Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų dagvis“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. prašymą patvirtinti kreditorinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų dagvis“ bankroto byloje ir pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų dagvis“ priešieškinį atsakovams V. R. ir AAS „BTA Insurance Company“ dėl žalos (nuostolių) priteisimo, tretieji asmenys D. Ž., E. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas pateikė prašymą BUAB „Vakarų dagvis“ bankroto byloje patvirtinti jo 13 527,80 Eur finansinį reikalavimą. Nurodė, kad atstovavo UAB „Vakarų dagvis“ (toliau – ir bendrovė) civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu priteisė bendrovei iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ 140 635,15 Eur draudimo išmoką, 5 062,57 delspinigių ir 6 proc. procesines palūkanas. Ieškovui 2015 m. kovo 4 d. su bendrove pasirašytu susitarimu dėl teisinės pagalbos (su pakeitimais) skirtas papildomas honoraras, sudarantis 43 proc. nuo sumos, kuri apskaičiuota iš teismo sprendimu patenkintos reikalavimo sumos atėmus 135 000 Eur, bet ne mažiau kaip 2 500 Eur. Pagal susitarimo sąlygas nutraukus sutartį ne dėl advokato kaltės, jam dar turi būti išmokėta bauda.

2. Bendrovės bankroto administratorė su prašymu nesutiko. Nurodė, kad ieškovui, kaip buvusiam bendrovės atstovui, honoraras nepriklauso, nes atlyginimą už paslaugas pagal sutartį jis yra gavęs – išmokėtas 1 000 Eur avansas. Ieškovui 2017 m. gegužės 3 d. pranešta apie atstovavimo sutarties pasibaigimą bendrovei iškėlus bankroto bylą. Bendrovė 2017 m. liepos 3 d. atstovavimo sutartį sudarė su advokatu E. K., buvo pasirinkta kita gynybos taktika, pateikti papildomi įrodymai ir tai lėmė teigiamo sprendimo byloje dėl draudimo išmokos priėmimą.

3. Trečiasis asmuo D. Ž. nurodė, kad su ieškovu už teisinę pagalbą atsiskaityta tinkamai – pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, todėl ieškovas negali pretenduoti į honorarą pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Advokatui E. K. 2018 m. sausio 11 d. yra išmokėtas 16 526,27 Eur honoraras – 10 proc. nuo bendrovei teismo sprendimu priteistos sumos. Teismui nustačius, kad advokatas turi teisę į papildomą honorarą, prašo jį sumažinti.

4. Bendrovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašo solidariai iš ieškovo ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ priteisti 44 466,48 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. kovo 4 d. tarp bendrovės ir ieškovo buvo sudarytas susitarimas dėl teisinės pagalbos, sprendžiant ginčą dėl draudimo išmokos priteisimo. Bendrovė 2015 m. liepos 21 d. pateikė ieškinį draudimo kompanijai dėl 192 248,39 Eur draudimo išmokos, 6 959,39 Eur delspinigių, 6 proc. procesinių palūkanų priteisimo. 2016 m. rugpjūčio 23 d. bendrovės advokatas (ieškovas) pateikė patikslintą ieškinį, sąmoningai ar tyčia neįtraukdamas reikalavimo dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) priteisimo, klaidingai nurodydamas, kad ieškovė yra PVM mokėtoja, todėl nustatant atstatymo išlaidas PVM neskaičiuojamas. Šie ieškovo veiksmai vertinti kaip neteisėti, nes patikslinto ieškinio pateikimo metu bendrovė jau buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro ir ieškovui tai turėjo būti žinoma. Vilniaus apygardos teismas ieškinį atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, bendrovę atstovaujant kitam advokatui, ieškinį tenkino iš dalies. Lietuvos apeliacinis teismas dėl tikrovės neatitinkančių aplinkybių nurodymo ir nepagrįsto reikalavimo dalies atsisakymo papildomai nepriteisė 44 466,48 Eur žalos atlyginimo (nors nurodė, jog būtų priteisęs). Bendrovės teigimu, ši suma laikytina jai padaryta žala, todėl turi būti solidariai priteista iš ieškovo ir jo profesinę civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko.

5. Ieškovas su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad bylos dėl draudimo išmokos priteisimo iškėlimo metu bendrovė buvo PVM mokėtoja, o patikslinto ieškinio pateikimo metu ieškovui nebuvo pateikta informacija, kad bendrovė ja nebėra. Patikslinto ieškinio tekstas ir reikalavimai buvo suderinti su tuometiniu bendrovės direktoriumi M. P.. Kaip atlygis už atstovavimą byloje dėl draudimo išmokos priteisimo buvo sutartas sėkmės mokestis, kuris turėjo būti skaičiuojamas procentine išraiška nuo patenkintų reikalavimų sumos. Nepriteisus PVM, atitinkamai sumažėtų ir honoraras, todėl yra nelogiški priešieškinio argumentai, kad ieškovas tyčia ir sąmoningai nenurodė informacijos, susijusios su priteistinos sumos dydžiu. Iki bankroto bylos iškėlimo dienos bendrovės atstovai nereiškė jokių pretenzijų dėl teiktų paslaugų kokybės.

6. Atsakovė AAS „BTA Insurance Company“ su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nėra pagrindo ieškovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti, taip pat nėra aiškus ir žalos dydis. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendime bendrovės argumentų dėl žalos dydžio apskaičiavimo nevertino. Taip pat solidarioji ieškovo ir jo draudiko atsakomybė netaikytina, nes ieškovo civilinė atsakomybė kildinama iš delikto, o ne iš sutarties, t. y. bendrovė neteisėtų veiksmų nevertina ir neįrodinėja teisinių paslaugų teikimo sutarties, sudarytos su advokatu, apimties. Draudiko civilinė atsakomybė bendrovės atžvilgiu nekyla ir negali kilti, nes draudikas neatliko jokių neteisėtų veiksmų bendrovės atžvilgiu, kurie jam būtų sukėlę žalą, taip pat nėra ir kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų draudiko atsakomybei kilti.

