- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-03
- Bylos Nr.
- 2S-1915-524/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-11938-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Misiūnienė
- Skolininkas
- UAB „Saukupa“
- Kreditorius
- AB „DFDS Seaways“
- Kategorijos
- 3.1.18.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Erika Misiūnienė Civilinės bylos Nr. 2S-1915-524/2015
Teisėja Rasa Augustė Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11938-2015-1
NUTARTIS
2015 m. gruodžio 3 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi skolininkės UAB „Saukupa“ (apeliantės) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-09-24 nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditorės AB „DFDS Seaways“ pareiškimą skolininkei UAB „Saukupa“ dėl teismo įsakymo išdavimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
kreditorė su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašė teismo priteisti iš skolininkės 98 667,17 Eur skolos, 1 108,15 Eur delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Siekiant užtikrinti teismo įsakymo įvykdymą, kreditorė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti UAB „Saukupa“ priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, o jo nesant pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, atitinkančias reikalavimo sumą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-09-24 nutartimi kreditorės reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – skolininkei UAB „Saukupa“ priklausančio nekilnojamojo turto ir (ar) kilnojamųjų daiktų, o jų nesant piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių skolininkei ir esančių pas skolininkę arba trečiuosius asmenis, areštą, neperžengdamas pareiškimo reikalavimo ribų – 99 775,17 Eur, uždraudė bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitoje esančių piniginių lėšų skolininkei leido atlikti pinigines operacijas, susijusias su privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams, bei atsiskaityti su kreditore UAB „DFDS Seaways“, nurodė antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.
Šalies argumentai
Apeliantė atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-09-24 nutartį. Nurodo, kad taikyti areštą įmonės turtui nėra būtinybės, nes įmonė veikia stabiliai, įmonės turto vertė siekia 2 546 121,90 Eur. Teigia, kad dėl nepagrįstai pritaikyto arešto gali sutrikti įmonės veikla, nes teismas nustatė apribojimus dėl disponavimo piniginėmis lėšomis. Taip pat prašo sumažinti apribojimų disponuoti piniginėmis lėšomis mastą, leidžiant atsiskaityti pagal įmonės prievoles su tiekėjais.
Atsiliepimas
Kreditorė AB „DFDS Seaways“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti. Teigia, kad apeliantės pateikti įmonės turtinę padėtį pagrindžiantys duomenys realios įmonės finansinės padėties neatspindi. Pažymi, kad įmonė turi 504 118 Eur įsiskolinimą tiekėjams, įmonei ne kartą buvo keliamos civilinės bylos dėl jos įsiskolinimo kitiems juridiniams asmenims. Dėl to mano, kad apeliantės finansinė padėtis nėra stabili. Savo poziciją grindžia viešai prieinamais duomenimis iš Creditinfo. Be to, atkreipia dėmesį, kad antstolis, vykdydamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-09-24 nutartį, areštavo tik įmonės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį registruotiną turtą, apeliantės banko sąskaitos ir piniginės lėšos, esančios jose, realiai antstolio nėra areštuotos, todėl įmonė jomis gali laisvai disponuoti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria apeliantei pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Apeliantė kvestionuoja nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, tvirtindama, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, reikalavimo sumos dydis turi būti įvertintas atsižvelgiant į apeliantės turtinę padėtį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – potenciali grėsmė, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2009).
Apeliantė teigia, kad kreditorės reikalavimo suma jai nėra labai didelė, t. y. nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantė negalės įvykdyti būsimo teismo sprendimo. Pažymėtina, kad, pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011; 2011-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkrečiam atsakovu pripažintina didele. Kitaip tariant, kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui, ar ne. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad duomenų apie skolininkės turtinę padėtį nebuvo pateikta, turėjo pagrindą konstatuoti, jog ieškinio suma yra jai galimai didelė ir sukelia sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, apeliantės teisės nebuvo suvaržytos neproporcingai. Pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į ekonomiškumo principą, rezoliucinėje skundžiamos nutarties dalyje nustatęs, kad pirmiausia areštuojamas skolininkei priklausantis nekilnojamasis ir (ar) kilnojamasis turtas ir tik jo nesant – piniginės lėšos ar turtinės teisės už 99 775,17 Eur, t. y. pritaikė tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus kreditorei, įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams ir pažeidžiančios asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.
