- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-20
- Bylos Nr.
- eI3-2147-484/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00377-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- UAB "Norsvin Lietuva"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Norsvin Lietuva“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Norsvin Lietuva“ (toliau – ir pareiškėja ar Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – atsakovas ar Departamentas) 2021 m. sausio 22 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-21 (toliau – ir Sprendimas); 2) tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad Bendrovė atliko pažeidimus, numatytus Sprendime, pakeisti Sprendimą ir netaikyti jai mokesčio didesniu tarifu; 3) tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo tenkinti 2 punkte nurodyto reikalavimo netaikyti Bendrovei mokesčio didesniu tarifu – pakeisti Sprendimą ir šiuo sprendimu Bendrovei patvirtiną mokestį sumažinti iki 4 309,60 Eur. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Pareiškėja skunde paaiškina, kad Bendrovė eksploatuoja du gėlo požeminio vandens gręžinius, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) (gręžinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Gręžiniai). Bendrovei yra išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – TIPK leidimas), kuris atnaujintas 2010 m. gruodžio 27 d. TIPK leidimo 18 dalyje „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“ nurodyta, jog įmonės reikmėms naudojamas vanduo iš nuosavų gręžinių. M. S. padalinyje įrengtas gręžinys Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) padalinyje – gręžinys Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja skunde nurodo, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko Bendrovės planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius patikrinimą Bendrovės eksploatuojamuose gėlo požeminio vandens išteklių telkiniuose ir Bendrovei už 2017-2019 metų mokestinius laikotarpius už be leidimo išgautą gamtos išteklių (gėlo požeminio vandens) kiekį iš Gręžinių paskaičiavo mokestį didesniu tarifu – 43 096 Eur. Departamentas 2021 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-21“, kuriuo patvirtino patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotą mokestį didesniu tarifu, t. y. 43 096 Eur.
Pareiškėjos teigimu, Departamentas, priimdamas Sprendimą, netinkamai įvertino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimų išgauti požeminį gėlą vandenį, išdavimo tvarką ir visiškai neatsižvelgė į Bendrovės pateiktas pastabas. Pareiškėja pripažįsta, jog Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo vandens išgavimui neturi, tačiau mano, kad Bendrovė turėjo kitą teisėtą pagrindą išgauti gamtos išteklius – požeminį vandenį, t. y. TIPK leidimą. Pareiškėjos tvirtinimu, 2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalies pagrindu išduotas TIPK leidimas Bendrovei suteikė teisę nuo 2014 m. liepos 1 d. išgauti požeminį gėlą vandenį.
Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, nurodo, jog iki 2014 m. liepos 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 2 dalies redakcija numatė, jog leidimus naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį bei žemės gelmių šiluminę energiją juridiniams ir fiziniams asmenims bei šių asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, išduoda Aplinkos ministerija jos nustatyta tvarka. Tokiu būdu tvirtina, kad iki 2014 m. liepos 1 d. reglamentavimo pasikeitimo, kompetencija išduoti leidimus buvo suteikta ne Lietuvos geologijos tarnybai, o Aplinkos ministerijai jos nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro buvo nustatyta, kad požeminio geriamojo gėlo bei gamybinio vandens išteklių naudojimo leidimais laikomus taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. išduodavo regionų aplinkos apsaugos departamentai Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80, (toliau – TIPK taisyklės) nustatyta tvarka. TIPK taisyklių (redakcija galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. sausio 10 d., kuomet buvo atnaujintas Bendrovei išduotas TIPK leidimas), 10 punktas nustatė, jog leidimas išduodamas neterminuotam laikui, tačiau jo atnaujinimo terminas gali būti nustatytas ar Leidimas gali būti panaikintas šių Taisyklių nustatyta tvarka ir Departamento motyvuotu sprendimu. 2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960, kuriuo nuo 2014 m. liepos 1 d. leidimų išdavimo kompetencija perkelta Lietuvos geologijos tarnybai, 3 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos.
Pareiškėja skunde pažymi, kad Aplinkos ministerija 2016 m. spalio 25 d. raštu Nr. (3-1)-D8-8058 „Dėl požeminio vandens išteklių naudojimo“ pateikė savo poziciją Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, kurioje nurodė, jog TIPK leidimai, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d., laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja teigia, jog iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo pakeitimo išduoti TIPK leidimai, kurių pagrindu buvo galima naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį vandenį, laikomi leidimais naudoti vandenį Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo prasme, dėl ko jie galioja neterminuotai ir po 2014 m. liepos 1 d., 2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalies pagrindu ir laikomi tinkamu leidimu požeminio gėlo vandens išgavimui.