7. Trečiasis asmuo E. K. dėl priešieškinio pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškovas, atstovaudamas bendrovę, pateikė teismui patikslintą ieškinį, kurio dalyką suformulavo netinkamai, nes, apskaičiuodamas ieškinio reikalavimą, nepagrįstai ir neteisėtai neįtraukė PVM sumos į priteistiną bendrą sumą bei klaidingai nurodė, kad ieškovė yra PVM mokėtoja. Ieškovas turėjo pareigą šias aplinkybes išsiaiškinti su klientu arba ją sužinoti iš viešai prieinamų duomenų. Trečiasis asmuo nurodė, kad, atstovaudamas bendrovei apeliacinės instancijos teisme, siekė ištaisyti ieškovo padarytas klaidas, o teikiant teisines paslaugas buvo pasiektas rezultatas – bendrovės reikalavimai patenkinti iš dalies. Ieškovas neturi reikalavimo teisės bendrovei ir negali būti laikomas jos kreditoriumi, nes ieškovo padaryta žala bendrovei yra didesnė nei reikalaujamas honoraras.

8. Ieškovas 2019 m. kovo 28 d. pareiškimu sumažinimo ieškinio reikalavimus iki 12 801,41 Eur sumos. Nurodė, kad iki teisinių paslaugų sutarties nutraukimo buvo atlikęs 95 proc. viso darbo, todėl jo honoraras mažintinas 5 proc., t. y. iki 13 801,41 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad 1 000 Eur jau sumokėta, prašo patvirtinti likusią neišmokėtą honoraro dalį, t. y. 12 801,41 Eur. Ieškovas taip pat nurodė, kad byloje dėl draudimo išmokos priteisimo apeliacine tvarka buvo nagrinėjamas jo ruoštas apeliacinis skundas, o trečiojo asmens E. K. ruoštas apeliacinis skundas – paliktas nenagrinėtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – patvirtino ieškovo 12 801,41 Eur finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, priešieškinį atmetė.

10. Dėl priešieškinio pagrįstumo. Teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 21 d. bendrovė, atstovaujama advokato – ieškovo, pateikė ieškinį AAS „BTA Baltic Insurance Company“ dėl 192 248,39 Eur draudimo išmokos, 6 959,39 Eur delspinigių ir 6 proc. metinių palūkanų priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė; 2017 m. sausio 8 d. pateiktas ieškovo paruoštas apeliacinis skundas; 2017 m. vasario 24 d. pateikti papildomi įrodymai; 2017 m. gegužės 3 d. bendrovės bankroto administratorė pranešė teismui apie sutarties su ieškovu pasibaigimą; 2017 m. rugpjūčio 1 d. bendrovė, atstovaujama advokato E. K., taip pat pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Bendrovė ieškovo neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad ieškovas aplaidžiai, nerūpestingai ir neprofesionaliai atliko savo kaip advokato pareigas – patikslintame ieškinyje nepagrįstai nurodė, jog bendrovė yra PVM mokėtoja, ir šiais savo veiksmais padarė atsakovei 44 466,48 Eur turtinę žalą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, jog bendrovė yra PVM mokėtoja, todėl nustatant turto atstatymo išlaidas PVM neskaičiuojamas, nors tuo metu, t. y. nuo 2016 m. liepos 28 d. bendrovė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Iš ieškovo 2018 m. birželio 21 d. paaiškinimo ir prie jo pridėtų įrodymų teismas nustatė, kad patikslintas ieškinys teismui pateiktas jo turinį prieš tai suderinus su buvusiu įmonės direktoriumi. Teismo vertinimu, bendrovei tenka atsakomybė už reikalingos informacijos ieškovui nepateikimą, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas tyčia ir sąmoningai pateikė teismui tikrovės neatitinkančią informaciją. Teismo vertinimu, argumentus, kad patikslintame ieškinyje klaidinga informacija buvo pateikta tyčia ir sąmoningai, paneigia ir aplinkybė, susijusi su advokatui mokėtino honoraro dydžiu, kuris priklausė nuo teismo patenkintų reikalavimų sumos. Teismas nurodė, kad Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 004, kuriomis remiantis buvo sprendžiamas draudimo išmokos priteisimo klausimas, 10.11 papunktyje numatyta, kad jeigu draudėjas nusprendžia po draudžiamojo įvykio neatstatyti sugadinto ar sunaikinto turto, draudimo išmoka mokama, taikant nusidėvėjimą medžiagoms ir neįtraukiant pridėtinių netiesioginių išlaidų (socialinio draudimo, pridėtinių išlaidų, PVM ir pelno mokesčio). Todėl patikslintame ieškinyje nurodytas faktas, kad bendrovė yra PVM mokėtoja ir pareikštas reikalavimas priteisti turto atkuriamąją vertę, neįskaičiuojant PVM, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas būtų neabejotinai priteisęs draudimo išmoką su PVM. Teismas sprendė, kad bendrovė neįrodė vienos būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – ieškovo neteisėtų veiksmų. Nesant ieškovo neteisėtų veiksmų, teismas neanalizavo priešieškinio argumentų, susijusių su solidaria AAS „BTA Insurance Company“ civiline atsakomybe.

