Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

nukentėjusiojo ir asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta K. S., atstovui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą nuteistojo R. K. ir jo gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam skirtas laisvės apribojimas 5 (penkeriems) mėnesiams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 23 iki 6 val.

Iš R. K. priteista 2000 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinės žalos ir 1150 Lt (tūkstantis šimtas penkiasdešimt litų) už advokato pagalbą K. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 1 d., apie 2 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, netoli (duomenys neskelbtini) kultūros namų, žodinio konflikto ir grumtynių metu su K. S. sukandžiojo pastarajam dešinės pusės veidą, dešinę ranką, sudavė rankomis ne mažiau kaip du smūgius rankomis į veidą bei krūtinę, tuo nukentėjusiajam K. S. padarydamas – kąstines žaizdas dešiniame žande ir dešiniame dilbyje, muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas kairėje krūtinės ląstos pusėje ir kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste ir dešinėje sprando pusėje, t. y. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Be to, pasak apeliantų, Radviliškio rajono apylinkės teismas netinkamai vertindamas byloje surinktus rodymus, padarė aiškiai nepagrįstą išvadą apie tai, kad R. K. tyčia sudavė smūgius K. S. ir įkando jam į veidą, todėl jo padaryta veika turi būti kvalifikuojama ir jis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atkreipia dėmesį į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo apklaustas ekspertas. Tiek R. K., tiek K. S. pateikė teismui specialisto išvadas, kuriose nurodyta, kad jiems padaryti nežymūs sveikatos sužalojimai. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, teismas, remdamasis prielaida, padarė neteisingą išvadą, kad K. S. sveikatos sužalojimų nebuvo galima padaryti ginantis, o R. K. sužalojimai padaryti vėliau, praėjus maždaug 1 valandai po konflikto su K. S. ir šiuos sužalojimus padarė kiti asmenys.

Privataus kaltinimo tvarka išnagrinėtoje byloje priėmus neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį R. K. atžvilgiu, liko teisiškai neįvertinti T. I. bei K. S. neteisėti ir galbūt nusikalstami veiksmai. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla T. I. ir K. S. atžvilgiu yra nutraukta nepagrįstai. Teismas nutraukė jų atžvilgiu baudžiamąją bylą, nesant jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyręs byloje surinktus įrodymus, netinkamai kvalifikavo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliantų vertinimu, teismas padarė aiškiai neteisingą ir nepagrįstą įrodymais išvadą, kad R. K. pirmas užkalbino K. S., įsivėlė su juo į muštynes, ristynių metu jam suplėšyta striukė, o sužalojimų jam nepadaryta, tai nėra veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Liudytoja E. R. patvirtino, kad T. I. viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, pirmas sudavė R. K. vieną smūgį į viršutinę kūno dalį. Ji taip pat patvirtino, kad po to smūgį sudavė K. S.. Liudytoja E. R. parodė, kad R. K. su K. S. nugriuvus ir besivartant ant žolės, atėjo N. V., kuri ieškojo dukters. Ji patvirtino, kad R. K. striukė buvo suplėšyta. Šias aplinkybes apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino ir D. T.. Liudytoja N. V. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtino, kad to vaikino (t. y. R. K.), kuris gulėjo apačioje ji nepažinojo. Tas, kuris gulėjo apačioje buvo apglėbęs K. S. ir prispaudęs rankas prie šonų. Paleidus abu atsistojo. Nematė, kad R. K. kąstų K. S., matė tik sukruvintus veidus. Taigi, šių liudytojų parodymų pakanka, kad būtų galima spręsti dėl T. I. ir K. S. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliantai teigia, kad baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas (BPK 407 straipsnis), todėl šioje byloje, kuri buvo nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, paaiškėjus, kad kaltinamieji T. I. ir K. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas turėjo būti nutrauktas ir bylos medžiaga perduota prokurorui. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo priimti ne apkaltinamąjį nuosprendį, o nutartį. Teisės doktrinoje suformuota nuostata, kad tai atvejais, kai apskundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, priimtas nagrinėjant bylą privataus kaltinimo tvarka, apeliacinės instancijos teismas gali priimti bet kurį iš BPK 326 straipsnyje numatytų sprendimų. Šiuo atveju, remiantis BPK 409 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina prokurorui. Atkreipia dėmesį į tai, kad skundui, surašytam privataus kaltinimo tvarka, keliami analogiški reikalavimai, kaip ir kaltinamajam aktui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl R. K. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas, netinkamai vertindamas byloje surinktus rodymus, padarė aiškiai nepagrįstą išvadą apie tai, kad R. K. tyčia sudavė smūgius K. S. ir įkando jam į veidą, todėl jo padaryta veika turi būti kvalifikuojama ir jis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atkreipia dėmesį į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo apklaustas ekspertas. Tiek R. K., tiek K. S. pateikė teismui specialisto išvadas, kuriose nurodyta, kad jiems padaryti nežymūs sveikatos sužalojimai. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, teismas, remdamasis prielaida, padarė neteisingą išvadą, kad K. S. sveikatos sužalojimų nebuvo galima padaryti ginantis, o R. K. sužalojimai padaryti vėliau, praėjus maždaug 1 valandai po konflikto su K. S. ir šiuos sužalojimus padarė kiti asmenys.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013).

