Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-09-20 · Civilinė byla Nr. 2A-500-212/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-04-13Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-09-20Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-20
Bylos Nr.
2A-500-212/2012
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-06046-2011-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė (pirm.), Zina Mickevičiūtė (pran.), Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas
„BTA Insurance Company“ SE
Atsakovas
UAB „Naideka“
Civilinė byla Nr. 2A-500-212/2012Teisminio proceso Nr. 2-08-3-06046-2011-3Procesinio sprendimo kategorija: (S) 73.2.6.1;121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. rugsėjo 20 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės (pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „BTA Insurance Company“ SE apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-589-8755/2012 pagal „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovei UAB „Naideka“ dėl draudimo išmokos grąžinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 61 517,88 Lt draudimo išmoką, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2009-09-10 Didžiojoje Britanijoje dėl atsakovės transporto priemonę DAF FT XF.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio A. M. kaltės įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė praleido draudimo sutartyje numatytus draudimo įmokos sumokėjimo terminus, o būtent iki 2009-08-30 nesumokėjo antros draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, draudikas įgijo 100 proc. draudimo išmokos dydžio - 61 517,88 Lt reikalavimo teisę į draudėją – atsakovą, kuriam dėl to teikė pretenzijas, tačiau atsakovas jų nepatenkino.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-04-13 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės valstybei 24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nustatė, kad 2009-05-29 ieškovė, atstovaujama UAB „Balgva“, ir atsakovė sudarė paprastąją transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 2204769, pagal kurią buvo apdrausta krovininio automobilio DAF FT 95XF.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims eismo įvykio metu padarytos žalos. Draudimo sutartis įsigaliojo 2009-05-30 ir jos galiojimo trukmė buvo 12 mėnesių, t. y. iki 2010-05-29. Draudimo įmoka už pagal sudarytą sutartį teikiamą draudimo apsaugą sudarė 4 700 Lt. Pagal sutarties 4 p. ši įmoka turėjo būti sumokėta dalimis po 1 175 Lt, pirmąją įmokos dalį įmokant iki 2009-05-29, antrąją dalį – iki 2009-08-30, trečiąją dalį – iki 2009-11-30 ir paskutiniąją dalį – iki 2010-02-28. 2009-09-10 Didžiojoje Britanijoje (Sunderlande) įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės automobilis DAF FT 95XF.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas atsakovės darbuotojo A. M., žiede susidūrė ir apgadino J. R.-Hall automobilį VW (USA) Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovo automobilio DAF FT 95XF.430 vairuotojas A. M.. Dėl eismo įvykio ieškovė Europos tarpvalstybinių ieškinių valdymu užsiimančiai bendrovei Inter Europe AG sumokėjo 61 517,88 Lt (17 816,81EUR) dydžio draudimo išmoką 2009-09-10 eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė vėlavo mokėti draudimo įmoką draudimo sutartyje numatytais terminais ir ieškovei 2009-08-22 mokėjimo nurodymu Nr.159 sumokėjo tik pirmą įmokos dalį – 1 175 Lt, kuri pagal draudimo sutartį turėjo būti sumokėta sutarties sudarymo dieną (2009-05-29). Tačiau iš tos pačios poliso išklotinės stulpelio „Apmokėta suma“ matyti, kad jame nurodyta ir draudimo įmokos dalies, kuri turėjo draudiko būti sumokėta iki 2009-08-30, suma – 1 175 Lt, nenurodant sekančiuose stulpeliuose mokėjimo numerio, datos, būdo bei sąskaitos. Ieškovė taip pat pateikė atsakovui siųstus 2009-08-05 bei 2009-10-29 pranešimus dėl nesumokėtų draudimo įmokų, kuriuose atsakovei priminė, kad pagal sudarytas draudimo sutartis, tame tarpe ir pagal ginčo sutartį Nr. 12 2204769 turi sumokėti atitinkamai po 1 175 Lt draudimo įmoką, tačiau atsakovei kiekviename pranešime primenama apie vienos dalies dydžio nesumokėtą draudimo įmoką, todėl iš šių pranešimų negalima nustatyti apie kelintų draudimo įmokų sumokėjimą atsakovui yra primenama – ar apie eilinės draudimo įmokos sumokėjimą, ar apie draudimo įmokos už praeitą laikotarpį skolos sumokėjimą. Atsakovė aplinkybę, kad ji 2009-09-10 draudiminio įvykio metu buvo sumokėjusi visas pagal sutartį iki šio momento priklausiusias mokėti įmokas, o po draudiminio įvykio ir toliau pagal šią sutartį mokėjo draudimo įmokas, kol pilnai atsiskaitė su ieškove, įrodinėjo UAB „Naideka“ 2012-03-16 patikslinta pažyma apie sumokėtas draudimo įmokas bei bendrovės mokėjimų nurodymų draudiko atstovui UAB „Balgva“ kopijomis: 2009-05-29 Nr. 1497 – 6 475 Lt sumai, 2009-08-26 Nr. 159 – 12 962 Lt sumai, 2009-11-16 Nr. 1862 – 7 597 Lt sumai, 2010-01-07 Nr. 192 – 5 381 Lt sumai ir 2010-01-29 Nr. 2046 – 1 175 Lt sumai, nurodydamas kiekviename atitinkamai mokėjimo paskirtis: „59“, „skola už 06 mėn.