Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, Indrei Vitkutei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorei Linai Svidinskaitei-Ridikei, išteisintajam M. L., jo gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui, nukentėjusiesiems V. Ž. ir I. Z. Ž, jų atstovei advokatei Eleonorai Kvasauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Svidinskaitės-Ridikės ir nukentėjusiųjų V. Ž. ir I. Z. Ž apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. L., gimęs (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Tuo pačiu nusprendžiu nuspręsta V. Ž. ir I. Z. Ž civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti M. L. kaltu, padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 202 straipsnio l dalyje ir paskirti už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymą – 2 metų laisvės atėmimą; už BK 202 straipsnio l dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymą – 1 metų laisvės atėmimą. Prokurorė taip pat prašo bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir M. L. paskirti galutinę subendrintą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka apeliacinių skundų ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nevisiškai laikėsi, t. y. skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino ne visas šioje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, kas lėmė nepagrįstą išteisinamojo nuosprendžio priėmimą M. L. atžvilgiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (V. Ž. ir I.Z. Ž. turto užvaldymo) ir BK 202 straipsnio 1 dalį. Dėl šios priežasties Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalis šiose dalyse naikintina BPK 326 straipsnio 3 dalyje, 4 dalyje ir 329 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytais pagrindais, kaip neteisėtos, nepagrįstos ir neatitinkančios byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Iš byloje esančio paprastojo vekselio matyti, kad G. J. 2011 m. rugsėjo 26 d. besąlygiškai įsipareigojo M. L. pagal šį vekselį 2011 m. spalio 30 d. sumokėti 8400 litų (T. 1, b. l. 160).

Pasisakydama dėl M. L. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismui, kad už vertimosi ūkine, komercine veikla pažeidimus numatyta dviejų rūšių teisinė atsakomybė. ATPK 173 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, kai gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 MGL dydžio sumos. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Iš šių dispozicijų palyginimo matyti, kad baudžiamoji atsakomybė siejama su papildomais požymiais, nustatytais BK 202 straipsnyje. Šie požymiai yra veiklos versliškumas arba stambus mastas.

Stambaus masto sąvoka BK nepateikta, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad sisteminis įstatymų aiškinimas leidžia spręsti, jog viršijus ATPK 173 straipsnyje numatytą 500 MGL dydžio sumą, visais atvejais kyla nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-240-696/2015). Taigi, stambus mastas pripažįstamas tada, kai gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos) ar kai nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė lygi ar viršija 500 MGL dydžio sumą. Visgi, šiuo atveju nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kiek pajamų gavo M. L. už fiziniams asmenims paskolintas įvairias pinigų sumas. Tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo subjektams apskritai nenustačius gautų pajamų dydžio ir net nebandžius to padaryti, nėra galimybės spręsti, ar M. L. inkriminuota veika turi administracinės, ar baudžiamosios atsakomybės požymių. Taigi, iš tiesų nebuvo pagrindo išvadai, kad kaltinamojo padaryta veika siekia tą ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, stambaus masto požymio kontekste.

Kita vertus, administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas pagal veikos versliškumo požymį sudėtingesnis, nes tiek ATPK 173 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“, tiek ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „versliškai ėmėsi veiklos“ reiškia ne ką kita kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Pagal įstatymo formuluotę baudžiamoji atsakomybė už verslišką ėmimąsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtu būdu galima ir nesant stambaus masto požymio. Versliškumas turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško administracinės teisės pažeidimo. Pagal teismų praktiką, versliškumą kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymį charakterizuoja veiklos pastovumas (ji tęsiasi gana ilgą laiką) ir iš šios veiklos gaunamos pajamos, kurios yra pagrindinis ar papildomas asmens pragyvenimo šaltinis. Taigi, versliškumas identifikuojamas pagal padarytų pažeidimų skaičių, nuolatinį veikos pobūdį ir pajamų dydį. Bet versliškumą gali charakterizuoti ir kiti požymiai. Tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, atitinkamų priemonių veiklai vykdyti įgijimas ir turėjimas (automobiliai, traktoriai, staklės, kiti įrenginiai ir pan.), šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2015, Nr. 2K-240-696/2015). Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių.