Pareiškėja nesutinka su Departamento išvada, jog Bendrovei išduotas TIPK leidimas nėra laikomas leidimu naudoti gėlo požeminio vandens išteklius. Pareiškėja, remdamasi TIPK taisyklių (redakcija galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. sausio 10 d., kuomet buvo atnaujintas Bendrovei išduotas TIPK leidimas) 5.9. punktas nustatė, jog leidimas – dokumentas – suteikiantis teisę jame nustatytomis sąlygomis vykdyti ūkinę veiklą arba eksploatuoti įrenginį ar jo dalį, o TIPK taisyklių 5 priedo II skyriuje „Leidimo sąlygos“ 18 punkte numatyta, jog 18 punkte nurodomos sąlygos, susijusios su vandens paėmimu, vartojimu, tiekimu, numatant, kad vandens paėmimas, vartojimas ir tiekimas turi būti vykdomas pagal šiame skyriuje nustatytas Leidimo sąlygas. Remdamasi TIPK taisyklių nuostatomis, pareiškėja mano, jog Bendrovei yra suteiktas leidimas išgauti požeminį gėlą vandenį jam išduoto TIPK leidimo pagrindu.
Pareiškėja, remdamasi TIPK taisyklių nuostatomis, taip pat teigia, kad Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas TIPK leidime nustato atskiras leidimo sąlygas, jeigu asmuo išgauna ne mažesnį požeminio vandens kiekį, nei nurodytas TIPK taisyklių 2 priedo 1 punkte. Tai reiškia, jog šio atskiro leidimo sąlygos nėra siejamos su leidimu išgauti mažesnį vandens kiekį, nei nurodytas TIPK taisyklių 2 priedo 1 punkte, kuris pateikiamas atskirai taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo II skyriaus 18 punkte. Pareiškėjos manymu, atskiro leidimo pagal Taisyklių 2 priedo 1 punktą neišdavimas, nereiškia, jog Bendrovei nėra išduotas leidimas išgauti gėlą požeminį vandenį pagal Bendrovei išduoto TIPK leidimo 18 punkto sąlygas, kurios nesiekia kiekybinių kriterijų, numatytų TIPK taisyklių 2 priede. Pareiškėjos manymu, tam, kad asmuo galėtų teisėtai išgauti valstybinį gamtos išteklių – gėlą požeminį vandenį, jam užtenka turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, nesiejant su tam tikromis leidime nurodytomis sąlygomis.
Pareiškėjos vertinimu, surašant Patikrinimo aktą ir priimant skundžiamą Sprendimą, buvo grubiai pažeistas gero administravimo principas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kadangi ginčo atveju Bendrovė pagrįstai tikėjosi, jog savo pareigas vykdo tinkamai, t. y. požeminį gėlą vandenį išgauna teisėtai, turėdama tam tinkamą TIPK leidimą. Pažymi, jog Bendrovė Departamento buvo reguliariai kontroliuojama ir tikrinama. Bendrovės planiniai patikrinimai buvo atliekami 2016, 2017 ir 2019 metais. Visuose šiuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad tikrinimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovė turi TIKP leidimą, savo reikmėms naudoja vandenį iš nuosavų Gręžinių, veda vandens apskaitą, išgautą vandenį deklaruoja KIT708 deklaracijomis. Patikrinimo aktuose taip pat nurodyta, kad patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta. Departamentas laikė, kad Bendrovei išduotas TIPK leidimas yra pakankamas ir tinkamas teisėtam gėlo požeminio vandens išteklių išgavimui. Priešingu atveju, Departamentas būtų konstatavęs atitinkamą pažeidimą, kad gėlo požeminio vandens ištekliai naudojami neturint leidimo.