“, „683“, „00905 įsiskolinimo dengimas už UAB „Naideka“ bei „12 2087013“. Ieškovė poliso išklotinėje yra nurodžiusi, kad pavedimu Nr. 159 už draudimo polisą Nr. 12 2204769 iš draudiko atstovo yra gavusi 1 175 Lt draudimo įmoką 2009-08-22, tačiau iš atsakovės pateikto mokėjimo nurodymo Nr. 159 matyti, kad ji pavedimą draudiko atstovui padarė 2009-08-26, t. y. 4 dienomis vėliau, nei draudimo įmoka užfiksuota ieškovės duomenų bazėje, o 2009-08-22 jokių mokėjimo nurodymų draudikui ar jo atstovui nedarė, todėl teismas nesirėmė ieškovės pateiktos poliso išklotinės 2009-09-15 duomenimis, kaip neginčijamu įrodymu, juolab, kad tokie duomenys yra ieškovės vidaus informacijos vartotojams skirti išvestiniai apskaitos duomenys, kurių ieškovė nepagrindė pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais – banko sąskaitų išrašais ir kt., patvirtinančiais apie atsakovės ar draudimo sutartį sudariusio draudiko atstovo už draudimo sutartį sumokėtas įmokas ir kad atsakovė draudimo įvykio metu buvo praleidusi terminą sumokėti antrąją pagal sutartį draudimo įmoką. Atsakovė per draudimo tarpininką su ieškove buvo sudariusi ne vieną draudimo sutartį, tačiau iš mokėjimo nurodymuose nurodytų mokėjimo paskirčių negalima nustatyti už kokias draudimo sutartis, kokias įmokas ir už kokius laikotarpius atsakovė mokėjo. Atsakovės pateikti mokėjimo nurodymai taip pat neįrodo, kad ji tinkamai ir laiku pagal draudimo sutartyje nustatytus terminus draudimo įvykio metu ieškovei būtų sumokėjusi visas priklausančias draudimo įmokas. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė savalaikio įmokos sumokėjimo fakto. Atsakovė teigia, kad ji pagal draudimo sutartį Nr. 12-2204769 yra sumokėjusi visas draudimo įmokas, ieškovė tos aplinkybės neginčija. Reikalavimo dėl nesumokėtų įmokų priteisimo nereiškė. Ieškovė ir atsakovė buvo sudarę ne tik draudimo sutartį Nr. 12 2204769, bet ir nemažai kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių, pagal kurias atsakovė taip pat mokėjo draudimo įmokas dalimis ir ne visuomet laikydavosi jų mokėjimo terminų. Dėl to teismas darė išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo nusistovėjusi draudimo sutarčių vykdymo tarpusavio santykių praktika, kuomet ieškovė pavėluoto atsakovės draudimo įmokų mokėjimo nelaikė esminiu sutarčių pažeidimu, nesinaudojo įstatymo jam suteiktomis galimybėmis dėl draudimo sutarties vienašališko nutraukimo, nesiėmė atsakovės atžvilgiu veiksmų dėl draudimo įmokų mokėjimo terminų pažeidimo. Ieškovė, kuriai draudimo veikla yra profesinė, toleravo tokią draudimo sutarčių vykdymo praktiką, pagal kurias atsakovė ne visuomet draudimo įmokos dalis mokėjo draudimo sutartyje nustatytais terminais, o pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas priėmė, kaip tinkamą iš draudimo sutarčių kylančių prievolių įvykdymą, pavėluotai sumokėtų draudimo įmokų negrąžino. Kadangi ieškovė neginčijo, jog visos draudimo įmokos pagal ginčo draudimo sutartį atsakovės ieškovei buvo sumokėtos ir ieškovės priimtos, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ieškinį tenkinti. Be to, ieškinio patenkinimas prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, nes atsakovei sumokėjus, o ieškovei iš atsakovės priėmus visas draudimo įmokas, draudėjas dar ir pats turėtų atlyginti draudiminio įvykio metu padarytą žalą ir taip patirtų didesnių nuostolių nei apskritai nesidraudęs.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-13 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti visiškai, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino atsakovei siųstus pranešimus dėl draudimo įmokų susimokėjimo. Atkreipia dėmesį į pranešimo turinį, t. y. akivaizdu, jog atsakovei pranešama apie nesumokėtas draudimo įmokas bei informuojama, kad jei nesumokės eilinės draudimo įmokos ir draudimo įmokos už praeitą laikotarpį, sutartis bus vienašališkai nutraukta bei nesumokėjus skolos per 30 dienų nuo pranešimo dienos, skolos administravimas bus perduotas skolų išieškojimo įmonei. Akivaizdu, kad šiais pranešimais atsakovė buvo informuota apie susidariusį įsiskolinimą, o jei laikė, kad toks įsiskolinimas neegzistuoja, turėjo pareigą domėtis pranešime nurodytomis aplinkybėmis ir pranešti ieškovei bei pateikti įrodymus apie savalaikį įmokos sumokėjimą. Pranešimuose atsakovė buvo įspėta apie dėl pavėluoto įmokos sumokėjimo galinčias kilti neigiamas pasekmes, t.y. jog per draudimo apsaugos laikotarpį, už kurį nesumokėjo įmokų įvykus žalai, „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje, išmokėjus išmoką nukentėjusiajam asmeniui, turės teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti išmokėtas sumas. Mano, kad atsakovei buvo primenama apie įsiskolinimą, o ne apie eilinės įmokos sumokėjimo terminą. Eilinės įmokos sumokėjimo pagrindas galėtų būti sąskaita-faktūra ar ataskaita, tačiau ne pranešimas apie jau nesumokėtas įmokas.

Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė toleravo pavėluotą įmokų mokėjimo praktiką. Mano, kad teismas nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, o atitinkamą išvadą padarė neatsižvelgdamas į atsiskaitymų per draudimo tarpininką specifiką bei neįvertinęs aplinkybės, kad atsakovė buvo ir draudimo agentė (dirbo per UAB „Balgva“) ir turėjo galimybę savarankiškai per draudiko sistemą sudaryti sau draudimo sutartis ir atspausdinti polisus. Atsakovė už draudimo sutartis mokėjo tarpininkei UAB „Balgva“, kuri pagal sutartį su ieškove pervesdavo įmokas ieškovei, kuri vėliau jas apskaitydavo. Ginčo sutartis buvo sudaryta po to, kai UAB „Balgva“ buvo atlikusi to mėnesio mokėjimus ir kiti mokėjimai turėjo būti atlikti tik kitą mėnesį. Kadangi atsakovė mokėjo tarpininkei UAB „Balgva“, o ši mokėjo ieškovei mėnesio pabaigoje, ieškovė įmokos už sutartį apskaitymą galėjo atlikti tik apytiksliai po mėnesio, atitinkamai ir kitų eilinių atsakovės pagal ginčo sutartį mokėtinų įmokų. Ieškovė netoleravo pavėluotą įmokų mokėjimą, tačiau dėl atsiskaitymo per tarpininką specifikos galėjo šias įmokas apskaityti tik vėliau. Aplinkybę, kad įmokų mokėjimo vėlavimo ieškovė netoleravo, patvirtina ir atsakovei siųsti pranešimai apie nesumokėtas įmokas bei įspėjimas apie galimą sutarties nutraukimą ir įmokų nesumokėjimo galimos pasekmės. Atsakovė, buvo draudimo tarpininko UAB „Balgva“ agentė, turėjusi įgaliojimus savarankiškai naudotis draudiko sistema ir per ją sudaryti draudimo sutartis, todėl sutartis buvo sudaryta tarp profesionalių rinkos dalyvių kas leidžia manyti, kad atsakovė privalėjo veikti atidžiai ir rūpestingai, sąžiningai ir tinkamai vykdyti sutartimis prisiimamas prievoles. Be kita ko, svarbu ir tai, kad atsakovės veikla - vežimo paslaugos, o draudimo sutartimis buvo draudžiami vilkikai, todėl nekyla abejonių kad atsakovė suprato transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių sudarymo svarbą bei sutartimis suteikiamas teises ir iš jos kylančias pareigas. Neatsižvelgiant į tai, kad draudimo įmokos atsakovės buvo apskaitomos vėliau, tai nepanaikino ieškovės pareigos laikytis draudimo sutartimis jai nustatytu įmokos mokėjimo terminu. Būdama šios veiklos profesionalė, atsakovė, vėluodama mokėti įmokas, išimtinai pati prisiėmė dėl tokio sutarties pažeidimo galinčių kilti neigiamų pasekmių riziką, ko pasėkoje turi atlyginti draudiko reikalaujama žalą.

