Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės, sekretoriaujant Daliai Kryžinauskienei, Rūtai Žuvininkaitei, Rimai Zigmantienei, vertėjaujant Anželai Tyščukienei, dalyvaujant apeliantui E. M. (2018 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje), jo atstovams advokatui G. U., A. M., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovams advokatui Ž. B., direktoriui S. P.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (buvęs pavadinimas Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ dėl išskaitos už žalos atlyginimą, atleidimo iš darbo ir komandiruotės dienpinigių sumažinimo pripažinimo neteisėtais ir su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas 2017 m. liepos 10 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams (buvęs pavadinimas Klaipėdos miesto apylinkės teismas) pateikė ieškinį, juo prašė: 1) pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo 2017 m. birželio 1 d. DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu neteisėtu ir darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 300 straipsnio 4 dalis), priteisti iš atsakovės DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto dydžio išeitinę išmoką; 2) pripažinti padarytą išskaitą už žalos atlyginimą neteisėta ir priteisti iš atsakovės nepagrįstai išskaičiuotą jo darbo užmokesčio dalį – 391,44 Eur; 3) priteisti priskaičiuotą, tačiau neišmokėtą 535,26 Eur darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. (šį reikalavimą ieškovas patikslino posėdžio metu); 4) priteisti kompensaciją už visą nepanaudotų kasmetinių atostogų laikotarpį nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2017 m. birželio 1 d.; 5) priteisti iš atsakovės 2016 m. sausio 1 d.–2017 m. balandžio 30 d. laikotarpiu priskaičiuotą, tačiau nesumokėtą darbo užmokesčio ir dienpinigių dalį – 6 367,92 Eur ir vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo sumokėti darbo užmokesčio ir dienpinigių dalį laiką; 6) pripažinti neteisėtu atsakovės 2016 m. sausio 1 d. įsakymą Nr. D16/01-1 ir priteisti komandiruotės dienpinigių, kurie turėjo būti priskaičiuoti pagal galiojančius teisės aktus už faktiškai konkrečioje užsienio valstybėje būtą laiką nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., ir priskaičiuotų komandiruotės dienpinigių skirtumą; 7) priteisti iš atsakovės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 8) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas nurodė, kad nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2017 m. birželio 1 d. pagal darbo sutartį dirbo pas atsakovę tolimųjų reisų vairuotoju. Su ieškovu buvo sudaryta 2012 m. spalio 4 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartis Nr. 30, nors dirbti ieškovas pradėjo 2012 m. spalio 12 d., todėl ši sutartis yra niekinė, ja atsakovė remtis negali. Atleistas iš pareigų 2017 m. birželio 1 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. pagal nustatytą grafiką vykdė darbo instrukcijoje nurodytas funkcijas, t. y. vežiojo krovinius šiose šalyse: Šveicarijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Šiuo laikotarpiu ieškovui buvo priskirtas vilkikas „Renault“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – vilkikas). 2017 m. balandžio 30 d. grįžo į Lietuvą. 2017 m. gegužės 4 d. iš atsakovės direktoriaus S. P. telefono numerio į ieškovo telefoną buvo atsiųsta SMS žinutė, kad už sudaužytą vilkiko balną / sukabinimo įtaisą ir sparną (sparno sulaužymo fakto ieškovas neginčija) iš ieškovo bus išskaičiuota 419 Eur. Direktoriui paskambinus, ieškovas buvo apkaltintas, kad sudaužė vilkiko balną / sukabinimo įtaisą. Ieškovas nurodė, kad su tokia atsakovės pozicija nesutinka. Reikalavimo raštu pateikti paaiškinimą iš direktoriaus nesulaukė. 2017 m. gegužės 15 d. į ieškovo sąskaitą buvo pervestas atlyginimas ir dienpinigiai už 2017 m. balandį, tik 1 375,22 Eur, nors komandiruotėje buvo dirbta visą mėnesį.Ieškovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 17 d. išsiuntė Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijai (toliau – DGK) prašymą dėl išskaitos pripažinimo neteisėta ir darbo užmokesčio dalies išmokėjimo. Prašymas buvo priimtas ir paskirta darbo bylos nagrinėjimo data. Vėliau ieškovas atleistas iš pareigų, todėl 2017 m. birželio 20 d. DGK pateikė prašymą nebenagrinėti jo prašymo nesant DGK kompetencijos. 2017 m. birželio 27 d. DGK sprendimu nusprendė atsisakyti nagrinėti ieškovo prašymą, ieškovui atsisakius savo reikalavimų. Nurodė ir tai, kad atsakovei sužinojus apie DGK pateiktą ieškovo prašymą, nuo 2017 m. gegužės 20 d. ieškovui buvo skambinama ir žodžiu daromas psichologinis spaudimas, kad atsiimtų prašymą. Ieškovas, siekdamas minimaliai apriboti atsakovės galimybę daryti jam poveikį, buvo priverstas išjungti savo mobilųjį telefoną. Nurodė, kad sprendimą dėl DGK pateikto prašymo atsakovė mėgino paveikti ir šantažu dėl 2015 m. lapkričio 16 d. dėl ieškovo kaltės patirtų nuostolių (dėl kurių nebuvo atliekamas tyrimas). Šią aplinkybę patvirtina atsakovės 2017 m. gegužės 31 d. pranešimas, išsiųstas ieškovui.Ieškovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 17 d. registruotąja pašto siunta atsakovei išsiuntė prašymą suteikti ieškovui nemokamas atostogas dėl šeiminių aplinkybių nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. liepos 1 d. Nemokamų atostogų priežastis buvo paaiškinta direktoriui telefonu, t. y. nurodyta, kad reikėjo pasirūpinti ieškovo motinos, gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), priežiūra, nes dėl savo amžiaus ir pablogėjusios sveikatos būklės ji savimi pasirūpinti nebegali. Direktorius žadėjo informuoti apie priimtą sprendimą. Nurodė ir tai, kad kreipiantis į atsakovę su prašymu dėl nemokamų atostogų, buvo įvertinta ir ta aplinkybė, kad ieškovui pateikus prašymą DGK, gali būti sudarytos nepalankios sąlygos darbui. 2017 m. birželio 6 d. ieškovas gavo atsakovės 2017 m. gegužės 31 d. pranešimą dėl vilkiko balno sugadinimo ir atsisakymo suteikti nemokamas atostogas. Pranešime nurodyta, kad atsakomybė už sugadintą balno mechanizmą tenka vairuotojui, kuris netinkamai ir neatsakingai elgėsi su jam patikėta technika. Nurodyta balno sukabinimo mechanizmo keitimo kaina 391,44 Eur. Nurodyta, kad remonto išlaidas teks atlyginti ieškovui pagal tarpusavio pasirašytas visiškos materialinės atsakomybės sutartis ir kad remonto išlaidos bus išskaičiuotos iš ieškovui priklausančio atlyginimo, nors faktiškai išskaita iš ieškovo darbo užmokesčio jau buvo atlikta 2017 m. gegužės 15 d..Ieškovas nurodė, kad su atsakovės sprendimu išskaičiuoti remonto išlaidas iš jam priklausančio atlyginimo jis nesutinka. 2017 m. balandžio 28 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) uoste, nuo vilkiko atkabino puspriekabę ir iš karto privažiavo prie kitos, stovėjusios maždaug už 150–200 m, kad galėtų ją prikabinti prie vilkiko. Iš pirmo karto nepavyko prikabinti puspriekabės, nors ir buvo girdėti sukabinimo įtaiso spragtelėjimas. Dar kartą pabandė prie vilkiko prikabinti puspriekabę, tačiau ir antrą kartą nepavyko. Kaip numatyta darbo instrukcijoje, apie šį gedimą iš karto buvo informuotas atsakovės transporto vadybininkas. Tokį vilkiką ieškovas perdavė jį pakeisti atvykusiam vairuotojui. Ieškovas šiose savo veiksmuose neįžvelgia neteisėtos veikos ar tyčios. Juolab kad atsakovė nesiekė įrodyti, kad buvo visos įstatyme nurodytos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Nėra dokumentų, kuriose būtų pateikta specialistų išvada dėl galimų vilkiko balno / sukabinimo įtaiso gedimo priežasčių. Pateikiamas tik susirašinėjimas elektroniniu paštu su serviso vadybininku. Įvykis nebuvo tiriamas, nebuvo aiškinamasi konkretaus mechanizmo gedimo aplinkybės. Atsakovė vienašališkai priėmė 2017 m. gegužės 5 d. įsakymą – padaryti vienašališką 391,44 Eur išskaitą už sugadinto vilkiko balną. Su rašytiniu nurodymu ieškovas nebuvo supažindintas. Ieškovas pažymėjo, kad 2017 m. birželio 5 d. pažymoje žalos dydis įvertintas 418,44 Eur suma. Ieškovas nurodė, kad jo vienos dienos vidutinis darbo užmokesčio dydis yra 24,33 Eur, vidutinis darbo užmokestis yra 510,93 Eur, o pagal įsakymą išskaičiuota suma yra 391,44 Eur. Vadinasi, padaryta išskaita viršija įstatymų nustatytus apribojimus.Ieškovas nurodė, kad 2017 m, gegužės 31 d. atsakyme į jo prašymą dėl nemokamų atostogų atsakovė nurodė, kad atsisakoma ieškovui suteikti nemokamas atostogas, motyvuodama tuo, kad nėra pateikta tinkamų dokumentų, ir prašė 2017 m. birželio 1 d. prisistatyti į darbo vietą dirbti Klaipėdoje, Paryžiaus Komunos g. 27-545. Ieškovo manymu, pagrindinė priežastis, kodėl buvo atsisakyta suteikti nemokamas atostogas, buvo tai, kad ieškovas atsisakė atsiimti prašymą, pateiktą DGK. Dokumentus, patvirtinančius motinos sveikatos būklę, ieškovas būtų gavęs nuvykęs į Ukrainą. Nurodė ir tai, kad prašymas dėl atostogų buvo išsiųstas 2017 m. gegužės 17 d., atostogas buvo prašoma suteikti nuo 2017 m. gegužės 29 d., atsakymas pasirašytas 2017 m. gegužės 31 d. ir jau kitą dieną (2017 m. birželio 1 d.) atsakovei reikalaujant ieškovas turėjo būti Klaipėdoje. Apie tokį reikalavimą ieškovas sužinojo 2017 m. birželio 6 d. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas negalėjo nurodytą dieną būti Klaipėdoje.Ieškovas nurodė, kad kita svarbi aplinkybė, dėl kurios jis negalėjo išvykti į komandiruotę ir vykdyti savo funkcijų pagal darbo instrukciją, buvo tai, kad buvo tęsiamas jo sveikatos patikrinimas. Atsakovė (telefonu) buvo informuota, kad ieškovas kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centrą dėl profilaktinio sveikatos patikrinimo, kad ieškovas siunčiamas konsultuotis pas endokrinologą diagnozei patvirtinti, nes įtariamas (duomenys neskelbtini). Ieškovo kreipimąsi 2017 m. gegužės 25 d. į gydymo įstaigą ir tai, kad diagnozuotas susirgimas, patvirtina asmens sveikatos istorija. Gydytojų išvada, kad ieškovas gali vairuoti atitinkamų kategorijų transporto priemones, buvo pateikta 2017 m. birželio 9 d. Atsakovė turėjo įsitikinti, ar ieškovo sveikatos patikrinimas baigtas, ar gauta medikų išvada, leidžianti vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemones. Nurodė ir tai, kad 2017 m. rugsėjo 2 d. baigėsi jam išduotos vairuotojo kortelės galiojimo laikas. 2012 m. spalio 3 d. ieškovui išduota vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininė pažyma (vairuojant 2 grupės kategorijų transporto priemones) galiojo iki 2014 m. spalio 3 d. Šie dokumentai buvo pateikti atsakovei priimant į darbą, todėl apie šių dokumentų galiojimo datą atsakovei buvo žinoma.Ieškovas nurodė, kad 2017 m. birželio 9 d. gavo registruotąja siunta atsakovės įsakymą dėl jo atleidimo iš darbo ir 2017 m. birželio 5 d. pranešimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo. Pranešime nurodyta, kad ieškovas neatvyksta į darbą be pateisinamos priežasties ir nesusisiekęs su atsakove dėl aplinkybių paaiškinimo, nors 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. birželio 2 d. elektroniniu paštu ir SMS žinutėmis buvo siunčiami prašymai ir raginimai, kad iki 2017 m, birželio 5 d. ieškovas raštu pateiktų paaiškinimą. Iki nustatyto termino paaiškinimo nesulaukus, ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovas nurodė, kad atsakovės įsakymas dėl atleidimo iš darbo neteisėtas, nes įsakymas neatitinka teisės aktams nustatytų reikalavimų, t. y. įsakyme yra ne visi teisės aktams privalomi rekvizitai: nėra datos, nenurodyta, kokia drausminė nuobauda skiriama, nenurodyta, kuo vadovaujantis ieškovas atleistas iš darbo, nenurodyta konkreti teisės norma, kurios pagrindu ieškovas yra atleistas, t. y. DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ar 2 punkto pagrindu. Atsakovė nesilaikė drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Apie atsakovės reikalavimą pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą be pateisinamų priežasčių iki 2017 m. birželio 6 d. ieškovas nežinojo. Nurodė ir tai, kad ieškovas atleistas iš pareigų nuo 2017 m. birželio 1 d., o paaiškinimo pareikalauta 2017 m. birželio 2 d. pranešimu, kurį turėjo pateikti iki 2017 m. birželio 5 d., t. y. tuo metu, kai buvo atleistas.Ieškovas nurodė, kad pripažinus jo atleidimą neteisėtu ir grąžinus į ankstesnį darbą, jam būtų buvę sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl prašo, kad jo pažeistos teisės būtų ginamos DK 300 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka, t. y. ieškovas būtų laikomas atleistu teismo sprendimu, priteisiant DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkto numatyto dydžio kompensaciją.Ieškovas nurodė, kad susipažinęs su 2017 m. birželio 6 d., 2017 m. birželio 8 d. ir 2017 m. birželio 12 d. iš DGK persiųstu atsakovės atsiliepimu su priedais, darbo laiko apskaitos žiniaraščiu, darbo užmokesčio žurnalu, įsakymu dėl komandiruotės, pažymomis, sužinojo apie kitus galbūt daromus jo, kaip darbuotojo, teisių pažeidimus, t. y.: apskaičiuojant dienpinigius už komandiruotėje būtą ir kelionėje sugaištą laiką taikoma sumažinta dienpinigių norma; neišmokėti dienpinigiai už 2017 m. balandžio 29 d.