Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. G. gynėjo advokato Ž. Kalinausko apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. birželio 14 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo J. G. pripažinta kalta ir jai paskirtos bausmės:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį - 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 235 straipsnio 1 dalį - 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį - laisvės apribojimas 6 mėnesiams;

- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį - 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir J. G. paskirtos subendrintos bausmės – laisvės apribojimas 6 mėnesiams ir 90 MGL (4 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi J. G. skirtas įpareigojimas per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nevartoti alkoholio bei kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, J. G. į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. balandžio 18 d. 19.00 val. iki 2020 m. balandžio 20 d. 15.15 val. (2 dienos) ir nuspręsta sumažinti 4 MGL (200 Eur) dydžiu paskirtą baudą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. G. nuteista už tai, kad ji 2019 m. gruodžio 21 d., 21.58 val. Zarasuose, (duomenys neskelbtini), iš mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinusi Bendruoju pagalbos centro telefonu Nr. 112, melagingai pranešė: „Buvęs sugyventinis atėjo pas ją į namus ir sumušė ją. Moteriai 21 m., sumušta galva, svaigsta...“, tokiu būdu melagingai pranešė Bendrajam pagalbos centrui apie nebūtą nusikaltimą, dėl ko minėtą informaciją Bendrajam pagalbos centrui perdavus 2019 m. gruodžio 21 d., 22.01 val. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato (toliau – Zarasų rajono PK) Reagavimo skyriaus pareigūnams bei jiems ją patikrinus, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-54095-19 dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo šeimos nariui bei pradėtas baudžiamasis persekiojimas prieš nekaltą asmenį – M. P., kaip padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.

2. Be to, J. G. 2019 m. gruodžio 22 d., laikotarpiu nuo 1.37 val. iki 2.18 val., Zarasuose, Dariaus ir Girėno g. 11, Zarasų rajono PK, būdama pasirašytinai įspėta pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-54095-19 dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo šeimos nariui, Zarasų rajono PK Reagavimo skyriaus tyrėjui J. Š. davė melagingus parodymus apie tai, kad 2019 m. gruodžio 21 d., apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini), į jos nuomojamo buto duris pradėjus belsti jos sugyventiniui M. P., kuris norėjo pasiimti savo daiktus, bei jai atidarius duris, tarp jos ir sugyventinio M. P. įvykus žodiniam konfliktui, jis tempė ją už chalato į namo koridorių ir kumščiu vieną kartą sudavė jai į kairę galvos pusę, dėl ko nuo šio smūgio ji griuvo ir susitrenkė kaklą į stovinčią spintelę, dėl ko ji juto didelį fizinį skausmą, be to, tęsdama savo nusikalstamą veiką 2020 m. sausio 9 d., laikotarpiu nuo 9.05 val. iki 9.14 val., Zarasuose, Dariaus ir Girėno g. 11, Zarasų rajono PK, būdama pasirašytinai įspėta pagal BK 235 straipsnį, akistatos su įtariamuoju M. P. metu ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-54095-19 dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo šeimos nariui, Zarasų rajono PK Veiklos skyriaus vyresniajai tyrėjai R. Ž. davė melagingus parodymus apie tai, kad vadovautis jos parodymais, kuriuos yra davusi pirminės apklausos metu. Be to, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2020 m. sausio 10 d., laikotarpiu nuo 8.26 val. iki 9.18 val., Zarasuose, Dariaus ir Girėno g. 11, Zarasų rajono PK, būdama pasirašytinai įspėta pagal BK 235 straipsnį, apklausiama kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-54095-19 dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo šeimos nariui, Zarasų rajono PK Veiklos skyriaus vyresniajai tyrėjai R. Ž. davė melagingus parodymus apie tai, kad 2019 m. gruodžio 21 d., apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini), Zarasuose, tarpduryje, žodinio konflikto su sugyventiniu M. P. metu, jis sugriebė jai už chalato skverno ir kumščiu sudavė vieną kartą į viršugalvį, kad kliuvo į kairės pusės kaktą virš kairio antakio, dėl ko ji juto stiprų fizinį skausmą, ir iškarto po šio smūgio aukštielninka įgriuvo į savo buto koridorių, atsitrenkė kairės pusės kaklu – sprandu į buto koridoriaus dešinėje stovinčią spintelę, t. y. J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

