- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-01
- Bylos Nr.
- 2S-1631-590/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Pareiškėjas
- I. R.
- Ieškovas
- UAB „Vevira“
- Atsakovas
- I. R., D. R.
- Suinteresuotas asmuo
- V. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo I. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vevira“ ieškinį atsakovams I. R. ir D. R. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, suinteresuotas asmuo V. P.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas I. R. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2006, atnaujinus procesą, netenkinti V. P. prašymo pakeisti ieškovą byloje bei ieškovu byloje laikyti UAB „Vevira“. Nurodė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo UAB „Vevira“ ieškinį atsakovams I. R. ir D. R. dėl skolos priteisimo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įvyko ieškovo teisių perėmimas, pakeičiant ieškovą UAB „Vevira“ V. P.. Šalies pakeitimas buvo vykdomas remiantis tarp UAB „Vevira“ ir V. P. 2010-03-31 sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi. Vilniaus apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106- 851/2015 buvo nuteistas bankrutuojančios UAB „Vevira“ direktorius R. S. už nusikaltimus, padarytus prieš bankrutuojančios įmonės kreditorius bei valstybės finansinę sistemą. Nuteistasis, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, veikdamas neteisėtai ir nusikalstamai, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Tęsdamas nusikalstamą veiklą, 2010-03-31 UAB „Vevira“ vardu pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį dėl atsakovų šioje civilinėje byloje I. R. ir D. R. skolos kreditoriui UAB „Vevira“ perleidimo naujam kreditoriui V. P.. To pasėkoje V. P. neteisėtai gavo teises išreikalauti skolą iš atsakovų. Teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje veiksmai, sudarant minėtą sandorį, pripažinti nusikalstama veika. Be to, kadangi civilinė byla buvo išnagrinėta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, teismui nebuvo žinomos aplinkybės, kad sandoris, kurio pagrindu buvo pakeistas ieškovas, sudarytas neteisėtai ir nusikalstamai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 363 str. normos nustato, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas gali būti atnaujintas įstatyme nustatytais pagrindais, t. y. kai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, ar įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų veikos (CPK 366 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjui ir teismui nebuvo žinoma, kad sudaromas sandoris yra nusikalstama veika, ir tik nuosprendžiu buvo nustatyta, kad sandoris, pagal kurį V. P. įgijo reikalavimo teisę išieškoti iš I. R. ir D. R. skolą, yra sudarytas nusikalstamos veikos pasėkoje. Pareiškėjas mano, kad teismas negalėjo neteisėto ir nusikalstamo sandorio pagrindu pakeisti ieškovą nauju ieškovu bei skolą priteisti V. P.. Teismas privalėjo netenkinti V. P. prašymo dėl ieškovo pakeitimo. Atnaujinus procesą, pareiškėjas prašo teismo netenkinti V. P. prašymo dėl ieškovo pakeitimo, o bylą išnagrinėti pagal UAB „Vevira“ ieškinį. Bankrutuojanti UAB „Vevira“ bankroto byloje siekdama patenkinti kreditorių ir viešą interesą, teisingai ir sąžiningai paskirstant tarp kreditorių bankrutuojančiai įmonei priklausančias pinigines lėšas, materialųjį ir kitą turtą. Civilinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, bankrutuojančios įmonės turtas paskirstytas pažeidžiant kreditorių interesų pusiausvyrą bei įmonių bankroto įstatyme įtvirtintą viešo intereso principą – turtas iš skolininkų D. R. ir I. R. priteistas nesilaikant nurodytų principų tik vienam iš kreditorių, tuo pažeidžiant kitų kreditorių interesus. Po prašymo padavimo pareiškėjas papildė prašymą, nurodydamas dar vieną naujai paaiškėjusią aplinkybę, t. y. jog Šiaulių apygardos teisme, atnaujinus procesą, civilinėje byloje Nr. A2-690-883/2015 2015-11-27 priimtu spendimu buvo panaikinta 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta tarp V. P. ir UAB „Vevira“. Niekine pripažinta sutartis negali būti pagrindu V. P. teisei išsiieškoti skolą iš atsakovų.