–2017 m. balandžio 30 d. kelionėje sugaištą laiką; įformintos kasmetinės atostogos apie tai ieškovui nežinant, bet neišmokant darbo užmokesčio už suteiktas kasmetines atostogas; priskaičiuotas, tačiau išmokėtas ne visas darbo užmokestis ir komandiruotės dienpinigiai.Ieškovas nurodė, kad jo darbas buvo susijęs su krovinių pervežimu Europos Sąjungos šalyse. Nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. jo komandiruotės buvo šiais laikotarpiais: 2016 m. sausio 2 d.–2016 m. kovo 4 d.; 2016 m. balandžio 4 d.–2016 m. birželio 6 d.; 2016 m. rugpjūčio 1 d.–2016 m. spalio 1 d.; 2016 m. spalio 30 d.–2017 m. vasario 2 d.; 2017 m. kovo 2 d.–2017 m. balandžio 30 d. Šių komandiruočių metu dažniausiai teikė krovinių pervežimo paslaugas Belgijos Karalystėje, Nyderlandų Karalystėje, Prancūzijos Respublikoje, Šveicarijos Konfederacijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ nustatytos šios dienpinigių normos: Belgijos Karalystė – 57 Eur; Nyderlandų Karalystė – 54 Eur; Prancūzijos Respublika – 57 Eur; Šveicarijos Konfederacija – 52 Eur; Vokietijos Federacinė Respublika – 58 Eur. Tačiau atsakovė 2016 m. sausio 1 d. įsakymu nustatė ieškovui vienos dienos komandiruočių užsienio šalyse dienpinigių sumą, lygią 52 Eur (vykstant į Šveicarijos Konfederaciją), t. y. už komandiruotėje išbūtą laiką apskaičiuodama dienpinigius taikė sumažintą 52 Eur dienpinigių normą, ne taip, kaip tai nustatyta minėtame teisės akte. Apie 2016 m. sausio 1 d. įsakymo buvimą ieškovas iki 2017 m. birželio 6 d. nežinojo, nebuvo su juo supažindintas. Ieškovas nurodė ir tai, kad atsakovės įmonėje nėra kolektyvinės sutarties, jo darbo sutartyje nėra numatyta, kad komandiruotės dienpinigiai gali būti sumažinti. Ieškovo pasirašytas 2012 m. spalio 10 d. sutikimas gauti ne mažiau kaip 50 proc. Lietuvos Respublikoje nustatytų dienpinigių normos prieštarauja DK 95 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Ieškovo sutikimas, įformintas susitarimu, nelaikytinas tinkamu darbo sutarties pakeitimu. Atsakovė nepagrįstai sumažino dienpinigių normą.Ieškovas nurodė, kad 2017 m. balandžio 28 d. vakare ieškovas Belgijoje vilkiką perdavė jį pakeisti atvykusiam vairuotojui ir į Lietuvą grįžo atsakovės mikroautobusu. Atsakovė neapmokėjo kelionėje grįžimui iš paskutinės komandiruotės į Lietuvą sugaišto laiko 2017 m. balandžio 29 d.–2017 m. balandžio 30 d. Šią aplinkybę patvirtina 2017 m. darbo laiko apskaitos žiniaraštis, kuriame šios dienos žymimos kaip poilsio dienos. Įsakyme be datos nurodytas ieškovo komandiruotės laikas yra nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Komandiruotėje užtrukus ilgiau, nei numatyta, šis įsakymas turėjo būti patikslintas ir dienpinigiai apskaičiuoti pagal faktiškai užsienio valstybėje komandiruotėje būtas dienas ir kelionėje sugaištą laiką.Ieškovas nurodė, kad nuo priėmimo į darbą (2012 m. spalio 12 d.) nė karto ieškovui nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos. Ieškovas nurodė, kad atsakovė, teikdama duomenis VSDFV, nurodė, jog ieškovo draudžiamosios pajamos yra gaunamos kiekvieną mėnesį. Tačiau faktiškai atlyginimas ieškovui buvo pervedamas tik už tą laiką, kai jis būdavo komandiruotėse. 2013 m, gruodžio 20 d. darbo instrukcijos Nr. 30 28 punkte nurodyta, kad dirbama pagal slankųjį grafiką: 2 mėnesiai darbo, 1 mėnuo nemokamos atostogos. Todėl ieškovas galvojo, kad tą mėnesį, kai būna Lietuvoje, yra įforminamos nemokamos atostogos.Ieškovas nurodė, kad jam buvo priskaičiuojama didesnė suma, o faktiškai išmokama kita – mažesnė suma. Iš viso atsakovė jam už 2016 m. pervedė darbo užmokesčio ir dienpinigių – 14 231 Eur, o už 2017 m. sausį–balandį – 4 932,22 Eur. Bendra pervesta suma už 2016 m. sausio 1 d.–2017 m. balandžio 30 d. laikotarpį – 19 163,22 Eur. Tuo pačiu laikotarpiu atsakovė į ieškovo sąskaitą pervedė 1 907 Eur pinigų sumas, nurodydama paskirtį – „išlaidom avansinė apyskaita“. Iš VMI ir VSDFV pateiktų duomenų nustatyta, kad atskaičiavus privalomus sumokėti mokesčius nuo pajamų, susijusių su darbo santykiais, už 2016 m. ieškovui turėjo būti pervesta 19 098,07 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių suma (faktiškai pervesta – 14 231 Eur, skirtumas – 4 867,07 Eur). Už 2017 m. sausį–balandį ieškovo draudžiamosios pajamos (pagal VSDFV duomenis) yra 2 050,07 Eur, atskaičiavus mokesčius, išmokėtina darbo užmokesčio suma – 1 701,07 Eur. Komandiruotės dienpinigiai už 2017 m. sausio 1 d.–2017 m. vasario 2 d. ir 2017 m. kovo 2 d.–2017 m. balandžio 30 d. laikotarpius (91 diena), pritaikius atsakovės nustatytą 52 Eur dienpinigių normą, yra 4 732 Eur. Iš viso mokėtina atlyginimų ir dienpinigių suma už 2017 m. sausio 1 d.–2017 m. balandžio 30 d. laikotarpį yra 6 433,07 Eur. Pagal banko duomenis, ieškovui faktiškai išmokėta suma šiuo laikotarpiu yra 4 932,32 Eur, skirtumas – 1 500,85 Eur. Iš viso priskaičiuota, tačiau ieškovui neišmokėta atlyginimo ir dienpinigių suma 2016 m. sausio 4 d.–2017 m. balandžio 30 d. laikotarpiu yra 6 367,92 Eur (4 867,07 + 1 500,85). Nurodė ir tai, kad darbo pas atsakovę laikotarpiu ieškovas nėra gavęs informacijos apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas bei apie dirbto darbo laiko trukmę. Darbo sutarties pakeitimai (dėl darbo užmokesčio dydžio, pareigų iš tolimųjų reiso vairuotojo į vairuotojo ekspeditoriaus pakeitimo) nebuvo pateikti. Todėl ieškovas neturėjo galimybės sutikrinti informacijos apie jam priskaičiuotas ir faktiškai išmokėtas sumas. Pažymėjo, kad atsakovė atlyginimą ir komandiruotės dienpinigius mokėjo darbo instrukcijos 27 punkte nustatytais terminais, todėl tikrinti nebuvo būtinybės.Ieškovas nurodė, kad atsakovė su atsiliepimu į jo prašymą DGK pateikė 2017 m. birželio 5 d. dokumentą „E. M. priskaičiuotas ir išmokėtas atlyginimas už 2016.01 – 2017.04 mėn.“, iš kurio jis sužinojo, jog jam buvo mokami pinigai per kasą. Taip pat pateikti mokėjimo žiniaraščiai, kuriose nurodoma, kad pagal šiuos mokėjimo žiniaraščius jam yra išmokėti dienpinigiai: mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/010 – dienpinigiai už 2016 m. sausį – 410; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/025 – dienpinigiai už 2016 m. vasarį – 333,36; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/038 – dienpinigiai už 2016 m. kovą – 367; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/52 – dienpinigiai už 2016 m. balandį – 392; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/067 – dienpinigiai už 2016 m. gegužę – 503; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/078 – dienpinigiai už 2016 m. birželį – 196,17; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/088 – dienpinigiai už 2016 m. liepą – 346,16; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/101 – dienpinigiai už 2016 m. rugpjūtį – 354,76; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/114 – dienpinigiai už 2016 m. rugsėjį – 338,80; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/128 – dienpinigiai už 2016 m. spalį – 394,80; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/142 – dienpinigiai už 2016 m. lapkritį – 367,52; mokėjimo žiniaraštis Nr. 16/157 – dienpinigiai už 2016 m. gruodį – 353,52; mokėjimo žiniaraštis Nr. 17/010 – dienpinigiai už 2017 m. sausį – 367,43. Iš viso per kasą ieškovui išmokėta 4 724,52 Eur. Ieškovas nurodė, kad atsakovės pateiktuose mokėjimo žiniaraščiuose nurodyta, jog ieškovui mokami komandiruotės dienpinigiai už kiekvieną mėnesį, net ir už tuos laikotarpius, kai komandiruotės nebuvo. Nurodė, kad nepripažįsta fakto, jog jam per kasą buvo išmokėti pinigai. Nė viename iš pateiktų mokėjimo žiniaraščių nėra kasos išlaidų orderio numerio, pinigų išmokėjimo datos, finansininko, kasininko parašų. Pateiktuose mokėjimo žiniaraščiuose lentelės stulpelio antraštėje prie žodžio „Suma“ neįrašyta „Išmokama suma“. Ant visų žiniaraščių eilutėse „Žiniaraštį sudarė“ ir „Išmokėjo“ yra uždėtas tik spaudas „Direktorius S. P.“, bet šio asmens parašo nėra. Direktoriaus parašas yra tik eilutėje „Patikrino“. Todėl nėra aišku, kada faktiškai buvo išmokėti pinigai, kas jos išmokėjo ir kam. Dėl mokėjimo žiniaraščių autentiškumo kyla abejonių.Ieškovas nurodė, kad pagal nusistovėjusią tvarką vairuotojai, vykstantys į komandiruotes, iš Lietuvos į komandiruotės vietą vykdavo atsakovės išnuomotu automobiliu, vėliau atsakovės mikroautobusu. Klaipėdoje gyvenantis ir į komandiruotę tuo pačiu metu vykstantis vairuotojas lengvąjį automobilį paimdavo iš atsakovės ir vykdavo link Lenkijos. Pakeliui į šį automobilį susėsdavo kiti į komandiruotę vykstantys, bet kituose miestuose gyvenantys vairuotojai. Tokiu būdu grįždavo ir į namus. Ieškovas įsėsdavo ir išlipdavo Kaune, kur jo su automobiliu laukdavo šeimos nariai, ir taip grįždavo į namus Visagine. Buvo vienetiniai atvejai, kai turėjo vykti į Klaipėdą ir iš ten vykti į komandiruotės vietą. Todėl, neaišku, kokiu būdu, kada ir kaip atsakovė ieškovui mokėjo pinigus per kasą, jei ieškovas Klaipėdoje pas atsakovę nuo 2016 m. sausio iki 2017 m. vasario faktiškai yra buvęs ne daugiau kaip tris ar keturis kartus. Nurodė ir tai, kad panašaus turinio dokumentai ieškovui buvo pateikiami pasirašyti komandiruotės pabaigoje. Tuose dokumentuose nebuvo kitų asmenų parašų. Atsakovės nurodymu, šiuos dokumentus atveždavo į vilkiko priėmimo–perdavimo vietą vairuotojus keičiantys kiti vairuotojai. O vairuotojų pasirašytus dokumentus atsakovei nuveždavo iki Klaipėdos iš komandiruotės vykstantys vairuotojas. Buvo paaiškinta, kad pasirašoma už tas lėšas, kurios buvo pervestos į sąskaitą. Šie dokumentai turėjo būti pasirašyti ir nuvežti į Klaipėdą paskutinę komandiruotės dieną, todėl pasirašymo metu nebuvo galimybės patikrinti, ar žiniaraščiuose nurodytos sumos atitinka faktiškai pervestas. Paskutinį kartą tokius dokumentus ieškovas pasirašė 2017 m. vasario 10 d., kai buvo iškviestas į Klaipėdą pas atsakovę. Ieškovas nurodė, kad atsakovė jo atleidimo dieną su juo neatsiskaitė. Ieškovas 2017 m. birželio 22 d. atsakovei išsiuntė prašymą dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo. 2017 m. liepos 4 d. ieškovas gavo 2017 m. birželio 28 d. atsakovės pranešimą, kuriame nurodyta, jog ieškovas skolingas atsakovei 113,54 Eur, ir reikalaujama grąžinti permoką. Nurodyta, kad visi dokumentai, susiję su ieškovo atleidimu, pinigų išmokėjimu ir nuostoliais, buvo pateikti DGK. Su pranešimu pateiktas 2017 m. birželio 5 d. dokumentas, kuriame nurodyta: ieškovo skola 2017 m. balandžio 30 d. – 578,42 Eur; žalos atlyginimas – 418,44 Eur; atostoginiai už gegužę – 441,66 Eur; kompensacija už nepanaudotas atostogas – 441,66 Eur, iš viso skola – 113,54 Eur. Nurodė ir tai, kad išskaita už žalos atlyginimą jau buvo atlikta iš jo darbo užmokesčio 2017 m. gegužės 15 d. Todėl ieškovui nesuprantama, apie kokį žalos atlyginimą kalbama, kokiu pagrindu antrą kartą išskaičiuojama už žalos atlyginimą, iš kur atsirado 578,42 Eur skola.Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuolat šiurkščiai pažeidinėjo jo kaip darbuotojo teises, šie ieškovo teisių pažeidimai yra tęstinio pobūdžio, buvo pateikta melaginga informacija apie išmokėtus pinigus per kasą, VMI ieškovas pateikė 2016 m. deklaraciją su klaidinančiais duomenimis, nes realiai tokių pajamų, kokios nurodytos deklaracijoje, nėra gavęs. Ieškovas, atsižvelgdamas į darbo specifiką, pagrįstai turėjo teisėtų lūkesčių gauti teisingą kompensaciją už darbe patiriamus nepatogumus. Dėl šių aplinkybių ieškovas patyrė didelį emocinį sukrėtimą ir stresą, pasijuto pažemintas. Todėl mano, kad patyrė neturinę žalą, ją vertina 10 000 Eur suma.