3. Be to, J. G. 2020 m. balandžio 18 d., apie 18.15 val., Zarasų mieste, (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, žodinio konflikto su sugyventiniu M. P. metu sudavė kumščiu sugyventiniui M. P. du kartus į lūpas bei vieną kartą sudavė jam kumščiu į kairį žandą, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam M. P. fizinį skausmą, t. y. J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

4. Be to, J. G. 2020 m. balandžio 18 d., apie 18.20 val., Zarasų mieste, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, žodinio konflikto su sugyventiniu M. P. metu, padėjusi ant virtuvinio stalo peilį bei pasakiusi žodžius: „Jei nori pasilik, o jeigu ne, tai padursiu“ bei M. P. atsistojus nuo taburetės, paėmė peilį į ranką bei nukreipusi į jį agresyviai pasakė: „Aš tave papjausiu“, ir nukentėjusiajam M. P. išbėgus iš virtuvės į koridorių bei iš buto, vijosi jį laikydama peilį rankoje iki buto išėjimo durų, taip grasino nužudyti žmogų, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių paaiškinimai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Apeliacinis skundas netenkinamas.

9. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nuteistosios J. G. atžvilgiu dėl visų jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kadangi apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymima apie nepašalintus neaiškumus tarp bylos duomenų ir neįrodytą nuteistosios kaltę. Taigi, būtent šiais apeliacinio skundo keliamais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako šiame procesiniame sprendime.

Dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo

11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

12. Teisėjų kolegija, įvertusi byloje surinktus įrodymus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje vadovavosi nepatikimais įrodymais, juos vertino selektyviai, neišsamiai, ignoruodamas kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje nuteistajai J. G. inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje, požymius pirmos instancijos teismas nustatė tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu. Pirmos instancijos teismas vertino kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat ir jų visumą, nė vienai įrodymų grupei nepagrįstai nesuteikdamas pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, taip teisingai nustatydamas jų patikimumą bei įrodomąją vertę ir tokio vertinimo pagrindu darė atitinkamas išvadas dėl nuteistosios J. G. kaltės.

13. Apeliaciniame skunde kategoriškai neigiama, kad nuteistoji J. G. padarė minėtus nusikaltimus, melagingai pranešusi policijai apie nebūtą nusikaltimą ir davusi melagingus parodymus, o vienintelis tokio nesutikimo motyvas – neįvertintas šių nusikaltimų padarymo motyvas ir tikslas, t. y. būtent nuteistosios ir nukentėjusiojo abipusis noras toliau tęsti santykius ir gyventi kartu paskatino ją pakeisti anksčiau duotus parodymus, vėlesnių apklausų metu 2020 m. sausio 14 d. ir 2020 m. vasario 3 d. pripažįstant padarius šiuos nusikaltimus. Vis dėlto, nuteistosios kaltę dėl šių nusikaltimų padarymo patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, kurią detaliai aptarė pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, t. y. pačios nuteistosios J. G. savo ranka 2020 m. sausio 14 d. rašytas pranešimas tyrėjai (t. 1, b. l. 167-168), tos pačios dienos jos, kaip liudytojos, apklausos protokolas (t. 1, b. l. 169-170), 2020 m. vasario 3 d. jos, kaip įtariamosios, apklausos protokolas (t. 2, b. l. 16-17), 2020 m. vasario 12 d. prašymas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės (t. 3, b. l. 30), kuriuose nuteistoji nuosekliai ir ne kartą bei logiškai paaiškino savo veiksmus, pripažino savo kaltę, melagingai pranešus apie nebūtą nusikaltimą ir davus melagingus parodymus kaltinime nurodytuose procesiniuose veiksmuose, kartu nurodydama ir įtikinamus tokių savo veiksmų motyvus. Be šių tiesioginių nuteistosios kaltę pagrindžiančių įrodymų skundžiamame nuosprendyje buvo įvertintas pačios nuteistosios parodymų nenuoseklumas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nuolat keičiant savo parodymus ir nurodant vis kitokias aplinkybes, taip pat nukentėjusiojo parodymų nuoseklumas viso proceso metu, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo, kaip ir kiti minėtas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, t. y. liudytojos R. Ž. parodymai, 2020 m. sausio 9 d. nukentėjusiojo susirašinėjimas su nuteistąja bei kiti bylos duomenys. Remiantis tuo, pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė pagrindinius bylos duomenis, kurie vienareikšmiai patvirtina nuteistosios kaltę, jai padarius inkriminuotus nusikaltimus. Nesutikti su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

14. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog nors tikslas ir motyvas nėra būtinieji BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymiai, tačiau neretai siekiant išsiaiškinti šių veikų tyčios turinį, jos kryptingumą, atsižvelgiama ir į atitinkamų parodymų davimo tikslus ir motyvus. Galimos ir tos teisinės situacijos, kuomet tiesioginės tyčios nustatymas ar nenustatymas tokio pobūdžio nusikaltimuose daugiausiai priklauso ir nuo asmens veikos tikslų bei motyvų teisingo įvertinimo. Tačiau pagal teismų praktiką tai jokiu būdu negali objektyviai pateisinti šių nusikaltimų padarymo, kuomet yra realizuojamos šių nusikaltimų sudėtys. Dėl to, atmestini apeliacinio skundo teiginiai, kuriais yra siekiama pateisinti nuteistosios J. G. nusikalstamus veiksmus, melagingai pranešant policijai apie nebūtą nusikaltimą ir duodant melagingus parodymus, būtent dėl jos noro toliau tęsti santykius su nukentėjusiuoju ir gyventi kartu juo. Juolab apeliaciniame skunde visiškai nėra kreipiamas dėmesys į prieš tai aptartų įrodymų visumą, kurie sudaro vientisą įrodymų grandinę, pagrindžiančią nuteistosios kaltę dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo ir kartu paneigiančią galimo nukentėjusiojo panaudoto smurto prieš nuteistąją 2019 m. gruodžio 21 d. Taip pat teisėjų kolegija šiuo tikslu sugretina šių nusikaltimų padarymo aplinkybes su kitais šioje byloje nagrinėjamais vėliau nuteistosios padarytais nusikaltimais prieš nukentėjusįjį, kaip yra prašoma apeliaciniame skunde, tačiau tai vienareikšmiai tik pagrindžia nuteistosios galimybę smurtauti prieš nuteistąjį ir net jam grasinti, kas sustiprinta aukščiau išdėstytą teisėjų kolegijos įsitikinimą, nebuvus nukentėjusiojo panaudoto smurto prieš nuteistąją 2019 m. gruodžio 21 d. aplinkybę, dėl kurio buvo nuteistosios melagingai pranešta policijai apie nebūtą nusikaltimą ir duodami melagingi parodymai. Taigi, apibendrinus visa tai, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina nuteistosios J. G. kaltę, padarius jai inkriminuotus nusikaltimus, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo

16. Pirmos instancijos teismo ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje įvertintų bylos įrodymų visuma paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad nuteistosios J. G. kaltė, jai padarius inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, yra grindžiama tik prielaidomis ar netinkamai įvertintais duomenimis. Nesutikti su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir apeliantai, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to, tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino bylos duomenų visumos kontekste ir ne taip kaip to norėta apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija pastebi, kad būtent apeliaciniame skunde yra tik selektyviai aptariami atskiri bylos įrodymai ir nurodomas subjektyvus jų vertinimas nuteistajai J. G. palankia linkme, pažymint apie tai, kad šioje dalyje kaltinimas grindžiamas tik nenuosekliais nukentėjusiojo M. P. parodymais, kurie dėl grasinimo aplinkybės – dar ir uždelsti, taip pat nepagrįstai atmesti nuoseklūs nuteistosios parodymai, suteikiant daug reikšmės išvestiniams ir neinformatyviems bylos įrodymams, juolab nevertinant konfliktinės situacijos aplinkybių. Tačiau apeliaciniame skunde visiškai nėra kreipiamas dėmesys į skundžiame nuosprendyje aptartų įrodymų visumą, kurie sudaro vientisą įrodymų grandinę, pagrindžiančią nuteistosios J. G. kaltę.

