Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Eugenijos Morkūnienės ir Žydrūno Bertašiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei A. G. dėl nuostolių regreso tvarka priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovės A. G. 13 519,98 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir 406,00 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vykdydamas 2002 m. kovo 29 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 1, kompensavo AB ,,Lietuvos draudimas“ draudimo išmokas, išmokėtas eismo įvykio metu, kurį sukėlė atsakovei priklausanti transporto priemonė, neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nukentėjusiems asmenims ir įgijo regreso teisę reikalauti iš atsakovės nuostolių atlyginimo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-12-30 sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovės A. G. 13 519,98 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 13 519,98 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011-05-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 406 Lt bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad panaudos gavėjui neapdraudus privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu, atsakovė yra tas asmuo, kuris neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir yra atsakinga Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Automobilio savininkės atsakomybė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normą. Atsakovės ir eismo įvykį sukėlusio asmens solidarioji atsakomybė atsiranda iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus, tai automobilio savininkės ir eismo įvykį sukėlusio asmens atžvilgiu taikytina solidarioji atsakomybė. Kadangi eismo įvykį sukėlęs asmuo nenustatytas, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę atsakovu pasirinkti automobilio savininkę ir iš jos reikalauti nuostolių atlyginimo (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

Apeliaciniu skundu atsakovė A. G. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-30 sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o nesant galimybės išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad atsakovė su panaudos gavėju 1998-08-18 buvo pasirašiusi kitą panaudos sutartį, pagal kurią A. Š. naudojimui ir valdymui buvo perduotas tas pats automobilis. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas priimtas tik 2001-06-14, todėl atsakovė 1998-08-18 perduodama be draudimo automobilį panaudos gavėjui nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, nes automobilių savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė tuo metu nebuvo privalomai draudžiama. Įstatymo 4 str. 3 d. nuostata, kad automobilio savininkai ar kiti teisėti valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę, buvo priimta tik 2004-03-05, t.y. po to, kai atsakovė ir panaudos gavėjas 2003-08-01 buvo sudarę panaudos sutartį. Jokie teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo, kad būtent transporto priemonės savininkas turi sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Atsakovė teigia, kad privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu turėjo pasirūpinti būtent A. Š.. Atsakovė pažymi, kad nuo 2006 m. automobilis nebuvo eksploatuojamas. Apie automobilio pagrobimą A. Š. pranešė teisėsaugos institucijoms ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Neapdraustas automobilis buvo paimtas tiek prieš atsakovės, tiek prieš A. Š. valią. Atsakovė nepažeidė įstatymo draudžiamąją normą, draudžiančią perduoti naudoti neapdraustą automobilį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas netenkindamas atsakovės prašymo į bylą atsakovu ar trečiuoju asmeniu įtraukti S. Š. pažeidė procesines teisės normas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-30 sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad 2008-08-15 įvykusio eismo įvykio metu atsakovė buvo transporto priemonės savininkė. Pagal eismo įvykį galiojusios Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas (4 str. 2 d. ir 8 str. 2 d.) būtent atsakovė buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Įteisintos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos esmė ta, kad kiekviena, tiek valdoma, tiek nenaudojama transporto priemonė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad 2008-08-15 Klaipėdoje, Dubysos g. 31, įvyko eismo įvykis, kurio metu nenustatyto asmens vairuojama transporto priemonė FORD SCORPIO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausanti atsakovei, apgadino UAB „Vakarų santechnika“ priklausančią transporto priemonę VW LT35, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir A. G. priklausančią transporto priemonę MERCEDES (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Policijos departamento 2008-08-28 pažymoje dėl eismo įvykio administracinėje byloje nurodyta, kad atsakovei priklausantį automobilį vairavęs ir eismo įvykį sukėlęs asmuo nenustatytas. Atsakovei priklausantis automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. AB ,,Lietuvos draudimas“, vykdydama su ieškovu sudarytos 2002-03-29 paslaugų teikimo sutarties Nr. 1 nuostatas, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino nuotolius, už automobilių VW LT35 bei MERCEDES (duomenys neskelbtini) sugadinimą, sumokėdama atitinkamai 5363,31 Lt bei 8165,67 Lt draudimo išmokas. Ieškovas, vykdydamas nurodytos paslaugų teikimo sutarties 2.1.3. p. nuostatas, kompensavo AB ,,Lietuvos draudimas“ draudimo išmokas, išmokėtas eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims ir įgijo regreso teisę reikalauti nuostolių atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad sausumos transporto priemonių draudimą reglamentuoja specialus – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Įstatymo paskirtis – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant atsakomybės dėl žalos atlyginimo, esant draudiminiam įvykiui apimtį, principus ir mastą būtina įvertinti vieną išskirtinų šio įstatymo bruožų – jo privalomumą. Aiškinant šią ir kitas įstatymo normas, būtina atsižvelgti į tai, kad registruota ir naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams. O tai ir lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus eksploatuojant.

Privalomai turi būti draudžiama kiekviena motorinė transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, tol kol ji yra įregistruota (Įstatymo 4 straipsnis). Tokia transporto priemonė turi būti draudžiama privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, o pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta transporto priemonės savininkui (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Pagal Įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, bylos 3K-7-300/2010, aiškindama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas, konstatavo, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.636 straipsnis). Panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys panaudos gavėjas. Tačiau, jeigu panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.

Bylos duomenimis ieškovas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras vykdydamas 2002-03-29 paslaugų tiekimo sutarties Nr. 1 (2.1.3. p.) nuostatas išmokėjo (kompensavo) AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą nukentėjusiesiems asmenims autoįvykyje sumą – 13519,98 Lt draudimo išmoką. Nurodyta išmokėta suma pagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos, valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Taigi, Įstatyme suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Pažymėtina, kas atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio reikalavimą, 2008-08-15 eismo įvykio metu transporto priemonės FORD SCORPIO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta 100 000 eurų turtui ir 500 000 eurų asmeniui. Išmokėta suma sudarė 13 519,98 Lt. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš registre automobilio savininke įregistruotos atsakovės, neįvykdžiusios pareigos apdrausti ginčo automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, Biurui dėl šiuo automobiliu padarytos žalos jo išmokėtą draudimo išmokos sumą (Įstatymo 4 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-30 sprendimą palikti nepakeistą.