- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-05
- Bylos Nr.
- 2A-234-524/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05175-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė, Nijolė Griškevičienė
- Ieškovas
- J. J.
- Atsakovas
- J. J. Š.
- Trečiasis asmuo
- N. J., Klaipėdos
Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-234-524/2015
Teisėja Larisa Šimanskienė (Proceso Nr. 2-06-3-05175-2013-5)
2015 m. kovo 5 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, teisėjai Virginija Nijolė Griškevičienė, Irma Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-09-02 sprendimo, civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui J. J. Š. dėl skolos sumažinimo, tretieji asmenys N. J., Klaipėdos m. 9-ojo notaro biuro notarė V. M., antstolis G. J., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama sumažinti skolos sumą nuo 80000,00 Lt iki 70000,00 Lt; sumažinti delspinigius, skaičiuojant juos po 0,02 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, o taip pat ir delspinigių skolos sumą nuo 55680,00 Lt iki 2784,00 Lt sumą. Nurodė, kad 2011 m. kovo 21 d. kartu su sūnumi N. J. ir atsakovu sudarė Klaipėdos m. 9-jame notaro biure paskolos sutartį, pagal kurią pasiskolino iš atsakovo trims mėnesiams 80000,00 Lt, prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeičiant ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad skolos negrąžinus, atsakovas 2011 m. liepos 26 d. kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, o 2011 m. gruodžio 22 d. pakartotinai dėl 0,4 procentų delspinigių už 174 dienas (55680,00 Lt) priteisimo. 2012 m. sausio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė nutartį išieškoti iš skolininkų ir įkeisto daikto savininkės 135818,80 Lt ir parduoti iš varžytinių įkeistą daiktą – anksčiau minėtą butą. Paaiškino, kad tarpininkaujant UAB „Tureta“ atstovui pinigus iš atsakovo skolinosi sūnaus N. J. verslui, bet buvo apgauta, nes atsakovas paskolino 70000,00 Lt, o ne 80000,00 Lt. Nurodė, kad notaro biure pinigų perdavime dalyvavo O. B., jai ieškovės grąžino 35000,00 Lt skolą. Paaiškino, kad sutartis pas notarą buvo iš anksto paruošta, prieš pasirašant nebuvo pagarsinta ir ieškovė nesuprato, kad sutartyje numatyti 0,4 procentai delspinigių. Paaiškino, kad pasirašė minėtą sutartį, nes buvo skubinama ir priversta tai padaryti. Pažymėjo, kad notarė, tvirtinant sandorį, nedalyvavo. Mano, kad atsakovo priskaičiuoti 55680,00 Lt delspinigiai yra nepagrįstai dideli, neatitinka minimalių nuostolių paskirties. Nurodė, kad ieškovės įkeistas butas yra perduotas atsakovui už 92800,00 Lt, bet teismo 2012-01-04 procesinis sprendimas nėra visiškai įvykdytas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko, prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, jog ieškovei ir jos sūnui paskolino 80000,00 Lt, sutartimi susitarė dėl 0,4 procentų dydžio delspinigių. Pažymėjo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta notarine forma, kurios įvykdymas buvo užtikrintas ieškovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu, todėl mano, kad nėra pagrindo laikyti, jog ieškovė sutarties sudarymo metu neišreiškė savo valios. Paaiškino, kad notaro biure, atskiroje patalpoje N. J. perdavė 80000,00 Lt. Pinigų perdavime dalyvavo ir jo brolis K. Š., byloje dalyvaujantis liudytoju. Pažymi, kad teismo sprendimas yra įvykdytas, butas perduotas atsakovui, todėl netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Nurodė, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog ieškovė skolinosi kitokią sumą, nei nurodyta sutartyje. Pažymėjo, kad ieškovė sutartį pasirašė savo valia, be to, mano, kad klausimas dėl delspinigių sumažinimo negali būti sprendžiamas, nes yra pavėluotas, teismo sprendimas yra įvykdytas.