17. Teisėjų kolegija, įvertusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad šioje byloje nuteistajai J. G. inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, požymius instancijos teismas nustatė tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu. Pirmos instancijos teismas vertino kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat ir jų visumą, nė vienai įrodymų grupei nepagrįstai nesuteikdamas pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, kaip nepagrįstai yra teigiama apeliaciniame skunde, ir tokio vertinimo pagrindu darė atitinkamas išvadas dėl nuteistosios J. G. kaltės.

18. Apeliaciniame skunde kategoriškai nesutinkama su minėtais nuteistajai J. G. inkriminuotais nusikaltimais, jai smurtaujant ir grasinant nukentėjusiojo atžvilgiu, kartu pažymint, kad šioje dalyje kaltinimas grindžiamas tik nukentėjusiojo M. P. parodymais. Vis dėlto, teisėjų kolegija kreipia dėmesį į tai, kad nuteistosios kaltę dėl šių nusikaltimų padarymo patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Visų pirma, vertintinas pačios nuteistosios J. G. dalinis kaltės pripažinimas dėl smurto naudojimo nukentėjusio M. P. atžvilgiu, taip pat detaliai jau pirmos instancijos teismo aptarti prieštaravimai nuteistosios parodymuose viso proceso metu dėl esminių bylos aplinkybių, nusikalstamų įvykių sekos ir eigos, nenurodant jokių savo parodymų keitimo motyvų ir įtikinamų priežasčių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo atliktu nuteistosios parodymų vertinimu ir atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo teiginį, kad šiuo atveju atsisakyta remtis nuteistosios parodymais, kurie buvo duoti neprisiekus sakyti tiesą ir neįspėjus jos dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, kaip nukentėjusiojo atveju, kadangi tokių argumentų skundžiamame nuosprendyje nėra, o nuteistosios parodymais remtis atsisakyta dėl jų trūkumų. Dar vienas tokių parodymų trūkumas – juose esantys logikai prieštaraujantys teiginiai dėl kai kurių bylos aplinkybių: 1) nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme išdėstė versiją, kad ji smurtavo prieš nukentėjusįjį, išsigandusi jo grėsmę keliančio elgesio su peiliu, tačiau būdama fizikai silpnesne, vis tiek vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, kai pastarasis tariamai rankoje turėjo peilį, 2) po šių veiksmų atlikimo nuteistoji nekvietė policijos, nebėgo iš namų, nors pagal nuteistąją jai buvo kilusi reali grėsmė sveikatai ir gyvybei dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų. Kartu teisėjų kolegija, remdamasi apeliaciniu skundu, sutinka, kad nagrinėjamą situaciją, kurioje buvo padaryti minėti inkriminuoti nusikaltimai, reikalinga vertinti bylos duomenų visumoje, t. y. šių padarytų nusikaltimų aplinkybes siejant su ankstesniais nuteistosios padarytų nusikaltimų epizodais šioje byloje – tai rodo nuteistosios polinkį nepagrįstai apkalbėti nukentėjusįjį dėl jųdviejų nesutarimų ir tuo tikslu net pasitelkti baudžiamąsias teisines priemones. O tuo tarpu vertinant tai, kad šioje byloje nuteistosios buvo smurtaujama ir grasinama nukentėjusiojo atžvilgiu tomis pačiomis konfliktinėmis aplinkybėmis, juolab jai esant neblaiviai, kas objektyviai galėjo turėti įtakos jos neadekvačioms ir perdėm emociškoms reakcijoms į nukentėjusiojo veiksmus – tai tik sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą dėl nuteistosios parodymų nepatikimumo. Juolab jokių kitų įrodymų, patvirtinančių kurias nors nuteistosios nurodytas aplinkybes, byloje nėra.