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais, ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus patikrino įrodymų sąsajumą, teisėtumą ir patikimumą, įrodymus vertino byloje surinktų įrodymų visumoje, padarė byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nuteistasis R. K. padarė jam inkriminuotą, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo R. K. kaltę patvirtina nukentėjusiojo nuoseklūs K. S. parodymai, kuriuos patvirtina liudytojų N. V. ir R. T. parodymai, bei specialisto išvada. Nuteistojo R. K. pateiktą versiją, kad sužalojimus K. S. galėjo padaryti gindamasis, paneigia kaltinamojo K. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad jis norėjo R. K. paleisti, bet jis apkabinęs rankomis jo nepaleido. Po to R. K. jam įkando į dešinį skruostą. Tai, kad R. K. buvo apsikabinęs R. S. ir nenorėjo jo paleisti, patvirtina liudytojos N. V. parodymai, jog R. K. laikė abiem rankom apsikabinęs K. S.. Ji paėmė K. S. už rankos, jis atsistojo. Pamačiusi K. S. sužalojimą, turėdama medicininį išsilavinimą suprato, kad tai kąstinė žaizda. Nukentėjusysis K. S. taip pat nurodė, kad jam atsistojus R. K. dar trenkė jam į kairę veido pusę. Jis nukrito ant žemės, N. V. nuvijo R. K.. Tokią aplinkybę patvirtino liudytojos N. V. nurodytos aplinkybės, kad, kai ji sukosi į K. S., R. K. jam spyrė ar sudavė ranka. Tokias aplinkybes patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės, kad R. S. padarytos kąstinės žaizdos dešiniame žande ir dešiniame dilbyje, muštinė žaizda ir pogleivinė kraujosruva apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos kairėje krūtinės ląstos pusėje ir kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimai dešiniame skruoste ir dešinėje sprando pusėje. Įvertinus padarytų sužalojimų pobūdį nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tokie sužalojimai K. S. negalėjo būti padaryti ginantis. Nuteistasis R. K. pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad gindamasis galėjo įkasti K. S. ir pateikė kitą K. S. patirtų sužalojimų atsiradimo versiją, t. y. kad jis galėjo apsiraižyti į rožių krūmus ristynių metu, tačiau ši versija taip pat prieštarauja pirmiau išdėstytoms byloje nustatytoms aplinkybėms.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliaciniame skunde pateikta versija, kad K. S. ir T. I. įvykio metu buvo nusiteikę agresyviai, ir tai patvirtina įvykis, kai 2012 m. sausio 1 d., apie 3 val., į R. K. namus, neva keršydami už K. S. sumušimą, įsiveržė K. S. pusbrolis H. S. su savo draugais ir R. K. bei jo bičiulį D. T. sumušė mažamečių vaikų akivaizdoje. Liudytoja R. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji su K. S. kalbėjosi pakeltais tonais, tačiau nenurodė, kad K. S. buvo nusiteikęs agresyviai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad K. S. ar T. I. būtų prašę H. S. ir jo draugų atkeršyti R. K. už K. S. sužalojimą.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. K. nurodė, kad jam smūgius pirmasis sudavė T. I., tokią aplinkybę patvirtino tik liudytoja E. R.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadodavo šios liudytojos duotais parodymais, kadangi ji yra nuteistojo R. K. sugyventinė, ir jos parodymai prieštaravo liudytojų N. V. ir R. T. parodymams, kuriuos iš dalies patvirtino ir kiti bylos duomenys (specialisto išvada ir kt.). Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad šio konflikto metu būtų buvę padaryti kokie nors sužalojimai nuteistajam R. K., tai patvirtino ir pats R. K..

