovės „Traksalis“ (toliau – UAB „Traksalis“), matosi, kad nurodytoje teritorijoje, šalia viena kitos, buvo 3 sodybos, kurios šiuo metų taip pat yra – tai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (viena sodyba (duomenys neskelbtini) aukščiau ir dvi kitos žemiau), tiesiog dėl seno (1930–1950 m.) kartografavimo (koordinačių sistema 1942 m.) ir tuo metu rengiamų žemėlapio bei planų mastelio ir netikslumo nėra galimybių nurodyti faktinės, tikslios šių trijų sodybų vietos, tik jų skaičių (3 buvusios ir šiuo metu dar esamos sodybos). Tiksliems duomenims nustatyti, tokiems kaip faktinė pastato ar žemės sklypo vieta, ir anksčiau ir šiais laikais rengiami stambesnio mastelio planai – 1:1000 ar 1:500, o ne masteliu 1:25000, kaip pateiktas pareiškimo priedas Nr. 10. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų nėra aiški nei tiksli vieta, kurioje neva buvo pastatytas 1936 m. gyvenamasis namas, nei išrinkto 1950 m., nebaigto statyti pastato paskirtis. Duomenų, įrodančių, kad grąžinto paveldėtojams žemės sklypo dalyje prie Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sodybos kada nors faktiškai buvo teisėtai pastatyta dar viena sodyba, nėra.

4. Suinteresuoti asmenys J. R., Č. J. ir A. B. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė ir į teismo posėdį neatvyko.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė pareiškime nurodytas aplinkybes ir papildomai paaiškino, kad pareiškimu siekiama teisėtų tikslų – atkurti buvusią sodybą, gauti tokią statybą leidžiančius dokumentus. Pažymėjo, kad pareiškėjo motinai D. K. ir pareiškėjo močiutei A. J. ne dėl jų kaltės, o dėl užsitęsusių teisinių procedūrų ir teisminių procesų tik po jų mirties 2019 m. kovo 19 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į V. J. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos teisės aktuose nustatytos sąlygos, o nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas įgys subjektinę teisę parengti žemės valdos projektą tikslu nustatyti sodybos vietą, parengti namo projektą ir gauti statybos leidimą, kad galėtų atstatyti senelio V. J. sodybą, jo turėtoje natūrinėje žemėje.

Atsiliepimas

6. Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Direkcijos atstovė palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes ir prašė pareiškimą atmesti. Papildomai paaiškino, kad tokie atvejai, kaip nagrinėjamu atveju, yra itin reti. Akcentavo, kad nurodytoje vietoje visuomet buvo tik 3 sodybos, kurios ir šiuo metų yra (t. y. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), o vietoje vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Mano, kad pareiškėjas pareiškimu galimai siekia neteisėtų tikslų, nes aktualioje teritorijoje draudžiama suteikti naujus sklypus namų statybai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo A. K. ieškinį tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo sodyba. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas sodybos atstatymo tikslu.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjui A. K. nuosavybės teise priklauso 0,1280 ha ploto dalis žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Turniškių kraštovaizdžio draustinyje. Nuosavybės teisės į minėtą Žemės sklypą buvo atkurtos pareiškėjo motinai D. K. ir pareiškėjo močiutei A. J. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 46S-75-(14.49.3.) ir 2019 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 46S-76-(14.49.3.). Minėtų sprendimų 1.2 punkte nustatyta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, būdas – parengus žemės valdos projektą. Pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, tikslu nurodytoje vietoje, atkurti buvusią sodybą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kitoje civilinėje byloje yra pareikštas ieškovės Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinys atsakovams D. K., A. K., R. K. dėl įpareigojimo nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, bei atsakovų A. ir R. K. su mažamečiais vaikais iškeldinimo. Šiuo ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovus savo lėšomis per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą dviejų aukštų gyvenamąjį namą šalia gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad šiuo metu šis galimai neteisėtai pastatytas statinys pastatytas kitoje vietoje (de facto esantis ir planuose žymimas pastatas (duomenys neskelbtini)) negu, anot pareiškėjo, buvo sodyba, kurią siekiama atkurti.