Pažymėtina ir tai, kad antstolis V. D., vykdydamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-09-24 nutartį, areštavo tik įmonės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį registruotiną turtą už 99 800 Eur sumą. Duomenų, kad būtų apribotos apeliantės teisės naudotis piniginėmis lėšomis, esančiomis banko sąskaitose, byloje nepateikta. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad apeliantė piniginėmis lėšomis gali laisvai disponuoti.
Apeliantė atskirąjį skundą argumentavo iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutartyje apsiribojo bendros prezumpcijos, jog didelė ieškinio suma sudaro pagrindą manyti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, paminėjimu. Šiuo atveju apeliantė su atskiruoju skundu pateikė 2015-07-31 pelno (nuostolių) ataskaitą ir balansą, kuriuo grindžia savo teiginį, kad bendrovės finansinė padėtis yra gera, – bendrovės turtas lygus 9 490 433 Eur sumai, įmonės grynasis pelnas lygus 327 825 Eur.
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi, būtent ieškovui tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga. Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl sumų priteisimo, ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kad pakaktų teismui įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Prieš tai minėta, kad tokia grėsmė preziumuojama, kai ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos. Ar yra faktinis pagrindas remtis šia prezumpcija, kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas. Jeigu ja yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012 ir kitos). Siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas turtinis reikalavimas nėra didelis ir nesudaro pagrindo teismui taikyti didelės ieškinio sumos prezumpciją, atsakovas turi teikti teismui tą patvirtinančius įrodymus, t. y. įrodymus, rodančius jo gerą turtinę padėtį.
Nagrinėjant apeliantės argumentus, pirmiausia pažymėtina tai, kad nurodytą bendrovės turtą atitinkamai sudarė 8 820 537 Eur vertės ilgalaikis ir 669 896 Eur vertės trumpalaikis turtas. Pabrėžtina, kad trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Todėl net ir realiai šiuo metu egzistuojantis jis iš esmės pagal savo pobūdį gali keistis, todėl negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1941/2014). Pažymėtina ir tai, kad, anot apeliantės, jos turimo turto vertė siekia 2 546 121,90 Eur. Taigi, tiksli apeliantės turimo turto vertė nėra aiški.
Vertinant apeliantės turtinę padėtį, turi būti vadovaujamasi ne vienu konkrečiu finansiniu rodikliu, o atsižvelgiama į visumą balanse nurodytų duomenų, iš kurių svarbiausi yra pradelstos skolos bei jų santykis su turimo turto verte, taip pat kitus duomenis, apibūdinančius įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatus ir galimybes užtikrinti kreditorei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantės pateiktuose dokumentuose matyti, kad 2015 m. bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 1 328 964 Eur. Juose nedetalizuojama, kokios skolos yra pradelstos, todėl, įvertinant šios sumos santykį su įmonės turimo turto verte, kuri, anot apeliantės, yra 2 546 121,90 Eur, nėra pakankamo pagrindo padaryti išvadą, jog kreditorės finansinė padėtis yra gera ir kad ieškinio suma jai nėra didelė. Pagal pelno (nuostolių) ataskaitą, įmonė 2015 m. veikia pelningai (grynasis pelnas sudarė 327 825 Eur), tačiau tai nėra pakankamas įrodymas paneigti teismo padarytą išvadą dėl didelės ieškinio sumos atsakovui prezumpcijos galiojimo, nesant į bylą pateiktų duomenų apie apeliantės sudaromus sandorius, vykdomus atsiskaitymus su kreditoriais ir pan.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro neproporcingą žalą jos teisėms bei teisėtiems interesams ar kelia realią grėsmę jos ūkinei komercinei veiklai ar jos dalykinei reputacijai.
Šis teismo procesinis sprendimas neužkerta galimybės apeliantei prašyti teismo taikyti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 148, 149 straipsniai). Neatsižvelgiant į tai, ar apeliantė, vadovaudamasi CPK 147 straipsnio 1 dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jai suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys būtų atmestas (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės teisės normas, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.