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Konstatavo, jog 2012 m. spalio 11 d. darbo sutartis Nr. 30, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės, nutraukta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu nuo 2017 m. birželio 6 d. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės ieškovui 13,63 Eur turėtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priteisė iš ieškovo atsakovei 2 745 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje ginčas spręstinas ir byla nagrinėtina pagal DK, galiojusio iki 2017-06-30, nuostatas.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. birželio 2 d. į darbą neatvyko. 2017 m. gegužės 31 d. raštu darbdavys ieškovo prašymo suteikti nemokamas atostogas netenkino, nurodė, jog 2017 m. birželio 1 d. ieškovas turi atvykti į darbą. Minėtas pranešimas ieškovui išsiųstas registruotąja pašto siunta, įteiktas 2017 m. birželio 6 d. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino, kad apie tai, jog ieškovas 2017 m. birželio 1 d. turi vykti į komandiruotę, jam buvo žinoma, apie tai jis buvo informuotas telefonu. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pavirtino, kad 2017 m. gegužę ieškovas į mobilųjį telefoną gavo atsakovės darbuotojo trumpąją (SMS) žinutę, kurioje nurodyta preliminari išvykimo data. Pagal darbovietėje nusistovėjusią tvarką vairuotojai informaciją apie komandiruotės datą, išvykimo detales gaudavo telefonu, šias aplinkybes šalys patvirtino teismo posėdžio metu. Ieškovo darbo instrukcijoje nurodyta, jog ieškovo darbo grafikas yra „slenkantis: 2 mėnesiai darbo + 1 mėnuo neapmokamos atostogos“. Paskutinė ieškovo komandiruotė pasibaigė 2017 m. balandžio 28 d. 2017 m. gegužę ieškovas praleido Lietuvoje. Pripažino, kad ieškovas negalėjo nežinoti, kada turi išvykti į kitą komandiruotę, turėjo galimybes apskaičiuoti savo darbo grafiką. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad aplinkybė, jog ieškovas pateikė atsakovei prašymą suteikti nemokamas atostogas, įvertinus darbo teisėje įtvirtintą šalių lygybės principą, nepašalina ieškovo pareigos veikti aktyviai aiškinantis darbo funkcijas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas neatvykimą į darbą grindė aplinkybėmis, jog buvo tęsiamas ieškovo sveikatos patikrinimas. Ieškovas pateikė medicininius dokumentus, kuriuose užfiksuotas ieškovo lankymasis pas sveikatos priežiūros specialistus, tačiau ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina neatidėliotinos būtinosios medicininės pagalbos būtinumo ieškovui fakto. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovui nepasirodžius darbe 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. birželio 2 d. atsakovės vadovas 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. birželio 2 d. siuntė jam pranešimus trumposiomis (SMS) žinutėmis reikalaudamas pasiaiškinti, kodėl neatvyko į darbą. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas paaiškino, kad ieškovui pranešimus siuntė trumposiomis žinutėmis, elektroniniu paštu, registruotąja pašto siunta, nes prisiskambinti ieškovui nepavyko. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovės bendravimas vyko elektroninių ryšių priemonėmis (telefonu), tokia buvo susiklosčiusi tarp šalių praktika. Ieškovas mobiliojo ryšio telefoną išjungė. Tokiu būdu apribojo galimybę su juo susisiekti. Juolab kad ieškovas gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, o atsakovė veikia Klaipėdos mieste, kas apsunkina šalių bendravimą kitais komunikacijos būdais. Atsakovė paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui ėmėsi veiksmų pažeidimo priežastims išsiaiškinti, dėjo pastangas susisiekti su ieškovu, siuntė jam pranešimus, prašė pateikti paaiškinimus dėl padaryto pažeidimo, tačiau paaiškinimai gauti nebuvo, ieškovas bendravimą su atsakove nutraukė, mobiliojo ryšio telefoną išjungė. Pripažino, kad paties ieškovo veiksmais atsakovei buvo apsunkintos galimybės tinkamai įgyvendinti drausminės nuobaudos skyrimo procedūras. Ieškovui buvo sukurtos prielaidos teikti pasiaiškinimą atsakovei, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo.Pirmosios instancijos teismas ieškovo argumentus, kad įsakymas, kuriuo jam paskirta drausminė nuobauda, neatitinka teisės aktų reikalavimų, atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, kad iš įsakymo turinio aišku, jog ieškovui skiriama drausminė nuobauda – atleidimas, nuobauda skiriama už darbo drausmės pažeidimą (pravaikštą). Kartu su įsakymu ieškovui buvo pateiktas 2017 m. birželio 5 d. pranešimas, kuriame pateikiamos ir paaiškinamos visos su drausminės nuobaudos skyrimu susijusios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą, už kurį jam buvo paskirta pažeidimo pobūdį ir mastą atitinkanti drausminė nuobauda. Formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai (pranešimo siuntimas el. ryšio priemonėmis) nesudaro pagrindo panaikinti ieškovui skirtą drausminę nuobaudą.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog ieškovas pasiaiškinimą atsakovei turėjo pateikti iki 2017 m. birželio 5 d., tačiau įsakyme, kuriuo ieškovui skiriama drausminė nuobauda, nurodoma, jog jis atleidžiamas iš darbo 2017 m. birželio 1 d., konstatavo, jog yra pagrindas patikslinti šalių darbo teisinių santykių pabaigos momentą, nurodant, jog ieškovo ir atsakovės darbo sutartis nutraukta nuo 2017 m. birželio 6 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovui drausminė nuobauda skirta pagrįstai, todėl ieškovo reikalavimas pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą bei priteisti kompensaciją negali būti tenkinamas.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vilkiko puspriekabės mechanizmas buvo apgadintas ieškovui valdant transporto priemonę, jam atliekant puspriekabės sukabinimo veiksmus darbo funkcijų atlikimo metu. Ieškovas, pasirašydamas 2012 m. spalio 11 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį, prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už atsakovės jam patikėtas darbui skirtas transporto priemones ir perduotas materialines vertybes. Darbo instrukcijos, su kuria ieškovas supažindintas, 30 punktas numato, jog vairuotojas privalo tinkamai prižiūrėti ir saugoti jam patikėtas transporto priemones. Ieškovo pareiga tausoti ir saugoti jam patikėtą turtą įtvirtinta darbo instrukcijoje, materialinės atsakomybės sutartyje. Vilkiko puspriekabės sukabinimo mechanizmo gedimas buvo sąlygotas ieškovo neteisėtų veiksmų. Gedimas įvyko tada, kai vilkikas buvo per aukštai (arba per žemai) penktojo rato atžvilgiu. Ieškovas, siekdamas vilkiką sukabinti su puspriekabe, neįsitikino, ar transporto priemonės pastatytos tinkamai, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus vykdydamas savo darbo funkcijas, dėl ko transporto mechanizmas sugedo. Ieškovas, teigdamas, jog neatliko neteisėtų veiksmų, šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė, nepaneigė, jog vilkikas apgadintas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Byloje nustatytos visos būtinosios materialinės atsakomybės ieškovui taikymo sąlygos, todėl atsakovės sprendimas reikalauti iš ieškovo atlyginti patirtą žalą buvo pagrįstas. Darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra ar pinigais neatlyginta žala neviršijant jo vidutinio darbo užmokesčio gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio nurodymu. Pripažinti atsakovės sprendimą atlikti išskaitą iš ieškovo pajamų neteisėta nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje pateikti 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 m. kovo 30 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. spalio 28 d., 2017 m. kovo 1 d. įsakymai dėl ieškovo komandiruočių patvirtina, jog ieškovas buvo komandiruotas atlikti krovinio pervežimą maršrutu Šveicarija–Prancūzija–Belgija–Šveicarija. Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 patvirtintų Dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) 180 punktas numatė, jog dienpinigių norma vykstantiems į Šveicarijos Konfederaciją sudaro 52 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Ieškovui komandiruotės dienpinigiai buvo skaičiuojami taikant 52 Eur normą už kiekvieną komandiruotės dieną. Ieškovo banko sąskaitos išrašas, atsakovės banko mokėjimai, mokėjimo žiniaraščiai patvirtina, jog su ieškovu buvo tinkamai atsiskaityta. Ieškovo argumentus, kad jam turėjo būti mokami didesni dienpinigiai, nes krovinius vežė ir iškrovė ne tik Šveicarijoje, tačiau ir kitose šalyse, atmetė kaip nepagrįstus. Įsakymai dėl komandiruočių patvirtina, jog galutinis ieškovo kelionės tikslas – Šveicarijos Konfederacija, kitų valstybių sienas ieškovas kirto ir tam tikrus veiksmus atliko (jeigu atliko) vykdamas į paskirties tašką. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. liepos 1 d. Išaiškinimo dėl komandiruočių sąnaudų, komandiruočių kompensacijų dydžių, neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu, 2.2.4 punktu, kad tais atvejais, kai vykstant į komandiruotės įsakyme nurodytą užsienio valstybę ir grįžtant iš jos reikia važiuoti per kitų valstybių teritorijas, kuriose darbuotojas neturi užduočių, tai dienpinigių už sugaištą kelionėje laiką išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis pagal tos užsienio valstybės, į kurią vykstama komandiruotės tikslais, nustatytas normas. Laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 4 d. iki ieškovo atleidimo iš darbo momento ieškovas buvo komandiruojamas į Šveicarijos Konfederaciją darbo funkcijoms atlikti, todėl jam pagrįstai buvo taikyta teisės aktuose įtvirtinta dienpinigių norma. Atsakovės įsakymas dėl dienpinigių normos ieškovui nustatymo neprieštarauja galiojusiam teisiniam reglamentavimui, priimtas atsižvelgiant į ieškovo darbo funkcijų atlikimo vietą, todėl nėra pagrindo šį įsakymą naikinti. Nenustatęs pagrindo panaikinti 2016 m. sausio 1 d. įsakymą, kuriuo nustatyta ieškovui mokėtina dienpinigių norma, netenkino ieškovo prašymo priteisti komandiruočių dienpinigių skirtumą.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas priteisti jam 2016 m. sausio 1 d.–2017 m. balandžio 30 d. laikotarpiu priskaičiuotą, tačiau neišmokėtą darbo užmokesčio ir dienpinigių dalį – 6 367,92 Eur ir vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo sumokėti darbo užmokesčio ir dienpinigių dalį laiką nepagrįstas. Ieškovui nuo 2016 m. sausio 1 d. priskaičiuotas darbo užmokestis buvo išmokėtas. Šias aplinkybes patvirtina atsakovės pateikti banko mokėjimo pavedimai. Banko pavedimais ieškovui pervesta 19 833,22 Eur. Dalis ieškovui mokėtinos sumos buvo išmokėta grynaisiais pinigais. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti mokėjimo žiniaraščiai su ieškovo parašais. Grynaisiais pinigais ieškovui sumokėta 4 724,58 Eur. Ieškovo atstovės abejonės pasirašytų dokumentų autentiškumu, byloje nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovui pinigai nebuvo perduoti. Juolab kad liudytojas T. S. paaiškino, jog matė, kaip ieškovui atsakovės buveinės vietoje buvo mokami grynieji pinigai.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas priteisti jam priskaičiuotą, tačiau neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. – 535,26 Eur yra nepagrįstas. Liudytoja T. G. paaiškino, jog atlikdama skaičiavimą suklydo ir ieškovui apskaičiavo išmoką už kasmetines atostogas, nors atostogos ieškovui neturėjo būti suteiktos. Pastebėjus klaidą, mokėtina suma buvo perskaičiuota. Ieškovas atlikto apskaičiavimo neginčija, tačiau nurodo, kad piniginės lėšos jam nebuvo išmokėtos. Iš 2017 m. birželio 5 d. galutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo pažymos turinio nustatyta, kad 2017 m. balandžio 30 d. fiksuojama ieškovo skola atsakovei – 578,42 Eur, apskaičiuotas ieškovo mokėtinas žalos atlyginimas – 418,44 Eur, taip pat priskaičiuotas išmokėti 414,07 Eur darbo užmokestis už gegužės mėn. bei 441,66 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas. Atsakovė sudengė ieškovui mokėtinas sumas su ieškovo skola atsakovei. Ieškovas atlikto sudengimo fakto neginčija, kaip neginčija ir aplinkybės, jog ieškovui buvo atlikta su darbo santykiais susijusių išmokų permoka. Todėl ieškovo reikalavimas netenkintinas.