Trečiasis asmuo V. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl netesybų sumažinimo yra logiškas, nes tokia prerogatyva įstatymo teismui numatyta. Paaiškino, kad dalyvavo tvirtinant šalių sandorį, prieš sudarant sandorį šalys nuėjo į nedidelę atskirą patalpą, esančią biure, kurioje suskaičiavo pinigus. Pažymėjo, kad jos kabinete sandorio šalims išaiškino sutartį, šalys notarės akivaizdoje sutartį pasirašė.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-09-02 priėmė sprendimą, juo ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad 2012-01-04 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi J. J. Š. iš N. J. bei J. J. priteistų delspinigių suma sudaro 5568,00 Lt; priteisė iš atsakovo J. J. Š. 195,30 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą; kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat, nusprendė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, sprendimui įsiteisėjus, panaikinti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė yra pakankamai veiklus žmogus, sukaupusi pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, prieš tai sudarinėjusi analogiškus sandorius, sandorio sudarymo metu veikusi su savo sūnumi, kuris yra pakankamai išsilavinęs ir veiklus žmogus, tuo metu besiverčiantis individualia veikla, taipogi turintis pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, todėl, pasirašydama notarinės formos paskolos sutartį bei įkeičiant jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, ieškovė turėjo suvokti, jog savo parašu patvirtina piniginių lėšų, nurodytų sutartyje gavimo faktą ir besąlygiškai įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Teismas pripažino, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, iš kurių galima būtų nustatyti, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu N. J. gavo mažiau pinigų, negu nurodyta paskolos sutartyje, todėl ieškovės reikalavimą dėl paskolos sutarties pripažinimo sudarytos dėl 70000,00 Lt sumos, kaip nepagrįstą ir neįrodytą, atmetė. Spręsdamas klausimą dėl delspinigių dydžio sumažinimo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismo 2012-01-04 nutartis (kuria nutarta išieškoti iš skolininkų ir įkeisto daikto savininkės 135818,80 Lt ir parduoti iš varžytinių įkeistą butą) įvykdyta nėra. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčas yra kilęs iš paskolos sutarties, ieškovė yra garbingo amžiaus, sūnaus įtakojama kartu su juo pasiskolinusi iš atsakovo 80000,00 Lt, dėl to faktiškai praradusi savo įkeistą butą, į tai, kad atsakovas sudarydamas sutartį, veikė neapdairiai ir nepasidomėjo skolininkų mokumu, bei į tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo patirtų nuostolių dydį, padarė išvadą, kad paskolos sutartimi numatyti 0,4 procentų dydžio delspinigiai yra nepagrįstai dideli, todėl juos sumažino iki 0,04 procentų dydžio, t.y. iki 5568,00 Lt.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-09-17 priėmė papildomą sprendimą, juo priteisė iš atsakovo J. J. Š. 170,00 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-09-02 sprendimo dalį dėl delspinigių dydžio sumažinimo pakeisti bei prijungti prie bylos naujai pateiktus įrodymus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, netinkamai vertino tarp šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygų, atsakovo nurodytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, padarė prieštaringas išvadas, todėl priimtas sprendimas nėra teisingas. Nurodo, kad, spręsdamas klausimą dėl delspinigių dydžio sumažinimo, teismas turėjo vadovautis CK 6.73 str. 1 d. ir 6.258 str. 2 d. Atkreipia dėmesį, kad ieškovės amžius negali būti vienu iš delspinigių dydžio mažinimo kriterijų, nes atsakovas yra tokio paties amžiaus. Mano, kad ieškovė, prisiimdama įsipareigojimus, neįvertino savo galimybių jas vykdyti. Teigia, kad ieškovės mokumo įvertinti neturėjo galimybių. Mano, kad ieškovė prisiimdama įsipareigojimą mokėti 0,4 procentų dydžio delspinigius, iš tikrųjų minėto įsipareigojimo vykdyti neketino, o galbūt nusikalstamais veiksmais siekė užvaldyti atsakovo pinigais. Nurodo, kad dėl ieškovės nevykdytų įsipareigojimų patyria nuostolius, kurių dydis šiuo metu siekia 7 572,36 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą, prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-09-02 sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad paskolos sutartimi nustatytos netesybos yra nepagrįstai didelės. Teigia, kad atsakovas, turėdamas pinigų skolinimo patirties, turėjo tikslą nepagrįstai praturtėti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria sumažintas šalių sutartas delspinigių dydis, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda) ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis; teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011-03-21 tarp ieškovės, trečiojo asmens N. J. ir atsakovo buvo sudaryta sutartis, pagal kurią ieškovė su trečiuoju asmeniu N. J. pasiskolino iš atsakovo 80000,00 Lt, įkeičiant ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovas, skolindamas ieškovei pinigus, ieškovės prievolės įvykdymą užtikrino jai priklausančio buto įkeitimu savo naudai. Pažymėtina, kad minėta sutartimi ieškovė taip pat įsipareigojo, negrąžinusi paskolos, už kiekvieną pavėluotą dieną mokėti 0,4 proc. delspinigių nuo negrąžintos sumos. Taigi, ieškovės prievolės įvykdymui buvo pritaikyta dar viena prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė – netesybos.