Mano, kad atsakovė turėjo būti atidi, rūpestinga, sąžininga ir bet kuriuo metu patikrinti turimų draudimo sutarčių apmokėjimo statusą, domėtis savo pareigų vykdymu, ypač atsižvelgiant į tai, kad apie netinkamą pareigų vykdymą atsakovė buvo informuota pranešimais. Atsakovė, veikdama kaip šios veiklos profesionalė, turėjo ir galėjo tvarkyti apskaitą taip, kad galėtų bet kada pagrįsti ir įrodyti tinkamą prievolių pagal jos pačios sudarytas sutartis įvykdymą. Net jei ir atsakovė buvo susidūrusi su tam tikrais finansiniais sunkumais, dėl kurių negalėjo laiku vykdyti prievolių, ji turėjo elgtis ne lengvabūdiškai, tikėdamasi išvengti pasekmių bet sąžiningai, rūpestingai bei, laikydamasi bendradarbiavimo pareigos, kreiptis į draudiką dėl draudimo sutarties pakeitimo, mokėjimo terminų išdėstymo ar pakeitimo, tačiau to nepadarė. Atsakovė, mokėdama įmokas pavėluotai, elgėsi nesąžiningai, nesilaikė bendradarbiavimo principo, todėl turi prisiimti neigiamų padarinių riziką. Aplinkybė, kad draudikas priėmė pavėluotai sumokėtas įmokas, neapriboja draudiko teisės reikšti atitinkamą reikalavimą dėl žalos atlyginimo draudėjui, kai įmoka sumokėta pavėluotai. Draudikas, priimdamas pavėluotą įmoką, gali dar nežinoti apie padarytą žalą per tą laikotarpį, kai buvo nesumokėta draudimo įmoka, tačiau apsauga tuo metu buvo galiojanti ir iš to kilo pareiga draudikui atlyginti žalą. Aplinkybė, kad įmoka buvo priimta, o ieškovė to neginčijo, nesudarė pakankamo pagrindo spręsti, jog tenkinti ieškinį nėra pagrindo. Mano, kad dėl vėlavimo sumokėti įmoką kylančios neigiamos pasekmės yra draudėjo (atsakovės), o ne draudiko rizika. Teismas galėjo įvertinti pateiktą Lietuvos banko poziciją ir, jei nustatė, kad įmokos priėmimas ir visiško žalos atlyginimo reikalavimas neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, galėjo išskaityti šią sumą iš reikalavimo sumos bei tenkinti ieškinį iš dalies. Mano, kad teismas netinkamai vertino bei neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, kas lėmė netinkamą su ginčo objektu susijusių teisės normų aiškinimą ir taikymą.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, tačiau draudimo rizikos prisiėmimas grindžiamas esminės sutarties sąlygos laikymusi - draudimo įmokos sumokėjimu draudikui. Draudikas draudimo sutartyje numatytą riziką prisiima tik tuo atveju, kai kita šalis - draudėjas - sumoka draudimo sutartyje nustatyto dydžio draudimo įmoką. Mano, kad yra visos sąlygos tam, jog draudėjui kiltų prievolė grąžinti draudikui jo išmokėtas sumas, o draudikui atsirado teisė susigrąžinti išmokėtas sumas iš draudėjo, nes atsakovė turėjo pareigą sumokėti eilinę draudimo įmoką, tačiau apmokėjo tik po įvykio, kurio metu buvo padaryta žala. Reikalavimą ieškovė pareiškė pagrįstai ir teisėtai, o atsakovei neįrodžius savalaikio įmokos sumokėjimo fakto, jai kilo prievolė atlyginti ieškovei TPVCAPD įstatyme numatytus nuostolius. Pažymi, jog šis įstatymas nesieja draudiko reikalavimo teisės atsiradimo su įmokos priėmimu ar nepriėmimu. Šios reikalavimo teisės atsiradimas siejamas su draudėjo pareigų netinkamu vykdymu, t.y. esminės sutarties sąlygos - draudimo įmokos sumokėjimo - netinkamu vykdymu ar neįvykdymu. Be to, atsakovė buvo įspėta 2009-08-05, 2009-10-29 pranešimais apie galimą draudimo sutarties nutraukimą, o nutraukti draudimo sutartį yra draudiko teisė, bet ne pareiga. TPVCAPD įstatymo normoje ir Vyriausybės patvirtintose taisyklėse vartojamas žodis laiku suteikia draudikui teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas išmokas, net ir tada, kai įmoka sumokama, tačiau pavėluotai, po draudžiamojo įvykio, nes priešingu atveju draudėjas galėtų naudotis draudimo apsauga, nemokėdamas draudimo įmokų jeigu per periodą neįvyksta draudiminių įvykių, bet sumokėjęs santykinai nedidelę įmoką, o įvykus draudžiamajam įvykiui reikalauti išmokos. Pradelsus atsiskaityti, atsakovė buvo aiškiai informuojama apie riziką ir galimas teisines pasekmes bei raginama atsiskaityti. Ieškovė teisingai vykdė savo fiduciarines pareigas, todėl jos teisėti lūkesčiai turi būti patenkinti, o atsakovė turi vykdyti įstatyme numatytą prievolę, t.y. grąžinti išmokėtas draudimo išmokas už jos transporto priemonių padarytą žalą, kadangi eismo įvykio metu, draudėjas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė tinkamai ir laiku vykdė draudimo sutarties sąlygas ir laiku bei pilnai atsiskaitė su ieškove, kuri visas draudimo įmokas priėmė, pretenzijų dėl įmokų mokėjimo pagal draudimo sutartį Nr. 12 2204769 atsakovui nereiškė, taip pat nenurodė, kokiu būdu ieškovė užskaito gautas draudimo įmokų sumas. Ieškovė ir atsakovė nesudarė tarpusavio atsiskaitymo ar skolų suderinimo aktų, tuo tarpu teismui pateiktoje poliso išklotinėje ieškovė nurodė, kad pagal draudimo sutartį Nr. 12 2204769 yra apmokėta tik viena draudimo įmoka 2009-08-22. Atsakovės duomenimis, šios konkrečios datos įmoka ieškovei nebuvo sumokėta. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė buvo draudimo tarpininkės UAB „Balgva“ agentė, todėl buvo šios veiklos profesionalė, prisiėmusi dėl sutarties pažeidimo galinčių kilti neigiamų pasekmių riziką. Visos sutarys ir visi mokėjimai yra atlikti per ieškovės atstovą UAB „Balgva“, todėl atsakovė nėra draudimo veiklos profesionalė. Atsakovė pati neapskaitė draudimo polisų, negalėjo matyti mokėjimų įskaitymo, apskaitos ir pan. Atsakovė draudiminio įvykio momentui buvo pilnai atsiskaičiusi su ieškove, taip pat pilnai atsiskaitė ir pagal visą draudimo sutartį iki jos galiojimo pabaigos. Ieškovė, jei ji konstatuoja įsiskolinimą ir nesavalaikį mokėjimą, nesikreipė į atsakovę dėl sutarties nutraukimo, priešingai, priėmė visas atsakovės sumokėtas draudimo įmokas, tuo garantuodamas atsakovei draudiminę apsaugą ir teisėtų lūkesčių pagal draudimo sutartį patenkinimą. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kokiems pavėluotiems mokėjimams, buvo įskaityti UAB „Naideka“ mokėjimai, byloje nepateikta duomenų apie kitas atsakovės ir ieškovės sudarytas draudimo sutartis, o taip pat apie susidariusį įsiskolinimą.