Dėl bylos perdavimo atlikti ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. ir jo gynėja advokatė Silva Balčiūnienė prašo perduoti bylą prokurorui atlikti ikiteisminį tyrimą dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Skunde nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla T. I. ir K. S. atžvilgiu yra nutraukta nepagrįstai, nesant jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyręs byloje surinktus įrodymus, netinkamai kvalifikavo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Mano, jog byloje esančių įrodymų pakanka tam, kad būtų galima spręsti dėl T. I. ir K. S. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

BPK 409 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtasis turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. sausio 3 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal K. S. 2012 m. sausio 3 d. protokolą-pareiškimą dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, kad šis ikiteisminis tyrimas Šiaulių apygardos prokuratūros Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro L. R. 2012 m. liepos 2 d. nutarimu R. K. atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai jo kaltę pagrindžiančių duomenų. Šis nutarimas buvo apskųstas aukštesniajam prokurorui. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras laikinai einantis Radviliškio rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas V. M. 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu iš dalies patenkino K. S. skundą ir pakeitė prokuroro L. R. 2012 m. liepos 2 d. priimtą nutarimą, ir ikiteisminį tyrimą nutraukė, vadovaujantis BPK 417 straipsniu, nes tokio pobūdžio bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi K. S. skundas atmestas. Ši nutartis įstatymų nustatyta tvarka apygardos teismui skundžiama nebuvo, todėl įsiteisėjo.

Iš baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) esančio R. K. 2012 m. sausio 1 d. protokolo pareiškimo matyti, kad R. K. kreipėsi į policiją dėl to, kad 2012 m. sausio 1 d. apie 3 val., (duomenys neskelbtini) netoli kultūros namų, kilus konfliktui jį sumušė T. I. ir K. S., jam buvo suduoti smūgiai veido sritį, suplėšyta jo striukė. Po to apie 3 val. į E. R. priklausančitį namą įsiveržė 3 vaikinai, kurie puolė mušti jį, D. T. ir D. D.. D. D. taip pat sumušė lauke, dėl to jam (D. D.) buvo sumušta akis. Nurodė, kad juos sumušė R. Z., D. R., H. S., šiuos vaikinus pažino E. R..

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos tyrėja J. J. 2012 m. liepos 2 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl R. K. sužalojimo, nes nekilo BK 284 straipsnyje numatytų pasekmių, o dėl T. I. veiksmų R. K. pasiūlė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šis nutarimas apskųstas nebuvo ir įsiteisėjo.

Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą neturėjo teisės perduoti bylos prokurorui, nes nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal R. K. pareiškimą ir nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal K. S. pareiškimą dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, yra įsiteisėję, byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų paaiškėjusios naujos esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos priimant minėtus procesinius sprendimus, todėl pagrindo atnaujinti proceso dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo nebuvo.

Be to, būtina pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, padaręs išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog pirmasis smūgį R. K. sudavė T. I., po to smūgį sudavė K. S., teisėtai ir pagrįstai bylą T. I. ir K. S. atžvilgiu nutraukė, nesant jų veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes nuteistasis R. K. ir jo gynėja apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad R. K. smūgius sudavė T. I. ir K. S. grindžia tik liudytojos, R. K. sugyventinės, E. R. duotais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, ir kuriais teismas nesirėmė priimdamas nuosprendį. Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl T. I. ir K. S. veiksmų būtų buvusi sutrikdyta viešoji rimtis ar visuomenės tvarka, t. y. kad būtų buvęs nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan., kad dėl jų veiksmų kiti asmenys būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad buvo padaryta BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad K. S. ir T. I. veiksmai liko neįvertinti, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo K. S. ir T. I. veiksmus nagrinėjamo įvykio metu ir nustatė, kad iš byloje surinktų duomenų negalima daryti išvados, kad K. S. ar T. I. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir taip įvertino minėtų asmenų veiksmus tiriamo įvykio metu. Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisėtai ir pagrįstai nustatęs, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, neabejotinai leidžiančių daryti išvadą apie K. S. ir T. I. nusikalstamus veiksmus, baudžiamąją bylą jų atžvilgiu nutraukė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. K. ir jo gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės apeliacinį skundą atmesti.