Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-82-585/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-25
Bylos Nr.: 2A-82-585/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01036-2016-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Aldona Tilindienė, Vytautas Zelianka
Ieškovas: R. G.
Atsakovas: V. L., R. T.

Kategorijos

3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-82-585/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01036-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Jūratės Varanauskaitės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2440-232/2018 ieškovo R. G. ieškinį atsakovams V. L. ir R. T. dėl atliktų pagerinimų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – O. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. G. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų V. L. ir R. T. (atsakovo G. S. teisių perėmėjai) 72 405 Eur pagerinimo išlaidų ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 1998 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu Z. Š. iš atsakovo įsigijo žemės sklypą su namu, esančius (duomenys neskelbtini), už 30 000 Lt. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimu sutartis buvo pripažinta negaliojančia, todėl žemės sklypo su namu savininku tapo atsakovas. Laikotarpiu, kol žemės sklypo ir namo savininke buvo Z. Š., ieškovo lėšomis ir darbu, pritarus savininkei, buvo padidintas namo plotas, namas buvo pagerintas, padidėjo jo vertė. Perkant namą jo plotas sudarė 109,16 kv. m., šiuo metu – 160 kv. m. Namo plotas padidintas gavus statybos leidimą. Todėl iš atsakovų turi būti priteistos 72 405 Eur namo pagerinimo išlaidos.

Atsiliepimas

3. Atsakovai V. L. ir R. T. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Nurodė, kad 1994 m. gruodžio 19 d. G. S., miręs 2017 m. gruodžio 24 d., Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2492 pagrindu teise įgijo 0,06 ha sklypą, kuriame 1990 m. rugsėjo 3 d. leidimo vykdyti statybos darbus Nr. 6824 pagrindu buvo pasistatęs 109,16 kv. m. namą. Gindamas nuosavybės teisę, G. S. kreipėsi į Vilniaus miesto 4 apylinkės teismą dėl ginčo nekilnojamojo turto 1998 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 1-10876, pripažinimo negaliojančia. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 2 d. sprendimu pripažino minėtą sutartį nuo sudarymo negaliojančia, taikė vienašalę restituciją ir grąžino G. S. turtą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 17 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovas neteisėtai naudojasi ginčo turtu ir tai tęsiasi ignoruojant priimtus įsiteisėjusius teismų sprendimus nuo 2011 m. iki šiol. Ieškovas nėra sąžiningas daikto valdytojas, todėl jo pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas netinkamas. Ieškovas nenurodė esminių faktinių aplinkybių, reikšmingų teisinei daikto pagerinimo kvalifikacijai nustatyti. Atsakovai taip pat prašė taikyti praleisto trejų metų ieškinio senaties termino pasekmes.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo R. G. atsakovo V. L. naudai 750 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, jog ieškovas siekia prisiteisti nekilnojamojo turto pagerinimo, ieškovo teigimu, jo atliktų iki ginčo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kaštus. Tuo tarpu ginčo sutartis pripažinta negaliojančia kaip sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, teismams nustačius, jog ieškovo sutuoktinė, būdama ginčo nekilnojamojo turto pardavėjo atstove pagal įgaliojimą faktiškai sudarė sandorį pati su savimi.

7. Siekdamas pagerinimo išlaidų priteisimo, ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kurios suteikia valdytojui, praradusiam teisę į daikto valdymą reikalauti daikto pagerinimui turėtų išlaidų atlyginimo: pirma, jog atlikdamas pagerinimus jis buvo sąžiningas turto valdytojas ar įgijėjas, antra, yra atlikęs pagerinimus, o ne pritaikęs turtą savo reikmėms, trečia, atlikdamas daikto pagerinimo darbus elgėsi teisėtai. Tačiau nustatyta, kad ieškovas neįrodė esąs sąžiningas valdytojas, nes ginčo pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, kas reiškia, jog bet kokie ieškovo veiksmai atlikti valdant, naudojant, darant kitą poveikį ginčo turtui yra neteisėti.