9. Teismas pažymėjo, kad tik suinteresuotas asmuo Direkcija nesutiko su pareiškėjo pareiškimu ir motyvavo nesutikimą tuo, kad nėra neginčijamų sodybos teisėtos statybos ir buvimo žemės sklype įrodymų. Pabrėžė, kad jei istorinių šaltinių ar kitų duomenų dėl įrodinėjamos faktinės aplinkybės netrūktų, nebūtų pagrindo bylai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atkreipė dėmesį į tai, kad laikotarpiu iki 1940 m. kaimo vietovėje pastačius gyvenamąjį namą, jo teisinė registracija nebuvo privaloma. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad sodybos liekanų žemės sklype neliko. Pareiškėjas įrodinėja juridinio fakto nustatymo pagrindą kompetentingų specialistų atliktais tyrimais ir išvadomis – istorinių žemėlapių (1928–1929 m. topografinio žemėlapio, 1950 m. topografinio žemėlapio, 1953 m. ortofotografinio žemėlapio) sugretinimo ir juose esančių duomenų analize dėl sodybos egzistavimo praeityje, žemės sklypo pririšimo prie 1950 m. topografinio žemėlapio planu, parengtu 2019 m. spalio 24 d. kadastrinius matavimus atliekančios įmonės UAB „Traksalis“.

10. Teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kilusius klausimus, reikalaujančius specialių žinių, t. y. specialių žinių istorinių topografinių ir ortofotografinių žemėlapių analizės srityje, be kita ko, įvertinęs suinteresuoto asmens Direkcijos poziciją dėl teikiamų įrodymų galimo nepatikimumo, 2019 m. spalio 16 d. nutartimi byloje skyrė teismo ekspertizę, pavedė ją atlikti ekspertui Giedrius Paužuolis, turinčiam reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Teisme gautas atliktos teismo ekspertizės aktas, kuriame suformuota išvada, kad įvertinus nagrinėtų žemėlapių visumą galima užtikrintai (pagrįstai) teigti, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribose laikotarpyje nuo 1928 iki 1952 m. egzistavo sodyba (atskiras gyvenamasis pastatas su kiemu/sodu/daržu šalia jo). Iš 2020 m. lapkričio 19 d. teismo ekspertizės akto tapo akivaizdu, kad sutartinis ženklas, kuriuo pažymėta buvusi sodyba, 1950 m. topografiniame žemėlapyje patenka būtent į žemės sklypą. Ekspertas išnagrinėjo tris istorinius žemėlapius (1928–1929 m. topografinį žemėlapį, 1950 m. topografinį žemėlapį, 1953 m. ortofotografinį žemėlapį), sugretino juos, nustatė juose įžiūrimų sodybų skirtumus žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų atžvilgiu, nurodė, kokios priežastys gali lemti skirtinguose žemėlapiuose vaizduojamos informacijos (pavyzdžiui, sodybų skaičių, jų vietos) skirtumus, palygino bylai aktualių topografinio ir ortofotografinio žemėlapių patikimumą jų sudarymo aplinkybių ir mastelio kontekste.

11. Teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, sugretinęs juos su ekspertizės akto išvada, konstatavo, kad esama pakankamai faktinių duomenų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, buvo sodyba.

12. Teismas, atsižvelgdamas į suinteresuoto asmens Direkcijos abejones dėl ekspertizę atlikusio į teismo ekspertų sąrašą įrašyto eksperto kompetencijos, pažymėjo, kad skiriant teismo ekspertizę ir ją atliksiantį ekspertą suinteresuotas asmuo prieštaravimų nereiškė, kito eksperto kandidatūros nesiūlė, o susipažinęs su atlikta teismo ekspertize bei jai prieštaraudamas, pakartotinės ekspertizės skirti teismo neprašė. Be to, teismo eksperto kompetenciją patvirtina byloje esantys duomenys. Teismas vertino, kad abejoti teismo eksperto specialiosiomis žiniomis atliekant žemėlapių sugretinimą, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo.

