Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-1121-135/2012

Teisėjas Bronius Vinciūnas Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00966-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.2; 2.4.7; 2.1.15; 1.1.11; 1.1.4.4.1;1.1.7.2.5; 1.1.7.2.6; 1.2.14.3.1; 1.2.26.2; 1.1.8.

2012 m. gruodžio 13 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų G. G., E. K. ir E. Z. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažintas kaltu:

pagal LR BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės, paskirtas pagal LR BK 180 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė E. Z. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – nuo 2012 m. rugsėjo 13 d.

pagal LR BK 284 str. 1 d. ir jam skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per bausmės vykdymo laiką būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6.00 val. ryto.

pagal LR BK 180 str. 1 d. ir nuteistas 23 (dvidešimt trijų) parų areštu.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės, paskirtos pagal LR BK 180 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė G. G. paskirta 23 (dvidešimt trijų) parų areštas, bausmę atliekant areštinėje. Bausmės pradžia G. G. nustatyta nuo jo faktinio sulaikymo dienos vykdant nuosprendį.

Nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d. ir jam paskirtas 18 (aštuoniolikos) parų areštas, bausmę atliekant areštinėje. Bausmės pradžia E. K. nustatyta nuo jo faktinio sulaikymo dienos vykdant nuosprendį.

Nuosprendžiu civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos solidariai iš E. Z., G. G. ir E. K. 146,65 Lt (vienas šimtas keturiasdešimt šeši litai 65 ct) už nukentėjusiajam J. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Nustatyta, kad nepilnamečiui E. K. neturint lėšų ar turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, žala išieškoma subsidiariai iš nepilnamečio atstovų pagal įstatymą K. K. ir T. K..

Nuosprendžiu nukentėjusiojo J. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista J. K. solidariai iš E. Z., G. G. ir E. K., o E. K. neturint lėšų ar turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, žala išieškotina subsidiariai iš nepilnamečio atstovų pagal įstatymą K. K. ir T. K. 134,43 Lt (vienas šimtą trisdešimt keturis litus 43 ct) turtinei žalai atlyginti bei 4 000 Lt (keturis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiu priteista nukentėjusiajam J. K. solidariai iš G. G., E. Z. ir E. K., o E. K. neturint lėšų ar turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, - iš nepilnamečio atstovų pagal įstatymą K. K. ir T. K., 200 Lt (du šimtus litų) už suteiktą advokato teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K., G. G. ir E. Z. nuteisti už tai, kad, veikdami kartu, 2011 m. birželio 18 d., apie 19.00 val., Centriniame miesto parke, šalia (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, bendrai suduodami nukentėjusiajam J. K. ne mažiau kaip šešis kartus į veido ir juosmens sritį, taip padarydami nosies kaulų lūžį, muštinę žaizdą dešiniame žande, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, kairės ausies kaušelyje, kraujosruvą dešinės akies obuolio odenoje, pogleivinę kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, odos nubrozdinimus juosmenyje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio J. K. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, bei E. Z. iš nukentėjusiojo J. K. kelnių kišenės pagrobiant 80 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ su 5 litų vertės sim pokalbių kortele, taip padarė J. K. 85 Lt žalą.

Be to, G. G. ir E. Z. nuteisti už tai, kad jie bei asmuo, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, veikdami kartu, 2011 m. birželio 18 d., apie 19.00 val., viešoje vietoje - Centriniame miesto parke, šalia (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, įžūliu elgesiu, demonstruodami nepagarbą susirinkusiems: nukentėjusiesiems J. K., G. K., V. V. bei Ž. N., K. Š. ir I. Š., panaudodami sumurtą prieš Ž. N. ir nukentėjusįjį V. V., taip sukeldami jiems fizinį skausmą, o nukentėjusiajam J. K. padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-09-13 nuosprendį ir nustatyti, kad E. K. neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, K. K. ir T. K. turi atlyginti 48,88 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, J. K. 44,81 Lt turtinei ir 1333 Lt neturtinei žaloms atlyginti bei 66,67 Lt už suteiktą advokato teisinę pagalbą. K. K. ir T. K. pareiga atlyginti žalą bei proceso išlaidas pasibaigia, kai E. K. sulaukia pilnametystės, taip pat, kai jis prieš pilnametystę įgyja turto arba uždarbio, kurio pakanka žalai bei proceso išlaidoms atlyginti.