8. Pagerinimams atlikti ieškovas neturėjo ir teisėto ginčo turto savininko G. S. sutikimo ir tai be abejo jam buvo žinoma, kadangi G. S. jau 1999 m. buvo kreipęsis į policiją dėl parengtinio tyrimo, ieškovo sutuoktinės O. G. ir jos motinos Z. Š. atžvilgiu. Todėl atlikdamas ginčo nekilnojamųjų daiktų pagerinimus ir investuodamas į ginčo turtą jis veikė savo rizika.

9. Pripažinus ginčo sutartį neteisėta, ieškovo ir jo šeimos narių ginčo turto valdymas tapo neteisėtu nuo sutarties sudarymo, todėl šalių ginčui spręsti tampa aktualios nuostatos, reguliuojančios atsiskaitymų, grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, tvarką – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnio 3 ir 4 dalys. Šios nuostatos, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį, nes nėra pagrindo ieškovą pripažinti sąžiningu neteisėtu valdytoju.

10. Teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė atlikęs ginčo turto pagerinimus ieškinio sumai. G. S. nebuvo davęs leidimo ieškovui daryti turto pagerinimus, nes tuoj po ginčo sutarties sudarymo kreipėsi į policiją teigdamas, jog buvo apgautas. Ieškovas nėra nurodęs, kokius konkrečius sklypo ir namo pagerinimo darbus atliko bei kokias išlaidas turėjo, išskyrus jokiais rašytiniais įrodymais nepatvirtintus teiginius, kad ieškovo nesąžiningo valdymo laikotarpiu padidintas namo plotas nuo 109,16 kv. m. iki 160 kv. m. pagal G. S. išduotą statybos leidimą, sklypas aptvertas tvora ir tai, jog ieškovas, buvo gavęs paskolas iš banko. Ieškovas teigia negalėjęs pateikti duomenų apie namo rekonstrukciją ir ploto padidinimą, nes nebūdamas namo teisėtu savininku ar valdytoju negali atlikti kadastrinių matavimų, tačiau nesikreipė į teismą dėl leidimo tokius matavimus atlikti arba jo lėšomis įpareigoti tai padaryti atsakovą. Bet to, Z. Š., tuo metu, kai buvo Nekilnojamojo turto registre išviešinta ginčo turto savininke, tokių kadastrinių matavimų taip pat neatliko.

11. Į bylą pateikta 1999 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartis Nr. 13801629 su AB Lietuvos Taupomuoju banku dėl 6 500 JAV dolerių paskolos suteikimo ir 2006 m. rugpjūčio 18 d. su Nordea banku sudaryta kreditavimo sutartis Nr. KK06/08/103GO dėl 60 000 Lt kredito suteikimo. Taigi, abiem sutartimis ieškovui iš viso suteikta 24 907,32 Eur, kitų pagerinimo išlaidų dengimo šaltinių ieškovas nėra nurodęs. Tuo tarpu ieškinį ieškovas pareiškė 72 405 Eur sumai.

12. UAB „Capital vertinimas“ nekilnojamojo turto vertintojos R. V. 2017 m. balandžio 13/28 d. teisminės ekspertizės akto Nr. 17-NE04-02 išvadose ginčo objekto pagerinimo vertė nebuvo nustatyta. Ekspertė nurodė, jog neatlikus pagerinimo darbų teisinės registracijos, negali įvertinti visos statybos, t. y. viso 160 kv. m. ploto namo vertės.

13. 2017 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos teismo uždavus ekspertei papildomą klausimą dėl galimai atliktų pagerinimų vertės, ekspertė ir jį klausimą neatsakė, ji nustatė ne atliktų pagerinimo darbų vertę, bet ginčo objekto rinkos vertę, kuri 2017 m. balandžio 13 d. buvo 78 500 Eur, tokia ekspertės išvada neįrodo nei atliktų pagerinimų, nei jų vertės, nei kaip atlikti pagerinimai, jei tokie buvo atlikti galėjo daryti įtaką ginčo turto vertei. Lyginamojo metodo taikymas leidžia nustatyti tik apytikrę nekilnojamojo turto rinkos vertę ginčui spręsti aktualiu laikotarpiu, kuri laikui bėgant keičiasi dėl visiems žinomos ir neįrodinėtinos aplinkybės, kad nekilnojamasis turtas brangsta, o per 20 m. jo rinkos kaina gali padidėti iki kelių kartų.