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas priteisti kompensaciją už visą nepanaudotą kasmetinių atostogų laikotarpį nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2017 m. birželio 1 d. nepagrįstas. 2013 m. gruodžio 3 d., 2014 m. birželio 30 d., 2015 m. sausio 23 d. ir 2015 m. gegužės 19 d. įsakymais buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Liudytoja T. G. patvirtino, kad ieškovui atostogos buvo suteikiamos, paaiškino atostogų suteikimo aplinkybes, priežastis, kodėl ieškovui buvo suteiktos konkrečios trukmės atostogos. Nesivadovauti byloje pateiktais įrodymais bei liudytojų paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Ieškovės atstovės abejonės dėl atostogų trukmės ar realumo, nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovui atostogos nebuvo suteiktos. Įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos, ieškovas faktiškai atostogomis pasinaudoti negalėjo, ieškovas nepateikė. Byloje pateikti įrodymai patvirtina atostogų ieškovui suteikimo faktą.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo. Byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, kuriais būtų buvusi padaryta žala ieškovui, ieškovas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, pobūdžio. Ieškovo nurodytos aplinkybės apie darbo pobūdį bei gyvenimo sąlygas komandiruotės metu nesudaro pagrindo pripažinti ieškovą patyrus neturtinės žalos. Juolab kad ieškovo nurodyti išgyvenimai yra susiję su atliekamu darbu, kurį dirbti ieškovas pasirinko laisva valia.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas (toliau – apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, juo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą dėl ieškovo netenkintų reikalavimų. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad pranešimas, kuriuo darbuotojas buvo informuojamas apie atsisakymą suteikti nemokamas atostogas, buvo išsiųstas 2017 m. gegužės 31 d. 18.17 val. (vakare) su reikalavimu atvykti į darbą jau kitą dieną, t. y. 2017 m. birželio 1 d. Taigi buvo nustatytas per trumpas terminas darbuotoją informuoti apie pareigą atvykti į darbą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini)2017 m. gegužės 1 d.–2017 m. gegužės 31 d. laikotarpio paslaugų detaliosios ataskaitos, kurioje yra užfiksuoti apelianto skambučiai atsakovei į tel. Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. gegužės 26 d. ir 2017 m. gegužės 31 d. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nebuvo aktyvus aiškinantis su darbo funkcijų atlikimu susijusias aplinkybes.Apeliantas nurodė, kad teismas nenustatinėjo, kokiu tikslu darbuotojas buvo kviečiamas dirbti Klaipėdoje, nors jokių funkcijų Klaipėdoje darbuotojas niekada nevykdė, nuolatinės darbo vietos pas darbdavį neturėjo, dirbo komandiruotėse užsienyje.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus – asmens sveikatos istorijos kopiją, kuri patvirtina, jog apeliantui buvo nustatyta liga – (duomenys neskelbtini). Apelianto sveikatos būklės tyrimas buvo baigtas, atlikus visus būtinus tyrimus ir nustačius, kad paskirtas gydymas yra tinkamas, 2017 m. birželio 9 d. surašant išvadą, kad gali vairuoti atitinkamų kategorijų transporto priemones. Apeliantas, iš patirties žinodamas, kad įprastai sveikatos patikrinimas trunka 1–2 dienas, ir nežinodamas apie susirgimą, galėjo pagrįstai tikėtis, kad 5 dienos yra pakankamas terminas sveikatai pasitikrinti. Tik dėl nenumatytų aplinkybių (diagnozuoto susirgimo) šis patikrinimas užsitęsė. Atsakovė kaip darbdavė turėjo žinoti sveikatos patikrinimo specifiką. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo pateikti įrodymai nepatvirtina neatidėliotinos būtinosios medicininės pagalbos būtinumo apeliantui fakto.Apeliantas nurodė, kad atsakovė nesilaikė drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Apie atsakovės reikalavimą pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą be pateisinamų priežasčių iki 2017 m. birželio 6 d. apeliantas nežinojo. Apeliantas 2017 m. birželio 9 d. gavo registruotąja siunta atsakovės įsakymą dėl jo atleidimo bei 2017 m. birželio 5 d. pranešimą dėl atleidimo iš darbo. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantui buvo sukurtos prielaidos teikti pasiaiškinimą. Įsakymas, kuriuo apeliantui paskirta drausminė nuobauda, neatitinka teisės aktų reikalavimų (nenurodyta įsakymo data). Ta aplinkybė, jog tarp šalių buvo nusistovėjęs bendravimas telefonu, nepanaikina darbdavio pareigos laikytis DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, t. y. raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo panaikinti apeliantui skirtą drausminę nuobaudą. Apeliantas nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino informacijos, jog atsakovė telefonu darė psichologinį spaudimą darbuotojui, kad būtų atsiimtas DGK ieškovo pateiktas prašymas. Todėl apelianto veiksmai (išjungiant telefoną), siekiant apriboti atsakovės galimybę daryti poveikį, turėjo būti teismo įvertinti kaip pateisinami ir adekvatūs nagrinėjamu atveju. Juolab kad apelianto telefonas buvo išjungtas 2017 m. gegužės 31 d., t. y. tada, kai darbdavys jau buvo informuotas apie priežastis, dėl kurių darbuotojas negali išvykti į komandiruotę. Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės piktnaudžiavimo savo teisėmis.Apeliantas nurodė, kad nėra dokumentų, kuriuose būtų pateikta specialistų išvada dėl galimų vilkiko balno / sukabinimo įtaiso gedimo priežasčių. Pateikiamas tik susirašinėjimas elektroniniu paštu su serviso vadybininku. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog dėl apelianto neteisėtos veikos buvo padaryta žala, egzistuoja įstatyme nurodytos materialinės atsakomybės sąlygos.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylos faktinių aplinkybių, ar išskaita už žalos atlyginimą faktiškai buvo atlikta, ar išskaičiuota suma neviršija didžiausios leistinos išskaičiuoti sumos.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 4 d. iki apelianto atleidimo iš darbo momento ieškovas buvo komandiruojamas į Šveicarijos Konfederaciją darbo funkcijoms atlikti, todėl jam pagrįstai buvo taikyta teisės aktuose įtvirtinta dienpinigių norma, yra nepagrįstos. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, remdamasis 2015 m. liepos 1 d. Valstybės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Išaiškinimo dėl komandiruočių sąnaudų ir komandiruočių kompensacijų dydžių, neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu, 2.2.4 punktu. Šio išaiškinimo 2.2.3 punkte nurodyta, kad jeigu komandiruotės įsakyme nurodyta, kad komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytos normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienoje užsienio valstybėje faktiškai išbūtas dienas, o pervažiavimo į užsienio valstybę diena laikoma atvykimo į tą užsienio valstybę diena. Pagal mokesčių administratoriaus formuojamą praktiką, dienpinigiai už komandiruotėje būtą laiką nustatomi ne pagal komandiruotės tikslo valstybę, bet pagal tų užsienio valstybių, į kurias darbuotojas konkrečią dieną atvyksta ir kuriose faktiškai atlieka užduotis, normas. Atsakovės įsakymai dėl komandiruočių patvirtina, kad apelianto komandiruočių tikslas – krovinių pervežimo paslaugų atlikimas, vietos – Šveicarija, Prancūzija, Belgija, Vokietija, Austrija, t. y. įsakymuose nurodytos kelios užsienio valstybės.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog jam nuo 2016-01-01 priskaičiuotas darbo užmokestis buvo išmokėtas, apeliantui buvo mokami grynieji pinigai, yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovės atsiliepimo į ieškinį 2-ojoje lentelėje pateikti duomenys apie apeliantui priskaičiuotą ir išmokėtą atlyginimą ir dienpinigius nesutampa su duomenimis, gautais iš valstybės institucijų.Apeliantas nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo reikalavimas priteisti jam priskaičiuotą, tačiau neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. – 535,26 Eur yra nepagrįstas.Apeliantas nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo reikalavimas priteisti kompensaciją už visą nepanaudotą kasmetinių atostogų laikotarpį nuo 2012 m. spalio 12 iki 2017 m. birželio 1 d. yra nepagrįstas. Nuo priėmimo į darbą jam nė karto nebuvo suteiktos atostogos.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis neįrodė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo, yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog atsakovė, neteisėtais veiksmais darydama psichologinį spaudimą, siekė apriboti galimybę teisės aktų nustatyta tvarka ginti galbūt pažeistas apelianto teises ir šį ginčą išspręsti kaip galima greičiau. Atsakovė DGK pateikė informaciją, nesusijusią su jo darbo funkcijomis, t. y. nepatvirtintą informaciją apie jo neblaivumą. Tokios informacijos pateikimas DGK pakenkė apelianto reputacijai. Šių įvardytų neteisėtų atsakovės veiksmų visuma lėmė apelianto didelius emocinius išgyvenimus ir stresą, jis pasijuto pažemintas, pakenkta jo reputacijai, dėl patirto streso pablogėjo sveikatos būklė, susijusi su diagnozuota liga – (duomenys neskelbtini). Apeliantui buvo padaryta neturtinė žala.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas dėl atsakovei atstovavusio atstovo paslaugų.Atsakovė apelianto apeliacinį skundą prašė atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovei iš apelianto atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese.Atsakovė nurodė, kad apeliantas neįrodė, kad jo neatvykimo į darbą priežastys buvo svarbios. Teismo posėdžio metu apelianto atstovė patvirtino, kad 2017 m. gegužės 22 d. apeliantas į mobilųjį telefoną gavo atsakovės darbuotojo trumpąją (SMS) žinutę, kurioje buvo nurodyta preliminari išvykimo į komandiruotę data. Apeliantui apie darbo pradžią nuo 2017 m. birželio 1 d. buvo žinoma. Bendravimas tarp apelianto ir atsakovės vyko trumposiomis (SMS) žinutėmis. Jeigu, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, apeliantas su atsakove iš tiesų bendravo telefonu 2017 m. gegužės 26 d. ir 2017 m. gegužės 31 d., tai jis negalėjo nežinoti, kad nemokamas atostogos jam nėra suteiktos. Jeigu, kaip teigia apeliantas, dėl tęsiamo ligos diagnozavimo jis negalėjo 2017 m. birželio 1 ir 2 d. atlikti savo darbo funkcijų, kodėl tada apie šią aplinkybę nebuvo pranešta atsakovei tą pačią dieną, kai jis sužinojo (2017 m. gegužės 25 d.). Atsakovė siekė įgyvendinti DK 240 straipsnio nustatytą procedūrą. Atsakovė ėmėsi maksimalių nuo jos priklausančių priemonių, kad apeliantui buvo suteikta proga pateikti pasiaiškinimą. 2017 m. birželio 1 d. apeliantui, savo pareigą žinojusiam, tačiau neatvykusiam į darbą, atsakovė išsiuntė reikalavimą pasiaiškinti. 2017 m. birželio 2 d. apeliantui nepasirodžius darbe dar kartą, atsakovė elektroniniu paštu bei trumpąja (SMS) žinute vėl išsiuntė prašymą pasiaiškinti iki 2017 m. birželio 5 d., bandė su šiuo darbuotoju susisiekti telefonu. Apeliantas žinojo, jog nuo 2017 m. birželio 1 d. neatvyksta į darbą, neatvykimo priežastis pateisinančių aplinkybių atsakovei nenurodė ir išjungė mobiliojo ryšio telefoną, kad atsakovei būtų apsunkintos galimybės tinkamai įvykdyti DK 240 straipsnio reikalavimus. Atleidimas iš darbo buvo įformintas 2017 m. birželio 5 d., nurodant atleidimo datą 2017 m. birželio 1 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantui drausminė nuobauda buvo skirta pagrįstai, o jos skyrimo procedūros nepažeistos.Atsakovė nurodė, kad 2015 m. lapkričio 16 d. dėl apelianto veiksmų atsakovė patyrė 2 474,64 Eur žalą, kurios administravimas pirmiausia buvo perduotas draudimo kompanijai. Ištyrusi įvykį, draudimo kompanija jį pripažino nedraudžiamuoju, nes žalos atsiradimą lėmė netinkami transporto priemonės vairuotojo (apelianto) veiksmai. Dėl šios priežasties 2017 m. gegužės 31 d. pranešimu atsakovė siūlė apeliantui iki 2017 m. birželio 15 d. atlyginti padarytą žalą arba pateikti nuostolių grąžinimo planą. Nuo 2017 m. birželio 1 d. apeliantas darbe daugiau nepasirodė, dėl 2017 m. gegužės 31 d. pranešimu pareikalauto žalos atlyginimo atsakymo nepateikė, dar nebuvo pasibaigęs pranešime nustatytas atsakymo pateikimo terminas (2017 m. birželio 15 d.). Atsakovė, atleisdama apeliantą iš darbo, šios žalos į galutinį atsiskaitymą neįtraukė. Teisėtas reikalavimo pareiškimas negali būti traktuojamas kaip psichologinis spaudimas.Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja visos DK 246 straipsnio nustatytos materialinės atsakomybės sąlygos, apeliantas nepaneigė aplinkybės, jog vilkikas buvo apgadintas dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas privalėjo savo iniciatyva rinkti įrodymus, susijusius su atsakovės pateiktu susirašinėjimu elektroniniais laiškais su (duomenys neskelbtini)servisu. Atsakovė, įrodinėdama žalos padarymo aplinkybes, pateikė susirašinėjimo su (duomenys neskelbtini)servisu įrodymus. Šis susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė kreipėsi į specialistus dėl vilkiko gedimo, gavo atsakymą apie sugadintą puspriekabės sukabinimo mechanizmą, kuriame nurodyta gedimo priežastis ir tai, kad gedimas atsirado dėl vairuotojo kaltės. Atsakovė pateikė ir (duomenys neskelbtini)2017 m. gegužės 2 d. sąskaitą faktūrą už vilkiko remontą 391,44 Eur sumai, kurią atsakovė apmokėjo 2017 m. gegužės 15 d. Tuo tarpu apeliantas, patvirtinęs žalos atsiradimo aplinkybes ir priežastis, įrodymų, galinčių paneigti atsakovės nurodytas aplinkybes, nepateikė. Žalos atlyginimas buvo sudengtas su darbuotojui priklausančiomis išmokėti pinigų sumomis, apskaičiuotomis atleidžiant darbuotoją. Atsakovė nurodė ir tai, kad iš teismui atsiliepime į ieškinį pateiktos 2 lentelės matyti, jog 2017 m. gegužės 15 d. apeliantui buvo pervesta 1 375,22 Eur, o 512 Eur likutis (skirtumas apelianto naudai) buvo susidaręs iš ankstesnių avansinių mokėjimų, t. y. šiuos pinigus apeliantas buvo gavęs anksčiau. Todėl apeliantui 2017 m. gegužės 15 d. buvo išmokėtas visas jam priklausęs 1887,22 Eur atlyginimas. Atsakovė nurodė, kad 2015 m. liepos 1 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Išaiškinimo dėl komandiruočių sąnaudų ir komandiruočių kompensacijų dydžių, neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu, 2.2.3 punktas taikomas tada, kai darbo funkcijų atlikimas yra susijęs su konkrečia valstybe. Vadovaujantis 2.2.3 punkto išaiškinimu, norint dienpinigius skaičiuoti atskirai pagal šalis, įsakyme turėtų būti nurodytas konkretus dienų skaičius, praleistas kiekvienoje šalyje. Apelianto komandiruočių tikslas buvo susijęs išimtinai su Šveicarijos Konfederacija. Komandiruočių įsakymuose nebuvo nurodytas konkretus dienų skaičius (trukmė) kiekvienoje valstybėje. Įsakymuose nurodytas valstybes apeliantas pravažiuodavo, vykdydamas užduotis, susijusias su galutiniu kelionės tikslu – Šveicarijos Konfederacija, t. y. apeliantas, vykdydamas užsakovų pateiktus užsakymus, veždavo krovinius dažniausiai iš įvairių Europos uostų (kartais ir iš kitų mietų) gavėjams, įsikūrusiems Šveicarijos Konfederacijoje. Dėl šios priežasties apelianto nurodomu būdu dienpinigiai negalėjo būti skaičiuojami, nes apeliantas vykdydavo užduotis, susijusias tik su viena valstybe. Atsakovė nurodė ir tai, kad apeliaciniame skunde apelianto nurodomos komandiruočių ataskaitos kaip papildomas dokumentas prie odometro parodymų ir kelionės registravimo prietaiso (tachografo), užfiksuotos įmonėje, yra naudojamos iš esmės tik kuro apskaitos tikslais. Teismo posėdžio metu apelianto atstovės rodyti ir pagrįstai teismo atsisakyti priimti į bylą neaiškios kilmės dokumentai (kažkieno ranka pildytos lentelės be parašų ar kitokių tikrinių duomenų, iš kurių būtų galima bent kažką identifikuoti) buvo ne minėtos ataskaitos, neaišku kas. Konkreti galutinė komandiruotės atlikimo vieta yra įforminama darbdavio įsakymais ir pagal darbuotojo pateiktas ataskaitas nėra tikslinama. Darbuotojų teikiamos ataskaitos skirtos tik vidiniams įmonės poreikiams tenkinti, jos nėra pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuos atsakovė yra įsipareigojusi saugoti. Suvedus duomenis į buhalterinę sistemą, darbuotojų pateiktos ataskaitos dažniausiai yra sunaikinamos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo dėl ataskaitų išreikalavimo, nes minėtos ataskaitos neturėtų įtakos dienpinigių skaičiavimui ir pačios fiziškai neegzistuoja. Atsakovė nurodė, kad nepagrįsti apelianto argumentai, jog byloje yra du skirtingi įsakymai tuo pačiu Nr. K17/03-1 dėl apelianto komandiruotės nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Tai yra vienas ir tas pats įsakymas. Pirminė jo redakcija, kurioje nurodytas maršrutas buvo sudarytas pagal iš anksto gautą užsakymą, buvo pateikta DGK, o po to, kai užsakovas savo užsakymą iš dalies pakeitė, patikslinus komandiruotės maršrutą, galutinė įsakymo redakcija, t. y. įsakymas, visiškai atitinkantis realias faktines aplinkybes, buvo pateikta teismui kaip atsiliepimo į ieškinį 9 priedas.Atsakovė nurodė, kad atsakovės atsiliepimo į ieškinį 2-ojoje lentelėje pateikti duomenys nesutampa su iš valstybės institucijų gautas duomenimis, nes Valstybinei mokesčių inspekcijai yra pateikiami duomenys apie jau išmokėtus dienpinigius, o atsakovės sudarytoje lentelėje pateikti duomenys yra apie apskaičiuotus, t. y. skiriasi dienpinigių apskaičiavimo ir išmokėjimo momentas. Atsakovė atsiliepime į ieškinį pateikė 2-ą lentelę, kurios duomenys sutampa tiek su apelianto pateiktais banko išrašais, tiek su pinigų išmokėjimo žiniaraščiais, ant kurių pasirašė pats apeliantas. Apeliantui per banką buvo pervesta 19 833,22 Eur. Kita dalis, t. y. 4 724,58 Eur, apeliantui mokėtinos sumos buvo išmokėta grynaisiais pinigais. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti mokėjimo žiniaraščiais su apelianto parašais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. visas apeliantui priskaičiuotas darbo užmokestis buvo išmokėtas.Atsakovė nurodė, kad atsiliepimo 2-ojoje lentelėje nėra nurodyta, kad įrašyta data reiškia, jog būtent šią dieną faktiškai pinigai buvo išmokėti apeliantui. Šią nepagrįstą išvadą padarė apeliantas. Lentelėje yra pateikiamos datos, kai buvo užfiksuota buhalterinė operacija, bet ne faktinis pinigų pervedimas apeliantui. Su darbo santykiais susijusios išmokos buhalterinėje apskaitoje yra fiksuojamos kas mėnesį, tačiau, atsižvelgiant į darbo specifiką, kai darbuotojai net po porą mėnesių būna išvykę, realios galimybės faktiškai sumokėti pinigus kiekvieną mėnesį akivaizdžiai nėra. Dėl šios priežasties per kasą išmokėtos piniginės lėšos yra saugomos pas atskaitingus asmenis. Įmonės direktorius minėtas pinigų sumas išmoka darbuotojams grįžus iš komandiruočių arba prieš išvykstant į jas, o darbuotojai tai patvirtina savo parašais ant mokėjimo žiniaraščių. Tokią apmokėjimo tvarką patvirtino liudytojas T. S. ir atsakovės vadovas. Nurodė ir tai, kad tuo metu, kai vadovas S. P. dėl ligos, vaiko priežiūros atostogų ar kitokių priežasčių būdavo nedarbingas, jo pareigas eidavo laikinoji direktorė (S. P. žmona R. P.) ir atlyginimus kaip atsakingas asmuo išmokėdavo ji. Aplinkybė, kas pasirašė ant žiniaraščių – direktorius ar laikinai direktoriaus pareigas einantis asmuo, nepaneigia fakto, kad mokėjimo žiniaraščiuose nurodytos pinigų sumos apeliantui buvo išmokėtos. Apeliantui nepaneigus pinigų gavimo fakto, naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nėra pagrindo.Atsakovė nurodė, kad lentelė buvo pateikta atsikirtinėjant į ieškinio reikalavimą dėl 2016 m. sausio 1 d.–2017 m. balandžio 30 d. laikotarpiu priskaičiuoto, tačiau nesumokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių dalies. Todėl buhalteriniai duomenys joje pateikiami už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. ir yra susiję su darbo užmokesčio bei dienpinigių apskaičiavimu. 578,42 Eur skirtumas susidarė tarp apskaičiuoto ir apeliantui išmokėto darbo užmokesčio. Teismo posėdžio metu atsakovės direktorius paaiškino, kad darbuotojams yra mokamos papildomos pinigų sumos (avansinė apyskaita) tam, kad komandiruotės metu darbuotojai turėtų piniginių lėšų baudoms susimokėti ar kitokioms nenumatytoms išlaidoms padengti. Grįžę iš komandiruočių, darbuotojai pateikia išlaidų faktą patvirtinančius dokumentus ir ta suma (išskyrus baudas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kas yra asmeninė vairuotojo prievolė) yra mažinamos turimos pinigų sumos, gautos kaip avansas. 2017 m. birželio 5 d. kaip apelianto avansas iš darbdavio gautos lėšos buvo 578,42 Eur. Apeliantas šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų atsakovei nebuvo pateikęs, todėl ši suma buvo laikyta iš anksto (avansu) apeliantui sumokėta darbo užmokesčio dalimi.Atsakovė nurodė, kad 2016 m. liepą apeliantui buvo sumokėta 346,16 Eur suma pagal mokėjimo žiniaraštį Nr. 16/088. Neteisingas pinigų paskirties pavadinimas (nurodyta – dienpinigiai, turėjo būti – darbo užmokestis, atlyginimas) nesudaro pagrindo teigti, kad šie pinigai išmokėti nebuvo. Juolab kad jų gavimas yra patvirtintas apelianto parašu. Nurodė ir tai, kad atitinkamai teisinės reikšmės neturi ir apelianto argumentas dėl 2017 m. vasario apskaičiuoto atlyginimo, nes buhalterinis šių pinigų išmokėjimo fakto įforminimas nepaneigia aplinkybės, jog visas apeliantui su darbo santykiais susijusias sumas darbdavys išmokėjo.Atsakovė nurodė, kad pagrindas įforminti atostogas yra įmonės direktoriaus įsakymai. Apeliantui 2013 m. gruodžio 3 d., 2014 m. birželio 30 d., 2015 m. sausio 23 d. ir 2015 m. gegužės 19 d. įsakymais buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Buhalterė T. G. įmonėje dirba nuo 2005 m. balandžio 20 d., todėl jai įmonėje taikoma atostogų suteikimo tvarka yra žinoma. Apeliantas įrodymų, patvirtinančių, kad kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos, ar įrodymų, jog apeliantui suteiktomis atostogomis faktiškai pasinaudoti negalėjo, nepateikė. Atsakovės pateiktų įrodymų nenuginčijo. Todėl apelianto argumentai dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovė pažymėjo, kad atsakovė, apelianto prašymu suteikdama jam ilgesnes kasmetines atostogas nei įstatyme numatytos minimalios, nepažeidė DK normų ar apelianto teisių. Nurodė ir tai, kad dėl savo darbo specifikos prašymus dėl atostogų suteikimo atsakovės darbuotojai visuomet pateikdavo žodžiu, atsakovės direktorius žodžiu duodavo sutikimą, o šis šalių susitarimas būdavo įforminamas atsakovės įsakymu dėl kasmetinių atostogų suteikimo. DK nenumato imperatyvo, kad darbuotojas su jam suteiktomis kasmetinėmis atostogomis turėtų būti supažindintas pasirašytinai. Dėl to apelianto argumentai, susiję su atostogų suteikimo neįforminimu darbuotojo bei darbdavio rašytiniais dokumentais, atmestini kaip nepagrįsti.Atsakovė nurodė, kad apeliantas neįrodė atsakovės neteisėtų atsakovės veiksmų, kuriais buvo padaryta žala apeliantui, neįrodė ir neturtinės žalos dydžio ir pobūdžio.Atsakovė nurodė, kad byla yra didelės apimties ir sudėtinga, byloje reiškiami 9 skirtingi reikalavimai, kildinami iš beveik penkerių metų trukmės laikotarpio. Atsakovė už visą atstovavimą pirmosios instancijos teisme patyrė 3 050 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 2 745 Eur bylinėjimosi išlaidas, nes ši suma yra teisingo, protingo ir sąžiningo dydžio. Nurodė ir tai, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad šiuo metu nedirba, neužsiima jokia kita veikla, negauna išmokų iš valstybės, todėl plačiąja prasme negauna pajamų, kad nedirba ir apelianto sutuoktinė, kurios, preziumuojama, 1/2 gaunamų pajamų dalis, esanti bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, priklauso apeliantui, jog neturi turto, todėl apeliantui būtų apsunkinta galimybė sumokėti teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas.Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantas, jo atstovai apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovės atstovas su apeliaciniu skundu nesutiko, palaikė atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas aplinkybes, prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta žodinio proceso tvarka, apelianto ir atsakovės direktoriaus dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, byloje dalyvaujantiems asmenims nustatytas terminas pateikti turimus papildomus įrodymus, prašymus. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad yra apribota apelianto galimybė pateikti (gauti) teismui įrodymus siekiant nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas dėl šių skundo argumentų atskirai nebepasisako.