Skunde prokuroras nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai išsprendė civilinio ieškinio atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimus. Pažymi, kad tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės, ši pareiga pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat, kai jis prieš pilnametystę įgyja turto arba uždarbio, kurio pakanka žalai atlyginti. Nurodo, kad LAT 2009 m. lapkričio 20 d. nutartyje (Nr. 3K-3-497/2009) pasisakė, kad, jei nukentėjusiajam žalą padaro keli asmenys bendrais veiksmais, subsidiarus civilinės atsakomybės pobūdis lemia ir tai, kad CK 6.276 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys atsako pagal dalinės atsakomybės taisykles, t. y. tik ta dalimi, kuri tenka jų prižiūrimam nepilnamečiam. Ši dalis turi būti nustatoma atsižvelgiant į kiekvieno iš solidariai atsakingų žalą padariusių asmenų kaltę. Be to, šioje nutartyje LAT nurodė, kad LR CK 6.276 str. 3 d. nulemtas laikinas subsidiariai atsakingų asmenų civilinės atsakomybės pobūdis turi atsispindėti ir rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje, siejant tokių asmenų atsakomybės pabaigą su LR CK 6.276 str. 3 d. nustatytais pagrindais.

Prokuroro nuomone, apylinkės teismas netinkamai taikė LR CK 6.276 str. 2 d., be to, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepažymėjo K. K. ir T. K. atsakomybės atlyginti žalą bei proceso išlaidas pabaigos. Nurodo, kad teismas nustatė, kad civiliniai atsakovai K. K. ir T. K. turi atlyginti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos visą J. K. sveikatai padarytą žalą, J. K. visą padarytą turtinę žalą bei gydymo ir visą dėl sveikatos sužalojimo padarytą neturtinę žalą. Prokuroro teigimu, atsižvelgdamas į dalyvavusių įvykdant nusikalstamą veiką bei padarant žalą asmenų skaičių, nustatęs, kad nusikalstamą veiką padariusių asmenų kaltė yra vienoda, teismas iš E. K. atstovų pagal įstatymą bei civilinių atsakovų K. K. ir T. K. turėjo priteisti vieną trečiąją nusikaltimu padarytos žalos – 48,88 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, J. K. 44,81 Lt turtinei ir 1333 Lt neturinei žalai atlyginti, taip pat nustatyti, kad civilinių atsakovų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai E. K. sulaukia pilnametystės, taip pat, kai jis prieš pilnametystę įgyja turto arba uždarbio, kurio pakanka turtinei ar neturtinei žalai atlyginti. Prokuroro teigimu, analogiška dalinė atsakomybė civiliniams atsakovams turi kilti ir dėl proceso išlaidų atlyginimo.

Nuteistasis E. Z. apeliaciniu skundu prašo pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupėje, taip pat prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-09-13 nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-09-12 nuosprendžiu paskirta bausme

Skunde nuteistasis E. Z. nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti į tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas nepilnamečiu, ir tai pripažinti lengvinančia aplinkybe, o sunkinančia aplinkybe nepripažinti to, jog plėšimas buvo padarytas bendrininkų grupėje, kadangi jo ir kitų nuteistųjų parodymai sutampa, kad kiti su juo buvę asmenys nematė, kaip jis (E. Z.) pagrobė telefoną iš J. K. džinsų kišenės, jis su kitais nuteistaisiais neplanavo grobti telefono, tai buvo vien jo mintis.

Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu panaikinti Šiaulių m. apylinkės teismo 2012-09-13 nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 1 d., taip pat nuosprendžio dalį, kuria tenkinti Valstybinės ligonių kasos, nukentėjusiojo J. K. ieškiniai jo ir jo tėvų K. K., T. K. atžvilgiu ir dėl tos dalies priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį bei atmesti Valstybinės ligonių kasos, nukentėjusiojo J. K. ieškinius jo ir jo tėvų K. K., T. K. atžvilgiu.

Skunde nurodo, kad teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo naikintina kaip nepagrįsta, nes išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, o baudžiamojo proceso metu neįrodyta, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 1 d., sudėties požymių. Nurodo, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ir abejonių keliančiais duomenimis, o, nuteistojo nuomone, teismo išvados apie jo dalyvavimą J. K. apiplėšime pagrįstos prielaidomis.

Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, jog jo parodymai buvo nenuoseklūs, jo teigimu, iš bylos medžiagos matyti, kad jo parodymuose prieštaravimų nėra, nes pirmos apklausos metu nurodė, kad nukentėjusiajam nesudavė nė vieno smūgio, akistatos metu su J. K. taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam nesmūgiavo, o tik laikė už rankų, akistatos metu su E. Z. taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam nesmūgiavo, tik laikė už rankų, o apklausos metu nurodė analogiškai. Tvirtina, jog teisme nurodė, kad prisidėjo prie muštynių, nes iš pavydo merginai K. Š. norėjo sumušti su ja buvusius vaikinus, įvykio metu už rankų laikė J. K.. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis tvirtina, jog jo parodymuose prieštaravimų nėra.

Nurodo, kad teismas nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiojo J. K. parodymais, kurie, nuteistojo nuomone, nėra nuoseklūs. Nurodo, kad pirmos apklausos metu (2011-06-18) J. K. nurodė, kad visi trys vaikinai jį mušė, kitos apklausos metu (2011-09-06) J. K. nurodė, kad būtent jis – E. K. – pirmą smūgį sudavė jam į veidą, tačiau akistatos su juo metu (2011-10-04) J. K. nurodė, kad tikslina parodymus, teigdamas, kad ne jis (E. K.) sudavė pirmą smūgį. Taip pat nurodo, kad J. K. negalėjo pasakyti, ar jis (E. K.) spardė nukentėjusįjį, nurodė, jog muštynių pabaigoje nubėgo prie jo ir kartu su merginomis mėgino vaikinus išskirti.

Atkreipia dėmesį, kad muštynės parke kilo dėl pavydo K. Š., dabar supranta, kad privalėjo tramdyti savo jausmus, tačiau tą kartą norėjo pamokyti kitus vaikinus, dėl pavydo ir kilo muštynės, su G. G. ir E. Z. nesitarė plėšti, ir tai patvirtino teisme G. G. su E. Z., muštynių metu nereikalavo turto ir nebuvo jokios kalbos apie svetimus daiktus, šią aplinkybę patvirtino visi įvykio dalyviai. Nurodo, kad muštynių tikslas buvo ne turtui grobti, o atkeršyti vaikinams už tai, kad buvo su jam patikusia mergina, o pagrobti svetimą telefoną buvo E. Z. mintis, kurią realizavo tik jis pats vienas, tačiau apie tai sužinojo jau kitoje vietoje praėjus daugiau kaip valandai po įvykio. Nurodo, kad nukentėjusysis J. K. nematė, kas ištraukė telefoną, manė, kad tai galėjo padaryti E. Z., J. K. taip pat nematė, ar jis (E. K.) matė telefono grobimą, ikiteisminio tyrimo metu J. K. paaiškino, kad dėl telefono pagrobimo gali būti kaltas ir vienas vaikinas, nes nežino, ar telefoną grobė susitarę, ar tik vienas iš jų, nukentėjusieji V. V., Ž. N. telefono pagrobimo nematė, taip pat nematė, kad jis būtų tikrinęs J. K. kišenes. Nukentėjusioji G. K., liudytojos K. S., I. Š. taip pat nematė telefono grobimo, I. Š. išreiškė nuomonę, kad telefonas iškrito muštynių metu, ir jį paėmė vienas iš teisiamųjų. Nurodo, kad pagrobto telefono ir kortelės pas jį nerado, pagrobtą turtą realizavo vienas E. Z., iš minėto įvykio jis jokios naudos neturėjo, už parduotą telefoną E. Z. pinigus pasiliko sau. Tvirtina, kad teismo išvada, jog jis savo poelgiu pritarė E. Z. savanaudiškiems kėslams, nepagrįsta bylos medžiaga.