14. Ieškovas pateikė 2011 m. birželio 15 d. antstolio R. V. faktinių aplinkybių protokolą Nr. 128-11-596, tačiau jis neturi įrodomosios vertės, nes antstoliui taip pat nebuvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys R. G. žodžius, jog jis atliko darbus ir atliko juos savo lėšomis. O 2011 m. birželio 8 d. AD Notam Turto vertės nustatymo ataskaita AD 11/06-07-B taip pat neįrodo nei pagerinimų fakto, nei jų atlikimų laiko, nei identifikuoja juos atlikusį asmenį.

15. Ieškovas yra pateikęs pluoštą sąskaitų faktūrų, kuriuose tam tikrų statybinių medžiagų pirkėjai neįvardinti arba įvardintas ne ieškovas, bet kiti asmenys, kurios taip pat neįrodo, jog išlaidas pagal šias sąskaitas faktūras patyrė ieškovas, jo sutuoktinė ar jos motina ir kad pirktos prekės buvo panaudotos ginčo turto pagerinimams atlikti. Tad teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, konstatavo, jog ieškovas nepateikė į bylą pakankamų įrodymų, jog atliko ginčo pastatų pagerinimus, todėl ieškinį atmetė.

16. Ieškiniui dėl pagerinimų priteisimo, teismo nuomone, taikytinas ne 3 m., kaip nurodo atsakovė, bet bendrasis ieškinio senaties 10 m. terminas numatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, kuris byloje skaičiuotinas nuo 2011 m. sausio 17 d. ir kurio ieškovas nėra praleidęs.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

17.1. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-310-431/2012 nurodė, kad šiuo atveju, kai pirkimo-pardavimo sutartis panaikinta ieškovas gali ginti savo teises reikšdamas ieškinį dėl turto pagerinimų. Su tokiu ieškiniu ieškovas ir kreipiasi.

17.2. Ieškovą galima laikyti sąžiningu neteisėtu valdytoju ir jam jo patirtos daikto pagerinimo išlaidos turi būti priteistos.

17.2.1. Turtas buvo įgytas sutarties pagrindu 1998 m. ir per visą laikotarpį iki 2007 m. ieškovas vykdė namo pagerinimus ir jo teritorijos įrengimą.

17.2.2. G. S. su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2007 m., t. y. per visą tą laikotarpį ieškovas buvo įsitikinęs, kad yra sąžiningas valdytojas. Tai, kad teismai pripažino namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (1998 m.) nedaro ieškovo nesąžiningu valdytoju minimu laikotarpiu, nes teismo sprendimo dar nebuvo ir jis įsiteisėjo tik 2011 m.

17.2.3. G. S. į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi po pagerinimų atlikimo taip siekdamas nepagrįstai praturtėti.

17.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad neįrodytas pagerinimų faktas ir suma.

17.3.1. Tai kad buvo atliekami namo pagerinimo darbai, pastatytas antras namo aukštas paliudijo civilinėje byloje Nr. 2-3959-781/2013 dalyvavę ir buvę apklausti liudytojai, kurie gyvena šalia ieškovo gerinto ir statomo namo.

17.3.2. Teismui buvo pateikti ekspertizių aktai apie namo su sklypu vertę, įrodymai apie mano finansavimo šaltinius (paskolos sutartys). Be to namo įrengimo metu ir jį gerinant buvo parduoti du butai, o visos lėšos buvo investuotos į daikto pagerinimą.

17.3.3. Ginčo objekto pagerinimų vertę patvirtina turto vertės 2011 m. liepos 7 d. nustatymo pažyma Nr. ADl 1/06-07-B. Tad iš atsakovo turi būti priteisti pagerinimai, kurie sudaro 72 405 Eur.

17.4. Buvo pateiktos sąskaitos-faktūros, kurios patvirtina, kad buvo perkamos statybinės medžiagos ir jų pagrindu buvo atliekami namo pagerinimo darbai. Dalis sąskaitų yra išrašyta kitų asmenų vardu, tačiau per juos buvo perkamos statybinės medžiagos, nes jie turėjo nuolaidų. Teisme kilus klausimams dėl sąskaitose-faktūrose įrašytų pavardžių teismas galėjo šiuos asmenis apklausti ir jie patvirtintų, kad medžiagas pirko ieškovui.

