Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

1. Ieškovas, 2021 m. spalio 6 d. patikslinęs reikalavimus, prašo priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“, subsidiariai iš atsakovo I. F., 2279,70 Eur laidojimo išlaidų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) apie 18:18 val. (duomenys neskelbtini), automobilis VOLVO XC 90, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), partrenkė ir mirtinai sužalojo per važiuojamąją kelio dalį ėjusią pėsčiąją J. S.. Žuvusiosios laidojimo išlaidas apmokėjo ieškovas. Laidojimo išlaidas sudarė 2007,70 Eur suma, sumokėta UAB „Laidojimo paslaugų centras“, ir 272 Eur suma, sumokėta UAB „Sėkmės pėdsakais“ už salės gedulingiems pietums nuomą.

1.2. 2020 m. sausio 30 d. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Tarnybos organizavimo poskyryje pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-04491-20 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje, buvo nutrauktas, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, nesant byloje duomenų (neturint galimybės nustatyti), kokiu greičiu eismo įvykio metu važiavo atsakovas I. F. bei kokiu greičio važiuojamąją kelio dalį kirto žuvusioji, dėl ko negalima vienareikšmiškai teigti, kad įtariamasis turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios J. S. partrenkimo, dėl ko buvo konstatuota, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymių.

1.3. 2020 m. birželio 2 d. specialisto išvadoje Nr. 11- 583(20), kuria grindžiamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nurodyta, jog apskaičiuoti, kokiu greičiu eismo įvykio metu judėjo automobilis VOLVO XC 90, negalima. Modeliuojant eismo situacijas (keičiant pėsčiojo-modelio padėtį artėjančio automobilio atžvilgiu bei priešingoje eismo juostoje esančio automobilio su įjungtomis šviesomis padėtį) eksperimento metu nustatyta, kad aprašomomis sąlygomis žmogus vairuotojui matomas nuo 16,5 m iki 34,2 m atstumu. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad jeigu pėsčioji J. S. per gatvės važiuojamąją dalį ėjo mažesniu negu 6,2 km/h greičiu ir kliūties (per kelio važiuojamąją dalį einančios pėsčiosios) matomumas buvo didesnis negu 32,1 m, tai tokiu atveju buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio VOLVO XC 90 vairuotojas I. F., važiuodamas 40 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios J. S. partrenkimo, o jeigu pėsčioji J. S. per gatvės važiuojamąją dalį bėgo, tai tokiu atveju buvusioje kelio eismo situacijoje I. F. neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios J. S. partrenkimo. Ikiteisminio turimo metu nepavyko nustatyti nei kurioje tiksliai vietoje įvyko pėsčiosios susidūrimas su automobiliu, nei kokiu tiksliai greičiu važiavo atsakovas, nei koks buvo pačios nukentėjusiosios judėjimo greitis. Specialisto vertinimu, nagrinėjamu atveju, nežinant, kokiu atstumu nuo pėsčiosios buvo priešingoje eismo juostoje važiuojantis automobilis, neturint duomenų, kaip ir kokiu greičiu važiavo įtariamasis I. F., nėra galimybės nustatyti, ar buvusiomis eismo įvykio sąlygomis atsakovas I. F. turėjo galimybę laiku pastebėti pėsčiąją kelio važiuojamojoje dalyje ir išvengti jos partrenkimo. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo vienareikšmiškai pasisakyta, kad atsakovas I. F., važiuodamas 40 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios J. S. partrenkimo.

1.4. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad žuvusioji, kirsdama važiuojamąją kelio dalį tamsiu paros metu, lyjant, nesinešė šviečiančio žibinto, nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais bei matomoje vietoje ant drabužių nebuvo prisegusi jokio atšvaito. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta ir tai, kad J. S. lavono kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,99 promilės etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 3,38 promilės etilo alkoholio (gyvam asmeniui tai atitiktų sunkų girtumo laipsnį).