Nuteistasis G. G. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2012-09-13 nuosprendį ir, pritaikius BK 93 str., atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo atžvilgiu bylą nutraukti, arba, pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimo bausmę paskirti ne tik pagal LR BK 284 str. 1 d., bet ir pagal LR BK 180 str. 1 d.

Skunde nurodo, kad nuosprendis turi būti pakeistas, nes jam paskirta per griežta bausmė. Nurodo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo nepilnametis, šiuo metu dirba UAB RGE ,,Baltic“, tai yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, o jei teks atlikti arešto bausmę, jis praras darbą. Pažymi, kad anksčiau teistas nebuvo, teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę pripažino tai, kad pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. Nuteistasis pasižada daugiau jokių nusikaltimų nedaryti, sąžiningai dirbti. Esant galimybei, prašo jo atžvilgiu taikyti LR BK 93 str. ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo atžvilgiu bylą nutraukti, o nesant tokios galimybės, subendrintą bausmę skirti laisvės apribojimą, nes dėl arešto bausmės atlikimo jis neteks darbo.

Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o nuteistųjų skundus atmesti. Nuteistasis E. Z. ir jo gynėjas advokatas prašė E. Z. skundą tenkinti, nuteistasis E. K. ir jo gynėja advokatė prašė E. K. apeliacinį skundą tenkinti, E. K. atstovas pagal įstatymą T. K. prašė visus apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo G. G. gynėja advokatė S. Kručienė prašė tenkinti jos ginamojo skundą, nukentėjusysis J. K. skundis palieko spręsti teismui.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas.

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistųjų E. Z. ir G. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo E. K. apeliacinio skundo

Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde neigia bendrininkavęs su kitais nuteistaisiais apiplėšiant nukentėjusįjį J. K.. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino byloje esančius įrodymus bei padarė motyvuotą išvadą, kad BK 180 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padarytas bendrais kaltininkų veiksmais.

Pagal BK 180 str. 1 d. dispoziciją vertinama, kad plėšimą padarė tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą. Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad su G. G. ir E. Z. nesitarė apiplėšti nukentėjusiojo, o pagrobti telefoną buvo tik E. Z. mintis, kurią jis vienas ir realizavo.

Kolegijos nuomone, tokie apelianto argumentai vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Pripažįstama, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Ir nors E. Z. apylinkės teisme, prisiimdamas kaltę dėl telefono pagrobimo, nurodė, kad telefoną pagrobė jis pats vienas, su kitais kaltinamaisiais gautais pinigais už parduotą pagrobtą telefoną nesidalino, tačiau iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog muštinių metu miesto parke E. Z. naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį J. K., E. K. ir G. G. laikė J. K. už rankų, kad šis negalėtų pasipriešinti, be to, prieš J. K. smurtavo ir E. K., ir G. G.. Nukentėjusysis teismo posėdyje nurodė, kad jį laikė E. K. ir G. G., o E. Z. spyrė, telefoną išimant iš kišenės, kaltinamieji jį laikė ir smūgiavo (2 t., 182 b. l.). Byloje nebuvo nustatyta, kad kaltininkai būtų iš anksto susitarę apiplėšti nukentėjusįjį, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje įrodyta, kad vienam iš bendrininkų – E. Z. – fizinio smurto prieš nukentėjusįjį naudojimo metu kilus minčiai J. K. apvogti, veika peraugo į plėšimą. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. tvirtina, kad J. K. mušė norėdami atkeršyti už tai, kad jis buvo su jam patikusia mergina, tačiau, kolegijos nuomone, tai negali nulemti nusikalstamos veikos kvalifikacijos pakeitimo.