Dėl atleidimo iš darbo, išeitinės išmokos

Apelianto darbo sutartis nutraukta 2017 m. birželio 6 d. (po pirmosios instancijos teismo sprendimu atlikto šalių darbo teisinių santykių pabaigos momento patikslinimo) pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (t. 1 b. l. 42). Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.Atsakovė 2017 m. gegužės 29 d. priėmė įsakymą dėl apelianto komandiruotės nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. (t. 1 b. l. 156). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas 2017 m. birželio 1 ir 2 d. neatvyko į darbą. Tačiau apeliantas nurodė, kad jo neatvykimo į darbą priežastys buvo svarbios. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas neįrodė, jog jo neatvykimo į darbą priežastys buvo svarbios.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad pranešimas, kuriuo darbuotojas buvo informuojamas apie atsisakymą suteikti nemokamas atostogas, buvo išsiųstas 2017 m. gegužės 31 d. 18.17 val. su reikalavimu atvykti į darbą jau kitą dieną, t. y. 2017 m. birželio 1 d. Buvo nustatytas per trumpas terminas darbuotoją informuoti apie pareigą atvykti į darbą. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nebuvo aktyvus aiškinantis su darbo funkcijų atlikimu susijusias aplinkybes. Su šiais apelianto argumentais sutikti negalima, nes apeliantas, negavęs duomenų, jog yra patenkintas jo prašymas dėl atostogų suteikimo, turėjo vykti į darbą. Priešinga teismo išvada prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Be to, iš byloje esančios telefono Nr. (duomenys neskelbtini)2017 m. gegužės 1 d.–2017 m. gegužės 31d. paslaugų detalios ataskaitos (t. 2 b. l. 8) nustatyta, kad 2017 m. gegužės 31 d. 10.27 val. apeliantas apie 13 minučių bendravo su atsakovės direktoriumi. Atsakovės direktorius bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad minėto pokalbio metu apeliantas buvo informuotas apie atsisakymą suteikti jam nemokamas atostogas ir pareigą 2017 m. birželio 1 d. atvykti į darbą. Apeliantas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme negalėjo paaiškinti, apie ką 2018 m. gegužės 31 d. 13 minučių kalbėjo su direktoriumi, šio pokalbio aplinkybių neprisiminė, t. y. atsakovės direktoriaus nurodytų aplinkybių nepaneigė. Atsakovės buveinė yra Klaipėdoje, apeliantas gyvena Visagine. Tarp šalių buvo nusistovėjęs bendravimas telefonu, ginčo dėl to tarp šalių nėra (apeliantas nurodė, kad nemokamų atostogų priežastis atsakovės direktoriui nurodė telefonu, atsakovės vadovas šią aplinkybę pripažino). Esant nurodytų aplinkybių visumai apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apie tai, jog apeliantas 2017 m. birželio 1 d. turi vykti į komandiruotę, jam buvo žinoma, apie tai jis buvo informuotas telefonu (CPK 178, 185 straipsniai).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad apeliantui apie darbo pradžią nuo 2017 m. birželio 1 d. buvo žinoma. Jo atstovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2017 m. gegužės 22 d. apeliantas į mobilųjį telefoną gavo atsakovės darbuotojo trumpąją (SMS) žinutę, kurioje buvo nurodyta preliminari išvykimo į komandiruotę data. Apeliantas turėjo galimybę apskaičiuoti savo darbo grafiką, nes apelianto darbo instrukcijoje nurodyta, jog jo darbo grafikas yra „slenkantis: 2 mėnesiai darbo + 1 mėnuo neapmokamos atostogos“. Paskutinė apelianto komandiruotė pasibaigė 2017 m. balandžio 28 d., 2017 m. gegužę apeliantas praleido Lietuvoje. Juolab apelianto veiksmai – prašymo dėl nemokamų atostogų pateikimas – patvirtina, kad apeliantas apskaičiavo savo darbo grafiką CPK 178, 185 straipsniai).Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad apelianto darbdaviui telefonu nurodyta nemokamų atostogų priežastis – poreikis pasirūpinti apelianto motinos, gim. 1937 m., gyvenančios rytų Ukrainoje, priežiūra, nes dėl savo amžiaus ir pablogėjusios sveikatos būklės ji savimi pasirūpinti nebegali. Tačiau byloje nėra rašytinių duomenų, patvirtinančių, kad nemokamų atostogų priežastis egzistavo ir (ar) apeliantas buvo išvykęs į Ukrainą pasirūpinti mama. Nuo 2017 m. birželio 16 d. apeliantas įsidarbino kitoje bendrovėje. Todėl apelianto manymas, kad pagrindinė priežastis buvo tai, jog apeliantas atsisakė atsiimti prašymą, pateiktą DGK, yra nepakankamas daryti tokią išvadą (CPK 178, 185 straipsniai).Byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, apelianto ir atsakovės direktoriaus dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, byloje dalyvaujantiems asmenims nustatytas terminas pateikti turimus papildomus įrodymus. Atsakovė 2018 m. kovo 9 d. paaiškinime nurodė, kad vietoje apelianto į komandiruotę 2017 m. birželio 1 d., vėlesnę dieną neišvyko niekas, nes atsakovė negalėjo įdarbinti vietoje apelianto naujo vairuotojo, iki paskutinės minutės tikėjosi, kad apeliantas atvyks nurodytu laiku į darbą, bet apeliantas neatvyko. Laiko ieškoti naujo vairuotojo atsakovė nebeturėjo. Vietoje apelianto vienu mėnesiu ilgiau sutiko padirbėti kitas atsakovės vairuotojas O. M. (pridėjo komandiruotės įsakymus). Atsakovė nurodė ir tai, kad apelianto darbo funkcijos Klaipėdoje 2017 m. birželio 1 d. būtų buvusios pasiimti atsakovės keleivinį automobilį (mikroautobusą) ir važiuoti iki vilkiko pakeisti komandiruotę baigusį vairuotoją O. M. ir toliau tęsti darbą su vilkiku. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje nustatytos aplinkybės, kas vietoje apelianto nuo 2017 m. birželio 1 d. atliko jo darbo funkcijas ir kokias darbo funkcijas 2017 m. birželio 1 d. apeliantas atvykęs į atsakovės buveinę Klaipėdoje turėjo atlikti (CPK 178, 185 straipsniai).Apeliantas nurodė, kad kita svarbi aplinkybė, dėl kurios jis negalėjo išvykti į komandiruotę ir vykdyti savo funkcijų, buvo tai, kad buvo tęsiamas jo sveikatos patikrinimas. Ieškinyje apeliantas nurodė, kad atsakovė (telefonu) buvo informuota, jog ieškovas kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centrą dėl profilaktinio sveikatos patikrinimo, kad apeliantas siunčiamas konsultuotis pas endokrinologą diagnozei patvirtinti, nes įtariamas (duomenys neskelbtini). Atsakovės direktorius bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme šios aplinkybės nepripažino, nurodė, kad apeliantas jo neinformavo apie atliekamą sveikatos patikrinimą. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus – asmens sveikatos istorijos kopiją, kuri patvirtina, jog apeliantui buvo nustatyta liga – (duomenys neskelbtini). Apelianto sveikatos būklės tyrimas buvo baigtas, atlikus visus būtinus tyrimus ir nustačius, kad paskirtas gydymas yra tinkamas, 2017 m. birželio 9 d. surašant išvadą, kad gali vairuoti atitinkamų kategorijų transporto priemones. Apeliantas, iš patirties žinodamas, kad įprastai sveikatos patikrinimas trunka 1–2 dienas, ir nežinodamas apie susirgimą, galėjo pagrįstai tikėtis, kad 5 dienos yra pakankamas terminas sveikatai pasitikrinti. Tik dėl nenumatytų aplinkybių (diagnozuoto susirgimo) šis patikrinimas užsitęsė. Atsakovė kaip darbdavė turėjo žinoti sveikatos patikrinimo specifiką. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo pateikti įrodymai nepatvirtina neatidėliotinos būtinosios medicininės pagalbos būtinumo apeliantui fakto, apeliantas neįrodė, jog jo neatvykimo į darbą priežastys buvo svarbios.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateikta apelianto sveikatos istorijos kopija patvirtina, jog buvo tęsiamas apelianto sveikatos patikrinimas, dėl kurio apeliantas iki 2017 m. birželio 9 d. negalėjo išvykti į komandiruotę ir vykdyti savo funkcijų. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto pateikti įrodymai nepatvirtina neatidėliotinos būtinosios medicininės pagalbos būtinumo apeliantui fakto. Į darbą apeliantas neatvyko dėl svarbių priežasčių (CPK 178, 185 straipsniai).Apeliantas ieškinyje nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 2 d. baigėsi jam išduotos vairuotojo kortelės galiojimo laikas (t. 1 b. l. 33). Šia aplinkybe apeliantas taip pat grindė svarbios priežasties egzistavimą, dėl kurios jis negalėjo išvykti į komandiruotę ir vykdyti savo darbo funkcijų. Tačiau teikiant prašymą išduoti, pakeisti ar atnaujinti vairuotojo kortelę, nereikia pateikti vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininės pažymos. Vairuotojo kortelė – tachografo kortelė, kuri identifikuoja vairuotoją ir yra skirta duomenims apie tam tikrus vairuotojo darbo ir poilsio laikotarpius kaupti. Vairuotojo kortelės atmintyje saugomi 28 dienų duomenys. Vairuotojo kortelė išduodama 5 metams (Skaitmeniniuose tachografuose naudojamų identifikavimo kortelių išdavimo taisyklės, patvirtintos Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2012 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. 2B-277 redakcija, ir vėlesni jos pakeitimai). Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto nurodyta aplinkybė dėl jam išduotos vairuotojo kortelės galiojimo laiko neįrodo svarbios priežasties egzistavimą, dėl kurios apeliantas negalėjo išvykti į komandiruotę ir vykdyti savo darbo funkcijų (CPK 178, 185 straipsniai).Apeliantas ieškinyje nurodė, kad 2012 m. spalio 3 d. jam buvo išduota vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininė pažyma, kuri išduodama vairuojant 2 grupės kategorijų transporto priemones (įeina visi dirbantys vairuotojai pagal darbo sutartis). Ši pažyma buvo pateikta atsakovei apeliantą priimant į darbą, todėl apie pažymos galiojimo datą atsakovei buvo žinoma. Su šiais apelianto argumentais sutikti negalima. Vairuotojų sveikatos tikrinimo reikalavimų ir tvarkos aprašo, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301, nauja redakcija galioja nuo 2009 m. sausio 1 d., 6 punkte nustatyta, kad 2 grupės ir joms prilyginti vairuotojai privalo tikrintis sveikatą prieš įgydami šią teisę bei vėliau periodiškai apraše nustatyta tvarka. Apraše nėra nustatyta darbdavio pareiga užtikrinti (kontroliuoti) šios vairuotojo pareigos vykdymą. DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Jei per darbdavio arba administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo.DK 240 straipsnio 1 dalies tikslas ne tik užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo drausmės pažeidimo, kurį, darbdavio nuomone, darbuotojas yra padaręs, bet ir maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminės atsakomybės taikymui ir drausminės nuobaudos parinkimui. Įstatyme įtvirtinta, kad darbdavio reikalavimas darbuotojui pasiaiškinti turi būti išreikštas rašytine forma. Vykdydamas DK 240 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, darbdavys savo rašte darbuotojui privalo nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, darbdavys turi nustatyti terminą, per kurį darbuotojas turi raštu pateikti pasiaiškinimą. Fakto, kad darbdavys raštu pareikalavo darbuotojo raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, konstatavimui taip pat būtina nustatyti, jog darbuotojas tokį darbdavio rašytinį reikalavimą gavo tokiu būdu, kad galėjo susipažinti su jo turiniu. Įstatymas nereglamentuoja darbdavio reikalavimo įteikimo darbuotojui būdo, todėl toks reikalavimas darbuotojui gali būti įteiktas, perduodant asmeniškai darbuotojui, siunčiant paštu, taip pat perduodant telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, kitais būdais. Įstatymas nenumato, kad darbdavio reikalavimas darbuotojui pasiaiškinti turi būti įteiktas pasirašytinai. Kilus ginčui dėl rašytinio reikalavimo darbuotojui įteikimo (gavimo) fakto, pareiga teisme įrodyti tokio fakto buvimą tenka darbdaviui (CPK 178 straipsnis). Apeliantas nurodė, kad apie atsakovės reikalavimą pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą be pateisinamų priežasčių iki 2017 m. birželio 6 d. jis nežinojo. Apeliantas 2017 m. birželio 9 d. gavo registruotąja siunta atsakovės įsakymą dėl jo atleidimo bei 2017 m. birželio 5 d. pranešimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo. Atsakovė apeliantui pranešimus siuntė trumposiomis žinutėmis, elektroniniu paštu, registruotąja pašto siunta, nes prisiskambinti apeliantui nepavyko, tačiau atsakovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių apie minėto dokumento įteikimą apeliantui iki jo atleidimo. Pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad tarp šalių buvo nusistovėjęs bendravimas telefonu, apeliantas mobiliojo ryšio telefoną išjungė, tokiu būdu apribojo galimybę atsakovei su apeliantu susisiekti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė žinodama, jog apelianto mobiliojo ryšio telefonas išjungtas, nustatė per trumpą terminą apeliantui pateikti paaiškinimą. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantui buvo sukurtos (realios) prielaidos pateikti paaiškinimą atsakovei, o apeliantas ja nepasinaudojo. Vadinasi, įsakymas dėl apelianto atleidimo priimtas neturint patvirtinimo apie reikalavimo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo įteikimą apeliantui, nesudarius apeliantui realios galimybės pateikti paaiškinimą apie apelianto tęsiamą sveikatos patikrinimą (nutarties 74 punktas). Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog apeliantas padarė darbo drausmės pažeidimą (neatvyko į darbą be svarbių priežasčių), už kurį jam buvo paskirta pažeidimo pobūdį ir mastą atitinkanti nuobauda, atsakovės padaryti drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo panaikinti apeliantui skirtą drausminę nuobaudą, yra nepagrįstos. Apeliantas iš darbo atleistas neteisėtai, pažeidžiant drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, numatytą DK 240 straipsnio 1 dalyje. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina. Apelianto reikalavimas pripažinti jo atleidimą iš darbo 2017 m. birželio 1 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu pripažintinas neteisėtu. Apeliantas nurodė, kad pripažinus jo atleidimą neteisėtu ir grąžinus į ankstesnį darbą, jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad apeliantas nuo 2017 m. birželio 16 iki 2017 m. rugsėjo 4 d. jau dirba kitoje bendrovėje (t. 2 b. l. 21). Todėl darbo sutartis su apeliantu laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2018 m. liepos 19 d., šios nutarties priėmimo dienos (DK 300 straipsnio 4 dalis). Apeliantas atsakovės bendrovėje dirbo mažiau nei 60 mėnesių, todėl iš atsakovės apeliantui priteistina DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto dydžio išeitinė išmoka, t. y. 3 mėnesių apelianto vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka – 1 532,79 Eur (neatskaičius privalomų mokesčių), kuri apskaičiuojama taip: 24,33 Eur (vienos dienos vidutinis darbo užmokestis) x 63 darbo dienų (t. 1. b. l. 123; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. liepos 5 d. įsakymas „Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2017 metais patvirtinimo“).Dėl kitų šalių argumentų, susijusių su apelianto atleidimu, apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl išskaitos

