Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, R. V. (R. V.), jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 28 d. nutarties, kuria R. V. pripažintas nepakaltinamumo būsenoje padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. V. Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartimi pripažintas nepakaltinamumo būsenoje padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, šiomis aplinkybėmis: 2021 m. kovo 15 d. apie 22.00 val., viešoje vietoje – namo (duomenys neskelbtini) kieme, įžūliu elgesiu, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, pagrasino nukentėjusiajam A. K., kad jam bus blogai, po to pribėgo prie jo vairuojamo, L. K. priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vandališkais veiksmais tyčia mačete vieną kartą trenkė į automobilio galinį stiklą, taip jį išdaužė, sakydamas, kad užmuš, užsimojo mačete prieš nukentėjusįjį A. K., šiam įlipus į automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), mačete vieną kartą trenkė į šio automobilio keleivio pusės priekinį stiklą, jį išdaužė, apgadino statramstį, krisdamos stiklo šukės apibraižė automobilio keleivio R. A. veidą, tokiais veiksmais R. V. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Kauno apylinkės teismas 2021 m. spalio 28 d. nutartyje konstatavo, kad R. V. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, padarė nepakaltinamumo būsenoje, kurioje jis yra ir šiuo metu. Įvertinęs Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateiktas išvadas, ekspertės rekomendacijas, ligos diagnozę, R. V. socialinio pavojingumo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad R. V. yra pagrindas taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir ik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant apeliacinius skundus dėl nutarčių, kuriomis nutarta taikyti priverčiamąsias medicinos priemones (BPK 404 straipsnis). Šioje byloje apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nutarties padavė asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, R. V., skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi ir prašydamas skirti švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę.

6. BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Teismas gali taikyti vieną iš įstatyme nustatytų priemonių: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Pirmosios instancijos teismas nutarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusiam R. V. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nors apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė yra per griežta, tačiau teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai individualizuotos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies atmeta, kaip nepagrįstus.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti jų taikymo sąlygas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichikos būseną yra pavojingas visuomenei. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Tačiau BK 98 straipsnio 2–5 dalyse nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti parinkdamas konkrečią asmeniui taikytiną priverčiamąją medicinos priemonę, tai yra į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

8. Baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo faktas, taip pat tai, kad šią veiką padarė R. V., apeliaciniame skunde nėra ginčijami. Taip pat nėra ginčijama tai, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką R. V. padarė būdamas nepakaltinamas. Šios aplinkybės yra nustatytos ir įrodytos R. V., nukentėjusiojo A. K., liudytojo R. A. parodymais, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, ekspertės S. Š. paaiškinimais, pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu, kitais rašytiniais bylos duomenimis, kurių visuma skundžiamoje nutartyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai įvertinta. Apeliaciniame skunde kvestionuojama teismo paskirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšis ir tvirtinama, kad šiuo atveju yra viso sąlygos skirti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nutartį, apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į apelianto prašomą – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nenustatė.

9. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja (BK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 98 straipsnio 3 dalį, stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Pažymėtina, kad pirmas kriterijus, parenkant priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos. Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-495/2021 ir kt.).

10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, ekspertės paaiškinimus, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybes, sprendė, kad R. V. yra socialiai pavojingas ir jam, pagal nustatytą diagnozę bei ekspertės rekomendacijas yra būtina skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kadangi šiuo atveju ambulatorinio gydymo nepakanka. Skundo argumentai šios išvados pagrįstumo nepaneigia.

11. Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. gegužės 6–29 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto (toliau – Ekspertizės aktas) matyti, kad R. V. konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), dėl kurio jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Dėl psichikos būsenos R. V. rekomenduojama taikyti priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonę – gydymą specializuotoje įstaigoje – (duomenys neskelbtini) – bendro stebėjimo sąlygomis (1 t., b. l. 151). Išvados dėl psichikos sveikatos sutrikimo bei gydymo rekomendacijų, priešingai apelianto argumentui, duotos įvertinus ne skunde minimą 2020 m. birželio mėnesio teismo nutartį, o baudžiamosios bylos duomenis, R. V. medicininę dokumentaciją, pagal kurią psichiatrinėje ligoninėje R. V. nuo 1994 m. gydytas ne vieną kartą, diagnozuota (duomenys neskelbtini), R. V. psichikos būklę pokalbio metu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertė S. Š. Ekspertizės akte pateiktas išvadas patvirtino. Papildomai paaiškino, kad R. V. yra žinomas asmuo, nes ne kartą teko atlikti ekspertizes dėl įvairių jo padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų. Paaiškino, kad asmuo (duomenys neskelbtini) serga daug metų, liga pasireiškia agresijos protrūkiais, ypatingai žmonos atžvilgiu. R. V. tikriausiai nevartoja medikamentų, vartoja alkoholį, tampa neadekvatus, neprognozuojamas, prasideda sunkiai koreguojami kliedesiai, kurie pasireiškia agresyviu, socialiai pavojingu elgesiu. Išlieka socialinis pavojingumas kitų asmenų, šeimos narių atžvilgiu. Žmogus yra sutrikusio mąstymo, ambulatorinio gydymo nepakanka, ligos eiga progresuojanti, medikamentai kliedesių neslopina, dėl alkoholio tampa visiškai nevaldomas, yra pavojingas visuomenei (1 t., b. l. 193, 194).