13. Teismas vertino, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, paneigiančių teismo ekspertizės išvadą, o suinteresuotas asmuo Direkcija nesutikimą su pareiškimu ir ekspertizės akto išvadomis grindė tik nuomone ir hipoteze. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškimas teikiamas sodybos atstatymo, o ne naujo sklypo namų statybai skyrimo tikslu. Teismas neturi pagrindo nesiremti eksperto išvadomis, kurios paneigia suinteresuoto asmens įsitikinimą, esą (duomenys neskelbtini) kaime buvo tik trys sodybos. Iš istorinių planų analizės, atliktos minėtame ekspertizės akte, matyti, kad skirtingais laikotarpiais (duomenys neskelbtini) kaime buvo daugiau negu trys sodybos ir tą lėmė faktinės vietovės situacijos kaita. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gatvės namų numeracija nenuosekli – po (duomenys neskelbtini) numerio seka (duomenys neskelbtini) numeris, t. y. trūksta (duomenys neskelbtini), o iš paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtas galimai neteisėtai pastatytas statinys, kas, savo ruožtu, netiesiogiai taip pat įrodo, kad esama sodybų skaičiaus dinamikos atskirais istoriniais laikotarpiais. Pažymėjo ir tai, kad įstatyme neribojama iki kada sodyba turi būti buvusi, t. y. nėra nurodyta kokiu laikotarpiu ji dar turėjo egzistuoti kaip sodyba, nenurodyta, kad sodybos sugriovimas (išardymas) iki tam tikro laiko jau negali sukelti teisinių pasekmių žemės sklypo savininkui, turinčiam sklypą saugomoje teritorijoje. Taip pat pažymėjo, kad teisės norminiais aktai nereikalauja nustatyti asmenį, kuris buvo buvusios sodybos savininku, teismų praktikoje taip pat nėra nuostatų, jog nagrinėjant juridinio fakto dėl sodybos buvimo fakto, būtų būtinas sodybos savininko nustatymas, tuo tarpu byloje pateikta teismo ekspertizė iš esmės vienareikšmiškai patvirtino, kad pareiškėjo nurodomu galimo sodybos egzistavimo laikotarpiu aktualiame žemėlapyje (1950 m. topografiniame žemėlapyje) yra pažymėta sodyba, kuri patenka būtent į žemės sklypo ribas, įvertinus visas paklaidas. Teismas pažymi, kad prielaidai, jog 1950 m. topografiniame žemėlapyje buvo padaryta klaida, žymint šią konkrečią sodybą, pagrįsti, suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų. Teismas Atkreipė dėmesį, kad teismo ekspertas, siekdamas pašalinti visus proceso dalyviams kilusius neaiškumus, susijusius su jo atlikta teismo ekspertize, teismo posėdyje teismui pateikė išsamius atsakymus į pareiškėjo ir suinteresuoto asmens pateiktus klausimus ir pastabas, paprastai ir aiškiai nurodydamas, kodėl vienu ir kitu atveju buvo prieita prie atitinkamų išvadų. Teismas konkrečiu atveju neturi pagrindo abejoti eksperto, t. y. asmens, turinčio specialių žinių, paaiškinimais. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog eksperto išvados yra ne tokios, kokių tikėjosi suinteresuotas asmuo, nesudaro pagrindo teigti, kad ekspertizė atlikta netinkamai.

14. Teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, ekspertizės aktą, konstatavo, kad esama pakankamai faktinių duomenų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, buvo sodyba.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Suinteresuotas asmuo Direkcija pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti kaip neįrodytą, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Nagrinėjamoje byloje ginamas viešas interesas, nes žemės sklypas yra valstybės saugomo Verkių regioninio parko kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Bylose, susijusiose su viešojo intereso gynimu, teismas privalo būti aktyvus ir imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos reikšmingos aplinkybės. Nagrinėjama byla išnagrinėta neįtraukus visų suinteresuotų asmenų. Pirmosios instancijos teismas iš dalies byloje rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-1532-129/2011 (2A-809-585/2014) surinktais įrodymais. Toje byloje suinteresuotais asmenimis be Direkcijos taip pat dalyvavo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Nagrinėjamu atveju byloje buvo siekiama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą sodybos atstatymo tikslu, t. y. siekiama, kad teritorijoje, kurioje statyba iki šiol buvo draudžiama, būtų galima statyti gyvenamąjį namą. Dėl tokio juridinio fakto gali keistis saugomos teritorijos, t. y. Turniškių kraštovaizdžio draustinio teritorijos, žemės naudojimo paskirtis (naudojimo būdas), dėl to teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje sukelia teisines pasekmes minėtoms institucijoms. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendimas turi būti panaikintas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16.2. Teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, remdamasis abstrakčiais liudytojų parodymais, kurių pagrindų teismas 2011 m. byloje tokį faktą atsisakė nustatyti kaip neįrodytą. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktą ir kitaip pasisakė dėl prejudicinių faktų nei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendime.