Pažymi ir tai, jog Departamentas, laikydamasis pozicijos, kad TIKP leidimas nesuteikia Bendrovei teisės išgauti požeminį gėlą vandenį, vadovaudamasis gero administravimo principu, privalėjo imtis prevencinių veiksmų užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, konsultuoti Bendrovę ir ją informuoti apie tai, kad TIPK leidimas galimai yra netinkamas. Pareiškėjos manymu, Departamentas suteikė Bendrovei teisėtą lūkestį, jog TIPK leidimas yra pakankamas požeminio gėlo vandens išgavimui, o tokį lūkestį taip pat suteikė ir Aplinkos ministerijos 2016 m. spalio 25 d. rašte Nr. (3-1)-D8-8058 „Dėl požeminio vandens išteklių naudojimo“ išdėstyta pozicija, jog TIPK leidimai, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d., laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nuostatų prasme. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjama situacija suponuoja ir teisinį neapibrėžtumą, kuomet, pareiškėjos nuomone, leidimų gėlam požeminiam vandeniui naudoti privalomumo sąlygos bei nuostatos dėl anksčiau išduotų TIPK leidimų galiojimo, įstatymuose įtvirtintos neaiškiai ir pati valstybės institucija, šiuo atveju Departamentas, veikiantis per savo struktūrinius padalinius/skyrius, įstatymo reikalavimus dėl leidimo privalomumo taiko nevienodai.
Pareiškėja skunde atkreipia dėmesį, kad Departamentas Bendrovės planinį patikrinimą pradėjo 2020 m. gegužės 11 d., o patikrinimo aktą surašė tik 2020 m. lapkričio 30 d. Mano, kad Bendrovės patikrinimą Departamentas atliko nesilaikydamas teisės aktuose nustatytų terminų ir toks patikrinimas truko nepagrįstai ilgą laiką.
Pareiškėja skunde taip pat atkreipia dėmesį, jog Bendrovei mokestis didesniu tarifu buvo paskaičiuotas neįvertinus faktinės aplinkybės, jog Bendrovė yra deklaravusi nurodomą be leidimo išgautą 13 078 m³ gėlo požeminio vandens kiekį ir atitinkamų deklaracijų pagrindu sumokėjusi mokestį į valstybės biudžetą. Tai reiškia, jog bendrovė yra sumokėjusi 1/10 dalį jai paskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu. Pareiškėjos teigimu, Bendrovė yra įpareigojama į valstybės biudžetą sumokėti iš viso ne 10, o 11 kartų didesnį mokestį.
Pareiškėja pažymi, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuojama, jog Bendrovė padarė Sprendime nurodytus pažeidimus, jos atžvilgiu negali būti taikomas mokestis padidintu tarifu, kadangi, pažeidimai nebuvo padaryti tyčia. Bendrovė neslėpė išgautų gamtos išteklių kiekių, juos deklaravo ir mokėjo mokesčius už išgautų išteklių kiekius. Bendrovė patikrinimo metu pateikė Departamentui visus turimus dokumentus ir duomenis, teikė paaiškinimus, todėl mano, jog Bendrovės atžvilgiu pritaikytas mokesčio padidinimas 10 kartų neatitinka teisingumo principo ir sukelia neproporcingas padarytam pažeidimui pasekmes. Bendrovė prašo mokestį sumažinti iki 8 619,20 Eur ir atsižvelgiant į tai, jog Bendrovė jau yra sumokėjusi į valstybės biudžetą 4 309,60 Eur, papildomai apskaičiuotą mokestį nustatyti 4 309,60 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime nurodo, kad UAB „Norsvin Lietuva“ turi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2005 m. gruodžio 31 d. išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau – TIPK leidimas) Nr. (duomenys neskelbtini). TIPK leidimas atnaujintas 2010 m. gruodžio 27 d. Bendrovei TIPK leidimas reikalingas, nes Bendrovė, vykdydama kiaulių auginimą veislei ir mėsai, bei spermos gamybą, į aplinkos orą išmeta daugiau kaip 10 tonų teršalų į metus.
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėja neteisingai supranta jai išduoto TIPK leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) apimtį ir TIPK leidime pateiktą informaciją interpretuoja sau palankia prasme. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių (toliau – TIPK taisyklės) 2 priede išvardinti kriterijai, kada ūkinei veiklai arba įrenginiui, nepriskirtam prie taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, reikalingas leidimas pagal taisyklių 2 priedą. Šiuo atveju, 2 priedo 1 punkte nustatyta, kad kai iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 m³ per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens, tokiai veiklai reikalingas TIPK leidimas (redakcija galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. sausio 10 d., kuomet Bendrovei išduotas atnaujintas TIPK leidimas). Pagal šį kriterijų tam, kad UAB „Norsvin Lietuva“ TIPK leidime būtų įtraukta požeminio vandens naudojimo veikla, kaip atskira leidimo dalis, Bendrovė turėjo išgauti 100 m³ ar daugiau vandens išteklių per parą. TIPK leidimo II dalies 18 punkte „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“, aprašyti Bendrovės planuojami išgauti gėlo požeminio vandens išteklių kiekiai iš dviejų gręžinių, kurių bendras planuojamas išgauti gėlo požeminio vandens kiekis – 13 070 m³ per metus. Padalijus nurodytą planuojamą išgauti vandens kiekį iš metinio parų skaičiaus matyti, kad Bendrovė per parą sunaudoja apie 36 m³ vandens, todėl Bendrovei leidimo dalis „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“ atnaujinant TIPK leidimą nebuvo reikalinga ir neišduota. Ši išvada yra pateikta TIPK leidimo 18 punkte „Įmonei TIPK leidimo dalis „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“ nereikalinga, kadangi veikla neatitinka TIPK taisyklių 2 priedo reikalavimų“.