Šioje byloje nustatyta, kad M. L. 2010-2012 metų laikotarpyje internetinėje erdvėje patalpindavo skelbimus apie teikiamas piniginių lėšų skolinimo paslaugas, tokiu būdu reklamuodamas savo veiklą. Jis susirasdavo klientus, jiems skolindavo įvairias pinigų sumas, o skolininkai pasirašydavo vekselius, kuriuose, akivaizdu, buvo nurodomos kelis ar net keliasdešimt kartų didesnės sumos, nei paskolinta. Iš šių skolinimų jis gaudavo palūkanas, jam buvo perrašomi automobiliai, o neapmokėtus vekselius jis nukreipdavo antstoliams, juose nurodytų sumų išieškojimui. Visiškai pritartina prokurorės apeliaciniame skunde nurodytam argumentui, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, jog M. L. veikla nebuvo neatlygintinė, nors jis pats kategoriškai neigia turėjęs pajamų iš minėtos veiklos. Visi apklausti liudytojai nurodė, kad pinigus iš M. L. skolinosi už didelius procentus, kuriuos jam mokėdavo, taip pat kaip garantą pasirašydavo kelis ar net keliasdešimt kartų didesnius vekselius, kurie buvo nukreipti išieškojimui. Pavyzdžiui, liudytoju apklaustas M. Ž., nurodė, kad skolinosi 8000 litų, o išieškota 23000 litų. A. L. nurodė, kad skolinosi 2000 litų, išieškota – 10000 litų ir M. L. reikalavimu perrašytas automobilis. Liudytoja D. M. nurodė, kad skolinosi nedidelę pinigų sumą (reikėjo grąžinti po 700 litų tris mėnesius), tuo tarpu išieškota yra 10000 litų ir M. L. reikalavimu perrašytas automobilis ir pan. Netikėti byloje apklaustų liudytojų parodymais, nėra jokio objektyvaus pagrindo, nes jie iki paskolų ėmimo nebuvo pažįstami su kaltinamuoju, be to, nepažįstami ir tarpusavyje, todėl nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad duodami tokius parodymus, liudytojai kaltinamąjį nepagrįstai apkalba. Juolab, kad jų parodymus patvirtina ir byloje esantys vekseliai, ir duomenys apie užvestas vykdomąsias bylas, ir M. L. sąskaitų bankuose išrašai, kuriuose matyti antstolių pervedamos sumos.

Taigi, jau vien ta aplinkybė, kad M. L. atliko ne vienkartinį veiksmą ir ne su vienu asmeniu, paskolinant pinigines lėšas ir pasirašant vekselį, kuris vėliau, daugeliu atvejų, buvo nukreiptas išieškojimui, rodo, kad jis tai darė ne atsitiktinai, bet aktyviai, sistemiškai, sąmoningai ir tinkamai pasiruošęs tokiai veiklai. Be to, jo veikla vyko keletą metų. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, parodo versliškumo požymį, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje.

Kadangi versliškumas ir stambus mastas BK 202 straipsnio 1 dalyje suformuluoti kaip alternatyvūs požymiai, baudžiamajai atsakomybei pakanka įrodyti bent vieną iš jų. Esant versliškumo požymiui ir nustačius, kad M. L. veikla, susijusi su pajamų gavimu, nebuvo nustatyta tvarka įregistruota ir deklaruojama Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, buvo vykdoma neturint tam leidimo (verslo liudijimo), kai toks leidimas būtinas, laikytina, jog jis neteisėtai vertėsi ūkine komercine (finansine) veikla versliškai. Atsižvelgiant į tai, M. L. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu, jam teikiant paskolas fiziniams asmenims nustatyta tvarka neįregistravus individualios kredito teikimo arba piniginio tarpininkavimo veiklos ir jai neįgijus leidimo, pagrįstai kvalifikuota kaip nusikaltimas numatytas LR BK 202 straipsnio 1 dalyje.

Prokurorė ir nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose prašo pripažinti M. L. kaltu ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį t.y. apgaule savo naudai įgijus turtinę teisę išieškoti iš I. Z. Ž ir V. Ž. po 60000 litų.

Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad sukčiavimo pagal BK 182 straipsnį esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo, panaudojant apgaulę, pavojingą pobūdį, nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu, jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės, yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo, ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. L. veikoje apgaule savo naudai įgijant turtinę teisę išieškoti iš I. Z. Ž ir V. Ž. po 60000 litų, yra visi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Byloje esančiais duomenimis yra nustatyta, kad M. L., turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2011 m. gegužės 11 d. perduodamas I. Z. Ž kaip paskolą 2800 litų, apgaulės būdu įtikindamas I. Z. Ž, jos vyrą V. Ž. ir jų sūnų V. Ž., kad kitaip paskolos suteikti negalėtų, jiems pateikė pasirašyti po šešis 2011 m. gegužės 11 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais Ž. įsipareigojo 2011 m. birželio 12 d. be sąlygų sumokėti M. L. po 60000 litų. Po jis vengė susitikimo su Ž., kurie siekė sugražinti pasiskolintą pinigų sumą, vis atidėliodamas susitikimo laiką. Vėliau, dėl neva jam negrąžintos 60000 litų skolos, kreipėsi į Kauno 5-ąjį notarų biurą, pateikdamas I. Z. Ž pasirašytą vekselį, dėl ko 2011 m. birželio 13 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas dėl 60000 litų skolos iš I. Z. Ž išieškojimo. Be to, jis kreipėsi ir į Kauno 18-ąjį notarų biurą, pateikdamas V. Ž. pasirašytą vekselį, dėl ko 2011 m. liepos 7 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas dėl 60000 litų skolos iš V. Ž. išieškojimo. Šiuos vykdomuosius dokumentus pateikė Mažeikių miesto antstolės E. M. kontorai, dėl ko buvo pradėti išieškojimai iš Ž. gaunamų pajamų, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę išieškoti iš I. Z. Ž ir V. Ž. po 60000 litų.

Tai, kad M. L. neigia turėjęs tikslą apgaule įgyti minėtą turtinę teisę, laikytina jo gynybine pozicija. Visų pirma, aukštesnysis teismas pastebi, kad jokie įrodymai nepatvirtina išteisintojo versijos dėl paskolintos sumos dydžio. Išteisintasis nepateikė teismui įtikinamų duomenų, patvirtinančių, jog jis, skolindamas 50000 Lt., tokią pinigų sumą turėjo. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. Ž. skelbėsi norintis skolintis ne 50000 Lt., kaip kad nurodo išteisintasis, o 3000 Lt. Iš M. L. sąskaitos AB ,,Swedbank“ išrašo matyti, kad 2011 m. gegužės 11 d. jis nuo sąskaitos bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), nuėmė 3000 litų grynais pinigais (T. 2, b. l. 23), kas patvirtina nukentėjusiųjų teiginius dėl paskolintos pinigų sumos dydžio. Be to, pats išteisintasis teigia, kad Ž. pinigus skolino pusės metų laikotarpiui, t. y. iki 2011 m. lapkričio 10 d., tačiau paskolinęs pinigus 2011 m. gegužės 11 d., vekselį apmokėjimui jis pateikė jau 2011 m. birželio 13 d. Net jeigu ir tikėti M. L. versija, visiškai nelogiška pusės metų laikotarpiui paskolinti apie 50000 litų, tačiau šiam terminui nepasibaigus, jau po mėnesio reikalauti 60000 litų, juolab žinant, kad jis turi net 18 vekselių, išrašytų po tris kiekvienam mėnesiui, tame tarpe ir 2011 m. lapkričio 12 d. Toks skubus M. L. kreipimasis į antstolį dėl vykdomojo įrašo išdavimo, nelaukiant ne tik paskolos davimo termino pabaigos, bet ir nebandant susisiekti su skolininkais, neatsiliepiant į jų telefoninius skambučius, sudaro pagrindą išvadai, kad M. L. jau iš anksto buvo sumanęs aktyvuoti vekselį ir tokiu būdu pasipelnyti. Teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą dėl M. L. tyčios apgaule įgyti turtinę teisę išieškoti iš I. Z. Ž ir V. Ž. po 60000 litų, sustiprina ir byloje apklaustų liudytojų A. V., M. T., M. G., M. G., M. Ž., I. Š., B. Š., R. M., A. L., D. M., A. M., V. V., D. G., A. B., L. T., V. D. parodymai. Iš jų turinio matyti, kad iš esmės M. L. jiems taip pat paskolino pinigų ir įpareigojo juos pasirašyti vekselius kelis ar net keliasdešimt kartų didesnėms sumoms.