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad 2009-05-29 šalys sudarė draudimo sutartį Nr. 12 2204769, kuria apdraudė krovininį automobilį DAF FT 95XF 430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b. l. 8). 2009-09-10 Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojo A. M. vairuojamas krovininis automobilis DAF FT 95XF 430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino automobilį VW GOLF valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2011-03-03 sumokėjo 61 517,88 Lt už autoįvykio pasekmėje apgadintą automobilį VW GOLF valst. Nr. NG54UPD (b. l. 5, 7). Ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2011-03-21 pretenzija dėl 61 517,88 Lt žalos atlyginimo, nes atsakovė praleido draudimo sutartyje numatytus draudimo įmokos sumokėjimo terminus ir laiku nemokėjo už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą (b. l. 27). Kadangi atsakovė nereagavo į pretenziją ir neatlygino žalos, ieškovė kreipėsi į teismą dėl 61 517,88 Lt draudimo išmokos grąžinimo (b. l. 2-3, 24-26).

Panevėžio miesto apylinkės teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nes ieškovė pavėluoto atsakovės draudimo įmokų mokėjimo nelaikė esminiu sutarčių pažeidimu, nesinaudojo įstatymo jai suteiktomis galimybėmis dėl draudimo sutarties vienašališko nutraukimo, nesiėmė atsakovės atžvilgiu veiksmų dėl draudimo įmokų mokėjimo terminų pažeidimo bei neginčijo, jog visos draudimo įmokos pagal ginčo draudimo sutartį atsakovės ieškovei buvo sumokėtos.