17.5. Vykdant namo pagerinimo darbus ieškovas turėjo G. S. vardu išduotą galiojantį statybos leidimą. Dėl ieškovo vykdomų statybos darbų G. S. jokių pretenzijų nereiškė, jis nuo 1998 m. iki 2011 m. nebuvo savininku ir ieškovas net negalėjo pagalvoti, kad pirkimo-pardavimo sutartis bus pripažinta negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento ir bus būtinas jo leidimas.

Atsiliepimas

18. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai R. T. ir V. L. prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

18.1. Apeliacinis skundas priimtas neteisėtai. Galiojant 2019 m. vasario 18 d. nutarčiai, kuria apeliacinis skundas grąžintas ieškovui, neišsprendęs termino atnaujinimo, žyminio mokesčio atidėjimo klausimų, 2019 m. vasario 25 d. pranešimu teismas šį apeliacinį skundą priėmė. Ieškovas žyminio mokesčio nesumokėjo, o teismas nenustatė dėl to trūkumų. Teismo proceso teisės normų pažeidimai leidžia ieškovui piktnaudžiauti procesu. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 315 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka paaiškėja šiame straipsnyje nurodyti trūkumai, apeliacinis procesas nutraukiamas.

18.2. Apeliantas klaidina teismą dėl ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto tarp Z. Š. ir palikėjo G. S., nes ji niekada nebuvo sudaryta su palikėju. Ji teismo įsiteisėjusia pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes buvo sudaryta tarp trečiojo O. G. ir, byloje nedalyvaujančio asmens, Z. Š., kurios yra duktė ir motina. Teismų sprendimuose konstatuota, kad Z. Š. yra nesąžininga įgijėja. Todėl apeliantas niekada nebuvo teisėtas ginčo turto valdytojas.

18.3. Apeliantas nenurodo teisinio pagrindo, jog teisėtai ir sąžiningai valdė ir iki šiol valdo ginčo turtą. Turto pagerinimas, siekiant išlaidų atlyginimo, turi būti atliktas su savininko sutikimu, G. S. tokio sutikimo nedavė

18.4. Neįrodyta, kad į atsakovų turtą būtų investuota ieškovo piniginių lėšų. Apeliantas skundą grindžia, teigdamas, kad jam civilinėje byloje Nr. 2S-310-431/2012 buvo išaiškinta galimybė kreiptis į teismą. Tokia teisė garantuojama kiekvienam. Be to, minėtoje byloje teismas nurodė, jog ne ieškovas, o jo sutuoktinė gali pareikšti ieškinį, bet tik įvykdžiusi Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimą.

18.5. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 17 d. nutartyje pažymėjo, kad pardavimo metu 1998 m. pastato statybos darbų jau buvo atlikta 96 procentai; bylos nagrinėjimo metu apeliantės teismui neteikė jokių įrodymų apie jų investicijas į sodo pastato statybų baigiamąjį etapą bei sklypo sutvarkymo darbus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šias aplinkybes neįrodytomis.

18.6. Ekspertė, negalėdama nustatyti atliktų pagerinimo darbų apimties ir vertės, susiformulavo sau visai kitą užduotį, nei teismas buvo pateikęs. Tai neturėjo būti padaryta. Todėl teismas pagrįstai vertino, kad į teismo užduotus klausimus, ekspertė neatsakė.

18.7. Teismas įvertino visus apelianto pateiktus įrodymus, teigiant jog buvo atlikti pagerinimo darbai bei padarė pagrįstą išvadą, kad šie įrodymai neįrodo nei pagerinimų fakto, nei pagerinimų atlikimo laiko, nei identifikuoja jį atlikusį asmenį.

18.8. Visų tarp šalių vykusių teisminių ginčų kontekste nei Z. Š., nei O. G. savo nenurodė aplinkybių, jog jos ar jų artimi asmenys neteisėto turto valdymo laikotarpiu būtų jų nurodymu investavę į ginčo turtą dideles pinigines lėšas, tokios naujos aplinkybės atsirado tik 2013 m., kai G. S. aktyviai siekė iškeldinti neteisėtus savininkus iš jam nuosavybės teise priklausiančio turto.