Apeliantas nurodė, kad nėra dokumentų, kuriuose būtų pateikta specialistų išvada dėl galimų vilkiko balno / sukabinimo įtaiso gedimo priežasčių. Pateikiamas tik susirašinėjimas elektroniniu paštu su serviso vadybininku. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog dėl apelianto neteisėtos veikos buvo padaryta žala, egzistuoja įstatyme nurodytos materialinės atsakomybės sąlygos. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja visos DK 246 straipsnio nustatytos materialinės atsakomybės sąlygos, apeliantas nepaneigė aplinkybės, jog vilkikas buvo apgadintas dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Atsakovė, įrodinėdama žalos padarymo aplinkybes, pateikė susirašinėjimo su (duomenys neskelbtini)servisu įrodymus. Šis susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė kreipėsi į specialistus dėl vilkiko gedimo, gavo atsakymą apie sugadintą puspriekabės sukabinimo mechanizmą, kuriame nurodyta gedimo priežastis ir tai, kad gedimas atsirado dėl vairuotojo kaltės. Atsakovė pateikė ir (duomenys neskelbtini)2017 m. gegužės 2 d. sąskaitą faktūrą už vilkiko remontą 391,44 Eur sumai, kurią atsakovė apmokėjo 2017 m. gegužės 15 d. Tuo tarpu apeliantas, patvirtinęs žalos atsiradimo aplinkybes ir priežastis, įrodymų, galinčių paneigti atsakovės nurodytas aplinkybes, nepateikė. Juolab kad apeliantas vilkiko sparno sulaužymo fakto neginčijo.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylos faktinių aplinkybių, ar išskaita už žalos atlyginimą faktiškai buvo atlikta, ar išskaičiuota suma neviršija didžiausios leistinos išskaičiuoti sumos. Šie apelianto argumentai pagrįsti. Tačiau byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, apelianto ir atsakovės direktoriaus dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, byloje dalyvaujantiems asmenims nustatytas terminas pateikti turimus papildomus įrodymus. Atsakovės atstovai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (taip pat ir atsiliepime į apeliacinį skundą) paaiškino, kad išskaita už žalos atlyginimą faktiškai atlikta nebuvo, nors 2017 m. gegužės 5 d. buvo priimtas įsakymas Nr. Z17/05-1(t. 1 b. l. 122) dėl vienašališkos 391,44 Eur išskaitos padarymo iš apelianto atlyginimo. 2017 m. gegužės 15 d. apeliantui buvo pervesta 1 375,22 Eur suma, o 512 Eur likutis (skirtumas apelianto naudai) buvo susidaręs iš ankstesnių avansinių mokėjimų, t. y. šiuos pinigus apeliantas buvo gavęs anksčiau. Todėl apeliantui 2017 m. gegužės 15 d. buvo išmokėtas visas jam priklausęs 1 887,22 Eur atlyginimas. Šias atsakovės atstovų nurodytas aplinkybes patvirtina: apelianto AB SEB banko sąskaitos išrašas (t. 1, b. l. 61), kuriame nurodyta „atlyginimas + dienpinigių dalis už 2017 m. balandį – 1375,22 Eur“ (duomenų apie išskaitą nėra); atsakovės 2017 m. birželio 5 d. galutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas (t. 1, b. l. 125), atsakovės pateiktos lentelės apie apelianto priskaičiuotas darbo užmokesčio sumas (t. 1, b. l. 147; t. 3, b. l. 106). Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad duomenų, leidžiančių teigti, jog išskaita už žalos atlyginimą buvo atlikta, byloje nėra. Žalos atlyginimas buvo sudengtas su apeliantui priklausančiomis išmokėti pinigų sumomis, apskaičiuotomis atleidžiant apeliantą (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl 2016 m. sausio 1 d. įsakymo pripažinimo neteisėtu ir komandiruotės dienpinigių priteisimo

Apeliantas nurodė, kad nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 4 d. iki apelianto atleidimo iš darbo momento apeliantas buvo komandiruojamas į Šveicarijos Konfederaciją darbo funkcijoms atlikti, todėl jam pagrįstai buvo taikyta teisės aktuose įtvirtinta dienpinigių norma. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, remdamasis 2015 m. liepos 1 d. Valstybės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Išaiškinimo dėl komandiruočių sąnaudų ir komandiruočių kompensacijų dydžių, neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu, 2.2.4 punktu. Šio išaiškinimo 2.2.3 punkte nurodyta, kad jeigu komandiruotės įsakyme nurodyta, kad komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytos normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienoje užsienio valstybėje faktiškai išbūtas dienas, o pervažiavimo į užsienio valstybę diena laikoma atvykimo į tą užsienio valstybę diena. Pagal mokesčių administratoriaus formuojamą praktiką, dienpinigiai už komandiruotėje būtą laiką nustatomi ne pagal komandiruotės tikslo valstybę, bet pagal tų užsienio valstybių, į kurias darbuotojas konkrečią dieną atvyksta ir kuriose faktiškai atlieka užduotis, normas. Atsakovės įsakymai dėl komandiruočių patvirtina, kad apelianto komandiruočių tikslas – krovinių pervežimo paslaugų atlikimas, vietos – Šveicarija, Prancūzija, Belgija, Vokietija, Austrija, t. y. įsakymuose nurodytos kelios užsienio valstybės. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje pateikti 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 m. kovo 30 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. spalio 28 d., 2017 m. kovo 1 d. įsakymai (t. 1, b. l. 185–189) dėl apelianto komandiruočių patvirtina, jog galutinis apelianto kelionės tikslas – Šveicarijos Konfederacija, kitų valstybių sienas apeliantas kirto ir tam tikrus veiksmus atliko (jeigu atliko) vykdamas į paskirties tašką. Laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 4 d. iki apelianto atleidimo iš darbo momento apeliantas buvo komandiruojamas į Šveicarijos Konfederaciją darbo funkcijoms atlikti, todėl jam pagrįstai buvo taikyta teisės aktuose įtvirtinta dienpinigių norma. Atsakovės įsakymas dėl dienpinigių normos apeliantui nustatymo neprieštarauja galiojusiam teisiniam reglamentavimui, priimtas atsižvelgiant į apelianto darbo funkcijų atlikimo vietą, todėl nėra pagrindo šį įsakymą naikinti.Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė pateikė vežimo užsakymus ir važtaraščius, apeliantas komandiruotės ataskaitos kopiją. Minėtuose dokumentuose yra duomenų, kad apeliantas atliko atitinkamus veiksmus ir kitose valstybėse, tačiau jie nėra pakankami paneigti apelianto komandiruočių įsakymuose nurodytas aplinkybes, jog galutinis apelianto kelionės tikslas – Šveicarijos Konfederacija, kitų valstybių sienas apeliantas kirto ir tam tikrus veiksmus atliko vykdamas į paskirties tašką. Šią apeliacinės instancijos teismo išvadą patvirtina ir tai, kad apeliantas tuo metu, kai dirbo pas atsakovę (daugiau nei 4 metus), pretenzijų atsakovei dėl neteisingai apskaičiuotų komandiruotės dienpinigių nereiškė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad tarp apelianto ir atsakovės pagal apelianto sutikimą 2012 m. spalio 11 d. buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį atsakovė dienpinigių normą galėjo sumažinti perpus (t. 1, b. l. 108). Šis šalių susitarimas nėra nuginčytas. Todėl teigti, kad apeliantui buvo išmokėti mažesni komandiruotės dienpinigiai, nei jam priklausė, nėra pagrindo ir dėl šiame punkte nurodyto šalių susitarimo.Apeliantas nurodė, kad 2017 m. balandžio 28 d. vakare Belgijoje vilkiką perdavė jį pakeisti atvykusiam vairuotojui ir į Lietuvą grįžo atsakovės mikroautobusu. Atsakovė neapmokėjo kelionėje grįžimui iš paskutinės komandiruotės į Lietuvą sugaišto laiko, t. y. už 2017 m. balandžio 29 d. ir 2017 m. balandžio 30 d. Šią aplinkybę patvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraštis, kuriame šios dienos žymimos kaip poilsio dienos. Įsakyme nurodytas apelianto komandiruotės laikas nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Komandiruotėje užtrukus ilgiau šis laikas turėjo būti patikslintas ir dienpinigiai apskaičiuoti pagal faktiškai užsienio valstybėje komandiruotėje būtas dienas ir kelionėje sugaištą laiką. Apeliantas nurodė ir tai, kad atsakovės pateiktas tachografo išrašas patvirtina tik tai, kad iki 2017 m. balandžio 28 d. apeliantas vairavo vilkiką, tačiau jame nėra duomenų, kada apeliantas grįžo į Lietuvą. Apeliantas pateikė administracinio nusižengimo protokolą, kuris patvirtina, jog apeliantas 2017 m. balandžio 30 d. 2:13 val. vairavo atsakovei priklausantį automobilį kelio ruože Kaunas–Prienai–Alytus. Protokole užfiksuotas Kelių eismo taisyklių pažeidimas paneigia tai, kad komandiruotė baigėsi 2017 m. balandžio 28 d.Atsakovė nurodė, kad apelianto komandiruotė pasibaigė 2017 m. balandžio 27 d. Tai patvirtina pridedamas vėliausias apelianto atspausdintas ir atsakovei pateiktas tachografo išrašas. 2017 m. balandžio 27 d. apeliantas dar vykdė tiesiogines funkcijas, t. y. vežė krovinius, o 2017 m. balandžio 28 d. sugadinęs vilkiko sukabinimo mechanizmą vyko namo.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes ir duomenis, konstatuoja, kad tachografo išrašas, įsakymas Nr. K17/03-1 dėl apelianto komandiruotės bei ta aplinkybė, kad apeliantas grįžęs iš komandiruotės atsakovei nereiškė pretenzijų dėl užsitęsusios kelionės (jų nenurodė ir pareiškime, adresuotame DGK), patvirtina, jog apelianto komandiruotė faktiškai pasibaigė 2017 m. balandžio 28 d. Todėl pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog teigti, kad apeliantui buvo išmokėti mažesni komandiruotės dienpinigiai, nei jam priklausė, nėra pagrindo (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl priskaičiuoto, bet nesumokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių dalies priteisimo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d.