11. Dėl ieškinio pagrįstumo. Ieškovas pateikė įrodymus, kad jis, atstovaudamas bendrovę byloje dėl draudimo išmokos priteisimo, teikė šiuos procesinius dokumentus: ieškinį, dubliką, prašymą dėl įrodymų pridėjimo prie bylos, pranešimą antstolei, prašymą ekspertei, atsiliepimą į patikslintą prašymą dėl ekspertizės skyrimo, patikslintą ieškinį, apeliacinį skundą, prašymą apeliacinės instancijos teismui dėl naujų įrodymų pridėjimo. Ieškovas dalyvavo 2015 m. gruodžio 3 d., 2016 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžiuose. Teismas nenustatė aplinkybių, kad procesiniai dokumentai būtų pateikti, pažeidus nustatytus terminus, taip pat nėra duomenų, jog jie parengti, nesilaikant jiems keliamų reikalavimų. Apeliacine tvarka buvo nagrinėjamas tik ieškovo ruoštas apeliacinis skundas, o advokato E. K. ruoštas apeliacinis skundas buvo paliktas nenagrinėtas. Advokatas E. K. bendrovę atstovavo tik 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje, kuris truko 1 val., todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas mažinti ieškovo honorarą 5 procentais. Ieškovo honoraras susidėjo iš dviejų dalių: pagrindinės – 1 000 Eur, ir papildomos (sėkmės mokesčio), kuris turėjo būti 13 527,80 Eur, iš viso – 14 527,80 Eur. Sumažinus šią sumą 5 procentais bei atsižvelgus į tai, kad 1 000 Eur ieškovui yra sumokėta, teismas bendrovės bankroto byloje patvirtino ieškovo 12 801,41 Eur finansinį reikalavimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12. Bendrovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Ieškinys tenkintas nepagrįstai. Ieškovo reikalavimas kildinamas iš sutarties dėl papildomo honoraro (sėkmės mokesčio) priteisimo, tačiau kasacinės instancijos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje nurodė, kad toks reikalavimas tenkinamas negali būti. Ieškovui papildomas honoraras (sėkmės mokestis) negalėjo būti išmokamas (priteisiamas), nes byla laimėta tik apeliacinės instancijos teisme, atstovaujant kitam advokatui.

12.2. Kitas atstovas, atstovaudamas bendrovę apeliacinės instancijos teisme, ištaisė ieškovo padarytas klaidas. Buvo parengtas patikslintas apeliacinis skundas, rašytiniai paaiškinimai, renkami ir teikiami įrodymai bei žodinio bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme pateikti papildomi motyvai. Todėl ieškovo suteiktų paslaugų vertė turėjo būti mažintina ne 5, o 95 proc.

12.3. Ieškovo suteiktos paslaugos yra visiškai apmokėtos. 2015 m. gruodžio 2 d. ieškovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė per visą bylos nagrinėjimą jo suteiktų teisinių paslaugų kainas: ieškinio paruošimas – 500 Eur, dubliko paruošimas 300 Eur, atstovavimas teisme – 200 Eur, kelionės išlaidos – 102,72 Eur. Bendrovė visas 1 000 Eur dydžio išlaidas ieškovui yra padengusi. Ieškovas neįrodė, kad būtų patyręs kitas išlaidas, todėl nebuvo pagrindo ieškovo pareikšto reikalavimo tvirtinimui.

12.4. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartyje konstatuota, kad bendrovės 1 000 Eur išlaidos advokato pagalbai yra tinkamai pagrįstos, atitinka suteiktos teisinės pagalbos apimtį bei pobūdį, proporcingai (70 proc.) tenkintų ieškinio reikalavimų daliai priteistos iš BTA Insurance Company SE. Todėl yra nustatytas prejudicinis faktas, kuriuo konstatuotas ieškovo suteiktų paslaugų atlygio dydis, kuris negali būti keičiamas.

12.5. Ieškovas praleido terminą kreditoriniam reikalavimui pateikti. Ieškovas buvo informuotas, kad kreditorinį reikalavimą turi pateikti ne vėliau kaip 2017 m. gegužės 1 d. (per 45 dienas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo). Sutartis dėl teisinių paslaugų nutraukta 2017 m. gegužės 3 d., tačiau reikalavimas pateiktas 2017 m. gruodžio 13 d. Ieškovas galėjo reikšti reikalavimą tik dėl tų paslaugų, kurios suteiktos iki teisinių paslaugų sutarties nutraukimo. Ieškovas neteikė prašymo terminą atnaujinti, taip pat nėra nurodyta nei viena svarbi priežastis, kodėl terminas praleistas.

12.6. Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį. Patikslindamas ieškinį ieškovas sprendimą atsisakyti reikalavimo PVM sumai priėmė vienasmeniškai ir savarankiškai. Ieškovas nurodė, kad jis vienasmeniškai ir savarankiškai sumažino reikalavimą PVM suma, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009, kuri tvirtino priešingai – kad PVM turėtų būti priteisiamas.

12.7. Byloje dėl draudimo išmokos priteisimo tokia išmoka būtų priteista su PVM. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendime nustatytas prejudicinis faktas, kad bendrovei nepateikus reikalavimo priteisti sudegusio turto atkuriamąją vertę su PVM, priteisiama vertė, neskaičiuojant PVM. Teismas nurodė, kad nepriklausomai nuo bendrovės statuso (buvo PVM mokėtoja, ar nebuvo), reikalavimas šioje dalyje būtų buvęs tenkintas. Todėl skundžiamame sprendime nepagrįstai keliamos abejonės dėl aplinkybių, kurios laikytinos prejudicinais faktais. Ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutinka, kad reikalavimas dėl PVM priteisimo būtų buvęs tenkintas.