Šalies argumentai

Apeliantė teigia, kad: ieškovė netoleravo pavėluotų įmokų praktikos, todėl apie įsiskolinimą atsakovei buvo pranešta pranešimais, kuriais įspėjo apie galinčias kilti pasekmes; teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, nes atsakovė buvo draudimo agentė ir veikė kaip profesionalė; teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas.

Apeliantės argumentai nepagrįsti ir todėl atmestini.

Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. nustatyta, jog esant tokiai situacijai, kai draudėjas būna sutartyje nustatytu laiku nesumokėjęs draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, išmokėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tokiu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas nustatė regreso teisės perėjimo draudikui į draudėją momentą, esant Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numatytoms sąlygoms ir aplinkybėms. Apeliantės teigimu, minėtos įstatymo nuostatos taikymui svarbiausia aplinkybė yra draudimo įmokos dalies nesumokėjimas laiku. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog civiliniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami ne tik įstatymuose įtvirtintų teisės normų, bet ir teisinių imperatyvų, įpareigojančių teisinių santykių subjektus veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo standartus. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. taikymas siejant vien tik su faktu, kad atsakovas draudiminio eismo įvykio metu nebuvo sumokėjęs priklausančios draudimo įmokos, būtų nepagrįstas minėtų teisės normų požiūriu.

Šalies argumentai

Apeliantė teigia, kad byloje esantys 2009-08-05 ir 2009-10-29 pranešimai dėl nesumokėtų įmokų su įspėjimu apie galimas pasekmes teismo netirti, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė toleravo pavėluotas įmokas. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

2009-08-05 ir 2009-10-29 pranešimai siųsti atsakovei yra tik priminimas klientui dėl nesumokėtų draudimo įmokų (b. l. 57-61). Visi pranešimai dėl nesumokėtų draudimo išmokų yra vienodo turinio, nėra pastabų atsakovei dėl draudimo įmokų pavėluotų mokėjimų, draudiminės apsaugos sustabdymo. Draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių sąlygų 27 p. numatyta, kad nesumokėjus nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokas, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, bei nurodyti įstatymo 11 str. 5 ir 7 d. numatytas nesumokėjimo pasekmes. Byloje tokių duomenų ieškovė nepateikė, todėl apeliantės argumentai, kad ieškovė 2009-08-05 ir 2009-10-29 pranešimais įspėjo atsakovę dėl sutarties netinkamo vykdymo pasekmių ir pirmosios instancijos teismas to neįvertino yra atmestini.