18.9. Nors iki 2011 m. sausio 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-127-340/2011, įsiteisėjimo dienos, Z. Š. pagal viešo registro duomenis buvo ginčo turto savininke – jokie pastato kadastrinių matavimų pakeitimai nebuvo padaryti. Tad visi teiginiai, jog jo nesąžiningo ginčo turto valdymo laikotarpiu, ginčo pastato plotas padidintas nuo 109,16 kv. m. iki 160,00 kv. m., yra neįrodyti, o nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nenuginčyti.

18.10. Išlaidoms dėl pagerinimo darbų atlikti turi būti taikomas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas.

19. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, O. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

21. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Taigi iš minėtos nuostatos akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, kuri įgyvendinama atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus.

22. Ieškovas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad tai nulemia apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, tačiau plačiau tokio prašymo nemotyvuoja. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta, jog asmens prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka turi būti motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas nepateikė pakankamų motyvų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka yra būtinas, todėl šį prašymą atmeta.

Dėl apeliacinio skundo priėmimo

23. Atsakovų teigimu, apeliacinis skundas priimtas neteisėtai. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Iš teismų informacinės sistemos Liteko ir byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad 2019 m. sausio 16 d. ieškovo apeliacinis skundas gautas pirmosios instancijos teisme, 2019 m. sausio 18 d. nutartimi nustatytas terminas trūkumams šalinti, 2019 m. vasario 18 d. nutartimi apeliacinis skundas grąžintas ieškovui, nepašalinus ieškinio trūkumų, 2019 m. vasario 19 d. teisme kartu su apeliaciniu skundu gautas ieškovo prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui pateikti. 2019 m. vasario 21 d. pirmosios instancijos teismo rezoliucija atnaujintas terminas apeliaciniam skundui paduoti, apeliacinis skundas priimtas, nurodyta kopiją išsiųsti atsakovams, nustatytas 20 d. terminas atsiliepimams pateikti. Taigi bylos duomenys patvirtina, jog priimdamas apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas išsprendė termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimą, 2019 m. vasario 21 d. rezoliucija šį terminą atnaujinęs. Tuo tarpu žyminio mokesčio atidėjimo klausimas šia rezoliucija eksplicitiškai išspręstas nebuvo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atnaujinus minėtą terminą bei priėmus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas faktiškai pastarąjį klausimą faktiškai išsprendė – ieškovo prašymą dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo tenkino. Nors klausimo dėl žyminio mokesčio atidėjimo išsprendimas turi būti teismo išsprendžiamas nutartimi rašytinio proceso tvarka (CPK 84 straipsnis), o nutarties nepriėmimas klausimui išspręsti vertinamas kaip pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas, toks pažeidimas yra formalus ir nevertinamas kaip turintis įtaką bylos proceso, o galiausiai – skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui. Tad apeliaciniam skundui esant priimtam, nutraukti apeliacinį procesą, vadovaujantis CPK 315 straipsnio 5 dalimi, pagrindo nėra, o klausimą, susijusį su apeliacinės instancijos teisme mokėtinu žyminiu mokesčiu, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia savo baigiamuoju procesiniu aktu – šia nutartimi.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

24. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nepagrįstai, nes: 1) ieškovas turėjo teismo patvirtintą teisę kreiptis į teismą su reikalavimu dėl pagerinimo išlaidų priteisimo; 2) ieškovas laikytinas sąžiningu ginčo turto valdytoju; 3) vykdydamas pagerinimo darbus ieškovas turėjo G. S. vardu išduotą galiojantį statybos leidimą; 4) ieškovas įrodė ginčo turto pagerinimo faktą ir pagerinimo išlaidų dydį. Teisėjų kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka dėl žemiau nurodytų motyvų.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, gindamas, ieškovo manymu, jo pažeistas teises, įskaitant teisę į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Asmens teisė kreiptis į teismą kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktų, kurių Lietuva įsipareigojusi laikytis. Taigi ieškovo teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta minėtuose teisės aktuose bei jų saugoma ir tam nėra reikalingas jokių subjektų, įskaitant teismus, patvirtinimas. Tačiau turi būti atkreiptas dėmesys į aplinkybę, kad nepaisant to, jog ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą su reikalavimu dėl ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo (kurią jis sėkmingai realizuoja nagrinėjamoje byloje), lygiai taip pat tiek pirmosios instancijos teismas, tiek teismas per se turi teisę spręsti dėl bylos baigties, vadovaudamasis teise bei savo vidiniu įsitikinimu. Kitaip tariant, ieškovo teisės kreiptis į teismą dėl ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo realizavimas neužtikrina ieškovo pageidaujamo teisminio bylos nagrinėjimo rezultato.

