Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Svetlana Jurgaitienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarimo R. M. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2015 m. birželio 4 d. apie 11.20 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, nepaliko tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus ir pravažiuodamas pro stovintį automobilį BMW 520, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį kliudė ir apgadino. Padaręs turtinę žalą ir nesant nukentėjusio asmens įvykio vietoje, nepranešė apie eismo įvykį nei nukentėjusiajam, nei policijai ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Transporto priemonę vairavo neapsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šiais savo veiksmais R. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9; 126; 222; 226 punktų reikalavimus.

R. M. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarimą ir prašo pakeisti minėtą nutarimą ir panaikinti nutarimo dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs administracinį pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d. nesant šio pažeidimo sudėties jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad jo veikoje yra ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėtis, tuomet prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutariamą ir taikyti jo atžvilgiu ATPK 30¹ str. nuostatas paskiriant jam švelnesnę nuobaudą už padarytus pažeidimus - skiriant mažesnę piniginę baudą ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones.

Skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas išvadą dėl suvokimo apie padarytą eismo įvykį bei apelianto sąmoningą pasišalinimą iš eismo įvykio vietos grindė pagrinde vienintelio liudytojo Z. V. parodymais, kurie buvo labai nenuoseklūs, ir netgi prieštaringi, tačiau apylinkės teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio liudytojo parodymų nenuoseklumą, bei esančius prieštaravimus. Skunde taip pat teigiama, jog nei policijos pareigūnai, nei nukentėjusysis R. S. nebuvo eismo įvykio liudytojais ir jie eismo įvykio detales sužinojo tik iš kaimyno ir įvykio liudytojo Z. V.. Eismo įvykio schemoje matoma rodyklė, pažymėta 3 numeriu, kuri reiškia - „kito a/m važiavimo kryptis“. Apeliantas teigia, kad pareigūnai nežinojo, kokia buvo jo važiavimo kryptis, tad tikėtina, kad važiavimo kryptį pasakė liudytojas Z. V.. Tačiau pagal ant automobilių nustatytus apgadinimus akivaizdu, kad apeliantas važiavo iš priešingos pusės nei nurodyta eismo įvykio schemoje. R. M. pažymi, jog teismo posėdžio metu Z. V. negalėjo tiksliai nurodyti, ar apeliantas važiavo su atidarytais automobilio langais, ar vairuotojas žiūrėjo, kas įvyko. Apelianto teigimu, šie nenuoseklūs liudytojo parodymai kelia abejones dėl jų pagrįstumo ir tikrumo. R. M. teigia, kad tai, kad jis žiūrėjo ar priartėjęs prie nukentėjusiojo automobilio sustojo nereiškia, kad suvokė, jog įvykio eismo įvykis.

Skunde taip pat pažymima, jog su apeliantu važiavusi liudytoja K. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji sėdėjo automobilyje ir matė, kad sunku pravažiuoti, tačiau pravažiuojant nukentėjusiojo automobilį, nieko negirdėjo, nieko nepajuto, nieko nepastebėjo. R. M. taip pat teigia, kad automobilių kontaktas buvo nestiprus, o jo vairuojamas automobilis yra senas, stabdant ar greitėjant pilna pasalinių garsų, todėl mano, kad mašinos ir visi kiti pašaliniai garsai bei buvusio menko kontakto garsas susiliejo į visumą ir apeliantas nesugebėjo jų atskirti ir identifikuoti.

Skunde taip pat teigiama, jog jei vis dėlto apeliacinės instancijos teismas manytų, kad pagrindo išteisinti apeliantą padariusį administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 130 str. 1 d., nėra, jis prašo atsižvelgti į aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam nuobaudos skyrimui ir taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas. Nurodo, kad jo ankstesnis kelių eismo taisyklių pažeidimas padarytas būnant pėsčiuoju. Teigia, kad įstatyme nėra nustatyta, kad administracinio nurodymo surašymas yra nuobaudos paskyrimas, taigi neužtraukia baustumo. Apelianto teigimu, jo padarytas pažeidimas nėra grubus ir pavojingas visuomenei. R. M. teigia, kad atliekant darbo funkcijas jam reikalingas automobilis, neteistas, neturi žalingų įpročių, sportuoja, kiekvieną rytą mamą ir seserį veža į Kauną, vakare visi grįžta į Jonavą. Kaune lanko savo tėvą, kuriam nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, globoja giminaitę gyvenančią Žiežmariuose, aplanko ir padeda močiutei, veža ją pas gydytojus ir į kitas jai būtinas vietas. Apeliantas nurodo, kad yra jaunas, pareigingas ir atidus artimiesiems, nepiktybiškas. Savo ateitį siejantis su Lietuva, tad prašo tinkamai įvertinti pažeidimo padarymo aplinkybes, jo siekį atsiprašyti nukentėjusiojo ir atlyginti žalą, apelianto ir jo artimųjų poreikį turėti žmogų, galintį vairuoti automobilį ir, vadovaujantis ne tik formaliais įstatymo reikalavimais, bet ir teisingumo, protingumo kriterijais, proporcingumo principu, neatimti R. M. teisės vairuoti transporto priemones arba atimti kuo trumpesniam laikotarpiui bei skirti mažesnę piniginę baudą.