16.3. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, ekspertas, surašęs 2020 m. lapkričio 19 d. ekspertizės aktą, buvo šališkas; pateikė išvadas (nuomonę) klausimais, kurie išeina už jo kompetencijos ribų; išvados (nuomonė) grindžiama nepakankama ekspertiniams tyrimui atlikti medžiaga. Atsižvelgiant į tai, kad ekspertizės aktas parengtas šališkai, teismas turėjo ypač kritiškai jį vertinti. Pažymi, kad ekspertas Giedrius Paužuolis negalėjo atlikti istorinės-kartografinės ekspertizės, negalėjo nustatinėti ar atitinkamu laikotarpiu sodyba ginčo žemės sklype buvo ar ne. Šio eksperto kompetencija apsiriboja tik žemėlapių grafiniu palyginimu ir susiejimu. Ši kompetencija nepaima vertinti istorinių, karinių žemėlapių tikslumo. Ekspertizės aktas ir išvados parengtos neįvertinus viešai prieinamų šaltinių žemėlapių. Ekspertizė yra prieštaringa, o padarytos išvados nenuoseklios.

16.4. Teismas nepagrįstai neišreikalavo dokumentų, susijusių su nuosavybės į žemę atkūrimu., tame tarpe ir civilinės bylos, išnagrinėtos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1997 m. sausio 15 d. sprendimu, dėl to teismas neišsamiai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, neatskleidė bylos esmės.

16.5. Pareiškėjas privalėjo įrodyti aplinkybes dėl sodybos buvimo fakto ginčo sklype. Šių aplinkybių neturėjo įrodinėti suinteresuotas asmuo Direkcija. Pareiškėjas neįrodė, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 1936–1950 m. laikotarpiu buvo sodyba, t. y. kompleksas statinių, gyvenamasis namas su priklausiniais, bet ne neaiškios paskirties statinys 4x4 m. dydžio (t. y. iki 16 kv. m).

Atsiliepimas

17. Pareiškėjas A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 6 d. sprendimą.

18. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

18.1. Pareiškėjas nesutinka, kad apelianto pateikti nauji rašytiniai įrodymai būtų prijungti prie bylos, nes jie galėjo būti pateikti jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir gali užvilkinti bylos nagrinėjimą. Pažymi, kad net ir apelianto teikiamoje 1941–1945 m. aeronuotraukoje nėra prieštaringų duomenų, jog pareiškėjo sodyba neegzistavo, priešingai ji yra užfiksuota, o tai niekaip neprieštarauja ekspertizės akto išvadoms.

18.2. Pareiškėjo manymu, apelianto pozicija yra nenuosekli, prieštaringa, nemotyvuota, paremta prielaidomis, o pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė visus byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą.

18.3. Pažymi, kad byloje nebuvo ir nėra jokio ginčo, jog žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra vertingoje valstybės saugomoje teritorijoje – Verkių regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje ir jam taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, taip pat draustinių apribojimai. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, priešingai, teismas buvo aktyvus, siūlė šalims teikti ekspertų kandidatūras, suformuluoti jam klausimus raštu, savo iniciatyva prijungė civilinę bylą Nr. 2-1532-129/2011 (2A-809-585/2014). Byloje nėra jokio viešo intereso pažeidimo, kurį reikėtų ginti, o šiuo atveju pareiškėjas, pateikęs pareiškimą, realizuoja jam suteiktas teises, įtvirtintas teisės aktuose.

18.4. Nesutinka, kad apelianto skunde nurodytos valstybinės institucijos turėjo būti įtrauktos į bylą suinteresuotais asmenimis. Pažymi, kad ši nagrinėjama ir civilinė byla Nr. 2-1532-129/2011 iš esmės buvo skirtingos bylos, su kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), nelaikytina žemės sklypo bendrasavininke. NŽT nevaldo patikėjimo teise ginčo žemės sklypo dalies, dėl to ginčo juridinis faktas jai nesukels jokių teisinių pasekmių. Dėl kitos valstybinės institucijos įtraukimo pažymi, kad Direkcija, o ne Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, traukiamos suinteresuotais asmenimis civilinėse bylose, kuriose siekiama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl sodybų atstatymo, tokios praktikos laikosi ir teismai.

Žemesnės instancijos teismas

18.5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir pagrįstai rėmėsi rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-1532-129/2011 (2A-809-585/2014). Teismas tinkamai įvertino šioje byloje pateiktus įrodymus.