Remiantis visais aukščiau aptartais įrodymais, darytina išvada, jog M. L., paskolindamas Ž. 2800 litų, o vekseliuose įpareigodamas juos nurodyti keliasdešimt kartų didesnę sumą, tyčia, apgaule įgijo turtinę teisę išieškoti iš I. Z. Ž ir V. Ž. po 60000 litų.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nenustačius M. L. veiksmuose, nukentėjusiesiems pasirašant vekselius ar pateikiant juos vykdyti, apgaulės požymių, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiųjų V. Ž. bei I. Z. Ž susiklostę santykiai laikytini civiliniais teisiniais santykiais. Iš tiesų, asmuo, pasirašydamas paprastąjį neprotestuotiną vekselį, besąlygiškai įsipareigoja vekselio gavėjui sumokėti vekselyje nurodytą sumą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.105 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, teismų praktikoje yra pripažinta, jog paprastasis vekselis gali būti sukčiavimo priemonė, jei nustatoma, kad, surašant vekselį, jo gavėjo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o paprastasis vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-301/2011, 2K-642/2012). Nagrinėjamoje byloje esminės aplinkybės, kurios turi reikšmę sprendžiant ar M. L. padaryta veika laikytina sukčiavimu ar civiliniu deliktu, yra tai, ar jis turėjo tyčią suklaidinti nukentėjusiuosius, ar paprastieji vekseliai, kurių blankus jis perdavė nukentėjusiesiems užpildyti ir pasirašyti, atitiko jų valią ir jie suvokė šių dokumentų ir juose padarytų įrašų esmę, taip pat, ar pagal šiuos vekselius realiai jiems buvo perduotos atitinkamos pinigų sumos. Be to, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2003, 2K-7-388/2007, 2K-208/2013, 2K-7-85/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad M. L. turėjo tyčią suklaidinti nukentėjusiuosius įtikindamas juos, jog vekseliai yra tik kaip paskolintos sumos grąžinimo garantas. Jo veiksmai rodo, kad iš tiesų M. L. jau iš anksto buvo numatęs vengti nukentėjusiųjų atsiskaitymo su juo laiku, taip pat nesiekti atsiskaitymo gera valia ir taip įgyti teisę aktyvuoti keliasdešimt kartų didesnei sumai pasirašytus vekselius. Juolab, kad, aukštesniojo teismo įsitikinimu, nei V. Ž., nei I. Z. Ž realiai nežinojo ir nesuvokė vekselių reikšmės, juose padarytų įrašų esmės ir taip elgėsi aklai pasitikėdami kaltinamuoju. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad ir nukentėjusiųjų pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vekselio specifikos, todėl laikytina, jog šiuo atveju atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai. Tokiu būdu prieš tai aptartų įrodymų visuma leidžia M. L. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, pripažindama M. L. kaltu pagal LR BK 182 str. 2d. bei 202 str. 1d, ir skirdama bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, pobūdį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgtina, kad M. L. padarė du tyčinius nusikaltimus: vieną apysunkį ir vieną sunkų, anksčiau buvo teistas, tame tarpe ir už analogišką nusikaltimą, administracine tvarka baustas, nusikalstamų veikų padarymo metu – nedirbo, kas rodo, kad jis neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio - pragyvendavo iš nusikalstamu būdu gaunamų pajamų. Visa tai rodo, kad M. L. gali būti pataisomas tik skiriant jam laisvės atėmimo bausmes tiek už BK 182 straipsnio 2 dalyje, tiek ir už BK 202 straipsnio l dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, bausmės dydžius nustatant mažesnius nei sankcijos vidurkis. Paskirtos bausmės bendrintinos tarpusavyje dalinio sudėjimo būdu.