Motyvuojamoji dalis

R. M. skundas atmetamas.

Ginčo dėl pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 123 str. 5 d. padarymo nekyla. Apeliantas ginčija ir nesutinka dėl kaltės padarius pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.

Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 str. 1 d. numatyto nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. M. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, suvokęs, jog sukėlė eismo įvykį, ir tikėdamasis išvengti atsakomybės, kadangi nesutarė su nukentėjusiuoju dėl eismo įvykio aplinkybių, vengdamas eismo įvykio deklaracijos surašymo pasišalino iš eismo įvykio vietos, suprato savo veiksmų neteisėtumą ir priešingumą Kelių eismo taisyklėms, nevykdė pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje.

Byloje nustatyta, kad R. M. vairuodamas transporto priemonę nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, nepaliko tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus ir pravažiuodamas pro stovintį automobilį jį kliudė ir apgadino. Padaręs turtinę žalą ir nesant nukentėjusio asmens įvykio vietoje, nepranešė apie eismo įvykį nei nukentėjusiajam, nei policijai ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Nors apeliantas savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d. neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 1), tarnybiniais pranešimais dėl eismo įvykio (b. l. 2, 3), eismo įvykio vietos schema (b. l. 4), R. M. paaiškinimu (b. l. 5), R. S. paaiškinimu (b. l. 6), Z. V. paaiškinimu (b. l. 7), foto nuotraukomis (b. l. 10-12), transporto priemonės techninės apžiūros aktu (b. l. 13), policijos informacinės sistemos duomenimis (b. l. 14), R. M. rašytu rašteliu (b. l. 15).

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo Z. V. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, tačiau pažymima, jog įvykio aplinkybes nurodė tiesiogiai ir betarpiškai įvykį matęs liudytojas, kuris su atsakomybėn traukiamu asmeniu nėra susijęs jokiais ryšiais, taigi ir nėra suinteresuotas kenkti ar kitaip veikti priešingai jos interesams. Tokių duomenų byloje nėra. Aplinkybė, jog teismo posėdžio metu Z. V. negalėjo tiksliai nurodyti, ar apeliantas važiavo su atidarytais automobilio langais, ar vairuotojas žiūrėjo, kas įvyko, nėra pakankamas pagrindas abejoti jo parodymais. Todėl nėra pagrindo netikėti liudytojo parodymais, medžiagos tikrumu, patikimumu bei pareigūnų užfiksuotais faktiniais duomenimis, o būtent po įvykio atsiradusiais automobilių apgadinimais ir aplinkybių vertinimais. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo R. S. parodymai taip pat nenuoseklūs, jis kai kurias detales pavaizdavo sau tinkama linkme. R. S. nematė eismo įvykio, tad jo parodymai, R. M. teigimu, visiškai neturi jokios įrodomosios galios. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nukentėjusysis niekuomet neteigė, kad matė eismo įvykį, jis nurodė, jog išėjęs į lauką pamatė, kad yra nubrauktas jo automobilio priekinis bamperis, todėl teismas apeliacinio skundo argumentus dėl R. S. parodymų nenuoseklumo, atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliaciniame skunde keliama versija, kad kontakto tarp automobilių R. M. galėjo nepajusti dėl didelio triukšmo, kuri važiuodamas kelia jo automobilis. Nors šioje byloje ir nustatyta, kad apelianto vairuojamas automobilis pagamintas 1993 metais, tačiau, nagrinėjamos bylos kontekste, tai nelaikytina aplinkybe, galėjusia sutrukdyti objektyviai R. M. suvokti, kad jis kliudė kitą automobilį. Apelianto argumentai, kad automobilis skleidžia pašalinius garsus dėl savo ilgalaikes eksploatacijos, nepagrįsti. Duomenų apie tai, kad automobilis būtų netinkamas dalyvauti eisme nėra. Priešingai, jam atlikta automobilių techninė apžiūra. Vertintina ir tai, kad pagal automobilių apgadinimų pobūdi, kontaktas nebuvo smūginis, todėl didelio ir ryškaus garso jis negalėjo sukelti, tačiau net ir darant prielaida, kad garsas buvo pernelyg mažas, kad jį išgirsti sėdint automobilyje, nepajausti kontakto neįmanoma. Automobilių apgadinimai, vertinant juos vertybiniu aspektu, nėra žymūs, tačiau vertinant nustatytus automobilių apgadinimus buvusio kontakto pajautimo atžvilgiu - jie yra žymūs, ryškūs ir, teismas sprendžia, kad tokio kontakto nejausti apeliantas negalėjo.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad R. M., žinodamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, suvokdamas, kad įvyko eismo įvykis, ir su kitu eismo įvykyje dalyvavusiu asmeniu nesutarus dėl eismo įvykio aplinkybių, žinodamas, kad tokioje situacijoje privalu iškviesti policijos pareigūnus, šios pareigos nevykdė, t. y. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Dėl šių priežasčių pritartina nutarime padarytai išvadai, kad apelianto veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 130 str. 1 d.