Tiriant įvykio aplinkybes neabejotinai nustatyta, kad E. K. buvo nusikaltimo vietoje, su kitais nuteistaisiais vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį J. K.. Tai, jog E. Z. sudavė nukentėjusiajam J. K. smūgius, o šalia buvę E. K. ir G. G. laikė už rankų J. K., kad šis nesipriešintų, nes J. K. bandė priešintis, t. y. kiti kaltininkai nebandė smurtaujančio stabdyti, o jam tik padėjo ir patys smurtavo, aiškiai rodo, kad tokie kitų bendrininkų – E. K. ir G. G. – veiksmai J. K. aiškiai kėlė nesaugumo jausmą, grėsmę. Įrodymų visuma leidžia spręsti, kad nors ir nenustatyta, kad nuteistieji būtų detaliai aptarę J. K. apiplėšimą, pasiskirstę vaidmenis, tačiau veiksmų bendrumas bei suderinamumas, kai vienas iš kaltininkų suduoda nukentėjusiajam, o kiti laiko nukentėjusiojo rankas, taip pat patys smurtauja prieš nukentėjusįjį, po to vienas iš kaltininkų muštinių metu pasisavina nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryšio telefoną, rodo visų kaltininkų pritarimą vienas kito veiksmams, tyčios kryptingumą pavartojant smurtą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, o tai atitinka BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Šiaulių miesto apylinkės teismas, skirdamas bausmę E. K., nurodė, kad atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, ir skyrė 18 parų arešto bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. K. nusikalto būdamas labai jauno amžiaus (gim. 1997-02-14), praeityje neteistas, nebausta administracine tvarka, Centro policijos nuovados pareigūnų charakterizuojamas patenkinamai, į policiją dominančių vaikų elgesio apskaitą įrašytas po nusikalstamos veikos padarymo, progimnazijos išduotoje charakteristikoje charakterizuojamas teigiamai, šiuo metu E. K. yra moksleivis.

Kolegija daro išvadą, kad bausmė nuteistajam E. K. formaliai būtų paskirta teisingai, nepažeidžiant pagrindinių LR BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, tačiau, kolegijos nuomone, teismas netinkamai įvertino tą aplinkybę, kad E. K. nusikalto labai jauno amžiaus. Pažymėtina, kad tokio amžiaus žmogaus brendimo laikotarpiu valios ir intelekto lygis dar nesiekia suaugusiųjų lygio, žmogus lengvai pasiduoda kitų įtakai. Taip pat, kolegijos manymu, teismas nevertino to, kad E. K. dalyvavo nusikaltime su gerokai už save vyresniais jaunuoliais, kurių vienas jau buvo teistas.

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus reglamentuoja BK XI skyriaus nuostatos. Valstybė, diferencijuodama nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę nuo suaugusių asmenų, įstatymu apibrėžė šių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kur inter alia numatė riboti laisvės atėmimo bausmes ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo nepilnamečiams galimybes bei padėti nepilnamečiam pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, derinant baudimą su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 2 ir 3 punktai). Taigi, priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės, turinčios auklėjimo ir bausmės požymius, ribojančios nepilnamečio elgesį ir kartu turinčios auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, yra svarbi baudžiamoji teisinė priemonė, kuriai taikyti BK normos teikia pirmenybę prieš kitas nepilnamečių nubaudimo priemones – kriminalines bausmes (LAT Nr. 2K-46/2009).