18.6. Nesutinka su apelianto pozicija, kad teismas apskritai turėjo nutraukti tokią bylą, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (t. y. 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1532-129/2011, 2A-809-585/2014). Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-38768-1014/2019 buvo atsisakęs priimti pareiškėjo pareiškimą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1977-560/2019 sprendimą panaikino.

18.7. Nesutinka su skundo argumentais dėl teismo eksperto šališkumo, eksperto išėjimo iš kompetencijos ribų ar išvadų grindžiamų nepakankama medžiaga. Pažymi, kad teismui skiriant teismo ekspertizę, Direkcija prieštaravimų ekspertui nereiškė, kitos eksperto kandidatūros nesiūlė, neprašė atlikti pakartotinė teismo ekspertizės, nušalinimo teismo ekspertui neteikė. Priešingai nei nurodo apeliantas, teismo ekspertas buvo objektyvus, išvadas teikė savo kompetencijos ribose griežtai vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais tyrimo metodais, gautus rezultatus objektyviai pagrįsdamas motyvuotais argumentais. Teismo eksperto kompetenciją patvirtinantys dokumentai pateikti byloje, dėl to abejoti teismo eksperto kompetencija nėra teisinio pagrindo. Teismo ekspertizės aktą sudaro 47 lapai, aktas yra išsamus. Teismo ekspertas tiek prieš sutikdamas atlikti teismo ekspertizę, tiek ją atlikdamas, raštiškai aiškiai nurodė bei argumentuotai pagrindė, kad jo turima kvalifikacija (kompetencija) yra visiškai tinkamos teismo suformuluotoms užduotims atlikti. Tą patį teismo ekspertas patvirtino teismo posėdžio metu, be kita ko, nurodė, kad analogiškus tyrimus atlieka jau daugiau kaip 15 metų, savo tyrimo rezultatus tvirtina ir jais neabejoja, bei siūlė, apeliantui, kylant abejonių tyrimo rezultatais, inicijuoti to paties darbo atlikimą bet kuriam kitam specialistui bei objektyvumo dėlei palyginti gautus rezultatus. Apelianto atstovas kaltina teismo ekspertą, neva jis netyrė aibės kitų dokumentų, įvairių žemėlapių, nevertino „viešai prieinamų“ šaltinių. Pareiškėjo nuomone, apelianto atstovas apskritai nėra susipažinęs su ekspertų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, todėl nesiorientuoja šios veiklos srityje. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismo ekspertas turi teisę savarankiškai pasirinkti atliekamų tyrimų būdus. Teismo ekspertas ekspertizės akte aiškiai nurodė kokius tyrimo būdus pasirinko ir kokias metodikas taikė, kad būtų objektyviai atskleista ginčo esmė jam užduotų klausimų kontekste. Procesinių teisės aktų kontekste apskritai tik teismo pateikta papildoma medžiaga gali būti autentiška ir patikima. Teismas pagrįstai įvertino, kad ekspertizės akte pažymėta, kad 1950 m. 2-ajame istoriniame žemėlapyje daugelis tikrintų vietovės objektų (kitų sodybų, kelių jų sankryžų, miško kontūrų) padėtis itin tiksliai atitinka faktinę vietovės situaciją, todėl teigti, kad išskirtinai vienintelė dabartinė sodyba (duomenys neskelbtini) buvo tyčia pažymėta klaidingai, nėra pagrindo – ši sodyba tiesiog nebuvo dešifruota. Teismo eksperto vertinimu taip galėjo atsitikti dėl to, jog sodyba, kurios dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), glaudžiai ribojasi su mišku. Pažymi ir tai, kad apelianto atstovė pirmosios instancijos teisme nuolat tvirtino, kad aptariamoje teritorijoje buvo trys sodybos ir jos visos yra likusios. Šios prielaidos taip pat paneigtos ekspertizės akte. Ekspertizės akto 23–27 psl. nurodyta, kad aptariamoje teritorijoje aktualiu laikotarpiu buvo nuo keturių iki šešių sodybų ir du atskirai stovintys namai. Taigi, ekspertizės aktas yra nuoseklus, aiškus, motyvuotas ir pagrįstas, o apeliaciniame skunde nurodyti tik apelianto samprotavimai ir prielaidos, kurios nepaneigia teismo eksperto pateiktų išvadų.