Netesybų, taigi ir delspinigių, teisinė prigimtis yra dvejopa: tai yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas ir sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.71, 6.258 straipsniai). Viena iš netesybų atliekamų funkcijų yra skatinamoji– skolininkas skatinamas tinkamai ir laiku įvykdyti prievolę ir taip išvengti neigiamų turtinių padarinių; skolininkui neįvykdžius prievolės, netesybos padeda kompensuoti kreditoriaus interesą ir jam nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, taigi, netesybos atlieka ir kompensuojamąją funkciją. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jei netesybos akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan., jos gali būti sumažintos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. ir kt. v. UAB ,,Šiaurinė žvaigždė“, bylos Nr. 3K-3-303/2012; kt.). Tinkamas netesybų dydis yra fakto klausimas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; kt.). Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad netesybos mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje AB ,,Pamūšio linai“ v. A. V., bylos Nr. 3K-3-1094/2003).
Ieškovė nurodo, kad teismo 2012-01-04 procesinis sprendimas nėra visiškai įvykdytas, todėl klausimas dėl delspinigių dydžio sumažinimo gali būti keliamas ir nagrinėjamas. Atsakovas su minėta ieškovės nurodyta aplinkybe nesutinka, teigia, kad klausimas dėl delspinigių sumažinimo negali būti sprendžiamas, nes yra pavėluotas, teismo sprendimas yra įvykdytas. Pirmosios instancijos teismas 2014-09-02 sprendime nurodė, kad 2012-01-04 teismo procesinis sprendimas nėra įvykdytas. Taigi tiek šalys, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami minėto reikalavimo nagrinėjimo teisėtumo klausimą (t.y. ar gali būti nagrinėjamas minėtas ieškovės reikalavimas) rėmėsi CK 6.73 straipsnio 2 dalimi bei 6.258 straipsnio 3 dalimi, jose nustatyta, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Tiek šalys, tiek pirmosios instancijos teismas sprendė ar teismo 2012-01-04 procesiniu sprendimu priteisti delspinigiai yra išieškoti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad net ir išieškojus netesybas ne ginčo tvarka, skolininkas, neskundęs hipotekos teisėjo veiksmų dėl priverstinio skolos išieškojimo, gali ginčyti išieškotų ne ginčo tvarka netesybų dydį, laikydamas jas neprotingai didelėmis, ir tokiu atveju CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos, netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis priimta civilinėje byloje L. B. v. Č. G., byla Nr. 3K-3-273/2005). Hipoteka yra papildoma prievolė, kuri priklauso nuo pagrindinės prievolės ir jeigu konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos nenagrinėjami. Esant bet kuriai hipotekos bylos proceso stadijai, suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą dėl ginčo nagrinėjimo ginčo teisenos tvarka. Šiuo atveju hipotekos teisėjas negalėjo spręsti klausimo dėl netesybų mažinimo, nes ginčas dėl netesybų mažinimo turėjo būti nagrinėjami CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka. Skolininkas tokiu atveju gali ginčyti hipotekos kreditoriaus reikalavimą ginčo teisenos tvarka pareikšdamas ieškinį dėl netesybų mažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. V. ir J. P., byla Nr. 3K-3-201/2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., byla Nr. 3K-3-536/2009). Nagrinėjamu atveju susidarė būtent tokia situacija, t. y. hipotekos kreditoriui pareiškus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, teismui priėmus atitinkamą sprendimą ir tuo pagrindu pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, skolininkas kitoje ginčo teisenos civilinėje byloje pareiškė ieškinį, kuriuo ginčijo hipoteka užtikrintos prievolės dydį. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės reikalavimą dėl delspinigių dydžio sumažinimo, elgėsi teisėtai, tokie jo veiksmai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose.
Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nes tai, jog sudarydamos sutartį šalys nustato nemažus delspinigius, dar nereiškia prieštaravimo viešajai tvarkai, todėl, sprendžiant dėl priteistų delspinigių dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kokio dydžio delspinigiai pasirinkti šalių valia ir sulygti sutartimi. Tačiau aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti sutartyje nustatytų netesybų dydį, jeigu šalis dėl to pareiškia prašymą.
Netesybų žemiausioji mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos visais atvejais turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio. Aiškindamas CK 6.73, 6.258 straipsnius, kuriuose reglamentuojamas nuostolių ir netesybų santykis, kasacinis teismas suformavo praktiką, kad netesybų įskaitymo esmė yra ta, jog, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Kai reikalaujama sutartinių netesybų suma viršija priteistinus nuostolius, teismas priteisiamas sumas nustato tokia tvarka: į priteistiną nuostolių sumą įskaito ją atitinkančią sutartinių netesybų sumą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis); ex officio sprendžia klausimą dėl likusių sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamą netesybų sumą. Pažymėtina, kad kreditorius pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius privalo, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodinėti patirtų nuostolių dydžio tokiu atveju nereikia.