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo V. P. pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Nurodė, kad tarp V. P. ir UAB „Vevira“ 2010-03-31 sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties galiojimą patvirtino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nutartimi bei kiti teismai, kadangi I. R. visokiais būdais bandė panaikinti šią sutartį. Teismas nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nepripažino negaliojančiomis visų iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sutarčių, tuo patvirtindamas, kad minėtos sutartys yra galiojančios. Jeigu Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtoje baudžiamojoje byloje būtų pripažinęs šią reikalavimo perleidimo sutartį neteisėta, tokiu atveju būtų UAB „Vevira“ dvigubai praturtėjusi, kadangi yra patvirtinti visi kreditoriniai reikalavimai ir yra pareikštas bankrutuojančios UAB „Vevira“ ieškinys R. S.. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-08 nutartimi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė ir nurodė, kad pareiškėjo nurodytu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nėra pasisakyta dėl UAB „Vevira“ ir V. P. 2010-03-31 sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo, minėtu nuosprendžiu šios sutarties galiojimas nepanaikintas, todėl minėta sutartis yra galiojanti ir sukuria jos šalims sutartyje numatytas teises bei pareigas. Nustatė, kad I. R. ir D. R. skola, į kurią reikalavimo teisė perleista UAB „Vevira“ V. P. 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartimi, yra įskaityta į minėtoje baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio sumą ir priteista iš R. S. UAB „Vevira“ naudai. Minėtu nuosprendžiu nėra konstatuota, kad V. P. neteisėtai įgijo reikalavimo teisę į atsakovus I. R. ir D. R., priešingai, konstatuota, jog V. P. suteikė paskolą UAB „Vevira“, kuri ir buvo grąžinta, sudarant minėtą reikalavimo perleidimo sutartį. Aplinkybė, jog UAB „Vevira“ skola V. P. yra grąžinta, pažeidžiant kitų UAB „Vevira“ kreditorių reikalavimo teisę, pripažinta neteisėtais UAB „Vevira“ vadovo R. S. veiksmais ir įvertinta tenkinant minėtoje baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei tokiu būdu kompensuojant šiuos nuostolius. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teismo nuosprendis nesąlygoja naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą laikyti UAB „Vevira“ ir V. P. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia ir atsisakyti teismui šios sutarties pagrindu pakeisti ieškovą UAB „Vevira“ jos teisių perėmėju V. P. bei priteisti skolą iš atsakovų I. R. ir D. R. UAB „Vevira“ naudai. Dėl Šiaulių apygardos teismo 2015-11-27 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2A-690-883/2015, kuriuo nuspręsta pripažinti negaliojančia 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp V. P. ir UAB „Vevira“, teismas pažymėjo, jog minėtas teismo sprendimas neįsiteisėjęs ir yra apskųstas apeliacine tvarka. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokią įtaką jo teisėms ir pareigoms gali turėti minėtos reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimas negaliojančia. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas patikslintame prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad jis neginčija savo skolos, kuri iš jo priteista UAB „Vevira“ naudai, o prašo atnaujinti procesą tik dėl teismo nutarties, kuria pakeistas išieškotojas iš UAB „Vevira“ į jo teisių perėmėją V. P. 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, taigi, net ir pripažinus reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, neišnyktų pagrindas vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Pažymėjo, jog išieškotojo pakeitimo klausimo išsprendimas įtakoja tik UAB „Vevira“ teises, tačiau neturi įtakos nei išieškojimo iš pareiškėjo I. R. pagrindui, nei išieškotinai sumai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė jo materialinių teisių ir pareigų, kurioms turėtų įtakos proceso atnaujinimas ir pareiškėjo prašomas teismo procesinio sprendimo pakeitimas, t. y. teismo nutarties dėl išieškotojo pakeitimo panaikinimas ir atsisakymas pakeisti išieškotoją. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog pareiškėjas nėra praleidęs įstatymo nustatyto termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro CPK 366 str. 1 d. 2 p. numatyto pagrindo atnaujinti procesą, pareiškimą atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. R. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-08 nutartį ir prašymą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2006, atnaujinus procesą, netenkinti V. P. prašymo pakeisti ieškovą byloje bei ieškovu byloje laikyti UAB „Vevira“. Nurodo, kad teismas klaidingai vertino, jog 2015-01-09 nuosprendis baudžiamojoje byloje nuteisiant R. S. nesudaro pagrindų procesui šioje byloje atnaujinti, klaidingai teigė, jog nuosprendžiu nepanaikintas 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutarties galiojimas, dėl to sutartis galioja. Pažymėjo, jog kaltinimą R. S. teismas pripažino pagrįstu bei aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyje konstatavo, kad minėto, kaip ir kitų nurodytų kaltinime, sandorio sudarymas imperatyviai prieštarauja baudžiamajam įstatymui. Mano, kad teismas ex officio privalėjo ginčo sandorį vertinti kaip niekinį ir procesą byloje, kurioje neteisėtas sandoris buvo panaudotas, atnaujinti tam, kad ištaisyti klaidas ir atstatyti padėtį į teisėtą buvusią iki teisės pažeidimo bei jau po to išnagrinėti ginčą dėl skolos. Nurodo, kad klaidingas teismo vertinimas, esą atsakovų skola įskaityta į pareikšto baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio sumą ir priteista iš R. S.. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nesigilino į nuosprendžio turinį, jį traktavo visiškai kitaip nei jis surašytas; nuosprendis turi įrodomąją ir prejudicinę galią bei reikšmę šiai bylai sąlygojant pagrindus tenkinti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pažymi, jog teismas klaidingai interpretavo pareiškėjo nurodomas aplinkybes prašyme atnaujinti procesą byloje ir Šiaulių apygardos teismo sprendimo įtaką šiai bylai, ar kad proceso atnaujinimas įtakoja tik BUAB „Vevira“ teises, bet neturi įtakos pareiškėjo teisėms. Teismo nuosprendžiu pripažinus, kad veiksmai, patenkinant tik keleto kreditorių reikalavimus, yra nusikalstama veika bei 2015-11-27 Šiaulių apygardos teismo sprendimu panaikinus 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartį, procesas byloje atnaujintinas, o šalys atstatytinos į pirminę padėtį iki nusikaltimu padaryto teisės pažeidimo bei 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodė, kad atsakovas, teikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, o atnaujintus civilinės bylos nagrinėjimą, nesiekia ginčyti iš atsakovo priteistos skolos dydžio, atsiradimo pagrindo ar kitų aplinkybių, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimus, ir atitinkamai, jų tenkinimas jokios įtakos atsakovui neturėtų. Pabrėžė, jog nuosprendį priėmus ne dėl ieškovo, ieškovui baudžiamojoje byloje kaip kaltinamajam nedalyvavus, nei vienas nuosprendyje nustatytas faktas negali būti laikomas prejudiciniu; nuosprendyje nustatytos neteisėtų veiksmų pasekmės yra būtent R. S. neteisėtų veiksmų pasekmės, bet ne ieškovo. Ieškovas laikosi pozicijos, kad nei vienas nuosprendyje nurodytas faktas ieškovui neturi prejudicinės galios, ir atitinkamai, kiekvieną faktą atsakovas turėtų iš naujo įrodyti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neginčija skolos dydžio, jos atsiradimo pagrindo ar kitų bylos nagrinėjimui esminės reikšmės turėjusių aplinkybių, net ir atnaujinus procesą visiškai kitoks sprendimas atsakovo atžvilgiu nebūtų priimtas – atsakovas to net nereikalauja. Nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas neapėmė 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutarties sutarymo tyrimo dėl BK 208 str. 1 d. taikymo, todėl R. S. nebuvo pripažintas kaltu dėl šios sutarties sudarymo. Ieškovas pabrėžė, jog teismai įsiteisėjusiais sprendimais jau ne vieną kartą atmetė prašymus, kurie savo teisiniu ir faktinių pagrindais yra tapatūs atsakovo prašymui dėl proceso atnaujinimo šioje byloje, todėl tokie atsakovo reikalavimai taip pat turi būti atmestini kaip nepagrįsti. Atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą ir ieškovu pakeitus BUAB ,,Vevira“, BUAB ,,Vevira“ dvigubai praturtėtų, kadangi visa bankroto proceso metu patvirtintų kreditoriniai reikalavimų suma (t. y. maksimali dėl R. S. veiksmų įmonei ir jos kreditoriams galėjusi kilti žala) buvo priteista iš R. S. baudžiamojoje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu. Atitinkamai, ieškovo teisėtas lūkestis gauti iš atsakovo teismo sprendimu priteistą skolos sumą būtų paneigtas, ir tokiu būdu būtų padaryta turtinė žala ieškovui V. P.. Atsižvelgiant į atsakovo elgesį, ieškovas prašo teismo esant pagrindui skirti baudą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2006.
Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje buvo grindžiamas Vilniaus apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 ir jame konstatuotų aplinkybių vertinimu. Anot pareiškėjo, šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad sandoris (2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartis), pagal kurį V. P. įgijo reikalavimo teisę išieškoti iš I. R. ir D. R. skolą, yra sudarytas nusikalstamos veikos pasėkoje, todėl teismas negalėjo neteisėto ir nusikalstamo sandorio pagrindu pakeisti ieškovą nauju ieškovu bei skolą priteisti V. P.. Apelianto teigimu, 2010-03-31 reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, ir tą pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti savo iniciatyva.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti procesą civilinėje byloje, nes teismo nuosprendyje nėra pasisakyta dėl ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimo, be to, pareiškėjas nenurodė, kokią įtaką jo teisėms ir pareigoms gali turėti minėtos reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimas negaliojančia.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka paaiškėjo, kad 2010-03-31 reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimo klausimas minėto 2015-01-09 nuosprendžio ir jame nustatytų aplinkybių kontekste buvo nagrinėjamas Šiaulių apygardos teisme atnaujintoje civilinėje byloje Nr. A2-690-883/2015 pagal ieškovo I. R. ieškinį atsakovams BUAB „Vevira“ ir V. P. dėl 2010-03-31 reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Pagal ieškovo I. R. ir atsakovo BUAB „Vevira“ pateiktus prašymus atnaujinęs bylą, Šiaulių apygardos teismas 2015-11-27 priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011-10-03 sprendimą ir priėmė naują sprendimą – 2010-03-31 reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia bei taikė restituciją. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo V. P. apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos teismo 2015-11-27 sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovo I. R. ir atsakovo BUAB „Vevira“ prašymus dėl proceso atnaujinimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011-10-03 sprendimo panaikinimo atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, be kita ko, konstatavo, kad buvusio įmonės vadovo nuteisimas po apeliacinės instancijos teismo priimto ginčijamo spendimo už padarytą nusikalstamą veiką negali būti vertinama kaip egzistavusi, naujai paaiškėjusi aplinkybė ir pripažinta pagrindu atnaujinti procesą byloje; antra, 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartis paminėta tik vieną kartą nuosprendžio įžanginėje dalyje, t. y. tai, kad 2010-03-31 UAB ,,Vevira“ direktoriaus vardu R. S. pasirašė reikalavimo perleidimo sutartis dėl UAB ,,Vevira“ skolininkų: A. M., I. R. ir D. R., M. P. skolos kreditoriui UAB „Vevira“ perleidimo naujam kreditoriui V. P., bendrai 31 211,78 Lt sumai, tačiau daugiau duomenų apie ginčo sutarties sudarymo aplinkybes, kaltinamojo veiksmus, sudarant ginčo sutartį, nuosprendžio motyvuose nėra. Iš to Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad ginčo sutarties sudarymo aplinkybės nebuvo tirtos. Nuosprendis priimtas sutrumpinus įrodymų tyrimą BPK 273 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taigi nuosprendyje nesant duomenų apie ginčo sandorio sudarymą, vien ta aplinkybė, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nesudaro pagrindo baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio laikyti prejudiciniu nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 182, 185 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-527-180/2016).
Nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo motyvų kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2012-03-09 nutarties, kuria pareiškėjas BUAB „Vevira“ pakeistas jo teisių perėmėju V. P., priėmimo metu minėtas teismo nuosprendis taip pat neegzistavo, todėl buvusio įmonės vadovo nuteisimas po Vilniaus apygardos teismo nutarties priėmimo negali būti vertinama kaip egzistavusi, naujai paaiškėjusi aplinkybė ir pripažinta pagrindu atnaujinti procesą byloje. Be to, dėl jau išvardytų motyvų nėra pagrindo priimto nuosprendžio ir jame nustatytų aplinkybių laikyti prejudiciniais nagrinėjamoje civilinėje byloje arba konkrečiai šiuo atveju – patvirtinančiais esminės reikšmės bylai ar nustatančiais nusikalstamas dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų veikas, padarytas nagrinėjant prašomą atnaujinti bylą (CPK 366 str. 1 d.2, 4 p.). Analogišką išvadą dėl priimto teismo nuosprendžio įtakos prašomai atnaujinti civilinei bylai padarė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2016-03-08 teismo nutartyje.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo, tinkamai taikė proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pagrindų, nustatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo V. P. prašė skirti apeliantui baudą atsižvelgiant į netoleruotiną apelianto elgesį, teikiant skundus dėl byloje, kurią siekiama atnaujinti, priimtų teismo procesinių dokumentų, tačiau teismas, atsižvelgdamas į išimtinį CPK 95 straipsnyje numatytos baudos taikymo pobūdį, pakankamo faktinio pagrindo tam nenustatė. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjui nesutinkant su teismų procesiniais sprendimais, išsakomi kaltinimai teisminės valdžios atžvilgiu, jeigu jie neįrodyti, ne tik diskredituoja teisminę valdžią, atskirus teismus ir teisėjus, bet gali sudaryti pagrindą spręsti, ar šiuos kaltinimus pateikusio asmens veika negali būti vertinama kaip nepagarba teismui ar šmeižimas, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė. Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti nesuteikia teisės šmeižti kitą asmenį, viešai veiksmu, žodžiu ar raštu žeminti teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Suinteresuoto asmens V. P. prašymą dėl baudos paskyrimo atmesti.