26. CK 4.34 straipsnio 3 dalis nustato, jog sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu tai nepadarys žalos daiktui. Jeigu šių dalių atskirti negalima, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas. Iš esmės analogiška taisyklė įtvirtinta ir CK 4.97 straipsnio 4 dalyje, nustatant neteisėto sąžiningo valdytojo teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą bei apibrėžiant pastarosios teisės ribas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam aukščiau minėtų nuostatų išaiškinimui. Tad tam, kad ieškinys būtų tenkintas, ieškovas turėjo įrodyti, jog: 1) atlikdamas pagerinimus jis buvo sąžiningas turto valdytojas; 2) ieškovas yra atlikęs ginčo turto pagerinimus, o ne pritaikęs turtą savo reikmėms; 3) atlikdamas pagerinimo darbus, ieškovas elgėsi teisėtai.

27. Nors, anot ieškovo, jis turi būti laikomas sąžiningu ginčo turto valdytoju, apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas dėl ieškovo nesąžiningumo sprendė pagrįstai. Ieškovo nesąžiningumą pagrindžia Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-105-816/2010 (sprendimas įsiteisėjo 2011 m. sausio 17 d.). Šiuo sprendimu 1998 m. gruodžio 11 d. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, iš kurios ieškovas kildina savo teisę valdyti ginčo turtą, pripažinta negaliojančia ab initio, kaip niekinis sandoris, prieštaraujantis įstatymo imperatyvioms normoms.

28. Vilniaus apygardos teismo 2011 m sausio 17 d. nutartimi Nr. 2A-127-340/11 konstatuota, kad sudarydama 1998 m. gruodžio 11 d. sutartį ieškovo sutuoktinė O. G., veikdama turto savininko įgaliojimo pagrindu, faktiškai veikė savo interesais, pirko turtą sau.

29. Pagal 1998 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalį turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Vadinasi, ieškovas 1998 m. gruodžio 11 d. sandoriu siekė įgyti ginčo namą savo (bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine) nuosavybėn. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendime Nr. 2-105-816/2010 konstatuota, kad ginčo namas įsigytas iš bendrų ieškovo ir jo sutuoktinės O. G. santaupų.

30. Taip pat Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendime Nr. 2-105-816/2010 nurodoma, kad ieškovas byloje buvo apklaustas ir „parodė, kad ieškovą pažįsta, iš jo pirko sodo namą, atsakovė O. G. – jo sutuoktinė, o atsakovė Z. Š. – jo uošvė. Iš ieškovo sodo sklypą pirko su problemomis, nes nebuvo sutvarkyti dokumentai Žemėtvarkos skyriuje ir kažkas su namo dokumentais buvo negerai. G. S. davė sodo namo ir sklypo dokumentus, jis su žmona iš jo paėmė įgaliojimą, sutvarkė dokumentus, po to paprasčiausiai juos perrašė. Įgaliojimas buvo išduotas žmonos vardu. Sutvarkius dokumentus, sodo sklypo dokumentus perrašė uošvės vardu, t.y. pardavė jai, nes savo vardu žmona negalėjo registruoti turto. Pas notarą liudytojui ir jo žmonai paaiškino, jog O. G. negali pirkti šio sodo sklypo savo vardu. Nepamena, ar notarei sakė apie tai, kad šį sklypą perrašo uošvei. Už sodo sklypą G. S. mokėjo jis su žmona iš savo šeimos pinigų, nes pardavė butą. Pirmą kartą G. S. sumokėjo iš karto, kai buvo pasirašytas generalinis įgaliojimas. Tada žmona nuvažiavo į Hansabanką, kur seife buvo padėti pinigai ir G. S. davė 3000 JAV dolerių. Jie iš notaro nuvažiavo į banką, iš kur žmona paėmė pinigus ir davė ieškovui. Pasirašant įgaliojimą, pas notarą dalyvavo jo žmona, G. S. ir notaras, liudytojo ten nebuvo. Pas notarą vežiojo G. S. kaimynas, o ar jis buvo užėjęs pas notarą, nežino. Antrą kartą G. S. liudytojas sumokėjo pinigus gal po poros savaičių, nepamena tiksliai. Po to ieškovas pradėjo reikalauti visų pinigų. Viskas vyko vieno mėnesio laikotarpyje. Jis jam nuvežė 5000 JAV dolerių ir parašė paskolos raštelį, kad likusius 7000 JAV dolerių grąžins. Paskui tuos 7000 JAV dolerių G. S. grąžino, o apie raštelį pamiršo, nepaėmė iš jo. Nusipirkus sodo namelį, liudytojas su žmona jame darė remontą, po to su savo šeima ten apsigyveno. Iš pradžių galvojo, jog sodo namelyje gyvens uošvė, bet ji atsisakė, kadangi arčiau poliklinika, kurioje dėl sveikatos problemų ji lankosi. Uošvė nupirktame sodo namelyje negyveno“.