12. Bylos duomenimis, R. V. už baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymą praeityje ne kartą jau buvo skirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tačiau tai R. V. nuo baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų darymo nesulaikė. 2018 m. spalio 15 d. nutartimi R. V. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kurią 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pakeitus į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, R. V. ir toliau darė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Kaip matyti iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį, vyrauja smurtinės veikos (kvalifikuotas fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), taip pat transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam (1 t., b. l. 76–82). Duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme R. V. nurodė, kad vaistų nevartoja, nesigydo, vartoja alkoholį ir, kaip matyti iš paaiškinimų turinio, jo požiūris į diagnozuotą psichikos sutrikimą yra nekritiškas, gydymo reikalingumą R. V. neigia (2 t., b. l. 6–8).

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, Ekspertizės akto išvados, ekspertės paaiškinimai, medicininiuose dokumentuose (1 t., b. l. 124–131) bei Ekspertizės akte užfiksuota informacija apie R. V. ligos eigą, gydymo istoriją, R. V. nekritiškas požiūris į savo psichinės sveikatos būklę, reikalingumo gydytis neigimas, įvertinus padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį, informaciją apie praeityje padarytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju privaloma skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar karatą aptarti, su R. V. padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų pobūdžiu, jo elgesiu visuomenėje susiję duomenys suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismo parinkta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka tiek R. V. diagnozuotą psichikos sutrikimą, jo sunkumą, tiek jo socialinį pavojingumą. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo klausimą buvo nustatytos ir įvertintos visos BPK 395 straipsnyje nurodytos aplinkybės, parenkant priverčiamosios medicinos priemonės rūšį atsižvelgta į BK 98 straipsnio nuostatas, priverčiamoji medicinos priemonė R. V. paskirta nepažeidžiant BPK 401 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Naujos esminės faktinės aplinkybės, kurios nebuvo žinomos pirmosios instancijos teismui ir kurios sudarytų pagrindą keisti R. V. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę, apeliacinėje instancijoje nenustatytos.

14. Apeliaciniame skunde, taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. V. akcentuoja šeimines aplinkybes, tačiau pažymėtina, kad sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių klausimą esminės reikšmės turi aplinkybės, susijusios su psichikos sutrikimo pobūdžiu, reikalaujančiu tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, bei asmens socialiniu pavojingumu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ekspertės išvadas, kitus aukščiau aptartus bylos duomenis ir siekdamas užtikrinti, kad R. V. būtų tinkamai stebimas ir jam būtų teikiamas tinkamas gydymas, pagrįstai sprendė, kad ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymas nebūtų veiksmingas. Daryti priešingą išvadą teisėjų kolegija neturi pagrindo. R. V. pateikti duomenys apie mokymąsi, individualios veiklos vykdymą bei mokesčių mokėjimą (2 t., b. l. 39, 41, 43,45–52), jam konstatuoto psichikos sutrikimo, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, bei teismo išvadų dėl socialinio pavojingumo, reikalingumo taikyti stacionarinį stebėjimą ir gydymą, nepaneigia. R. V. tiek pagal psichikos būseną (diagnozuota (duomenys neskelbtini), pasireiškia agresijos protrūkiai, kliedesiai sunkiai koreguojami medikamentais, pagal ekspertės paaiškinimus ligos eiga yra progresuojanti), tiek pagal veikos pobūdį (viešoje vietoje, su asmens sveikatai ir gyvybei pavojingu daiktu – mačete išdaužė kieme stovėjusio automobilio stiklą, užsimojo mačete prieš nukentėjusįjį, grasino užmušti), įvertinus elgesį iki šioje byloje vertinamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo (praeityje ne kartą buvo padaręs smurtinio pobūdžio baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, vairavo būdamas neblaivus), yra pavojingas aplinkiniams, todėl jo priverstinis izoliavimas nuo aplinkos, siekiant jį gydyti, yra teisiškai pateisinamas.

15. Konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartis, kuria R. V., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra teisėta ir pagrįsta. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų nepaneigia, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista, o R. V. apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas. Papildomai pažymėtina, kad gydymo procese asmeniui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į savo pobūdžiu švelnesnę. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Todėl, pagerėjus R. V. psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamosios medicinos priemonės sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikintas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. V. (R. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.