19. Be šių bylos duomenų, nukentėjusiojo M. P. parodymai yra kitas reikšmingas tiesioginis įrodymas, patvirtinantis nuteistosios kaltę dėl jai inkriminuotų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo parodymų viso proceso metu vertinimu, kurie, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, yra iš esmės nuoseklūs dėl esminių bylos aplinkybių, kuriais patvirtinama apie nuteistosios jam suduotus smūgius į veidą, o vėliau grasinimą peiliu, kartu paneigiant nuteistosios iškeltą gynybinę versiją dėl smurto panaudojimo aplinkybių. Be to, nukentėjusiojo parodymus tam tikra apimtimi patvirtina ir kiti bylos įrodymai, t. y. į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų V. B., M. B., E. N. parodymai ir nukentėjusiojo apžiūros protokolas su foto lentele (t. 2, b. l. 64, 67-69), kuriame užfiksuoti nukentėjusiojo veido sužalojimai, skambučio į bendrąjį pagalbos centrą įrašas, kuriame užfiksuota pranešėjo nurodyta pirminė informacija, jog sugyventinė smogė jam kelis smūgius, lūpa kruvina (t. 3, b. l. 4-5, 7). Minėtų liudytojų parodymai taip pat patvirtina reikšmingą aplinkybę, kad nukentėjusysis įvykio vietoje buvo rastas lauke be batų ne šiltuoju metu laiku (2020 m. balandžio mėn.), kas objektyviai patvirtina nukentėjusiojo išgąsti dėl nuteistosios veiksmų jo atžvilgiu ir sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl nuteistosios realiai atliktų grasinančių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Taip pat nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojas R. P., nurodęs nematęs sužalojimų ant nukentėjusiojo veido iki jam grįžus namo po konflikto su nuteistąja, o liudytojai T. Č. ir T. Č. parodė, kad nutintėjusysis nebuvo nukritęs nuo motociklo ir sužalotas prieš nagrinėjamą įvykį, ką patvirtino ir liudytojas A. R.. Dėl to ir teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir nurodytų liudytojų parodymais, todėl jais pagrįstai pirmos instancijos teismas ir vadovavosi. Remiantis tuo, pirmos instancijos teismo ištirti ir skundžiamame nuosprendyje įvardintų bylos įrodymų visuma, jų turinio aptarimas bei vertinimas paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad nuteistosios kaltė yra grindžiama vien tik nepatikimais nukentėjusiojo parodymais, o išvados dėl jos kaltės yra prieštaringos. Taip pat atmestinos apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl tiksliai nenustatyto nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmo, kuris pakankamai detaliai atskleistas byloje esančių duomenų visumos pagrindu, o būtinybė apklausti teismo medicinos ekspertą dėl šių aplinkybių yra grindžiama tik deklaratyviais teiginiais apeliaciniame skunde, kadangi nuteistosios gynėjas nepasinaudojo teise apeliaciniame procese atlikti įrodymų tyrimą, tokiu būdu iš esmės sutikdamas su bylos įrodymų pakankamumu. Tuo tarpu likę apeliacinio skundo teiginiai apie paties nukentėjusiojo galimą susižalojimą prieš nagrinėjamą įvykį bei nenurodytas nuteistosios grasinimo peiliu jam aplinkybes policijos įstaigai pirminiuose duomenyse taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pirmu atveju – tai tik prielaidinio pobūdžio teiginiai, nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, o antru atveju – vien tai, kad pirminiuose pranešimuose bendruoju pagalbos telefonu, nei pareiškime policijai nenurodyti duomenys apie nukentėjusiosios grasinimą peiliu objektyviai savaime negali paneigti fakto, kad tokia aplinkybė objektyviai egzistavo, ką patvirtino ir prieš tai aptartų bylos įrodymų visuma. Juolab vien tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino bylos duomenų visumos kontekste ir ne taip kaip to norėta apeliaciniame skunde, selektyviai išskiriant atskirus bylos įrodomus ir išdėstant subjektyvų jų vertinimą nuteistajai palankia prasme – tai nesuteikia jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

20. Apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina nuteistosios J. G. kaltę dėl jai inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo, o apeliacinis skundas ir šioje dalyje atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios J. G. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinį skundą atmesti.