Šalies argumentai

18.8. Apeliantas skunde teigia, kad teismas Direkcijos prašymu neišsireikalavo dokumentų susijusių su Žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės atkūrimu ir 1997 m. sausio 15 d. civilinės bylos Nr. 2¹⁸-447, o neišreikalavęs ir neištyręs šių dokumentų susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu neišsamiai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes. Šie apelianto teiginiai paneigiami byloje esančiais rašytiniais dokumentais. Jau kartu su pareiškimu pareiškėjas pateikė nuosavybės teisių į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) atkūrimo sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį pareiškėjo motinai ir senelei. Taip pat byloje pateiktas ir šio žemės sklypo planas. Iš šių dokumentų akivaizdžiai matyti, kaip ir teigia Direkcija, jog nuosavybės teisės į šį ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo atkurtos natūra, kaip į neužstatytą, laisvą žemę, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybė teisių atkūrimo įstatymą. Tuo tarpu nuosavybės teisės į dalį kito namų valdos žemės sklypo po namu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjo senelis nupirko 1960 m., nuosavybės teisės pareiškėjo motinai D. K. buvo atkurtos anksčiau NŽT 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 49S-536-(14.49.3.). Žemės sklypo planą po šiuo namu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kaip ir teismo sprendimą 1997 m. sausio 15 d. Nr. 2¹⁸-447, į bylą yra pateikusi pati Direkcija. Pažymi, kad šie dokumentai neturi jokios reikšmės juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, nes pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelio V. J. sodyba buvo pastatyta 1936 m., jo natūrinėje žemėje, o išardyta galutinai buvo apie 1952 m., todėl ir teikė byloje aktualaus laikotarpio žemėlapius, kurių pagrindu ir buvo atlikta teismo ekspertizė. Direkcijos nurodyti dokumentai, žemės sklypų planai, pateikti byloje, parengti 2014–2016 metais, todėl šiuo atveju yra neaktualūs. Pareiškėjo įsitikinimu, apelianto nurodyti teismo neišreikalauti dokumentai jau pateikti byloje, o jų reikšmė šiuo aspektu, t. y. juridinio fakto byloje, yra nereikšminga.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir kai, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjamą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio 0,1280 ha ploto dalį asmeninės nuosavybės teise valdo A. K., buvo sodyba, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

22. Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus dokumentus – Lietuvos centrinio valstybinio archyvo aerofotonuotraukas, darytas Antrojo pasaulinio karo metu (1941–1945 m.) Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos atliktų skrydžių virš dabartinės Lietuvos teritorijos, kurios susietos su Lietuvos koordinačių sistema (LKS-94); topografinius žemėlapius iš http://mab.lt; topografinius žemėlapius iš maps4u.lt; topografinius žemėlapius iš www.agi.lt; Geografijos ir turizmo katedros lektoriaus M. P. 2016 m. kovo 10 d. straipsnį „Kur rasti senus topografinius žemėlapius“. Apeliantas nenurodė, kodėl papildomi dokumentai nebuvo teikiami pirmosios instancijos teismui, taip pat nebuvo teikiami prieš byloje atliktą teismo ekspertizę, kai byloje dalyvaujantiems asmenims buvo siūloma pateikti papildomus dokumentus teismo ekspertizei. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė pagrįstų argumentų (iš esmės nepateikė jokių) dėl kurių šie dokumentai nebuvo savalaikiai pateikti pirmosios instancijos teismui ir turėtų būti prijungti prie nagrinėjamos bylos, nenurodė, kokių esminių aplinkybių šie dokumentai galėtų atskleisti, sprendžiant priimto sprendimo teisėtumo klausimą. Pažymėtina, kad šiems dokumentams ištirti reikia specialių žinių, atsakovei buvo siūloma pateikti papildomus dokumentus teismo ekspertizės atlikimui, tačiau tokių dokumentų savalaikiai nebuvo teikiama, dėl šių dokumentų ekspertinio vertinimo nėra pateikęs ir kitas specialistas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priimti šiuos naujai pateiktus dokumentus, kurie savalaikiai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme ir kurių reikšmė, sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo klausimą, nebuvo konkrečiai atskleista.

23. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015 ir kt.)

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė nustatyti juridinį faktą, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio 0,1280 ha ploto dalį asmeninės nuosavybės teise valdo A. K., buvo pareiškėjo senelio sodyba. Ši sodyba nėra išlikusi ir vien tik pagal specialistų atliktus tyrimus ir išvadas, analizuojant įvairius žemėlapius, jis negali atkurti sodybos, nes sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką turi nustatyti Vyriausybė (Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 9 punktas), kuri dar nėra priėmusi tokios tvarkos. Tai reiškia, kad kitokia, t. y. ne teismo tvarka, pareiškėjas negali gauti dokumento, suteikiančio teisę atkurti sodybą Verkių regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje. Sodybos buvimo pareiškėjo žemės sklype juridinio fakto nustatymas teismo sprendimu sukels pareiškėjui teisines pasekmes, nes jis įgytų teisę atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus (Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 4 punktas) arba statyti naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius buvusios sodybos vietoje (Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 5 punktas).