1.5. Ieškovo vertinimu, pareigą atlyginti žuvusiosios laidojimo išlaidas atsakovas turi remiantis CK 6.291 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu.

1.6. Ieškovo įsitikinimu nagrinėjamu atveju yra visos atsakovo civilinei teisinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos: neteisėti atsakovo veiksmai, žala ir priežastinis ryšys. Kadangi šiuo konkrečiu atveju kalbama apie didesnio pavojaus šaltinio (transporto priemonės) valdytojo veiksmais padarytą žalą, jo atsakomybė atsiranda be kaltės. Atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimus ir jo padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, ką patvirtina, kad iki teisminio tyrimo metu priimtame nutarime nurodytas aplinkybes.

1.7. Ieškovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo vienareikšmiškai nustatyta, kad dėl įvykusio eismo įvykio yra kaltas būtent atsakovas. Ieškovas savo reikalavimą grindžia ir CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, bei CK 6.270 straipsnio 1 dalimi. Be to, pažymėtina, jog pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

1.8. Ieškovas nurodo, kad atsakomybė ginčo atveju atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne ir savo pozicijai pagrįsti remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. apžvalga Nr. AC-48-1.

1.9. Ieškovo vertinimu ta aplinkybė, kad eismo įvykio metu žuvusioji buvo neblaivi ir galimai kelią kirto tinkamai neįsitikinusi, jog tai daryti yra saugu, taip pat nėra reikšminga sprendžiant laidojimo išlaidų atlyginimo klausimą, kadangi vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 2 dalimi į nukentėjusio asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas.

1.10. Atsakovui I. F. pateikus į bylą duomenis apie tai, kad savo kaip vairuotojo atsakomybę vairuoti automobilį VOLVO XC 90, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraudęs civilinės atsakomybės draudimu draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“, kuris galiojo eismo įvykio dieną – (duomenys neskelbtini), prašo žalą priteisti iš atsakovės, t.y. draudiko, pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau - TPVCAPD) įstatymo 3 straipsnio 1 dalį. Pastarajam atsisakius šias išlaidas atlyginti (pvz. pripažinus įvykį nedraudžiamuoju) arba atlyginus tik dalį išlaidų, pareiga atlyginti tokias išlaidas (jų dalį) tenka atsakovui - pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalį, jei atsakingam draudikui ar Draudikų biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį, taikoma subsidiarioji transporto priemonės valdytojo ir draudiko atsakomybė.

Šalies argumentai

2.9. Pažymėjo, kad atsakovo automobilis ,,Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio metu buvo draustas civiline atsakomybe AB ,,Lietuvos draudimas“, o ieškiniu prašoma priteisti suma neviršija TPVCAPD Įstatymo 11 straipsnyje nurodytų išmokėtinų sumų dydžių, todėl vadovaujantis nurodyto įstatymo 3 straipsniu, CK 6.254 straipsniu, atsakovu šioje byloje trauktinas atsakovo draudikas, šiuo atveju AB ,,Lietuvos draudimas“.

2.10. Ieškovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-351 šiame ginče negali būti taikoma, kadangi kasacinėje byloje buvo nustatytos visiškai kitokios faktinės ir teisinės aplinkybės – ieškovo nurodytoje kasacinėje byloje buvo nagrinėta situacija, kada ieškovui turtinė žala atsirado dėl atsakovės K. B., pažeidusios Kelių eismo taisykles, veiksmų, atsakovai savo civilinę atsakomybę 10 000 Lt sumai buvo apdraudę UAB draudimo kompanijoje ,,Ūkio draudimas”. Žala buvo padaryta galiojant civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai, tačiau jau po žalos atsiradimo, draudimo įmonei buvo iškelta bankroto byla. Dėl nurodytos priežasties ieškovas reikalavimo UAB draudimo kompanijos ,,Ūkio draudimas” atžvilgiu atsisakė. Todėl kasacinės instancijos teismas priėmė sprendimą, kad esant tokiai įsiteisėjusiai teismo nutarčiai bei atsižvelgiant į tai, kad dėl nemokumo draudikas negalėjo užtikrinti nukentėjusiojo asmens turtinių interesų apsaugos, ieškovas turėjo teisę reikalauti, kad žalą atlygintų ją padaręs asmuo.