31. Vadinasi, ieškovas aktyviai dalyvavo niekinio 1998 m. gruodžio 11 d. sandorio sudarymo procedūrose, siekė ginčo namą įsigyti nuosavybėn iš savo bendrų su sutuoktine lėšų, gautų pardavus butą, iš notarės žodžių žinojo, kad įgaliojimą turėjusi jo sutuoktinė sandorio su savimi sudaryti negali, todėl tokį draudimą siekė apeiti bendrais veiksmais sudarydami fiktyvų sandorį su savo sutuoktinės motina, kuri už namą pinigų nemokėjo, name negyveno ir nuosavybėn jo įsigyti nesiekė.

32. Tokios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad ieškovas buvo aktyvus 1998 m. gruodžio 11 d. sandorio procedūrų dalyvis, veikęs savo interesais ir siekęs pasinaudoti namo savininko duotu įgaliojimu, kad nesumokėjęs savininkui namo kainos, įgytų šį namą nuosavybėn, įsigijimą pridengiant fiktyviu sandoriu. Iš to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovas visą namo valdymo laikotarpį buvo nesąžiningas namo valdytojas.

33. Pripažinus ab initio negaliojančia 1998 m. gruodžio 11 d. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, buvo paneigtas ir išnyko ieškovo nurodomas ginčo turto valdymo teisinis pagrindas. Teismo sprendimo pripažinti negaliojančia sutartį pasekmė yra ta, kad pirkimo-pardavimo sutartis teisine prasme niekada nebuvo sudaryta ir jos pagrindu ieškovas niekada nebuvo sąžiningas valdytojas. Todėl teisiškai nereikšminga yra aplinkybė, kad G. S. į teismą su ieškiniu dėl sutarties negaliojimo kreipėsi 2007 m., po ieškovo nurodomų ginčo pagerinimų atlikimo. Nors ieškovas nurodo, kad turėjo teisėtus lūkesčius atgauti pagerinimų vertę, jam teisėti lūkesčiai dėl ginčo turto sąžiningo valdymo pasekmių kilti negalėjo, kadangi kaip minėta, pagal įsiteisėjusiu sprendimu nustatytas teisines pasekmes, ieškovas niekada nebuvo sąžiningas ginčo turto valdytojas.

34. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje neįrodyti ginčo turto pagerinimo faktas ir suma. Apeliacinės instancijos teismas su tokia ieškovo procesine pozicija nesutinka – į bylą nėra pateikta pakankamai įrodymų, kuriuos įvertinęs, teismas galėtų labiau tikėti, kad ieškovas pagerino ginčo turtą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nėra nurodęs, kokius konkrečius sklypo ir namo pagerinimo darbus atliko. Tuo tarpu ieškovo įrodinėjamas gyvenamojo namo ploto padidėjimas nuo 109,16 kv. m. iki 160 kv. m. nėra įregistruotas viešame registre, o esami registro duomenys nenuginčyti, nors laikotarpiu, kai Z. Š. buvo Nekilnojamojo turto registre buvo išviešinta ginčo turto savininke, atlikti atitinkamą registro duomenų korekciją faktinė galimybė egzistavo. Nesant registre įregistruotų namo būklės pakeitimų, neįmanoma nustatyti, ar ieškovo nurodomi namo pakeitimai gali būti vertinami kaip pagerinimai, t.y. namo vertės padidėjimas, už kurį bendru atveju apskritai gali būti kompensuojama, kadangi iš byloje esančių įrodymų nėra žinoma, ar nurodomi darbai atlikti teisėtai, nenukrypstant nuo išduoto statybos leidimo sąlygų ir gali būti palikti esamam savininkui kaip bendra prasme suprantama nauda. Nors ieškovas remiasi liudytojų civilinėje byloje Nr. 2-3959-781/2013 (kurios šalys nesutampa su nagrinėjamos bylos šalimis) duotais parodymais, atitinkamų įrodymų nagrinėjamoje byloje ieškovas neteikė ir neprašė liudytojų iškviesti bei apklausti juos pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai ir neteisėtai apribojęs ieškovo teisę teikti įrodymus byloje. Ieškovas, turėjęs procesinę pareigą įrodyti ginčo turto pagerinimo faktą nagrinėjamoje byloje, to nepadarė.

35. Dėl ginčo turto pagerinimų vertės teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas taip pat nepagrindė ir reikalaujamos priteisti sumos, t. y. byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad būtent tokios vertės ginčo turto pagerinimai buvo atlikti. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog: 1) teisminės ekspertizės akto Nr. 17-NE04-02 išvadose ginčo objekto pagerinimo vertė nebuvo nustatyta; 2) pagal paskolos sutartis ieškovui suteikta 24 907,32 Eur, o ieškinys pareikštas 72 405 Eur sumai, tuo tarpu kitų pagerinimo išlaidų dengimo šaltinių ieškovas nenurodė; 3) 2011 m. birželio 8 d. AD Notam Turto vertės nustatymo ataskaita AD 11/06-07-B neidentifikuoja nei pagerinimų fakto, nei jų atlikimų laiko, nei juos atlikusio asmens; 4) iš ieškovo pateiktų sąskaitų-faktūrų nėra matyti, kad išlaidas pagal šias sąskaitas patyrė ieškovas, jo sutuoktinė ar jos motina ir (ar) kad pirktos prekės buvo panaudotos ginčo turto pagerinimams atlikti. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje pilna apimtimi veikia rungtyniškumo principas, teismo vaidmuo nėra aktyvus, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo savo iniciatyva kviesti į teismą liudytojus arba rinkti kitus įrodymus, siekdamas išsiaiškinti, kokiam asmeniui ar asmenims prekės pagal minėtas sąskaitas-faktūras buvo pirktos.

36. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų gavęs G. S. sutikimą ginčo turto pagerinimams atlikti. Aplinkybę, jog ieškovas šio leidimo neturėjo pagrindžia ir G. S. inicijuoti teisminiai procesai, susiję su ginčo turtu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo argumentai, jog ieškovas negalėjo žinoti, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartis bus pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir bus būtinas G. S. leidimas pagerinimams atlikti, yra nepagrįsti, nes, kaip nustatyta, ginčo turtas buvo užvaldytas neteisėtai ir nesąžiningai.

37. Nustatęs, kad ieškovas buvo nesąžiningas ginčo turto valdytojas, kad neįrodė ginčo turto pagerinimų fakto, sumos ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Atmetus apeliacinį skundą, yra pagrindas priteisti valstybei iš ieškovo, teikiant apeliacinį skundą atidėtą žyminį mokestį, sudarantį 1 748 Eur, bei tenkinti atsakovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo ir iš ieškovo atsakovų naudai priteisti po 600 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 1 748 Eur žyminio mokesčio. Žyminis mokestis turi būti mokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant įmokos kodą 5660.

Priteisti iš ieškovo R. G. atsakovams V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Aldona TilindienėJūratė VaranauskaitėV. Z.