25. Pirmiausia skunde teigiama, kad nagrinėjama byla išnagrinėta neįtraukus visų suinteresuotų asmenų. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies byloje rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-1532-129/2011 (2A-809-585/2014) surinktais įrodymais. Toje byloje suinteresuotais asmenimis be apeliantės dalyvavo ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Nagrinėjamu atveju byloje buvo siekiama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą sodybos atstatymo tikslu, t. y. siekiama, kad teritorijoje, kurioje statyba iki šiol buvo draudžiama, būtų galima statyti gyvenamąjį namą. Dėl tokio juridinio fakto gali keistis saugomos teritorijos, t. y. Turniškių kraštovaizdžio draustinio teritorijos, žemės naudojimo paskirtis (naudojimo būdas), dėl to, apeliantės nuomone, teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje sukelia teisines pasekmes minėtoms institucijoms ir jos turėjo dalyvauti byloje suinteresuotais asmenimis.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, turi nurodyti visus tuo juridinę reikšmę turinčiu faktu suinteresuotus asmenis. Pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši teismo pareiga kartu reiškia pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). CPK 443 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Bendroji civilinio proceso taisyklė, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis).

27. Iš viešų Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, jog ginčo žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso keliems asmenims: 1) L. R. 4993/16351 dalis (patikslintas įrašas galioja nuo 2021 m. vasario 23 d., ankstesnis įrašas galiojo nuo 2020 m. spalio 23 d.); 2) R. K. ir A. K. 1560/16351 dalis (įrašas galioja nuo 2020 m. rugpjūčio 13 d.); 3) H. K. 1560/16351 dalis (įrašas galioja nuo 2020 m. kovo 2 d.); 4) J. K. 3120/16351 dalis (įrašas galioja nuo 2020 m. vasario 14 d.); 5) A. K. 2559/32702 dalis (įrašas galioja nuo 2019 m. liepos 12 d.); 6) J. R. 2559/32702 dalis (įrašas galioja nuo 2019 m. birželio 28 d.); 7) Č. J. 2559/32702 dalis (įrašas galioja nuo 2019 m. birželio 7 d.); 7) A. B. 2559/32702 dalis (įrašas galioja nuo 2019 m. birželio 7 d.). Byloje suinteresuotais asmenimis įtraukti tik šie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) bendraturčiai – J. R., Č. J. ir A. B.. Kiti šio žemės sklypo bendrasavininkai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) H. K., J. K., L. R. ir R. K. nebuvo įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis, apie šios bylos procesą nebuvo informuoti ir jame nedalyvavo. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo sprendimu nustatė ir konstatavo faktą, jog žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Vilniaus mieste, buvo sodyba, t. y. nustatytas juridinis faktas, kad šiame žemės sklype (kuris priklauso visiems žemės sklypo bendraturčiams), ne konkrečioje dalyje (priklausančioje pareiškėjui A. K. pagal kokią nors nustatytą žemės sklypo bendraturčių šio žemės sklypo naudojimosi tvarką) buvo sodyba. Taigi, teismas pasisakė dėl neįtrauktų į procesą asmenų. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų taip pat matyti, kad 2021 m. kovo 5 d. sudarytas bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, tačiau šis susitarimas sudarytas tik po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo ir negalėjo būti vertinamas.

28. CPK 329 straipsnio 2 dalis 2 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

29. Apeliacinės instancijos nuomone, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra negaliojantis, kadangi teismas neįtraukė visų byla suinteresuotų asmenų, nusprendė dėl materialiųjų teisių ir pareigų dėl neįtrauktų į bylą asmenų – J. K., H. K., R. K. ir L. R., kurie taip pat yra šio ginčo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkai, kuriame nustatytas juridinis faktas, o juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas visame šiame žemės sklype, jo neindividualizuojant, nors šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems suinteresuotiems asmenims (t. y. nustatytas juridinis faktas liečia ir kitų asmenų teises ir pareigas, toks faktas ateityje gali sukelti jiems atitinkamų pasekmių, kadangi pareiškėjas siekia atstatyti buvusią senelio sodybą jiems priklausiančiame žemės sklype). Kadangi pirmosios instancijos teismas, turėdamas būtų aktyvus tokio pobūdžio byloje, patenkinęs ieškinį, tokiu būdu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje materialiųjų asmens teisių ir pareigų, pirmosios instancijos teismo sprendimas besąlygiškai turi būti panaikintas.