12.8. Byloje nėra duomenų, kad bendrovės direktorius būtų išreiškęs sutikimą su ieškovo pateikto patikslinto ieškinio turiniu. Ieškovas neįrodė, kad tokį sutikimą buvo gavęs, todėl atsisakė reikalavimo dėl PVM priteisimo savarankiškai. 2016 m. gegužės 4 d. teisinių paslaugų sutartimi ieškovui nesuteikta teisė sumažinti reikalavimą ar atlikti kitus veiksmus, kurie lemtų kliento reikalavimų sumažinimą. Ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, viršijo jam suteiktus įgaliojimus – savavališkai sumažino ieškinio reikalavimus, todėl jis atsakingas už bendrovei padarytą žalą.

12.9. Ieškovo aplaidumas ir nekompetencija lėmė neteisėtus veiksmus. Duomenys apie PVM mokėtojus yra skelbiami viešai, todėl profesionalus teisininkas privalėjo šią informaciją patikrinti pats. Byloje nėra duomenų, kad informaciją apie PVM mokėtojus privalėtų pateikti klientas. Ieškovas yra teisininkas profesionalas, kuriam keliami didesni rūpestingumo, atidumo, kvalifikacijos reikalavimai, todėl turėjo pareigą veikti atidžiai, rūpestingai, kad užtikrintų savo atstovaujamo kliento interesus.

12.10. Dėl ieškovo padarytos klaidos, netinkamai apskaičiuojant ieškinio sumą ir suformuluojant ieškinio dalyką, bendrovė neteko teisės į papildomą 44 466,48 Eur sumą, iš kurios galėjo būti tenkinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai.

13. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliantė klaidingai interpretuoja kasacinės instancijos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-541-219/2018, kurios 38 punkte nurodoma, kad dėl to, jog ieškovas nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo, ieškovui negali būti išmokamas 100 proc. papildomas honoraras. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas suteikė 95 proc. paslaugų iki sutarties nutraukimo.

13.2. Nepagrįstai apeliantė teigia, kad ieškovui yra apmokėta už suteiktas paslaugas. Teismas byloje dėl draudimo išmokos priteisimo sprendė tik dėl patirtų išlaidų atlyginimo, o ne dėl honoraro dydžio. Todėl tai, kad realiai apmokėtų išlaidų dydį teismas pripažino pagrįstu, neturi reikšmės, vertinant bendrovės pareigą sumokėti susitarime numatą honorarą. Apeliantės nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti nei prejudicinėmis, nei paneigiančiomis bendrovės prievolę ieškovui.

13.3. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl termino kreditoriniam reikalavimui pateikti praleidimo. Ieškovo kreditorinis reikalavimas atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo, nes papildomas honoraras turėjo būti mokamas tik priėmus palankų sprendimą bendrovės atžvilgiu, kas buvo padaryta tik 2017 m. gruodžio 8 d. Ieškovas kreditorinį reikalavimą pareiškė 2017 m. gruodžio 12 d,, t. y. praėjus penkioms dienos nuo teisės jo reikalauti atsiradimo.

13.4. Argumentai dėl priešieškinio neteisingi ir prieštaraujantys nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kasacinio teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009 išaiškinta, kad jei asmuo yra PVM mokėtojas ir turi teisę į PVM susigrąžinimą, tai draudimo išmoka jam priteisiama be PVM. Todėl pradiniu ieškiniu buvo prašoma priteisti draudimo išmoką be PVM. Pradinio ieškinio suma buvo mažesnė nei patikslinto ieškinio, todėl ieškovas turėjo teisę pasirašyti patikslintą ieškinį, net nederindamas su bendrovės direktoriumi.

13.5. Susitarime dėl teisinės pagalbos numatyta, kad visus bylai reikalingus dokumentus ir informaciją pateikia bendrovė. Ruošiant patikslintą ieškinį, bendrovė nepateikė duomenų, kad ji nebėra PVM mokėtoja. Patikslinto ieškinio tekstas ir reikalavimai buvo suderinti su bendrovės direktoriumi, kuriam elektroniniu paštu buvo nusiųstas patikslinto ieškinio tekstas. Patikslintas ieškinys pasirašytas ir pateiktas teismui tik po to, kai bendrovės direktorius telefonu davė sutikimą.

13.6. Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 004 10.11 papunktis numatė, kad jei nusprendžiama po draudžiamojo įvykio turto neatstatyti, tai draudimo išmoka mokama be PVM. Todėl nebuvo pagrindo reikalauti draudimo išmokos su PVM, nes bendrovė nepageidavo turto atstatinėti.

13.7. Nepagrįstai apeliantė teigia, kad ieškovas pripažino, jog draudimo išmoka būtų buvusi priteista su PVM. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendime neanalizavo galimybės priteisti PVM, o tik pasisakė, kad dėl ieškinio pagrįstumo sprendžia pagal jo apimtį.

13.8. Ieškovas nepadarė pažeidimų ir atstovaudamas bendrovę elgėsi pakankamai apdairiai ir rūpestingai, neatliko neteisėtų veiksmų ir nėra ieškovo kaltės, kad nebuvo pareikalauta priteisti ir PVM.

14. Atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliantės argumentai, kad byla dėl draudimo išmokos priteisimo buvo laimėta atstovavimą perėmus kitam advokatui, o ieškovas be svarbių priežasčių praleido terminą kreditoriniam reikalavimui pateikti, yra tik jos interpretacijos, kurios nepaneigia pirmosios instancijos teismo argumentų.

14.2. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą dėl draudimo išmokos priteisimo, Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą priteisti draudimo išmoką priėmė išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą. Bendrovės atstovavimą perėmusio E. K. pateiktas patikslintas apeliacinis skundas nepriimtas, o pastarasis bendrovę Lietuvos apeliaciniame teisme atstovavo 1 val. trukusiame 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje.

14.3. Ieškovas kreditorinį reikalavimą pateikė atsiradus teisei į papildomą honorarą, t. y. Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. gruodžio 8 d. išnagrinėjus bylą dėl draudimo išmokos priteisimo.

