- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-07
- Bylos Nr.
- eI2-12364-484/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03323-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 24S146084 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR” (toliau ir – Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti teismo išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad darbdavys – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdė savo įsipareigojimų ir nesuteikė darbo užsieniečiui dėl sumažėjusių darbo apimčių. Pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas dėl UAB „ (duomenys neskelbtini)“ kaltės.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, teigia, kad jis jokios klaidinančios informacijos Migracijos departamentui neteikė, nelegalaus darbo nedirbo. Pareiškėjas nurodo, kad jis turi santaupų, todėl Migracijos departamento išvada, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, yra nepagrįsta.
Pareiškėjo tvirtinimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, turėjo pareigą išklausyti pareiškėją, išsiaiškinti priežastis, dėl kurių jis negauna tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, iš anksto informuoti jį apie ketinamą priimti Sprendimą. Migracijos departamentas Sprendime nenurodė jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių, jog jis teikė melagingus duomenis ar siekė suklaidinti atsakovą.
Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas, nesudarydamas galimybės jam pakeisti darbdavį, jo atžvilgiu pritaikė neproporcingą poveikio priemonę – panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškina, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad pareiškėjui, 2021 m. gegužės 12 d. įdarbintam UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo dienos, t. y. nuo 2023 m. gruodžio 6 d. 850 Eur darbo užmokestis, nurodytas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte, nebuvo mokamas. Atsakovo tvirtinimu, ši aplinkybė Migracijos departamentui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 850 Eur darbo užmokestis už darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde pripažįsta, jog jam nei 850 Eur mėnesinis atlyginimas, nei minimali mėnesinė alga UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčijamame Sprendime nurodytais laikotarpiais nebuvo mokama. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) imperatyvių reikalavimų, ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.
Atsakovo teigimu, užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi, jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principų. Pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (nuo 2023 m. gruodžio 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui nemokant 850 Eur mėnesinio atlyginimo/minimalios mėnesinės algos), iki ginčijamo Sprendimo priėmimo (daugiau kaip 6 mėnesius) dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl jis nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos, kas patvirtina, kad jis buvo nesąžiningas. Ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką analogiškose bylose, taip pat ginčijamo Sprendimo proporcingumą patvirtina tai, kad pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje jam numatytos pareigos.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jo pragyvenimo lėšos yra jo santaupos, tik patvirtina, kad pareiškėjas Migracijos departamentui teikė tikrovės neatitinkančią informaciją (pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nenurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšas sudaro jo santaupos).
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, turėjo pareigą pareiškėją apklausti, suteikti galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimus. Atsakovas, remdamasis LVAT praktika, tvirtina, kad teisės aktai ar teismų praktika nenumato Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą Sprendimą atlikti pareiškėjo skunde nurodytus veiksmus.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo pateikęs prašymo leisti pakeisti darbdavį, todėl pareiškėjo skundo teiginiai apie jo ketinimus pakeisti darbdavį, atsakovo vertinimu, neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui.
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalies sąlygų, todėl Migracijos departamentas neturėjo pareigos informuoti pareiškėją, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi bus panaikintas ar siūlyti pareiškėjui pakeisti darbdavį.
Atsakovo tvirtinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis. Sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 24S146084 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR”, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. K. 2023 m. rugsėjo 4 d., ketindamas toliau dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ izoliuotoju, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (toliau – Prašymas). Pareiškėjas Prašyme nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d., o jo turima profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas.
Prie Prašymo pareiškėjas pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. rugsėjo 4 d. tarpininkavimo raštą Nr. 167212 (toliau – Tarpininkavimo raštas), kuriuo bendrovė įsipareigojo pareiškėjui darbo sutarties laikotarpiu mokėti 850 Eur mėnesinį darbo užmokestį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Tarpininkavimo rašte patvirtino, kad užsieniečio turima kvalifikacija, susijusi su atliktinu darbu, kad užsienietis turi ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius trejus metus, susijusią su atliktinu darbu, užsieniečiui bus mokamas mėnesinis darbo užmokestis, ne mažesnis negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių darbo metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) dydis.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. gruodžio 6 d., išduotas 2023 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) įteiktas 2023 m. gruodžio 7 d. (toliau – ir Leidimas).
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2023 m. gruodžio 6 d. negavo Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio – 850 Eur. Pareiškėjui 2023 m. gruodžio mėn. išmokėtas darbo užmokestis – 357,89 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 512,73 Eur, vasario mėn. – 846 Eur, kovo mėn. – 893 Eur, balandžio mėn. – 179,05 Eur.
Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2024 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 24S146084 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR”, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „ Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo, (toliau – Tvarkos aprašas).
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo (Leidimo išdavimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, be kita ko, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Įstatymas nustato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Tvarkos aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).
Nagrinėjamu atveju remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas darbo pagrindu, t. y. jam ketinant tęsti darbo santykius UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Byloje pateikti Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2021 m. gegužės 12 d. iki 2021 m. rugpjūčio 20 d. Užsienietis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vėl įsidarbino 2021 m. rugpjūčio 23 d. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos. Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 2023 m. gruodžio mėn. išmokėtas darbo užmokestis – 357,89 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 512,73 Eur, vasario mėn. – 846 Eur, kovo mėn. – 893 Eur, balandžio mėn. – 179,05 Eur.
Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta informacija. Dėl to teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento išvadoms, kad šie duomenys patvirtina pareiškėjui realiai mokėtą atlyginimą. Taip pat pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde nenurodo ir nepateikia įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis.
Pabrėžtina, kad tiek pareiškėjo prašyme, tiek ir darbdavio Tarpininkavimo rašte buvo aiškiai nurodyta, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Pareiškėjas duomenų apie kitas gaunamas pajamas nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Todėl iš aukščiau minėtų duomenų Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio) (LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023).
Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo į Migracijos departamentą nesikreipė, prašymo leisti pakeisti darbdavį Migracijos departamentui nepateikė.
Pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, jog priimtas Sprendimas neatitinka proporcingumo kriterijaus, yra visiškai nepagrįstas.
Minėta, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Jokių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo išimčių nenustatyta, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjui darbo užmokestis UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti administravimo, be kita ko, ir proporcingumo, principas.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino ir užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, kad užsieniečiui 2018 m. spalio 18 d., 2019 m. kovo 12 d. ir 2019 m. spalio 28 d. buvo išduotos nacionalinės vizos, 2019 m. gruodžio 17 d., 2021 m. gruodžio 1 d. ir 2023 m. gruodžio 6 d. darbo pagrindu išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, Sprendime konstatavo, kad užsienietis nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. gegužės 11 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2021 m. gegužės 12 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Migracijos departamento vertinimu, šie asmens ryšiai vertintini kaip ilgalaikiai, bet jie yra išskirtinai ekonominio pobūdžio. Kaip matyti iš Sprendimo, Migracijos departamentas nenustatė užsieniečio šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Byloje įrodymų, paneigiančių šį Migracijos departamento vertinimą, nėra.
Taigi, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjo skundas šiuo teismo sprendimu atmetamas, todėl jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti.
Pareiškėjo A. K. (A. K.) prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.