Apeliantas nurodė, kad nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog jam nuo 2016-01-01 priskaičiuotas darbo užmokestis buvo išmokėtas, apeliantui buvo mokami grynieji pinigai. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovės atsiliepimo į ieškinį 2-ojoje lentelėje pateikti duomenys apie apeliantui priskaičiuotą ir išmokėtą atlyginimą ir dienpinigius nesutampa su iš valstybės institucijų gautas duomenimis. Su šiais apelianto skundo argumentais sutikti negalima.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantui nuo 2016 m. sausio 1 d. priskaičiuotas darbo užmokestis buvo išmokėtas. Šias aplinkybes patvirtina atsakovės pateikti banko mokėjimo pavedimai. Banko pavedimais apeliantui pervesta 19 833,22 Eur. Grynaisiais pinigais apeliantui sumokėta 4 724,58 Eur. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti mokėjimo žiniaraščiai su apelianto parašais.Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijose teisme buvo paskirta rašysenos ekspertizė, ekspertams buvo užduoti klausimai, ar nurodytuose 9 mokėjimo žiniaraščiuose, kuriais apeliantui buvo išmokėti grynieji pinigai, pasirašė apeliantas. Ekspertizės akte konstatuota, kad nustatyti, ar nurodytuose 9 mokėjimo žiniaraščiuose pasirašė apeliantas ar kitas asmuo, negalima, nes tiriamieji parašai yra trumpi, paprasti ir mažai informatyvūs. Esant nurodytoms aplinkybėms, taip pat įvertinęs tai, kad apeliantas tuo metu, kai dirbo pas atsakovę (daugiau nei 4 metus), pretenzijų atsakovei dėl priskaičiuoto, bet neišmokėto darbo užmokesčio nereiškė, įvertinęs ir tai, kad apeliantas neginčijo, jog buvo pasirašoma, rašysenos ekspertizę prašė skirti tik dėl dalies (9 iš 13) mokėjimo žiniaraščių, apeliacinės instancijos teismas daro labiau tikėtiną išvadą, kad mokėjimo žiniaraščiuose, kuriais apeliantui buvo išmokėti grynieji pinigai, pasirašė apeliantas. Parašas naudojamas asmens valiai pareikšti ir jai raštu patvirtinti. Todėl vadovaujantis vidutiniškai rūpestingo, atidaus ir dėmesingo asmens standartu, apeliantas pasirašydamas byloje pateiktus mokėjimo žiniaraščius patvirtino, kad juose nurodytas grynųjų pinigų sumas gavo. Dėl kitų apelianto argumentų, susijusių su grynųjų pinigų gavimu, apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes konstatavus, kad apeliantas parašu patvirtino pinigų gavimą, jie yra teisiškai nereikšmingi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantui grynaisiais pinigais sumokėta 4 724,58 Eur suma (CPK 178, 185 straipsniai).Atsakovė paaiškino, kad atsakovės atsiliepimo į ieškinį 2-ojoje lentelėje pateikti duomenys nesutampa su iš valstybės institucijų gautas duomenimis, nes Valstybinei mokesčių inspekcijai yra pateikiami duomenys apie jau išmokėtus dienpinigius, o atsakovės sudarytoje lentelėje pateikti duomenys yra apie apskaičiuotus, t. y. skiriasi dienpinigių apskaičiavimo ir išmokėjimo momentas. Duomenų, paneigiančių šias atsakovės nurodytas aplinkybes, byloje nėra.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiti apelianto skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, susijusių su priskaičiuoto, bet nesumokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių dalies priteisimu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., laikytini apelianto nuomone, kurie nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Dėl priskaičiuoto, bet neišmokėto darbo užmokesčio laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.

Apeliantas nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo reikalavimas priteisti jam priskaičiuotą, tačiau neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. – 535,26 Eur yra nepagrįstas. Su šiais apelianto skundo argumentais sutikti negalima, nes visuma byloje surinktų įrodymų leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad šiame punkte nurodytas apelianto reikalavimas yra nepagrįstas. Visas apeliantui su darbo santykiais susijusias sumas atsakovė išmokėjo.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiti apelianto skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, susijusių su priskaičiuotu, bet nesumokėtu darbo užmokesčiu laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., laikytini apelianto nuomone, kurie nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas

Apeliantas nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo reikalavimas priteisti kompensaciją už visą nepanaudotą kasmetinių atostogų laikotarpį nuo 2012 m. spalio 12 iki 2017 m. birželio 1 d. yra nepagrįstas. Nuo priėmimo į darbą jam nė karto nebuvo suteiktos atostogos. Su šiais apelianto skundo argumentais sutikti negalima, nes visuma byloje surinktų įrodymų leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad šiame punkte nurodytas apelianto reikalavimas yra nepagrįstas.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog tarp šalių buvo nusistovėjęs bendravimas telefonu. Todėl aplinkybės, kad įsakymai dėl apelianto atostogų parengti jo žodinio prašymo pagrindu, su atostogų įsakymais apeliantas nesupažindintas, nėra pakankamos daryti priešingą išvadą, jog šalių susitarimo dėl atostogų nebuvo.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien apelianto paaiškinimai nėra pakankami konstatuoti, kad kasmetinės atostogos jam nebuvo suteiktos ar suteiktomis atostogomis faktiškai jis pasinaudoti negalėjo.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiti apelianto skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, susijusių su priskaičiuotu, bet nesumokėtu darbo užmokesčiu laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., laikytini bylos dalyvio nuomone, kurie nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Apeliantas nurodė, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis neįrodė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo. Šie apelianto skundo argumentai nepagrįsti. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas ieškinyje neturtinę žalą grindė tuo, kad atsakovė nuolat šiurkščiai pažeidinėjo jo kaip darbuotojo teises, apelianto teisių pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio. Apeliantas nurodė, kad buvo pateikta melaginga informacija apie išmokėtus pinigus per kasą. Apeliantas Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2016 m. deklaraciją su klaidinančiais duomenis, nes realiai tokių pajamų, kokios nurodytos deklaracijoje, nėra gavęs. Apeliantas, atsižvelgdamas į darbo specifiką, pagrįstai turėjo teisėtų lūkesčių gauti teisingą kompensaciją už darbe patiriamus nepatogumus. Dėl šių aplinkybių apeliantas patyrė didelį emocinį sukrėtimą ir stresą, pasijuto pažemintas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad anksčiau nutartyje konstatuota, jog apeliantui grynaisiais pinigais sumokėta 4 724,58 Eur suma, visas apeliantui su darbo santykiais susijusias sumas atsakovė išmokėjo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti nuolatinio tęstinio pobūdžio veiksmai, kuriais būtų buvusi padaryta žala apeliantui, apeliantas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, pobūdžio (CPK 178, 185 straipsniai).Antra, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog atsakovė, neteisėtais veiksmais darydama psichologinį spaudimą, siekė apriboti galimybę teisės aktų nustatyta tvarka ginti galbūt pažeistas apelianto teises ir šį ginčą išspręsti kaip galima greičiau. Atsakovė DGK pateikė informaciją, nesusijusią su jo darbo funkcijomis, t. y. nepatvirtintą informaciją apie jo neblaivumą. Tokios informacijos pateikimas DGK pakenkė apelianto reputacijai. Šių įvardytų neteisėtų atsakovės veiksmų visuma lėmė apelianto didelius emocinius išgyvenimus ir stresą, jis pasijuto pažemintas, pakenkta jo reputacijai, dėl patirto streso pablogėjo sveikatos būklė, susijusi su diagnozuota liga – (duomenys neskelbtini). Apeliantui buvo padaryta neturtinė žala. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja jog byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus, kuriais atsakovė būtų dariusi apeliantui psichologinį spaudimą, būtų siekusi apriboti galimybę teisės aktų nustatyta tvarka ginti galbūt pažeistas jo teises ir šį ginčą išspręsti kaip galima greičiau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ir tai, kad apeliantas nuo 2017 m. birželio 16 d. įsidarbino kitoje bendrovėje, DGK tarp šalių kilęs ginčas nebuvo išnagrinėtas nesant DGK kompetencijos, konstatuoja, kad apeliantas neįrodė, jog atsakovės pateikta informacija DGK pakenkė jo reputacijai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl atsakovės veiksmų pablogėjo apelianto sveikatos būklė, jam buvo diagnozuota liga – (duomenys neskelbtini). Esant nurodytoms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, kuriais būtų buvusi padaryta žala apeliantui, apeliantas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, pobūdžio (CPK 178, 185 straipsniai).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negrindė neteisėtu atleidimu, jo atstovė baigiamojoje kalboje nurodė, kad apeliantas neketino ginčyti atleidimo iš darbo, kol nesusipažino su atsakovės DGK pateiktais dokumentais, todėl apeliacinės instancijos teismas šių atsakovo veiksmų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės baigties

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines ir materialinės teisės normas, konstatuodamas, kad apeliantas padarė darbo drausmės pažeidimą (neatvyko į darbą be svarbių priežasčių), už kurį jam buvo paskirta pažeidimo pobūdį ir mastą atitinkanti nuobauda, atsakovės padaryti drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo panaikinti apeliantui skirtą drausminę nuobaudą. Šios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos (nutarties 79 punktas), todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas, pripažintinas apelianto atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu neteisėtu. Darbo sutartis su apeliantu laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo 2018 m. liepos 19 d., t. y. teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Iš atsakovės apeliantui priteistina 3 vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, t. y. 1 532,79 Eur (neatskaičius mokesčių) (CPK 326 str. 1 dalies 2 punktas). Kitos sprendimo dalys (dėl materialinių reikalavimų) paliktinos nepakeistos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas neperduodamos bylos iš naujo nagrinėti pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: pirmosios instancijos teisme: 19,34 Eur vertimo išlaidos ir 136,30 Eur kelionės išlaidos, iš viso pirmosios instancijos teisme – 155,64 Eur; apeliacinės instancijos teisme: 2 660 Eur advokato pagalbai apmokėti ir 591,11 Eur rašysenos ekspertizės išlaidos, iš viso apeliacinės instancijos teisme – 3 251,11 Eur.Rašytinę bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: pirmosios instancijos teisme – advokato pagalbai apmokėti 3 050 Eur; apeliacinės instancijos teisme – 4 600 Eur advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių atstovų atliktus veiksmus pirmosios ir apeliacinės instancijose teismuose, konstatuoja, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, todėl jas mažinti pagrindo nėra. Apeliantas byloje pareiškė 7 savarankiškus reikalavimus: pirmas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu – patenkintas visiškai, 100 proc., reikalavimai dėl atleidimo datos ir išeitinės išmokos yra išvestiniai iš reikalavimo dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu; antras reikalavimas dėl išskaitos pripažinimo neteisėta – atmestas, 0 proc.; trečias reikalavimas dėl įsakymo pripažinimo neteisėtu ir komandiruotės dienpinigių priteisimo – atmestas, 0 proc.; ketvirtas reikalavimas dėl priskaičiuoto, bet nesumokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių dalies laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. priteisimo – atmestas, 0 proc.; 5 reikalavimas dėl priskaičiuoto, bet neišmokėto darbo užmokesčio laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. – atmestas, 0 proc.; šeštas reikalavimas – dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas – atmestas, 0 proc.; septintas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo – atmestas, 0 proc. Vadinasi, iš viso patenkinta 14,29 proc. (100 : 7) apelianto reikalavimų. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms iš atsakovės apeliantui turėtų būti priteistas 22,24 Eur (155,64 Eur x 14,29 proc.) turėtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o iš apelianto atsakovei turėtų būti priteistas 2 614,16 Eur (3 050 Eur x 85,71 proc.) turėtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atlikus tarpusavio mokėtinų sumų įskaitymą iš apelianto atsakovei priteistinas 2 591,92 Eur (2 614,16 Eur – 22,24 Eur) turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis).Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms iš atsakovės apeliantui turėtų būti priteistas 464,58 Eur (3 251,11 Eur x 14,29 proc.) turėtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o iš apelianto atsakovei turėtų būti priteistas 3 942,66 Eur (4 600 Eur x 85,71 proc.) turėtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atlikus tarpusavio mokėtinų sumų įskaitymą iš apelianto atsakovei priteistinas 3 478,08 Eur (3 942,66 Eur – 464,58 Eur) turėtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei

CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami darbuotojai – bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių. Apeliantas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pateikiant ieškinį ir apeliacinį skundą. Ieškinį, apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš atsakovės proporcingai patenkintai ieškinio, apeliacinio skundo reikalavimų daliai valstybei priteistinas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo apeliantas buvo atleistas paduodant ieškinį ir apeliacinį skundą (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovės valstybei priteistinas 292 Eur žyminis mokestis, kuris apskaičiuojamas taip: 100 Eur už reikalavimą dėl apelianto atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir 46 Eur (1532,79 Eur x 3 proc.) už reikalavimą dėl išeitinės kompensacijos priteisimo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas) x 2, nes už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (CPK 80 straipsnio 4 dalis).

Dėl depozitinėje sąskaitoje esančio likučio grąžinimo

Gražintina Klaipėdos apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje esanti 8,89 Eur suma A. M. į sąskaitą, kurios Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl atsisakymo priimti atsakovės baigiamąją kalbą

Įvertinus tai, kad po bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme gauta atsakovės baigiamoji kalba, ją atsisakytina priimti ir ji nelaikytina bylos sudedamąja dalimi.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (buvęs pavadinimas Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. spalio 25 d. sprendimo dalis dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą:

pripažinti E. M. (E. M.) atleidimą iš darbo pas atsakovę UAB „(duomenys neskelbtini)“ DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu neteisėtu. Darbo sutartį, sudarytą su E. M., laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo 2018 m. liepos 19 d. (teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos). Iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ E. M. priteisti 3 vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką, t. y. 1 532,79 Eur (neatskaičius mokesčių).

Iš ieškovo E. M. atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti 2 591,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Iš ieškovo E. M. atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti 3 478,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ valstybei priteisti 292 Eur žyminį mokestį.

Grąžinti Klaipėdos apygardos depozitinėje sąskaitoje esančią 8,89 Eur sumą A. M. į sąskaitą, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). Šios nutarties dalies vykdymą pavesti Klaipėdos apygardos teismo Finansų skyriui.

Atsisakyti priimti atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ baigiamąją kalbą ir jos nelaikyti bylos sudedamąja dalimi.