Iš bylos duomenų matyti, jog šalys yra sudarę ne vieną draudimo sutartį, o iš atsakovės pateiktų mokėjimų įrodymų nėra galimybių nustatyti už kokias sutartis bei už kokius laikotarpius buvo mokėtos įmokos (b. l. 69-71). Be to, iš mokėjimo nurodymų matyti, jog įmokos už draudimo sutartis buvo mokamos ne pagal numatytus sutartyje grafikus, bet ir vėliau. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės pateikta poliso išklotine, nes joje nurodytos pirmosios įmokos data nesutampa su atsakovės pateiktu mokėjimo nurodymu ir data (b. l. 6, 69).

Ieškovė turėjo galimybę nesuteikti draudimo apsaugos atsakovės automobiliui, jei nebuvo sumokėta pirmoji draudimo įmoka, tačiau ieškovės atstovas, pasirašęs draudimo sutartį, nereikalavo iš atsakovės net pirmojo mokėjimo pagal grafiką įvykdymo laiku. Faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė toleravo tokią atsiskaitymų pagal sutartis praktiką, kai draudimo įmokos mokamos ne laiku, nereikalavo savalaikio jų mokėjimo, todėl atsakovei negali kilti atsakomybė už pažeidimą, kurio iš esmės nelaikė pažeidimu pati draudiko atstovė. Draudikas sutartimi dėl tarpininkavimo sudarant draudimo sutartis įsipareigojo sudaryti draudimo sutartis draudiko vardu ir sąskaita, todėl tarpininko veiksmai, priimant įmokas iš draudėjo, sukelia pasekmes ir draudikui, kadangi tarpininkas veikia draudiko jam suteiktų įgalinimų ribose.

Atmestini apeliantės argumentai, jog atsakovė buvo draudimo agentė. Tokių aplinkybių ieškovė pirmosios instancijos teisme nenurodė ir jų neįrodinėjo. Iš draudimo sutarties Nr. 12 2204769 matyti, jog atsakovė draudimo sutartį sudarė su ieškove, kurios atstove nurodytas UAB „Balgva“. Tai patvirtina ir 2009-09-15 poliso išklotinė, kurioje draudikas nurodytas UAB „Balgva“, o draudėjas - UAB „Naideka“ (b. l. 6, 8). Be to, visi atsakovės mokėjimai už draudimo sutartis yra atlikti draudiko atstovui UAB „Balgva“. Ieškovė nepateikė į bylą jokių patvirtinančių įrodymų, jog atsakovė yra draudiko agentė, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, jog atsakovė veikė kaip draudimo veiklos profesionalė.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantė remiasi Vilniaus apygardos teismo 2009-03-12 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-234-464/2009. Pažymėtina, jog teisminiai precedentai turi būti taikomi itin atsargiai ir tik tokiose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra identiškos arba iš esmės panašios. Šios bylos aplinkybės, nors ir ne iš esmės, tačiau skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimta apeliantės minima teismo nutartis. Dėl to Vilniaus apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-234-464/2009, šioje byloje precedentinės galios neturi. Be to, vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o ne apygardos teismai (CPK 4 str.).

Išdėstytos aplinkybės bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai suponuoja tai, jog šiuo atveju Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. taikymas būtų nepagrįstas. Pati ieškovė neginčija to fakto, kad visos draudimo įmokos pagal draudimo sutartį atsakovės ieškovei buvo sumokėtos ir priimtos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju, net jeigu ir būtų pagrindo laikyti, kad atsakovė priklausančios mokėti draudimo įmokos laiku nesumokėjo, pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas nėra esminis sutarties pažeidimas. Pati apeliantė savo veiksmais sąlygojo, kad šiuo atveju jai negali būti taikoma Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numatyta draudiko teisių apsauga.

Kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys: 2004-09-29, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-516/2004; 2005-02-15, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-58/2005 ir kt.).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pirmos instancijos teisme buvo nevertintos ar vertintos netinkamai kai kurios faktinės aplinkybės. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Ieškovė turėjo galimybę pasisakyti pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau ja nesinaudojo (b. l. 55-56, 75). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus esančius įrodymus, šalių paaiškinimus dėl ginčo, o pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reiktų nagrinėti žodinio proceso tvarka, ieškovė nenurodė ir papildomų įrodymų ar atsikirtimų iki bylos nagrinėjimo dienos nepateikė. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl apeliantės prašymas atmestinas (CPK 322 str.).

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio miesto apylinkės teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Zina MickevičiūtėRamunė ČeknienėNijolė Danguolė Smetonienė