Departamentas atsiliepime pažymi, kad TIPK taisyklių 4 ir 5 priede, nurodyta, kokie duomenys turi būti pateikti teikiant paraišką TIPK leidimui gauti. Tam turi būti užpildytos 13-17 lentelės, kuriose būtų smulkiai aprašyti duomenys apie įmonės eksploatuojamas vandenvietes, planuojamus išgauti požeminio vandens išteklius, paimamo vandens apskaitos prietaisus ir kita detali informacija. Tuo tarpu Bendrovei išduotame TIPK leidime Nr. (duomenys neskelbtini) minimų 13-17 lentelių su aukščiau aptarta informacija nėra, vietoje jų nurodyta – „Lentelė nepildoma, nes bendrovei TIPK leidimo dalis „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“ neišduodama“.
Departamentas, atsižvelgdamas į nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusių Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų, požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių nuostatas, įmonėms, vykdančioms ūkinę komercinę veiklą ir išgaunančioms požeminio vandens išteklius, neužtenka turėti užregistruotą vandens gręžinio pasą. Vykdant ūkinę komercinę veiklą, nepriklausomai nuo išgaunamo vandens kiekio, tapo reikalinga gauti Lietuvos geologijos tarnybos leidimą žemės gelmių išteklių išgavimui.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad įstatymais nustatyti privalomi sumokėti mokesčiai nėra sankcija. Teigia, kad Departamento 2021 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. AS-21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjos skundu, jog Departamentas, atlikdamas Bendrovės planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius patikrinimą už 2017-2019 metus, pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas. Nurodo, kad Mokestinių patikrinimų terminus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 119 straipsnis. Šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius privalo jį atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad 2016 m. rugpjūčio 12 d. ir 2017 m. rugsėjo 18 d. surašytuose patikrinimo aktuose nurodyta, jog patikrinimo tikslas – skysto mėšlo ir atliekų tvarkymo reikalavimo planiniai patikrinimai. Pastebi, kad minėtų patikrinimų tikslai nebuvo tikrinti gėlo požeminio vandens išgavimo teisėtumą. Patikrinimo aktuose užfiksuota bendra informacija apie faktinius iš gręžinių išgautus požeminio vandens kiekius, tačiau atliekant minėtus patikrinimus nebuvo aiškinamasi, ar Bendrovei TIPK leidimu Nr. (duomenys neskelbtini) yra suteikta teisė išgauti gėlo požeminio vandens išteklius, ar Bendrovė turi Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą požeminio vandens išteklių naudojimui, taip pat nebuvo vertinami kiti su vandens išgavimu susiję dokumentai.
Departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjos prašymu priteisti iš Departamento jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. AS-21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs UAB „Norsvin Lietuva“ planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (toliau – Mokesčiai) patikrinimą už 2017, 2018, 2019 metų mokestinius laikotarpius, 2020 m. lapkričio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-57 (toliau – Patikrinimo aktas).
Patikrinimo akte konstatuota, kad Bendrovė, vykdydama kiaulių auginimo veiklą, 2017-2019 metais eksploatavo gėlo požeminio vandens išteklius iš gręžinių, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo. Patikrinimo akte nurodyta, kad Bendrovė be Lietuvos geologijos tarnybos leidimo 2017–2019 m. išgavo 40 359 m³ gėlo požeminio vandens kiekį ir tuo pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (galiojusi suvestinė redakcija iki 2020 m. birželio 30 d.), Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti naudingųjų iškasenų, požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.13 punktą, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Bendrovei Patikrinimo aktu apskaičiuotas 43 096 Eur mokestis didesniu tarifu už be leidimo išgautą gamtos išteklių (gėlas požeminis vanduo) kiekį iš gręžinių, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), (gręžinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius.
Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo aktu, 2020 m. gruodžio 14 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto Nr. PA75-57.
Departamentas 2021 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. AS-21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti 2020 m. lapkričio 30 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-57 ir juo apskaičiuotą 43 096 Eur sumą.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis).
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti.
Pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 621 redakcija), 5 punktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija) Lietuvos geologijos tarnyba išduoda leidimus ir sudaro žemės gelmių išteklių (išskyrus angliavandenilius) ir ertmių naudojimo sutartis (toliau – sutartis) su fiziniais ar juridiniais asmenimis ar šių asmenų grupėmis, veikiančiomis pagal jungtinės veiklos sutartis (redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.).
Byloje ginčo, jog Bendrovė vykdydama kiaulių auginimo veiklą, 2017–2019 metais eksploatavo gėlo požeminio vandens išteklius iš gręžinių, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) (gręžinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo ir išgavo 40 359 m³ gėlo požeminio vandens kiekį, nėra.
Byloje pripažįstama ir aplinkybė, jog Bendrovė turėjo prievolę mokėti mokestį. Būtent mokesčio mokėtojui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nuostatas yra nustatyta pareiga ne tik laiku sumokėti mokestį, bet ir mokesčių administratoriui pateikti mokesčio deklaraciją, kurioje turi būti nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys (MAĮ 2 straipsnio 8 dalis).
Kaip matyti iš Įstatymo 7 straipsnio, nustatančio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką, 2 dalies nuostatų, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai mokestinio laikotarpio (atitinkamų metų) deklaracijoje apskaičiuoja taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Taigi, šios deklaracijos tikslas yra ne tik pačios deklaracijos pateikimas, o mokesčio už atitinkamus kalendorinius metus apskaičiavimas deklaracijoje ir šio mokesčio sumokėjimas.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad Bendrovė mokesčių administratoriui ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui 2017–2019 m. teikė Deklaracijas ir prievolę mokėti mokestį vykdė.
Pareiškėjai TIPK leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2005 m. gruodžio 31 d., atnaujintas 2010 m. gruodžio 17 d., kuris suteikė teisę Bendrovei vykdyti Leidime nurodytą ūkinę veiklą. Leidimo 3 ir 18 punktuose nurodyta, jog Bendrovė išgauna požeminį vandenį iš nuosavų gręžinių. Leidimo 18 punkte taip pat nurodyta, kad vandens naudotojų abonentų vartojimo vandens kiekiai lentelė nepildoma, nes Bendrovei TIPK leidimo dalis „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“ neišduodama.
Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas – rašytinis dokumentas, kuriame, siekiant išvengti pramoninės veiklos sukeliamos taršos, ją sumažinti ar pašalinti, nustatoma veiklos sąlygų sistema, apimanti poveikio aplinkos elementams kontrolę, ir kuriuo suteikiama teisė eksploatuoti visą įrenginį, kurą deginantį įrenginį, atliekų deginimo įrenginį, bendro atliekų deginimo įrenginį, atitinkantį aplinkos ministro patvirtintose Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse nustatytus kriterijus, arba aplinkos ministro nustatyta tvarka tokio įrenginio dalį ar kelis tokius įrenginius ar jų dalis. Įrenginio, kurą deginančio įrenginio, atliekų deginimo įrenginio, bendro atliekų deginimo įrenginio sąvokas apibrėžia aplinkos ministras (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 23 dalis).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų, išduotų pagal taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, 2 priedą, keitimo į taršos leidimus tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas) nustato Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų, išduotų pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, 2 priedą (toliau – TIPK 2 priedo leidimai), pakeitimo į Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), reikalavimus atitinkančius taršos leidimus, turinčius atitinkamas specialiąsias dalis (toliau – taršos leidimai) tvarką (Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2018 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. AV-190 1 punktas).
Pagrindines Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucijų, valstybės ir savivaldybių įstaigų, juridinių ir fizinių asmenų bei šių asmenų grupių, veikiančių pagal jungtinės veiklos sutartis, teises ir pareigas tiriant, naudojant ir saugant Lietuvos Respublikos sausumos, vidaus vandenų, kontinentinio šelfo ir ekonominės zonos Baltijos jūroje žemės gelmes nustato Žemės gelmių įstatymas. Pagal Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje.
Jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 m³ požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ 13 punktas (2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.).
Byloje ginčo, jog Bendrovė vandenį naudoja ūkinei komercinei veiklai, nėra. Todėl ta aplinkybė, kad Bendrovė turi gręžinių pasus, kurie yra registruoti, nesudaro pagrindo pareiškėjos atžvilgiu netaikyti Įstatymo 6 straipsnio nuostatų.
Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius administruojamas pagal Mokesčių administravimo įstatymą (MAĮ 13 straipsnio punktas). Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo MAĮ nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai (MAĮ 16 straipsnio 2 dalis).
Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę taisyklių, patvirtintų Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2018 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. AD1-64, (toliau – Taisyklės) 26 punkte nustatyta, kad planinio patikrinimo trukmė – 20 darbo dienų nuo patikrinimo pradžios, kai aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas prisistato tikrinamo ūkio subjekto atstovui. Departamento skyriaus vedėjo ar Departamento teritorinės valdybos viršininko motyvuotu sprendimu planinio patikrinimo trukmė gali būti pratęsta, bet ne daugiau kaip 20 darbo dienų. Patikrinimas laikomas baigtu, kai surašomas patikrinimo aktas. Taisyklių 27 punkte įtvirtinta nuostata, kad šių Taisyklių 26 punkte nurodyti patikrinimo terminai vykdant mokesčių už aplinkos teršimą ir valstybinius gamtos išteklius mokėjimo kontrolę taikomi tiek, kiek jų nereglamentuoja šių mokesčių mokėjimo kontrolės tvarką nustatantys teisės aktai.
Byloje duomenų, patvirtinančių, jog atliekant Bendrovės patikrinimą buvo pažeisti mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimą kontrolės tvarką nustatantys teisės aktai, nėra.
Kaip minėta, remiantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Ši įstatymo nuostata imperatyvi ir nenumato galimybės Departamentui, apskaičiuojant mokestį atsižvelgti į mokesčių mokėtojo kaltės formą ir taikyti kitokį, t. y. mažesnį, koeficientą negu 10.
Įvertinus Patikrinimo akte Nr. PA75-57 nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjos vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis, daroma išvada, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėja skunde mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu Nr. PA75-57 ir jame nurodytais duomenimis apie mokestį didesniu tarifu 43 096 Eur suma ir ją patvirtino.
Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).
Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Pareiškėja Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad valstybinius gamtos išteklius išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, iš esmės pripažįsta. Bylos duomenimis nustatyta, kad Bendrovė Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu teikė deklaracijas ir mokėjo Įstatymo nustatyto dydžio mokestį. Bylos duomenys rodo, jog Departamentas Bendrovės ūkinės veiklos patikrinimą pagal Bendrovei išduotą TIPK leidimą atliko ne vieną kartą. Ankstesnių patikrinimų metu jokio pažeidimo, susijusio su gamtos išteklių išgavimu be leidimo, nekonstatavo. Mokestį už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu Departamentas apskaičiavo remdamasis pačios Bendrovės vesta išgautų gamtos išteklių apskaita. Kaip matyti iš Patikrinimo akto, jokio nuslėptų gamtos išteklių kiekio Departamentas nenustatė. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad Bendrovė neturėjo jokios tyčios nuslėpti išgautus gamtos išteklių kiekius ir taip išvengti pareigos laiku sumokėti mokesčius valstybei. Byloje duomenų, kad pareiškėja turėjo tikslą nuslėpti naudojamus gėlo požeminio vandens išteklius ir turėti mokestinės naudos, nėra. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu.
Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 2.
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. sausio 22 d. sprendimo Nr.AS-21 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas 43 096 Eur mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, keistinas, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius iki 8 619 Eur.
Pareiškėja skunde nurodė ir kitus argumentus, susijusius su skundžiamo Įsakymo dalimi, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018; 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-602/2018 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėjos skundas tenkinamas ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant pareiškėjos skundžiamą atsakovo administracinį teisės aktą ir pareiškėjos atžvilgiu taikant poveikio priemones, pripažinti neteisėtais, o dėl to, jog, įvertinus pareiškėjos skundo argumentus bei byloje esančius įrodymus, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, t. y. dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovo neteisėtais veiksmais. Todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo.
Atsižvelgus į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Norsvin Lietuva“ skundą patenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. AS-21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Norsvin Lietuva“ patvirtintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius padidintu tarifu – 43 096 (keturiasdešimt trys tūkstančiai devyniasdešimt šeši) eurai, pakeisti, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius iki 8 619 Eur (aštuonių tūkstančių šešių šimtų devyniolikos) eurų.
Kitą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Norsvin Lietuva“ skundo dalį atmesti.
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Norsvin Lietuva“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.