Skunde pažymima, kad vairavimo įgūdžių stoka sudarė sąlygas eismo įvykiui ir nesuvokimą apie įvykusi eismo įvykį, tačiau, apelianto teigimu, tai neturėjo įtakos tyčiniam jo pasitraukimui iš eismo įvykio vietos. Atmesdamas šį skundo argumentą, aukštesniosios instancijos teismas pažymi, jog R. M. yra pradedantysis vairuotojas. Aplinkybė, kad per 2 metus iki bus išduotas 10 metų galiojantis vairuotojo pažymėjimas, padarius KET pažeidimus asmeniui, siekiančiam gauti vairuotojo pažymėjimą, atsiranda papildomų sąlygų, apeliantui nepalanki. Pažymėtina ir tai, kad apelianto vairuojamas automobilis buvo nedraustas, todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai galėjo turėti įtakos R. M. pasitraukimui iš įvykio vietos.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų, nurodė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja. Teismo išvados dėl to, kad R. M. suvokė atsitrenkęs į kieme stovėjusį automobilį, motyvuotos ir pagrįstos, aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo su padarytomis išvadomis nesutikti.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas administracinės nuobaudos skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog administracinės nuobaudos tikslai R. M. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už padarytą administracinį teisės pažeidimą minimalią ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytą nuobaudą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuobaudą R. M., tinkamai įvertino jo padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir paskyrė nuobaudą, kuri nėra per griežta.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pakartotinai per metus padarytu tos pačios rūšies pažeidimu ATPK 32 str. 1 d. 5 p. prasme laikomi, šiuo atveju – dešimtame skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje“ įvardinti pažeidimai. Iš byloje esančio išrašo apie asmeniui registruotus teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus (b. l. 16) matyti, kad R. M. iki šio pažeidimo padarymo per vienus metus vieną kartą padarė administracinį teisės pažeidimą ir jam vieną kartą buvo paskirta administracinė nuobauda – 2014-09-16 administraciniu nurodymu nubaustas už tai, kad perėjo gatvę ne pėsčiųjų perėjoje, paskirta nuobauda – 2 Eur bauda. Šis pažeidimas yra tame pačiame skirsnyje, kaip ir LR ATPK 130 str. 1 d. numatytas pažeidimas, ir jis buvo padarytas prieš mažiau nei metus iki nagrinėjamo pažeidimo padarymo datos. Todėl apylinkės teismas teisingai nustatė, kad R. M. baustas administracine tvarka, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad pakartotinai per metus jis padarė tokios pat rūšies pažeidimą, už kurį jam paskirta administracinė nuobauda. Taigi ši apeliacinio skundo dalis yra nepagrįsta, todėl atmestina. Byloje taip pat nėra duomenų, kad apeliantas slaugo ir rūpinasi teta, taip pat nėra duomenų, jog R. M. ir jo mažametė sesuo bei motina gyvena Jonavoje.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.