Atsižvelgus į tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo iki nuosprendžio įsiteisėjimo šioje byloje jau praėjo gana ilgas laiko tarpas, laikytina, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui ir iškreiptų pačią bausmės paskirties prasmę. Kolegija daro išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju būti tinkama satisfakcija už nusikalstamas veikas padariusio asmens teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimą. Tokia praktika formuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Branslys v. Lithuania, no 36743/97 judgement of 10 October 2000, Simonavičius v. Lithuania, no 374115/02 judgement of 27 June 2006, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011). Įvertinusi šias ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis nagrinėjamoje byloje bus realizuota atidedant paskirtos bausmės vykdymą, o tuo pačiu užtikrinant griežtą jo elgesio kontrolę.

Kadangi M. L. nusikalto dar iki ankstesnio nuosprendžio priėmimo, todėl vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi jam šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintina su Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme, dalinio sudėjimo būdu.

Byloje esantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos E. S. 2011 m. lapkričio 22 d. nutarimas „Laikinai sulaikyti asmenį“ patvirtina, kad M. L. buvo laikinai sulaikytas 2011 m. lapkričio 22 d. 14.00 val. (T. 2, b. l. 74). Tos pačios tyrėjos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu „Dėl sulaikyto asmens paleidimo“, nutarta laikinai sulaikytą M. L. paleisti 2011 m. lapkričio 24 d. 12.25 val. (T. 2, b. l. 76). Atsižvelgus į tai, vadovaujantis BK 65–66 straipsniais, į paskirtąją bausmę įskaitytinas M. L. suėmime išbūtas laikas.

M. L. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos E. S. 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimais (T. 2, b. l. 148, 150) paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikintinos.

Nukentėjusieji I. Z. Ž ir V. Ž. pareiškė byloje civilinius ieškinius. Galutiniu patikslintu 2014 m. gruodžio 11 d. civiliniu ieškiniu, pateiktu Kauno apylinkės teismui, nukentėjusieji prašo: pripažinti V. Ž. ir I. Z. Ž baudžiamojoje byloje civiliniais ieškovais; pripažinti negaliojančiais visus V. Ž., I. Z. Ž išduotus 2011 m. gegužės 11 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais jie įsipareigojo be sąlygų sumokėti M. L. po 60000 litų; priteisti iš M. L., turtinę 5731,22 litų žalą V. Ž. ir I. Z. Ž naudai; priteisti iš M. L. neturtinę žalą 10 000,00 litų I. Z. Ž naudai; priteisti iš M. L. neturtinę žalą 30000,00 litų V. Ž. naudai; priteisti iš M. L. visas nukentėjusiųjų patirtas procesines išlaidas. Turtinę žalą nukentėjusieji grindžia materialiniais nuostoliais, kuriuos antstolė E. M. 2013 m. birželio 1 d. solidariai išieškojo ir pervedė M. L., taip pat vykdymo išlaidomis. Nukentėjusieji neprašo priteisti kaip turtinę žalą 2800 litų, kuriuos jie pasiskolino iš M. L., t. y. šią sumą atima iš bendros išieškotos sumos. Neturtinė žala grindžiama didžiuliais dvasiniais ir emociniais išgyvenimais, stresu, nervine įtampa, moraline skriauda, nepatogumais, įprasto gyvenimo režimo pasikeitimu, bendravimo galimybių sumažėjimu, sveikatos pablogėjimu, dideliu pinigų stygiu ir pan.(T. 7, b. l. 42–45).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nusikalstama veika padaryta turtinė ar neturtinė žala turi būti atlyginama (BPK 109 straipsnis, 110 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 1 dalis). Priteisiant konkretų turtinės žalos dydį šiuo atveju būtina įvertinti, kad antstolė E. M. iki 2013 m. birželio 1 d. iš V. Ž. darbo užmokesčio išieškojo ir pervedė M. L. 7057 litų skolos ir 785,40 litų vykdymo išlaidų, o iš I. Z. Ž gaunamos invalidumo pensijos – 688,82 litus skolos, bei atsižvelgti į tai, kad V. Ž. ir I. Z. Ž pasiskolino 2800 litų sumą iš M. L., kurią privalėjo grąžinti. Taigi, nukentėjusiajai I. Z. Ž turtinė žala nepriteistina, kadangi iš jos nuskaitytos gaunamos invalidumo pensijos buvo padengta dalis įsiskolinimo M. L. (2800 litų - 688,82 litai), o nukentėjusiajam V. Ž. priteistina turtinė 1659,88 eurų, kas atitinka 5731,22 litų (7057 litai + 785,40 litai - 2111,18 litų) dydžio žala, kurią sudaro iš jo darbo užmokesčio nuskaityta suma, iš jos atėmus likusią dalį įsiskolinimo M. L..