Atsakovas nurodo, kad dėl ieškovės nevykdytų įsipareigojimų patyria nuostolius, kurių dydis šiuo metu siekia 7 572,36 Lt, prie apeliacinio skundo prideda naujus įrodymus, jais grindžia nuostolių dydį.
CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, nesivadovavo apelianto žodiniais paaiškinimais dėl patirtų nuostolių fakto ir jų dydžio, todėl įrodymus, pagrindžiančius patirtus nuostolius prideda prie apeliacinio skundo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad apeliantui teikiant paaiškinimus dėl patirtų nuostolių, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis (apeliantas) nuostolius patvirtinančius įrodymus galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmąja instancija. Atsakovo pareiga savo procesiniame dokumente nurodyti nesutikimo su ieškiniu motyvus bei pateikti tokius motyvus pagrindžiančius įrodymus (CPK 142 str. 2 d. 2 p. ir 3 p.). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, byloje išdėstytas aplinkybes vertino ne apelianto naudai, negali būti laikoma pakankamu pagrindu teikti naujus įrodymus byloje. Juolab, kai tokią galimybę apeliantas turėjo, teikdamas atsiliepimą į ieškinį pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinis teismas atsisako priimti naujai pateiktus įrodymus ir grąžina juos pateikusiai šaliai. Pažymėtina ir tai, kad apelianto pateikti įrodymai, patvirtinantys galbūt patirtų nuostolių dydį nagrinėjamos bylos atveju nėra reikšmingi, nes sprendžiant klausimą dėl sutartų netesybų dydžio pagrįstumo klausimą, apeliantui įrodinėjant nuostolius, jų dydžio įrodinėti nereikia.
Bylos medžiaga ir šalių paaiškinimai neįrodo, kad apeliantas būtų įrodinėjęs patiriamus nuostolius. Priešingai, nustatyta, kad apeliantas patiriamais nuostoliais sutartų netesybų dydžio negrindė. Apeliantui neįvykdžius pareigos pagrįsti netesybas įrodinėjant nuostolius, darytina išvada, kad šalių sutartų netesybų dydis nėra pagrįstas. Taigi, teismui kyla pareiga įvertinti šalius sutartų netesybų dydį.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčas yra kilęs iš paskolos sutarties, ieškovė yra garbingo amžiaus, sūnaus įtakojama kartu su juo pasiskolinusi iš atsakovo 80000,00 Lt, dėl to faktiškai praradusi savo įkeistą butą, į tai, kad atsakovas sudarydamas sutartį, veikė neapdairiai ir nepasidomėjo skolininkų mokumu, bei į tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo patirtų nuostolių dydį, padarė išvadą, kad paskolos sutartimi numatyti 0,4 procentų dydžio delspinigiai yra nepagrįstai dideli.
Apeliantas nurodo, kad ieškovės amžius negali būti vienu iš delspinigių dydžio mažinimo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto prieš tai nurodyta aplinkybe, nes bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas yra tokio paties amžiaus. Turimas amžius nei vienai iš šalių, šiuo konkrečiu atveju, jokio pranašumo nesuteikia.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, kilus sutarties šalių ginčui dėl netesybų dydžio atitikties protingumo reikalavimams, vertintina ne sutarties sudarymo metu, o ginčo metu esanti situacija. Atsižvelgdamas į išieškomų delspinigių dydį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad delspinigiai sudaro 69,60 proc. atsakovo paskolintos ir teismo nutartos išieškoti sumos. Atsižvelgdamas į tai, kad prievolės įvykdymo užtikrinimas buvo užtikrintas buto, kurio vertė viršijo skolintos sumos dydį, įkeitimu, darytina išvada, kad nutartų išieškoti iš skolininkės (ieškovės) delspinigių dydis yra aiškiai nepagrįstas. Sutinkama su pirmosios instancijos teismu, kad šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, todėl yra pagrindas jas mažinti (CK6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad minimalius atsakovo nuostolius atlygina 0,04 dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, todėl delspinigių sumą mažino iki 5568,00 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolinta pinigų suma geruoju per šalių nustatytą terminą grąžinta nebuvo, dėl to buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, į tai, kad ieškovės prievolės įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto, kurio (turtą perdavus apeliantui) vertės pakako paskolintos pinigų sumos padengimui, įkeitimu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių sutartų delspinigių dydį mažino dešimčia kartų, t.y. nuo 55680,00 Lt iki 5568,00 Lt. Minėti (sumažinti) delspinigiai, vertinant sumos, nuo kurios buvo skaičiuoti delspinigiai, ir apskaičiuotų delspinigių santykį, nėra laikytini per dideliais ar neprotingais.
Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl keisti skundžiamos teismo sprendimo dalies dėl delspinigių sumažinimo, apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-09-02 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.