14.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad apeliantė tinkamai nepagrindė priešieškinio reikalavimų – neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, dėl ko nėra pagrindo priešieškinio tenkinti.

14.5. Tuo atveju, jeigu bendrovė būtų įrodžiusi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu priteisė draudimo išmoką be PVM, dėl to, jog bendrovė buvo nurodyta kaip PVM mokėtoja, draudimo kompanijai kaip solidariai skolininkei reikalavimas dėl žalos atlyginimo negalėtų būti reiškiamas. Santykiai tarp ieškovo ir jo civilinę atsakomybę apdraudusios bendrovės susiklosto draudimo sutarties pagrindu ir bet koks reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti vertinamas draudimo sutarties apimtyje.

14.6. Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 004 10.11 papunktyje numatyta, kad jeigu draudėjas nusprendžia po draudžiamojo įvykio neatstatyti sugadinto ar sunaikinto turto, draudimo išmoka mokama, taikant nusidėvėjimą medžiagoms ir neįtraukiant pridėtinių netiesioginių išlaidų (socialinio draudimo, pridėtinių išlaidų, PVM ir pelno mokesčio). Bendrovė sudegusio turto buvo nusprendusi neatkurti, jis nėra atkurtas ir iki šios dienos.

14.7. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vien ta aplinkybė, ar draudėjas yra PVM mokėtojas ar juo nėra, nesąlygoja draudimo išmokos mokėjimo atitinkamai su ar be PVM. Kai turtas yra neremontuojamas, tai prievolės apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, nėra tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, todėl, kai turtas neremontuojamas, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų turtui suremontuoti, vertė be PVM.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

17. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė patvirtinti 12 801,41 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje (šios nutarties 8 punktas), kurį grindė su bendrove 2015 m. kovo 4 d. susitarimo dėl teisinės pagalbos (su pakeitimais) pagrindu jam neišmokėta honoraro dalimi. Bendrovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovo ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ solidariai priteisti 44 466,48 Eur žalos atlyginimą, nes ieškovas, atstovaudamas bendrovę, byloje dėl draudimo išmokos priteisimo patikslintame ieškinyje nurodė klaidingą informaciją bei į reikalavimą neįtraukė PVM sumos priteisimo, todėl bendrovė negavo 44 466,48 Eur pajamų. Pirmosios instancijos teismas priešieškinio netenkino, konstatavęs, kad bendrovė neįrodė būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovo neteisėtų veiksmų. Teismas, pripažinęs ieškovo reiškiamo reikalavimo pagrįstumą, bendrovės bankroto byloje patvirtinto jo finansinį reikalavimą 12 801,41 Eur sumai. Bendrovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

18. Bendrovė, pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia tuo, kad: (1) ieškovo kreditorinis reikalavimas nepagrįstas, nes papildomas honoraras ieškovui negalėjo būti mokamas, ieškovui už jo suteiktas paslaugas yra visiškai apmokėta, ieškovas praleido terminą kreditoriniam reikalavimui pateikti; (2) teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį, nes ieškovas savarankiškai priėmė sprendimą byloje dėl draudimo išmokos priteisimo atsisakyti reikalavimo PVM sumai, savavališkai sumažino ieškinio reikalavimus ir viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir todėl dėl ieškovo aplaidumo ir nekompetencijos bendrovė patyrė žalą – neteko teisės į papildomą 44 466,48 Eur sumą.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

19. Trečiasis asmuo E. K. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo prijungti prie nagrinėjamos bylos.

20. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tai realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Pasibaigus tiek apeliacinio skundo, tiek atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą (atsiliepimą) yra draudžiama (CPK 318 straipsnis, 323 straipsnis). Taigi, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame procesiniame dokumente nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiasis asmuo E. K., teikdamas paaiškinimus dėl byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, papildomai nurodo argumentus, susijusius su nagrinėjamu ginču, kas pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui nėra galima (CPK 318, 323 straipsniai). Todėl apeliacinės instancijos teismui pateiktus trečiojo asmens E. K. rašytinius paaiškinimus teisėjų kolegija atsisako priimti.

Dėl žalos atlyginimo (priešieškinis)

22. Bylos duomenimis, ieškovas 2015 m. kovo 4 d. susitarimo dėl teisinės pagalbos pagrindu teikė bendrovei teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu bendrovei iš draudimo kompanijos buvo priteista 140 635,15 Eur draudimo išmoka ir 5 062,87 Eur delspinigių. Bendrovės bankroto administratorė pareiškė reikalavimą bendrovę minėtoje byloje atstovavusiam advokatui – ieškovui, ir jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui dėl patirtos žalos atlyginimo. Reikalavimas grindžiamas tuo, kad ieškovas, atstovaudamas bendrovę byloje dėl draudimo išmokos priteisimo, patikslintame ieškinyje sąmoningai ir tyčia neįtraukė reikalavimo dėl PVM priteisimo bei patikslintame ieškinyje nurodė nepagrįstą ir klaidingą informaciją apie tai, kad bendrovė yra PVM mokėtoja. Minėtu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu bendrovei priteisus draudimo išmoką be PVM sumos, bendrovė negavo 44 466,48 Eur pajamų, t. y. patyrė žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovė neįrodė ieškovo (ją byloje dėl draudimo išmokos priteisimo atstovavusio advokato) neteisėtų veiksmų, ir todėl reikalavimo dėl žalos atlyginimo netenkino.

23. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai yra nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priešieškinio netenkino, nes nenustatė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – ieškovo neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priešingai išvadai pagrindo nenustatė.