Pasisakydama dėl neturtinės žalos, teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiųjų argumentais, kad dėl M. L. veiksmų, jie patyrė neigiamų išgyvenimų, baimių, nepatogumų, jie buvo priversti kreiptis teisinės pagalbos, teisminiai procesai jau vyksta ne vienerius metus. Nepaneigta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu jų sveikatos būklė yra pablogėjusi dėl patiriamo streso. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nustatytas neturtinės žalos nukentėjusiesiems padarymo faktas bei priežastinis ryšys tarp neturtinės žalos ir kaltinamojo veikos, t. y., kad žala kilo dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos. Tačiau teismas, įvertinęs žalos kilimo aplinkybes, pačių nukentėjusiųjų nepakankamai atsakingą elgesį pasirašant dokumentą, įpareigojantį besąlygiškai grąžinti ženkliai didesnę sumą nei realiai skolinasi, mano, kad teisinga, protinga ir sąžininga yra priteisti iš M. L. po 1000 eurų kiekvienam nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti. Tokia suma teismo nuomone yra protinga, adekvati ir atitinka patirtus moralinius bei kitokius nukentėjusiųjų išgyvenimus.

Nukentėjusiųjų V. Ž. ir I. Z. Ž civiliniame ieškinyje pareikštas prašymas pripažinti negaliojančiais visus 2011 m. gegužės 11 d. išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais jie įsipareigojo be sąlygų sumokėti M. L. po 60000 litų, negali būti sprendžiamas baudžiamojo proceso tvarka, todėl dėl šio prašymo nukentėjusieji turėtų kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų V. Ž. ir I. Z. Ž interesus pirmosios instancijos teisme atstovavo ir apeliacinį skundą surašė advokatė Kristina Pralgauskaitė pagal 2014 m. balandžio 3 d. ir 2015 m. gegužės 21 d. teisinių paslaugų sutartis (T. 6, b. l. 88. 89; T. 7, b. l. 62; T. 8, b. l. 8). Už šios advokatės teisines paslaugas nukentėjusysis V. Ž. advokatei sumokėjo iš viso 921,32 eurą (T. 7, b. l. 61, 63, 64; T. 8, b. l. 149). Šios išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos iš M. L..

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiųjų interesus atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatė Eleonora Kvasauskienė (T. 8, b. l. 174, 185–186), todėl nukentėjusieji atstovavimo išlaidų nepatyrė.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2015 m. lapkričio 27 d. pažyma Nr. VI-2049(7.3048) „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. Ž., išlaidas sudaro 308,34 eurai (T. 8, b. l. 199). Tos pačios dienos pažymoje Nr. VI-2048(7.3296) „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų” nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos Z. Ž., išlaidas sudaro 46,32 eurai (T. 8, b. l. 202). Šios išlaidos pagrįstos, todėl taip pat išieškotinos iš M. L..