Kadangi nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 1 d., sankcijoje numatytos tik dvi bausmės rūšys – areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų, šiuo atveju, kolegijos nuomone, yra pagrindas taikyti LR BK 54 str. 3 d. ir skirti švelnesnę bausmę, kadangi straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai ir jo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Kartu būtina atsižvelgti į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, teisiamojo asmenybės savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. K. padaryta nusikalstama veika (BK 180 str. 1 d.), nors ir pagal BK 11 str. 4 d. nuostatas priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau pagal jos padarymo pobūdį ir E. K. veiksmus negali būti vertinama kaip itin pavojinga. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. K., nors ir smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau vėliau dėjo pastangas, kad konfliktas kuo greičiau pasibaigtų. Vertinant apelianto asmenybę atsižvelgtina tai, kad jis nusikalto būdamas labai jauno amžiaus ir pirmą kartą, yra progimnazijos moksleivis, progimnazijoje charakterizuojamas teigiamai, tėvų apibūdinamas kaip neagresyvus ir nelinkęs į smurtą, gyvena pilnoje šeimoje. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliantui paskyrus realią, kad ir trumpalaikę laisvės atėmimo bausmę ir jį izoliavus nuo visuomenės, kolegijos nuomone, būtų pakenkta jo vystymuisi ir socialiniams ryšiams su šeima bei visuomene. Todėl teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių visetą, daro išvadą, kad apelianto E. K. atžvilgiu taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam skirtina švelnesnė nei BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, paskiriant įpareigojimus, kurie padėtų nuteistajam pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, manant, kad tai sulaikys E. K. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo (BK 41 str.) bei teigiamai jį veiks ir drausmins (BK 48 str., 6 d. 1 p., 3 p.), todėl nuosprendžio dalis dėl E. K. paskirtos bausmės keičiama (BPK 328 str. 2 p.).

Dėl nuteistojo E. Z. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo E. Z. padarytas nusikalstamas veikas ir paskyrė jam bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnamečiu, o atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t.y. tai, kad nusikalto bendrininkų grupėje, panaikinti. Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis prašo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-09-12 nuosprendžiu paskirta bausme.

Išnagrinėjus bylą ir apeliacinio skundo motyvus nustatyta, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, spręsdamas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo klausimus vadovaujasi baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies sankcija ir Bendrosios dalies normų reikalavimais. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. Z., parinkdamas jos rūšį ir nustatydamas dydį, atsižvelgė į tai, kad E. Z. anksčiau teistas du kartus, nusikalto teistumui neišnykus. Atsižvelgė ir į tai, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis. Nustatant bausmės dydį buvo įvertinta tai, kad yra E. Z. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje. Esant nuteistojo atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 2 d.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam E. Z. už kiekvieną jam inkriminuotą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra žymiai mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl spręsti, kad už kiekvieną nusikalstamą veiką nuteistajam paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ir yra per griežta, nėra pagrindo.

Nepagrįstas nuteistojo E. Z. prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę tai, kad jis nusikalto būdamas nepilnamečiu. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenumato tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str.), o sprendžiant nepilnamečio baudžiamosios atsakomybės klausimą vadovaujamasi LR Baudžiamojo kodekso XI skyriaus nuostatomis, kuriame numatyti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai, kas skundžiamu nuosprendžiu ir buvo padaryta.

Nuteistasis E. Z. apeliaciniame skunde neigia bendrininkavęs su kitais nuteistaisiais apiplėšiant nukentėjusįjį J. K., o tvirtiną plėšęs pats vienas, kadangi dėl turto pagrobimo su kitais kaltininkais nesitarė, ir jie apie tai nežinojo, pinigus, gautus už pagrobtą telefoną, taip pat išleido pats vienas.