2.11. Priešingai negu nurodo ieškovas, šioje byloje negalima subsidiari atsakovų AB ,,Lietuvos draudimas“ ir I. F. atsakomybė. Pagal CK 6.245 straipsnio 6 dalį, kreditorius neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius iš subsidiariai atsakingo skolininko, jeigu kreditorius savo reikalavimą gali patenkinti įskaitydamas priešpriešinį pagrindinio skolininko reikalavimą. Kaip minėta, pagal TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2018 m. lapkričio 1 d. yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Ieškinys paduotas dėl 2279,70 Eur turtinės žalos, kuri neviršija aukščiau nurodytų sumų, mokėtinų iš draudimo bendrovės.

3. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

3.1. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) apie 18.13 (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kai automobilį Volvo XC 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas I. F. partrenkė tamsiu paros metu, lyjant, toje vietoje, kur nėra pėsčiųjų perėjos, intensyvus transporto priemonių eismas, be atšvaito, liemenės ar šviečiančio žibinto staiga į važiuojamąją kelio dalį išėjusią pėsčiąją J. S., kuri dėl patirtų sužalojimų mirė.

3.2. 2020 m. rugpjūčio 25 d. prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-04491-20, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, tyrimo meto negavus duomenų apie tai, kad įtariamasis I. F. padarė kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą, priešingai – nustačius, kad pėsčiosios J. S. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, konstatuota, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymių, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktas (LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

3.3. CK 6.270 straipsnio 1 dalis numato, kad nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad už žalą, kuriai atsirasti turėjo įtakos nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas, žalos sukėlėjas nebus atsakingas, o nukentėjusiajam teks visos įvykusio delikto išlaidos.

3.4. CK 6.282 straipsnio 2 dalis numato, kad į nukentėjusiojo asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas. Aiškinant šias teisės normas kartu turi būti taikytina CK 1.5 straipsnio nuostatos, t. y. atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principo reikalavimus. Civilinės atsakomybės taikymą bei atlygintinos žalos dydžio nustatymą reglamentuojančios normos, kaip ir bet kurios kitos teisės normos, gali būti tinkamai išaiškintos bei pritaikytos tik atsižvelgus į jų sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normas.

3.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog siekiant užtikrinti nukentėjusiojo ir žalą padariusiojo asmens interesų balansą, įstatymas numato atvejus, kuriais padaryta žala nėra iki galo kompensuojama. CK 6.251 straipsnis pateikia pavyzdinį sąrašą kriterijų, į kuriuos atsižvelgdamas teismas gali savo nuožiūra sumažinti atlygintinų nuostolių dydį. Tokiu kriterijumi gali būti atsakovo kaltės forma, atsakomybės pobūdis, šalių turtinė padėtis ir jų tarpusavio santykiai, taip pat tai, kad dėl žalos atsiradimo yra kaltas ir nukentėjusysis (CK 6.282 straipsnis). Nagrinėjant bylą, kiekvienu atveju svarbu nustatyti ir paties nukentėjusiojo kaltės įtaką žalos atsiradimui.