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartimi iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo teisme ir procesinio sprendimo įsiteisėjimo laikinai apribotos nuosavybės teisės į kaltinamojo M. L. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ne didesnei kaip 51462,44 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai, į pinigines lėšas, priklausančias kaltinamajam, esančias bankų sąskaitose ne didesnei kaip 51462,44 Lt sumai (T. 5, b. l. 165–166, 172). Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartimi nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamajam M. L. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ne didesnei kaip 51462,44 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai, į pinigines lėšas, priklausančias kaltinamajam, esančias bankų sąskaitose ne didesnei kaip 51462,44 Lt sumai, skiriamas 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui (T. 6, b. l. 122–123). Tačiau, M. L. apskundus minėtą nutartį, Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 8 d. nutartimi įpareigojo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrą skubiai nustatyti ir Kauno apylinkės teismui pateikti duomenis apie M. L. priklausantį turtą, jo vertę, buvimo vietą, esamus apribojimus turtui (T. 6, b. l. 135–137), Atsižvelgdamas į tai, Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi paskyrė laikiną kaltinamojo M. L. nuosavybės teisių apribojimą jo turtui – butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), uždraudžiant M. L. ar jo įgaliotiems asmenims disponuoti šiuo turtu šešių mėnesių laikotarpiui (T. 6, b. l. 164–165). Taigi, paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienai negalioja, nepaisant to, kad apylinkės teismas skundžiamame 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendyje nusprendė, įsiteisėjus nuosprendžiui, panaikinti laikiną M. L. nuosavybės teisės apribojimą, taikytą tiek 2013 m. spalio 11 d. nutartimi, tiek 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi, t. y. tiek butui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), tiek kitam jo nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui ne didesnei kaip 51462,44 Lt sumai, o jo nesant – piniginėms lėšoms, esančioms bankų sąskaitose.

Iki nuosprendžio įvykdymo paliktina galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – sustabdymas išieškojimo M. L. naudai iš nukentėjusiųjų I. Z. Ž ir V. Ž. antstolės E. M. žinioje esančiose vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš byloje esančio 2011 m. lapkričio 22 d. asmens kratos protokolo matyti, kad M. L. kratos metu, iš jo, be kita ko, buvo paimtos dvi kupiūros po 200 litų ir viena kupiūra po 100 eurų, kurie perduoti saugoti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato depozitinėje sąskaitoje (T. 2, b. l. 77–82). Šie pinigai nukreiptini civilinio ieškinio dengimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. L. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 202 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Pripažinti M. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti jį 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Pripažinti M. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti jį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, už nusikaltimus numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 202 straipsnio 1 dalyje paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir nubausti galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, 65 str. 1d. 1p. b papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su bausme paskirta M. L. Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu - laisvės apribojimu šešiems mėnesiams ir 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) dydžio bauda, jas iš dalies sudedant, ir skirti jam galutinę 2(dvejų) metų 7(septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) dydžio baudą.

Į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmės dalį pagal Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendį, dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (LR BK 65 str. 1d. 1p. b p.p.) .

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d.

Nuteistajam M. L. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) ir šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 6 punktu, BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, 4 dalimi, M. L. paskirti šias baudžiamojo poveikio priemones:

ne vėliau kaip iki 2018 m. sausio 14 d. atlyginti nukentėjusiesiems I. Z. Ž ir V. Ž. nusikaltimu padarytą žalą; sumokėti 15 MGL (vieną MGL prilyginus 37,66 eurų), t. y. 564,90 eurų (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 90 euro ct), įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; tęsti darbą; įpareigoti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BPK 139 straipsnio 3 dalimi, M. L. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti.

Nukentėjusiųjų I. Z. Ž ir V. Ž. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš M. L. priteisti: I. Z. Ž 1000 eurų (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti; V. Ž. 1659,88 eurų (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 88 ct) turtinei ir 1000 eurų (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiųjų V. Ž. ir I. Z. Ž civiliniame ieškinyje pareikštą prašymą pripažinti negaliojančiais visus 2011 m. gegužės 11 d. išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais jie įsipareigojo be sąlygų sumokėti M. L. po 60000 litų, palikti nenagrinėtu.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisti iš M. L. nukentėjusiajam V. Ž. 921,32 eurą (devynis šimtus dvidešimt vieną eurą 32 ct) turėtų advokato paslaugų apmokėjimo išlaidų atlyginimui.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisti iš M. L. Lietuvos valstybės naudai 354,66 eurus (tris šimtus penkiasdešimt keturis eurus 66 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Iki nuosprendžio įvykdymo palikti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – sustabdymą išieškojimo M. L. naudai iš nukentėjusiųjų I. Z. Ž ir V. Ž. antstolės E. M. žinioje esančiose vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Nukreipti civilinio ieškinio dengimui 2011 m. lapkričio 22 d. M. L. kratos metu iš jo paimtus pinigus – dvi kupiūras po 200 litų ir vieną kupiūrą 100 eurų, saugomus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato depozitinėje sąskaitoje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.