Kaip minėta anksčiau, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino byloje esančius įrodymus bei padarė motyvuotą išvadą, kad BK 180 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padarytas bendrais kaltininkų veiksmais. Teismas nustatė, kad E. Z. nukentėjusiajam iš kišenės ištraukė telefoną tuo metu, kai nukentėjusįjį J. K. nuteistasis E. K. ir G. G. laikė už rankų, kas rodo, kad kiti nuteistieji – E. K. ir G. G. – pritarė E. Z. veiksmams, taip pat tai rodo ir kaltininkų tyčios kryptingumą pavartojant smurtą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, ir tai atitinka BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Nepagrįstu kolegija laiko E. Z. apeliacinio skundo prašymą subendrinti jam skundžiamu, t. y. 2012-09-13, nuosprendžiu ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-09-12 nuosprendžiu paskirtas bausmes. Iš LITEKO sistemoje esančių duomenų matyti, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012-09-12 apkaltinamuoju nuosprendžiu E. Z. pripažino kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir skyrė jam subendrintą 7 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Priimant skundžiamą nuosprendį 2012-09-12 nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagristai nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės nebendrino su 2012-09-12 nuosprendžiu paskirta bausme. To padaryti negali ir apeliacinės instancijos teismas, kadangi, nuosprendžiams įsiteisėjus, vėliausią nuosprendį priėmęs teismas privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose (BPK 347 str.). Priėmus tokį sprendimą aukštesniajame teisme nuteistajam neliktų jo apskundimo galimybės, todėl nuteistojo prašymas dėl atskirais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo atmetamas.

Dėl nuteistojo G. G. apeliacinio skundo

Nuteistasis G. G. apeliaciniu skundu savo kaltės bei nusikalstamų veikų kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme teigdamas, kad yra visos sąlygos, vadovaujantis LR BK 93 str., atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės arba paskirtą arešto bausmę pagal LR BK 1801 str. 1 d. pakeisti laisvės apribojimo bausme, kadangi dėl arešto bausmės atlikimo jis gali prarasti darbą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam G. G., vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) bei bausmės skyrimo nepilnamečiam ypatumais (BK 91 str.), atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų skaičių, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į teismo nustatytas jo atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes – G. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, o sunkinančia – kad nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje.

Kolegija, susipažinusi su byla ir skundo argumentais, sprendžia, kad atmestinas G. G. apeliacinio skundo prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 93 straipsnį teismas gali (bet neprivalo) atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nustatyta, kad byloje yra minėtos būtinosios sąlygos: G. G., būdamas nepilnamečiu, nusikalto pirmą kartą; tiesiogine tyčia padarė nesunkų (BK 284 str. 1 d.) ir apysunkį (BK 180 str. 1 d.) nusikaltimus. Byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis atlygino bent dalį žalos. Kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi nuteistojo poziciją viso proceso metu, sprendžia, kad G. G. nebuvo visiškai nuoširdus ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o sakydamas, kad prisipažįsta ir gailisi, daugiau siekė išvengti arba bent jau sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Ir nors pirmosios instancijos teismas nustatė G. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 1 p., tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, G. G. formalus prisipažinimas ir gailėjimasis neduoda pagrindo tvirtinti, kad jį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybė esant BK 93 str. 1 d. 3 p. numatytai sąlygai. Kad G. G. savo kaltę pripažino tik formaliai, kolegija sprendžia iš to, jis, apklausiamas įtariamuoju, pradžioje tvirtino, kad smūgius sudavė tik vienam vaikinui (1 t. 138 b. l.), vėliau nurodė, kad smūgiavo dviem vaikinams, tvirtino, kad apie vogtą telefoną sužinojo tik prieš keletą dienų iki apklausos iš E. Z., kai šis sugrįžo iš policijos (1 t., 139 b. l.). Vėlesnėje apklausoje jau teigė, kad dėl galvos traumos, kurią turėjo beveik prieš metus, visko gerai neatsimena, nors apie galvos traumą nieko nebuvo nurodęs pirmoje apklausoje, apklausoje neatsiminė kitų kaltinamųjų veiksmų, tvirtino, kad sudavė tik J. K., neprisiminė ir tos aplinkybės, kad su E. K. laikė J. K. rankas kai E. Z. jį mušė (1 t., 143–144 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu G. G. nurodė, kad sudavė tik J. K., o apie pagrobtą iš nukentėjusiojo telefoną sužinojo iš tyrėjos (2 t., 167 b. l.), nors anksčiau buvo sakęs, kad sužinojo iš E. Z.. Šios aplinkybės rodo, kad G. G., prisipažindamas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, davė ne visai nuoseklius parodymus, stengdamasis sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimų daryme.