3.6. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, jeigu žuvusysis buvo neblaivus ir mirtis jį ištiko iš dalies ir dėl to, žalos atlyginimas gali būti mažinamas. Be to, žuvusiojo neblaivumas gali būti kvalifikuojamas ir kaip rizikos prisiėmimas (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

3.7. Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis nustatyta, kad „egzistuoja žymiai didesnė tikimybė, kad I. F. neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo, nes galimai pastebėjo ją per mažu atstumu, tam, kad galėtų laiku sustabdyti automobilį“ <...> “neadekvatų važiuojamąja kelio dalimi artėjančių automobilių atstumo pėsčiosios atžvilgiu vertinimą bei neatsargų elgesį lėmė jos neblaivumas; (2020-01-31 Specialisto išvados Nr. M 147/2020(01) 6 punkte nurodoma, kad J. S. lavono kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,99 promilės etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 3,38 promilės etilo alkoholio, gyvam asmeniui tai atitiktų sunkų girtumo laipsnį). Laikytina, kad J. S. šiurkščiai pažeidė KET 42 ir 44 punkto reikalavimus, būdama neblaivi kirto važiuojamąją kelio dalį neįsitikinusi, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, tamsiu paros metu nesinešė su savimi šviečiančio žibinto, nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, bei nebuvo prie drabužių prisisegusi atšvaito kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje, ir tokiu būdu sudarė sunkiai pastebimą kliūtį prie jos artėjusio automobilio "Volvo XC 90", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui I. F., dėl ko ji buvo partrenkta ir žuvo. Darytina išvada, kad aptarti pėsčiosios J. S. KET reikalavimų neatitinkantys veiksmai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su įvykio kilimu, bei buvo būtina ir pagrindinė jo kilimo sąlyga, kadangi akivaizdu, kad jei pėsčiosios veiksmai būtų atitikę aptartus KET reikalavimus, eismo įvykio būtų išvengta. <...> „nustačius, kad pėsčiosios J. S. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, konstatuotina, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymių“.

3.8. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusioje 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1040-794/2018, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis analogiška/labai panaši į šią civilinę bylą (t. y. buvo nagrinėjamas klausimas dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką, kai įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo neblaivus pėsčiasis, o transporto priemonės valdytojas ginčijo kaltę), pažymėjo, kad CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis – asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti.

3.9. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. CK 6.282 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad į nukentėjusiojo asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas, yra specialioji norma – išimtis iš šio straipsnio 1 dalies, kuri numato, kad kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arbai jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Atitinkamai aptariamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti laidojimo išlaidas, kadangi virš paminėta norma taikytina tik tuo atveju, jei būtų nustatytos sąlygos padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybei.

3.10. Vadovaujantis TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, atsakingas draudikas žalą kompensuoja tik tuomet, kai jo draudėjui kyla civilinė atsakomybė pagal civilinės atsakomybės sąlygas. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis bei tyrimo meto negavus duomenų apie tai, kad įtariamasis I. F. padarė kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą, priešingai – nustačius, kad pėsčiosios J. S. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, todėl nei Draudikas, nei I. F. neturi teisėto pagrindo kompensuoti ieškovo patirtų J. S. laidojimo išlaidų.

3.11. Jei teismas vis dėlto manytų, jog civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio kyla ir automobilio vairuotojui, ir atsakingas draudikas turi atlyginti dėl eismo įvykio žuvusios J. S. laidojimo išlaidas (Draudikas su tuo kategoriškai nesutinka, remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais), atkreiptinas dėmesys, jog ieškinys negali būti tenkinamas pilna apimtimi.

3.12. Ieškovas nurodo, kad prašomą priteisti 2279,70 Eur sumą sudaro 2007,70 Eur suma, sumokėta UAB „Laidojimo paslaugų centras“, ir 272 Eur suma už salės gedulingiems pietums nuomą.

3.13. Atsakovė, vadovaudamasi CK 6.291 straipsnio 2 dalimi, iš bendros laidojimo išlaidų sumos prašo atimti 312 Eur laidojimo pašalpą, mokamą mirusįjį asmenį laidojančiam asmeniui (Lietuvos Respublikos paramos mirties atveju įstatymo 5 straipsnio 2 dalis), todėl net ir ieškinio tenkinimo atveju, maksimali priteistina suma gali būti tik 1 967,7 Eur (2279,7-312).