30. Šio procesinės teisės normos pažeidimo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti, dėl to privalo naikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje (2000 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000; 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1227/2002; 2003 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2003; 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2003; 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2006) yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas negali pats įtraukti į bylą suinteresuotų asmenų, t. y. šis proceso trūkumas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme; be to, neįtrauktas į procesą asmuo, kurio teisės ir pareigos susijusios su nagrinėjamu ginču, turi teisę dalyvauti nagrinėjant bylą bei naudotis visomis byloje dalyvaujančio asmens teisėmis, kuriomis jis negalėjo pasinaudoti nuo proceso teisme pradžios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylą nagrinėjant iš naujo, taip pat turėtų būti vertinamos aplinkybės dėl 2021 m. kovo 15 d. žemės sklypo bendraturčių sudaryto susitarimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, spręsti, ar neturėtų būti tikslinamas ieškinys pagal šią naudojimosi tvarką.

31. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir bylą perduoda nagrinėti iš naujo apylinkės teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

32. Kadangi dėl nurodyto pažeidimo teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, dėl kitų apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nebereikšmintų šios apeliacijos rezultatui, apeliacinės instancijos nepasisako, išskyrus dėl kitų skunde nurodytų argumentų dėl būtinų įtraukti į bylą suinteresuotų asmenų, t. y. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įtraukimo į bylą suinteresuotais asmenimis.

33. Pabrėžtina, kad apelianto skunde nurodomoje civilinėje byloje Nr. 2-1532-129/2011 (Apygardos teismo nutartis Nr. 2A-809-585/2014) suinteresuotu asmeniu dalyvavo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), kadangi anksčiau iki nuosavybės teisių atkūrimo dalis šio ginčo žemės sklypo priklausė Lietuvos valstybei, o NŽT valdo valstybines žemes patikėjimo teise, dėl to nurodytoje išnagrinėtoje byloje buvo prašoma nustatyti, kad sodyba buvo iš dalies ir valstybinėje žemėje, todėl šios institucijos dalyvavimas buvo būtinas. Iš viešų Nekilnojamojo turto registro duomenų nematyti, kad šio apeliacinio skundo nagrinėjimo dieną dalis ginčo žemės sklypo vis dar priklausytų valstybei (t. y. Lietuvos Respublika, atstovaujama NŽT, nebelaikytina šio žemės sklypo bendraturte), dėl to prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels teisinių pasekmių šiai institucijai ir nėra pagrindo jos įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu.

34. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad suinteresuotu asmeniu turi būti įtraukta Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba įgyvendina valstybės politiką ir organizuoja saugomų teritorijų apsaugą, tvarkymą, tačiau konkrečias saugomas teritorijas (nacionalinį, regioninį parką ar draustinį) prižiūri ir saugo Direkcijos. Direkcijos nuostatų, patvirtintų 2018 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 1-1765, 8 punkte įtvirtinti Direkcijos veiklos tikslai, t. y. Direkcija, be kita ko, prižiūri ir saugo Pavilnių ir Verkių parkų teritorijas (8.1 p.). Direkcijos nuostatuose įtvirtintos ir Direkcijos funkcijos, viena iš tokių funkcijų – pagal kompetenciją fizinių ir juridinių asmenų valdomų ir naudojamų teritorijų plėtros (planavimo, projektavimo ir statybų), ūkinės ir kitos veiklos regioniniuose ir savininkės įsteigtuose draustiniuose, kurių priežiūra perduota įstaigai, kontrolė, dėl to būtent Direkcija (apeliantė) pagrįstai dalyvavo byloje suinteresuotu asmeniu, prižiūrėdama regioninio parko kraštovaizdžio draustinio interesus ir jam taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygas, pateikdama nuomonę ir argumentus dėl pareikšto pareiškimo.

35. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai nebedaro įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.

36. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo klausimo nesprendžia. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą nagrinės pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą (CPK 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-442-1014/2020 panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Loreta Braždienė