Sprendžiant, kad nėra pagrindo G. G. atžvilgiu, vadovaujantis LR BK 93 str., bylą nutraukti, taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad G. G. baustas administracine tvarka, nuo 2010-06-16 įrašytas į Pietinės policijos nuovados informaciją apie policiją dominančių vaikų elgesio apskaitą (2 t., 67 b. l.), neigiamai charakterizuojamas mokymosi įstaigoje (2 t., 68 b. l.), motinai sunkiai sekasi jį auklėti ir nukreipti nuo teisės pažeidinėjimų darymo (1 t., 83 b. l.).

Anksčiau paminėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, rodo, jog byloje nėra pagrindo išvadai, kad G. G. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl nėra galimybės jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, drauge nėra pagrindo manyti, kad už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o tai būtina norint taikyti LR BK 54 str. 3 d. Reikia pažymėti, kad bausmių skyrimo klausimui apylinkės teismas skyrė ypatingą dėmesį ir pateikė dėl jų išsamius motyvus ir G. G. už BK 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta arešto bausmė, kuri mažesnė nei šios bausmės vidurkis, yra pagrįsta ir teisinga.

Dėl G. G. skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl paskirtos arešto bausmės atlikimo jis gali prarasti darbą bei pajamas pragyvenimui pažymėtina, jog iš prie nuteistojo apeliacinio skundo pridėtos darbo sutarties matyti, kad jis įsidarbino tik laikinai, t. y. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, kuri pasibaigia 2012-12-14 (3 t., 43 b. l.), todėl, nesant byloje duomenų, kad G. G. turės darbą ir po terminuotos darbo sutarties pasibaigimo, nėra pagrindo spręsti, kad dėl darbo jis negali atlikti arešto bausmės.

Dėl vyr. prokuroro apeliacinio skundo

Kolegija sutinka su vyr. prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nenurodė, kokiomis dalimis nuteistojo nepilnamečio E. K. atstovai pagal įstatymą turi atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą bei proceso išlaidas.

CK 6.276 straipsnis numato, kad nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais, o tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Teismų praktikoje tokios įstatymo nuostatos aiškinamos taip, kad nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, bendrai padarę žalą, atsako tiesiogiai, solidariai, o tokių nepilnamečių tėvų ar rūpintojų atsakomybė yra papildoma dalinė. Todėl pirmiausia žala priteisiama iš tiesiogiai civiline tvarka atsakančių nepilnamečių, o po to tinkamai išdėstoma atsakovų nepilnamečių tėvų ar rūpintojų dalinė atsakomybė (kasacinės bylos Nr. 3K-3-951/2001, Nr. 3K-3-394/2006). Taigi, apylinkės teismas nuosprendyje turėjo nurodyti, kokia dalimi atsako nuteistojo nepilnamečio E. K. atstovai pagal įstatymą, jeigu nepilnametis nuteistasis neturės turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, todėl ši nuosprendžio dalis keičiama (BPK 328 str. 4 p.). Taip pat paminėtina, kad nepilnamečio E. K. atstovų pagal įstatymą subsidiari atsakomybė yra laikina, iki E. K. sulauks pilnametystės ar jis prieš pilnametystę įgis turtą ar uždarbį, kurių pakaks žalai atlyginti (CK 6.276 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., 4 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį pakeisti:

E. K., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., pritaikius BK 54 str. 3 d., paskirti laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nėra susiję su mokslu ir per visą laisvės apribojimo laikotarpį tęsti mokslą.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių ir nustatyti, kad E. K. neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, K. K. ir T. K. turi atlyginti 48,88 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus 88 ct) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 44,81 Lt (keturiasdešimt keturis litus 81 ct) turtinę ir 1333 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt tris litus) neturtinę žalą nukentėjusiajam J. K., 66,67 Lt (šešiasdešimt šešis litus 67 ct) J. K. už suteiktą advokato teisinę pagalbą. Ši K. K. ir T. K. pareiga pasibaigia, kai E. K. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų E. Z. ir G. G. apeliacinius skundus atmesti.