Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. L. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį nuteista laisvės apribojimo bausme dvejiems metams, įpareigojant ją pirmus devynis mėnesius nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose ir per pirmus vienerius metus ir šešis mėnesius atlyginti padarytą turtinę žalą.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir iš J. L. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 1 632,24 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai trisdešimt du eurai 24 ct) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu J. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2016 m. rugsėjo 2 d. apie 9.50 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia, vieną kartą peiliu dūrė sutuoktiniui I. L. į pilvą, padarydama durtinę-pjautinę dešinės pilvo pusės žaizdą su plonosios žarnos pažeidimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu tyčia sunkiai sutrikdė šeimos nario – sutuoktinio I. L. sveikatą.Apeliaciniame skunde nuteistosios J. L. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir bylą prieš J. L. nutraukti.Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais liudytojų parodymais, nekaltumo prezumpciją pažeidžiančiomis prielaidomis ir netinkamu įrodymų vertinimu. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis I. L. buvo sužalotas dėl nelaimingo atsitikimo buityje, o ne dėl tyčinių smurtinių J. L. veismų. Apklausiamas teisme jis parodė, kad įvykio metu susižalojo pats, kai būdamas neblaivus užgriuvo ant žmonos, sėdėjusios invalido vežimėlyje prie virtuvės stalo ir rankoje laikiusios peilį. Nuteistoji taip pat parodė, kad įvykio metu sužaloti sutuoktinio peiliu ji nenorėjo, viskas įvyko netyčia. Pirmiau aptartas įvykio aplinkybes apklausiama patvirtino liudytoja H. P., kuri įvykio metu buvo virtuvėje ir jį matė. Apelianto nuomone, liudytojo A. Z. parodymus pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti kritiškai. Šis liudytojas klaidingai apibūdino įvykio metu virtuvėje buvusių asmenų išsidėstymą, suklydo teigdamas, jog įvykio dalyviai buvo blaivūs, neteisingai apibūdino tą rytą tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios susiklosčiusius santykius. Apklausiamas teisme šis liudytojas neatpažino peilio, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis. Apklausų metu net trys liudytojai patvirtino, jog A. Z. įvykio metu virtuvėje nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu minėtas liudytojas taip pat teigė, jog miegojo gretimame kambaryje ir įvykio nematė. Gynėjas nurodo, jog liudytojas A. Z. yra buvęs H. P. sugyventinis. Jų skyrybos nebuvo itin draugiškos, taigi, jis yra suinteresuotas bylos baigtimi ir jo parodymai negali būti vertinami kaip patikimi bei objektyvūs. Apeliantas pažymi, kad liudytojai policijos pareigūnai V. T. ir E. B. įvykio nematė. Jų parodymai paremti tik J. L. ir I. L. teiginiais. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į teismo medicinos specialisto išvadą ir ją davusios specialistės parodymus, jog nukentėjusysis galėjo pats susižaloti kontakto su aštriais daiktais (nebūtinai peiliu) metu. Apelianto vertinimu, byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų pagrindžiančių išvadą, kad J. L. jai inkriminuotą nusikaltimą padarė tyčia, todėl jos veiksmuose nėra jai inkriminuoto BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto nusikaltimo sudėties.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistoji, jos gynėjas ir nukentėjusysis prašė patenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistosios J. L. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. L. tyčia padarė BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinusi nuteistosios J. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje byloje apygardos teismas tinkamai įvertino surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė bylos aplinkybes atitinkančias motyvuotas išvadas dėl J. L. padarytų veiksmų ir šių jos veiksmų juridinės kvalifikacijos. Visi byloje surinkti duomenys, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti padarytomis išvadomis. Tuo pačiu, teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad byloje ištirtų įrodymų vertinimas neatitinka gynybos pusės lūkesčių, savaime negali būti traktuojama, kaip apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. L. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia sunkiai sutrikdė šeimos nario – sutuoktinio I. L. – sveikatą. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, įvykio metu, t. y. 2016 m. rugsėjo 2 d., nukentėjusiajam I. L., jam būnant namuose, buvo padarytas specialisto išvadoje Nr. G 3583/2016(01) (t. 1, b. l. 63-64) nustatytas sunkus sveikatos sužalojimas, t. y. durtinė-pjautinė dešinės pilvo pusės žaizda su plonosios žarnos pažeidimu. Aplinkybė, kad nukentėjusiajam peiliu į pilvą sudavė ir sunkų sveikatos sutrikdymą lėmusį sužalojimą padarė jo žmona J. L., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai abejonių nekelia, nes tai patvirtina ne tik liudytojo A. Z. parodymai, liudytojų policijos pareigūnų E. B., V. T. parodymai, bet ir rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga.Apklausiamas teisme liudytojas A. Z. parodė, kad 2016 m. rugsėjo 2 d. ryte jis, H. P., I. L. ir J. L. sėdėjo virtuvėje prie stalo. Buvo vartojamas alkoholis. Tarp I. L. ir J. L. vyko konfliktas, nes I. L. nenakvojo namuose ir grįžo namo tik ryte. Dūrio peiliu liudytojas nematė, nes tuo metu į konfliktuojančių J. L., kuri turi judėjimo negalią, ir I. L. pusę buvo atsisukęs nugara. Jis išgirdo aiktelėjimą, o atsisukęs pamatė kad prie stalo sėdinčiam I. L. iš krūtinės srities bėga „nešvarumai“, o J. L. laiko rankoje peilį. Po to ji numetė peilį ir paklausė, ar dabar I. L. supranta, kaip ją skaudina (t. 2 , b. l. 12-13). Pagrindo abejoti pirmiau aptartais liudytojo A. Z. parodymais nėra, nes proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių jie buvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. Z. teigė, kad incidento metu buvo prigulęs kitame kambaryje ir įvykio nematė, tačiau girdėjo, kaip I. L. konfliktavo su žmona (t. 1, b. l. 89). Apklausiamas teisme liudytojas parodė šiek tiek kitokias aplinkybes, t. y., kad įvykio metu buvo viename kambaryje su kitais įvykio dalyviais. Tačiau liudytojas A. Z. teisme paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai buvo užrašyti sutrumpintai, todėl juose neatsispindėjo visos jo matytos aplinkybės. Be to, apklausiamas teisme jis, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog paties dūrio peiliu nematė, bet girdėjo sutuoktinių konfliktą, iš karto po įvykio kvietė greitąją medicinos pagalbą. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, jog liudytojo A. Z. byloje duoti parodymai apie jo žinomas bylai reikšmingas aplinkybes yra iš esmės skirtingi.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas A. Z. neatpažino peilio, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, jo parodymai prieštarauja kitų trijų įvykio dalyvių – I. L., J. L., H. P. – parodymams. Be to, jis suinteresuotas atkeršyti buvusiai sugyventinei liudytojai H. P., todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog tyrimo metu konkretus įrankis, kuriuo buvo sužalotas I. L., nenustatytas, nukentėjusiajam padaryta žaizda ir jos gylis neišmatuotas. Be to, ir kiti įvykio dalyviai negalėjo nurodyti, kuriuo peiliu buvo padarytas sužalojimas nukentėjusiajam. Duomenų apie tai, kad liudytojas A. Z. yra susipykęs su J. L. ir siekia ją apkalbėti, byloje nėra. Priešingai, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis, nuteistoji J. L. ir liudytoja H. P. yra saistomi artimais giminystės-svainystės ryšiais, taigi ne liudytojas A. Z., o būtent jie turi suinteresuotumą bylos baigtimi. Kita vertus, liudytojo A. Z. parodymai patvirtinami ir kitais bylos duomenimis, t. y. liudytojų policijos pareigūnų E. B., V. T. parodymais, liudytojos H. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat rašytiniuose bylos dokumentuose užfiksuotais duomenimis. Dėl to nėra pagrindo spręsti, jog minėto liudytojo parodymai yra neobjektyvūs ir nepatikimi.Liudytojas policijos pareigūnas E. B., apklausiamas teisme, patvirtino, kad bendraujant su J. L. iš karto po įvykio, ji teigė, kad naktį vyras negrįžo namo, todėl ji buvo pikta, norėjo pagąsdinti vyrą, įvykio vietoje buvusi J. L. pripažino, kad sudavė peiliu vyrui į pilvą. Liudytojo teigimu, J. L., sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje, atlikdama judesį ranka nuo savęs į priekį, pademonstravo, kaip joje laikomu peiliu ji sužalojo priešais ją buvusį sutuoktinį. Aplinkybę, kad J. L. peiliu sužalojo savo vyrą, taip norėdama jį pagąsdinti, policijos pareigūnams patvirtino ir įvykio vietoje buvusi liudytoja H. P.. Policijos pareigūnas liudytojas V. T. apklausiamas teisme taip pat parodė, kad J. L., aiškindama apie įvykio aplinkybes, jam sakė norėjusi durdama peiliu pagąsdinti vyrą, nes šis išeidavo iš namų, ir tai kėlė jai pyktį. Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir iš karto po įvykio, t. y. 2016 m. rugsėjo 2 d., surašytuose policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose iš kurių matyti, jog po įvykio akivaizdžiai neblaivi J. L. paklausta apie įvykio aplinkybes parodė, jog žodinio konflikto metu dūrė peiliu nukentėjusiajam į pilvą (t. 1, b. l. 9, 10). Netikėti šiais liudytojų parodymais, vien dėl to, kad jie nematė įvykio, o apie įvykio aplinkybes tuoj pat po jo sužinojo iš nuteistosios ir nukentėjusiojo, nėra jokio pagrindo. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie duotų pagrindą manyti, jog policijos pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir siekia nuteistąją apkalbėti. Nepaisant to, kad jie nematė įvykio aplinkybių, tačiau iš karto po jo bendravo su nukentėjusiuoju, nuteistąja bei liudytojais A. Z. ir H. P.. Taigi, policijos pareigūnų parodymuose pateikiama būtent iš šių asmenų sužinota informacija, kurios iškraipyti šiems liudytojams nėra jokio tikslo. Be to, pirmiau aptartiems liudytojų A. Z., E. B. ir V. T. parodymams neprieštarauja ir liudytojos H. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog incidento metu tarp nukentėjusiojo, kuris naktį nenakvojo namuose, ir nuteistosios, jiems sėdint prie stalo, kilo konfliktas. Jos brolis J. L. vadino necenzūriniais žodžiais. Liudytoja pradėjo juos raminti ir tik tada pastebėjo, kad brolio marškiniai kruvini (t. 1, b. l. 87). Be to, pirmiau aptartus liudytojų parodymus patvirtina ir rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Iš Bendrojo pagalbos centro pateiktų garso įrašų stenogramų matyti, kad liudytojas A. Z. iš karto po incidento kvietė greitąją medicininę pagalbą, nurodė operatorei esmines įvykio aplinkybes, t. y. kad nukentėjusysis pats nesusižalojo, o jį, sėdintį prie lango, durdama peiliu į dešinę pilvo pusę sužalojo žmona (t. 1, b. l. 26-27). Greitosios medicinos pagalbos kortelėje užfiksuoti duomenys apie tai, jog sužalojimas padarytas buitinio konflikto metu žmonai peiliu dūrus pacientui į pilvą. Pacientas sąmoningas, neblaivus. Jam padaryta durtinė pilvo sienos žaizda (t. 1, b. l. 31-32). Akivaizdu, kad medicinos darbuotojai įvykyje nedalyvavo ir jo nematė. Taigi, įrašą medicinos kortelėje padarė remdamiesi pačių įvykio dalyvių ar jį mačiusių asmenų paaiškinimais. Specialisto išvados Nr. G 3583/2016(01) tiriamojoje dalyje esančiame išraše iš 2016 m. rugpjūčio 2 d. paciento apžiūros protokolo taip pat užfiksuota, jog nukentėjusysis I. L., gydytojams aiškindamas apie įvykio aplinkybes, nurodė, jog buitinio konflikto metu jį peiliu sužalojo žmona (t. 1, b. l. 63-64). Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistosios J. L. kaltė teisingai pagrįsta liudytojų A. Z., E. B. ir V. T. parodymais. Šie įrodymai buvo gauti ir užfiksuoti baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais būdais, apygardos teismo patikrinti ir įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste ir padaryta motyvuota išvada, kad neblaivi nuteistoji J. L. įvykio metu kilusio asmeninio konflikto metu tyčia dūrė peiliu I. L. į pilvą ir padarė jam sunkų sveikatos sužalojimą.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs nuteistosios iškeltą nelaimingo atsitikimo buityje versiją, kurią apelianto teigimu patvirtina nukentėjusiojo I. L., liudytojos H. P. parodymai, specialisto išvada Nr. pG502/2017(01) ir ją davusios specialistės paaiškinimai, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog ši gynybinė versija pirmosios instancijos teisme buvo patikrinta ir nuosprendyje motyvuotai atmesta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Pagal teismų formuojamą praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko ar nukentėjusiojo parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Nuteistoji J. L. apklausiama teisme parodė, kad įvykio metu konflikto tarp jos ir sutuoktinio nebuvo, o sutuoktinis buvo sužalotas dėl jos neatsargumo – I. L. priėjo prie jos, sėdinčios neįgaliojo vežimėlyje, apkabino ją iš nugaros, norėjo pasilenkęs kažką pasakyti į ausį, o ji, norėdama, kad šis atsitrauktų, mostelėjo atgal ir į viršų pro dešinį petį ranka, kurioje laikė peilį. Ji iš karto nė nesuprato, kad tuo metu I. L. buvo sužalotas, tai pastebėjo tik praėjus pusvalandžiui nuo incidento. Iš nukentėjusiojo I. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, turinio matyti, kad jie nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, neprisimenantis, ar įvykio rytą tarp jo ir žmonos vyko konfliktas. Nukentėjusiojo teigimu, jam priėjus prie žmonos ir pasilenkus kažką pasakyti į jos ausį, ši rankoje laikė peilį ir staiga juo užsimojusi bei darydama mostą atgal, netyčia pataikė peiliu į pilvo sritį. Šias aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 36-37, 39-40, 44-49). Tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis I. L. parodymus pakeitė, parodydamas, kad įvykio rytą jokio konflikto su žmona nebuvo. Jis iš nugaros pusės priėjo prie neįgaliojo vežimėlyje sėdėjusios ir prie stalo dešrą pjausčiusios žmonos bei pasilenkęs ją apkabino. Nukentėjusiojo teigimu, J. L. tuo metu jokio veiksmo ar mosto ranka neatliko, todėl susižaloti jis galėjo pats, kai būdamas neblaivus užvirto ant žmonos. Apklausiama teisme liudytoja H. P. taip pat pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Liudytojos teigimu, incidento metu konflikto tarp jos brolio ir J. L. nebuvo. Jie visi trys – liudytoja, nukentėjusysis ir nuteistoji – sėdėjo virtuvėje prie stalo, gėrė alkoholį, J. L. prie stalo peiliu pjaustė dešrą. Liudytoja buvo trumpam išėjusi į kitą kambarį ir įvykio nematė. Gal po dvidešimties minučių liudytoja grįžo į virtuvę, tada nuteistoji J. L. pastebėjo ant I. L. marškinių raudoną dėmę. Tačiau apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 87) liudytoja H. P. nurodė priešingas aplinkybes. Pagal pirminius parodymus, įvykio metu tarp J. L. ir liudytojos brolio I. L. vyko konfliktas. I. L. šaukdamas pavadino žmoną necenzūriniais žodžiais. Liudytoja juos ramino ir tada pastebėjo, kad brolio marškiniai kruvini. Teisėjų kolegija, vertindama J. L., I. L. bei liudytojos H. P. parodymų patikimumą, atsižvelgia į tai, kad pirma, šių asmenų parodymai nenuoseklūs, nesutampa tarpusavyje ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Antra, I. L., J. L. ir H. P. yra suinteresuoti bylos baigtimi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis I. L. su sutuoktine J. L. susitaikė dar ikiteisminio tyrimo metu, todėl jis nesuinteresuotas, jog pastaroji būtų nuteista. Liudytoja H. P. yra nukentėjusiojo sesuo, taigi akivaizdu, kad ji savo parodymus derino su įvykio metu nukentėjusio jos brolio I. L. ir jo sutuoktinės teisme duodamais, nuteistosios J. L. gynybinę versiją patvirtinančiais parodymais. Iš bylos duomenų matyti, kad J. L., I. L. bei liudytoja H. P. parodymus apie įvykio aplinkybes keitė, derino vienus prie kitų, tačiau apklausiami pirmosios instancijos teisme minėti asmenys negalėjo nurodyti įtikinamų parodymų pakeitimo priežasčių. Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistosios J. L., nukentėjusiojo I. L. ir liudytojos H. P. teisme duotus parodymus apie įvykio aplinkybes atmetė ir jais nesivadovavo priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusiojo I. L., nuteistosios ir liudytojos H. P. parodymus, apie tai, kad prieš incidentą J. L. rankoje laikomu peiliu sėdėdama prie virtuvės stalo pjaustė virtą dešrą, o incidentas įvyko šio veiksmo atlikimo metu, paneigia prie įvykio vietos apžiūros protokolo esančios fotonuotraukos (t. 1, b. l. 12-17), kuriose jokia supjaustyta dešra neužfiksuota. Liudytojai policijos pareigūnai E. B. ir V. T. teisme parodė, jog atvykę įvykio vietą jie ją saugojo, daiktų išdėstymas ant stalo nebuvo keičiamas. Kita vertus, nuteistosios ir nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje nurodytos nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės taip pat prieštarauja objektyvioms byloje nustatytoms aplinkybėms. Pagal nuteistosios J. L. parodymus jų patikrinimo vietoje metu, ji savo vyrą sužalojo tuomet, kai jis stovėjo pasilenkęs prie nuteistosios ir ją apkabinęs norėjo kažką jai pasakyti į ausį, darydama mostą pro dešinį petį į viršų dešinėje rankoje laikytu peiliu. Tačiau veikiant tokiu būdu, sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje, prie jos galvos palinkusį nukentėjusįjį ji galėtų sužaloti tik į viršutinę kūno dalį, bet ne į pilvą. Nuteistosios J. L. teiginį, jog gan ilgą laiko tarpą nukentėjusiajam I. L. padaryto sužalojimo ji nepastebėjo, paneigia skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą stenograma. Šiame dokumente užfiksuota, kad paklaustas apie įvykio laiką liudytojas A. Z., kuris kvietė nukentėjusiajam pagalbą, nurodė, jog nukentėjusysis I. L. buvo sužalotas prieš minutę iki jo skambučio į pagalbos centrą (t. 1, b. l. 26-27). Taigi, pirmiau aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusysis nebuvo sužalotas nuteistosios J. L. ar nukentėjusiojo I. L. nurodytomis aplinkybėmis.Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad aplinkybę, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. pG 502/2017(01) ir ją davusios specialistės Janos Bytautaitės parodymai pirmosios instancijos teisme. Tačiau pagal teismų formuojamą praktiką tiek specialisto išvados, tiek specialistų parodymai yra tik vieni iš alternatyvių įrodymų šaltinių, kurie turi būti vertinami kitų įrodymų kontekste. Nagrinėjamu atveju kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina nukentėjusiojo iškeltos versijos, kad sunkų kūno sužalojimą jis galėjo pasidaryti pats. Nei nuteistoji J. L., nei liudytojai šioje byloje neparodė matę, kad nukentėjusysis įvykio metu užvirto ant nuteistosios. Iš byloje esančių specialisto išvadų Nr. G 3583/2016(01), Nr. pG 502/2017(01) matyti, jog konkretus nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas jose nenustatytas, o specialisto išvadą Nr. pG 502/2017(01) pateikusi specialistė, apklausiama pirmosios instancijos teisme, nepaneigė aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo sužalotas kitam asmeniui duriant peiliu ir naudojant fizinę jėgą. Be to, tikimybė, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, specialisto išvadoje Nr. pG 502/2017(01) nepaneigta tik dėl to, jog žaizda yra nukentėjusiojo rankomis pasiekiamoje vietoje. Taigi, įvertinus specialisto išvadą Nr. pG 502/2017(01) ir ją davusios specialistės Janos Bytautaitės parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti įrodymų šaltiniai nepatvirtina nukentėjusiojo iškeltos versijos apie tai, kad įvykio metu jis užgriuvo ant peilio ir tokiu būdu susižalojo pats. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaltininkui atsakomybė kyla dėl sunkaus savo šeimos nario sužalojimo. Šio nusikaltimo būtini objektyvieji požymiai yra pavojinga kito žmogaus sveikatai veika, žalingi padariniai ir priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Tyčia tai tokia kaltės forma, kai darydamas veiką asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia), arba nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (BK 15 straipsnis). Neapibrėžta tyčia yra tada, kai kaltininkas suvokia veikos pavojingumą, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau jų savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Pažymėtina, jog kiekvienu atveju apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir pan. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistosios tyčios rūšis nekonkretizuota, tačiau iš J. L. pasirinkto nusikaltimo padarymo būdo bei įrankio, nusikaltimo motyvų, matyti, jog nusikalstama veika buvo padaryta nuteistajai veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. durdama sutuoktiniui peiliu – neabejotinai žmogaus kūną žalojančiu daiktu – ji suvokė, kad nukentėjusysis bus sužalotas ir ją tenkino bet kokie tokios veikos padariniai. Priežastinis ryšys tarp nuteistosios J. L. veiksmų (dūrio nukentėjusiajam I. L. į pilvą) ir atsiradusių padarinių (I. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo) pagrįstai konstatuotas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir išsamiai aptartas kartu su kitais nusikaltimo, nustatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sudėties požymiais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas – J. L. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.Įvertinusi visas pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios J. L. gynėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, o visi apeliaciniame skunde dėstomi argumentai jau buvo teisingai įvertinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendyje. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistosios J. L. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinį skundą.