24. Byloje neginčytina aplinkybė, kad byloje dėl draudimo išmokos priteisimo bendrovės patikslintą ieškinį parengė ieškovas, kuriame buvo nurodyta, kad bendrovė yra PVM mokėtoja, todėl į reiškiamą reikalavimą nebuvo įtrauktas reikalavimas dėl PVM priteisimo. Bylos aplinkybės patvirtina, kad pradinio ieškinio pateikimo metu bendrovė buvo PVM mokėtoja, tačiau patikslinto ieškinio padavimo metu – ji jau buvo išregistruota iš PVM mokėtojų sąrašo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad ieškovas patikslintame ieškinyje minėtą informaciją nurodė tyčia ir sąmoningai. Visų pirma, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie bendrovės argumentai yra nelogiški, nes 2016 m. gegužės 4 d. susitarimo dėl teisinės pagalbos 5.2 papunkčiu ieškovui buvo nustatytas honoraras, kurio dydis priklausė būtent nuo teismo sprendimu patenkintų reikalavimų sumos. Antra, byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie ieškovo siekį dėl mažesnės sumos bendrovei priteisimo, t. y. sąmoningų veiksmų tikrovės neatitinkančios informacijos procesiniame dokumente – patikslintame ieškinyje, nurodymu (teikimu).

25. Sutiktina su apeliante, kad ieškovas kaip profesionalus teisininkas turėjo pareigą veikti atidžiai ir rūpestingai, kad užtikrintų savo atstovaujamo kliento – bendrovės, interesus, t. y. savo iniciatyva patikrinti duomenis apie PVM mokėtojus. Kita vertus, 2016 m. gegužės 4 d. susitarimu dėl teisinės pagalbos 4 punktu bendrovė taip pat buvo įsipareigojo suteikti ieškovui visą reikalingą bylai dėl draudimo išmokos priteisimo informaciją. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad už reikalingos informacijos nepateikimą ieškovui atsakomybė turi tekti ir bendrovei, t. y. bendrovė turėjo pateikti ieškovui aktualią bylai informaciją apie tai, kad bendrovė nebėra PVM mokėtoja.

26. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija, kad ieškovas sprendimą atsisakyti reikalavimo dėl PVM priteisimo priėmė savarankiškai, nesuderinęs šio klausimo su tuometiniu bendrovės direktoriumi. Bylos duomenimis ieškovo parengtas patikslintas ieškinys elektroniniu paštu buvo nusiųstas bendrovės direktoriui M. P. (elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbiami)), nurodant, kad „prisegu ir patikslintą ieškinį, ir skirtumų nuo pradinio analizę... norėčiau šiandien įkelti ar galiu?“. Byloje nėra duomenų apie tai, kad minėtas elektorinio pašto adresas neegzistuotų ar kad juo siunčiami dokumentai nepasiektų adresato. Be to, nėra pagrindo nesutikti su ieškovu, kad į EPP sistemą patikslintas ieškinys buvo įkeltas tik gavus bendrovės direktoriaus leidimą (telefonu). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta įrodymų, kad bendrovės tuometinis direktorius, susipažinęs su patikslinto ieškinio turiniu, išreiškė nesutikimą patikslinto ieškinio pateikimui teismui ar būtų reiškęs kokius nors prieštaravimus ir / ar pastebėjimus ieškovui, susijusius su šiam ginčui aktualia informacija. Pažymėtina, kad prieštaravimus dėl patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės, susijusios su bendrovės PVM mokėtojos statusu, pradėjo reikšti tik bendrovės bankroto administratorė. Tokiu būdu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovo parengto patikslinto ieškinio turinys su buvusiu bendrovės direktoriumi buvo suderintas (CPK 185 straipsnis).

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad ieškovas viršijo jam suteiktus įgaliojus, nes sumažino ieškinio reikalavimus, o tokia teisė 2016 m. gegužės 4 d. teisinių paslaugų sutartimi, kuria pakeistas 2015 m. kovo 4 d. susitarimas, ieškovui nebuvo suteikta. Neginčytina aplinkybė, kad pagal 2016 m. gegužės 4 d. susitarimo dėl teisinės pagalbos 2 punktą ieškovas neturėjo teisės sumažinti ieškinio reikalavimų, tačiau iš byloje esančių bylos dėl draudimo išmokos priteisimo rengtų procesinių dokumentų – ieškinio ir patikslinto ieškinio, reikalavimų matyti, kad pradinio ieškinio suma (199 207,78 Eur) buvo mažesnė nei patikslinto ieškinio (217 441,81 Eur), o tai suponuoja išvadą, kad ieškovas, pasirašydamas patikslintą ieškinį, jam suteiktų įgaliojimų neviršijo.

28. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu nustatytas prejudicinis faktas – jog draudimo išmoka bendrovei būtų priteista su PVM. Pažymėtina, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, o pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008). Taigi, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendime nebuvo nagrinėtas klausimas dėl draudimo išmokos su PVM priteisimo, o tik nurodyta, kad ieškinio pagrįstumas sprendžiama pagal pareikštų reikalavimų apimtį. Atsižvelgiant į tai, kad byloje dėl draudimo išmokos priteisimo įrodinėjimo dalyku nebuvo PVM mokesčio priteisimas, t. y. nebuvo nagrinėta, ar yra pagrindas PVM mokesčio priteisimui, todėl apeliantės nurodomos aplinkybės nevertintinos kaip prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

29. Kita vertus, ypač reikšminga bylai aplinkybė yra ta, kad bendrovė sudegusio turto buvo nusprendusi neatkurti, t. y. buvo nuspręsta jo neatstatyti (priešingų duomenų byloje nėra, jų nenurodė ir apeliantė). Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 004, kuriomis remiantis buvo sprendžiamas draudimo išmokos priteisimo klausimas, 10.11 papunktyje numatyta, kad „Jeigu draudėjas nusprendžia po draudžiamojo įvykio neatstatyti sugadinto ar sunaikinto turto, draudimo išmoka mokama taikant nusidėvėjimą medžiagoms ir neįtraukiant pridėtinių netiesioginių išlaidų (socialinio draudimo, pridėtinių išlaidų, PVM ir pelno mokesčio)“. Be to, ir kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vien ta aplinkybė, ar draudėjas yra PVM mokėtojas ar juo nėra, nesąlygoja draudimo išmokos mokėjimo atitinkamai be PVM ar su juo; kai turtas yra neremontuojamas, tai prievolės apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, nėra tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, todėl, kai turtas neremontuojamas, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų turtui suremontuoti, vertė be PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006). Tokiu būdu vien ta aplinkybė, jog patikslintame ieškinyje nurodytas faktas apie tai, kad bendrovė yra PVM mokėtoja, ir todėl reiškiamas reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo, neįskaičiuojant PVM, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas, spręsdamas draudimo išmokos priteisimo klausimą ir turėdamas informaciją apie tai, kad bendrovė nėra PVM mokėtoja, būtų neabejotinai priteisęs draudimo išmoką su PVM, t. y. bendrovė būtų gavusi 44 466,48 Eur PVM sumą.

30. Apeliantei neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos (šios nutarties 23 punktas), teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė dėl priešieškinio nepagrįstumo. Pažymėtina, kad nesant pagrindo ieškovo civilinei atsakomybei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavo priešieškinio argumentų, susijusių su solidaria atsakovės AAS „BTA Insurance Company“ civiline atsakomybe.

Dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo (ieškinio)

31. Ieškovas prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje grindė su bendrove 2015 m. kovo 4 d. sudarytu ir 2016 m. gegužės 4 d. patikslintu susitarimu dėl teisinės pagalbos, kurio pagrindu ieškovas atstovavo bendrovę byloje dėl draudimo išmokos priteisimo. Pareiškėjas nurodė, kad susitarimu dėl teisinės pagalbos buvo sutarta dėl atlyginimo dydžio, priklausančio nuo teisminio ginčo baigties. Ieškovas nurodė, kad civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo Lietuvos apeliacinis teismas priėmė bendrovei palankų teismo sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, todėl ieškovui turi būti sumokėtas atlyginimas, apskaičiuotas pagal sutarties sąlygas (šios nutarties 8 punktas).

32. 2016 m. gegužės 4 d. susitarime dėl teisinės pagalbos nesusitarta dėl atskirų paslaugų įkainių, o nustatytas avansu sumokėto fiksuoto 1 000 Eur dydžio honoraras, kuris besąlygiškai lieka advokatui (ieškovui) (susitarimo 5.1 papunktis), ir papildomas honoraras, kurio dydis priklauso nuo teismo procesiniu sprendimu patenkintų klientės (bendrovės) reikalavimų sumos (susitarimo 5.2 papunktis). Šiame susitarime nustatytas advokato honoraras apima teisinės pagalbos teikimą visų instancijų (pirmosios, apeliacinės, kasaciniame) teismuose. Taigi, ieškovo papildomo honoraro dydis priklausė nuo teismo procesiniu sprendimu patenkintų bendrovės reikalavimų sumos.

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, panaikindamas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį, pažymėjo, kad tarp suinteresuoto asmens ir bankrutavusios įmonės teisinių paslaugų teikimo sutartis buvo nutraukta CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal kurią klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį. Ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį nutraukdamas sutartį klientas turi sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo neturėjo pagrindo reikalauti netesybų dėl sutarties nutraukimo, kadangi netesybos negali būti nustatytos už teisėtų veiksmų atlikimą – absoliučios teisės nutraukti sutartį įgyvendinimą.

34. Kasacinės instancijos teismas akcentavo ir tai, kad nors bankroto administratorė 2017 m. gegužės 3 d. rašte dėl teisinių paslaugų sutarties pabaigos rėmėsi tik ĮBĮ norma, tačiau, teismams sprendžiant dėl advokato kreditinio reikalavimo tvirtinimo, savo poziciją grindė netinkamais advokato veiksmais, vykdant teisinės pagalbos sutartį. Taigi byloje buvo keliamas klausimas dėl advokato V. R. atsakovei teiktų paslaugų kokybės. Atsižvelgiant į tai, advokato V. R. atsakovei teiktų paslaugų kokybės (kaip jo kaltės dėl sutarties nutraukimo) klausimas byloje yra reikšmingas, siekiant nustatyti, kokią paslaugų kainos dalį atsakovė turi jam atlyginti pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį. Be to, paslaugų sutartims mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikomos rangos sutartis reglamentuojančios teisės normos. CK 6.665 straipsnis nustato rangovo atsakomybę už netinkamos kokybės darbą. Nagrinėjamai bylai aktuali šio straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, leidžianti užsakovui (klientui) reikalauti iš rangovo (paslaugų teikėjui) atitinkamai sumažinti darbų (paslaugų) kainą.

35. Taigi pagal kasacinio teismo išaiškinimus šioje byloje, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą dėl finansinio reikalavimo dydžio, būtina nustatyti: 1) kokias paslaugas pareiškėjas faktiškai suteikė atsakovei iki teisinių paslaugų sutarties nutraukimo; 2) ar iki pranešimo dėl sutarties nutraukimo pareiškėjas patyrė kitas išlaidas, kurios yra protingos ir buvo skirtos teisinių paslaugų sutarties vykdymui; 3) ar pareiškėjo atsakovei suteiktos paslaugos buvo kokybiškos.

36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir šalių paaiškinimus, ieškovo reikalavimą dėl 12 801,41 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje pripažino pagrįstu. Nors apeliantė ir kvestionuoja šias teismo išvadas, tačiau teisėjų kolegija su apeliantės argumentais, nurodytais nutarties 18 punkte, neturi pagrindo sutikti, be to, jie nesudaro pagrindo priešingos išvados konstatavimui.

37. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad kasacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje nurodyta, jog toks ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad minėtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje yra numatyta, kad nagrinėjamu atveju ieškovui negali būti išmokamas 100 proc. papildomas honoraras, o ne tai, kad toks reikalavimas iš viso negali būti tenkinamas, be to, nurodytos aplinkybės, kurias, sprendžiant kilusį ginčą, reikia nustatyti (šios nutarties 35 punktas). Tai, kad byla dėl draudimo išmokos priteisimo laimėta apeliacinės instancijos teisme, iš esmės nepaneigia ieškovo teisės į 2016 m. gegužės 4 d. susitarime dėl teisinės pagalbos numatytą papildomą honorarą (sėkmės mokestį), nes ieškovui buvo suteikta teisė bendrovę atstovauti visuose teismuose, be kita ko, ir apeliacinės instancijos teisme.

38. Nepagrįstai apeliantė teigia, kad su ieškovu už jo suteiktas paslaugas yra visiškai atsiskaityta. 2016 m. gegužės 4 d. susitarimu dėl teisinės pagalbos buvo sutartas ieškovo honoraro dydis, kuris susidėjo iš dviejų dalių: pagrindinės – 1 000 Eur, ir papildomos (sėkmės mokesčio), kuri priklausė nuo teismo procesiniu sprendimu patenkintos reikalavimo sumos (susitarimo 5.1 ir 5.2 papunkčiai). Byloje nėra ginčo dėl honoraro pagrindinės dalies – 1 000 Eur, sumokėjimo, tačiau, kaip pirmiau minėta, ieškovo kreditorinis reikalavimas grindžiamas būtent papildomo honoraro (sėkmės mokesčio) pagrindu.

39. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-693-302/2018 nustatytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti nei prejudicinėmis, nei paneigiančiomis bendrovės prievolę ieškovui. Ta nutartimi buvo išspręstas civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo bendrovės realiai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, t. y. civilinėje byloje buvo sprendžiamas tik faktiškai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Rekomendacijose nustatyti maksimalūs priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžiai neriboja advokato ir kliento teisės susitarti dėl didesnio honoraro (viršijančio maksimaliai atlygintinų bylinėjimosi išlaidų ribas).

40. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nustatė paslaugas, kurias ieškovas faktiškai suteikė bendrovei iki teisinių paslaugų sutarties nutraukimo (skundžiamo sprendimo 37 punktas), kurių apeliacinės instancijos teismas papildomai nekartoja. Pažymėtina tai, kad apeliantė šių paslaugų suteikimo fakto (apimties) apeliaciniame skunde nekvestionuoja. Taip pat byloje neginčijama aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą priteisti draudimo išmoką priėmė, išnagrinėjęs būtent ieškovo pateiktą apeliacinį skundą, nes bendrovės atstovavimą perėmusio trečiojo asmens E. K. pateiktas patikslintas apeliacinis skundas buvo nepriimtas. Taigi, darytina išvada, kad ieškovas turi teisę į 2016 m. gegužės 4 d. susitarime dėl teisinės pagalbos numatytą papildomą honorarą (sėkmės mokestį).

41. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovo procesiniai dokumentai byloje dėl draudimo išmokos priteisimo būtų parengti, nesilaikant CPK nustatytų įsipareigojimų. Nors apeliantė ir kvestionuoja ieškovo suteiktų paslaugų kokybę, tačiau iš esmės nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, o priešieškinyje nurodytos aplinkybės pirmiau nurodytais argumentais pripažintos nepagrįstomis. Taigi, byloje nenustatyta, kad ieškovo atsakovei suteiktos paslaugos buvo nekokybiškos.

42. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais ir dėl termino kreditoriniam reikalavimui pateikti praleidimo. Pažymėtina, kad ieškovo kreditorinis reikalavimas atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo, nes papildomas honoraras turėjo būti mokamas, tik priėmus palankų sprendimą bendrovės atžvilgiu. Taigi, ieškovo teisė į papildomą honorarą atsirado Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. gruodžio 8 d. išnagrinėjus bylą dėl draudimo išmokos priteisimo. Ieškovas prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto administratorei pateikė 2017 m. gruodžio 12 d., o tai suponuoja išvadą dėl terminio kreditoriniam reikalavimui pateikti nepraleidimo.

43. Atsižvelgiant į ieškovo suteiktų paslaugų apimtį (šios nutarties 40 punktas ir skundžiamo sprendimo 37 punktas) bei į tai, kad trečiasis asmuo E. K. bendrovę byloje dėl draudimo išmokos priteisimo apeliacinės instancijos teisme atstovavo tik viename teismo posėdyje – 2017 m. lapkričio 9 d., trukusiame vieną valandą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo ieškovo suteiktų paslaugų apimties vertinimu, t. y. kad iki sutarties nutraukimo ieškovas buvo suteikęs 95 proc. paslaugų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai, sumažinęs papildomo honoraro dydį 5 procentais ir atsižvelgęs į sumokėtą 1 000 Eur honoraro dalį, bendrovės bankroto byloje patvirtino ieškovo 12 801,41 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą.

Dėl bylos procesinės baigties

44. Apibendrinusi išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Tokiu būdu Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

46. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantei jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę priešinga šalis. Atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ pateikė prašymą priteisti 680,63 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.

47. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.11 papunktyje nustatyto maksimalaus dydžio, prašymas tenkinamas ir iš bendrovės administravimo išlaidų atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“ priteisiama 680,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimui (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų dagvis“ administravimo išlaidų atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per filialą Lietuvoje, 680,63 (šešis šimtus aštuoniasdešimt eurų 63 cnt) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.