- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-06
- Bylos Nr.
- I-3222-624/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05976-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Rytis Krasauskas, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus filialui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
- Kategorijos
- 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjui V. K., nedalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovams, viešame teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. skunde prašo teismo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-10-04 sprendimą Nr. (10.1)3-120626; 2) panaikinti VSDFV 2013-10-18 sprendimą Nr. (6.5)I-6833; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį – 10 568,45 Lt, kuri susidarė dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 str. 1 d. taikymo per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-07-31. Nurodo, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-07-31 buvo mokama sumažinta senatvės pensija remiantis Laikinojo įstatymo 6 str. ir 8 str. nuostatomis. Jis 2013-09-25 kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-jį pensijų skyrių su prašymu išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 str. taikymo. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013-10-04 sprendimu Nr. (10.1)3-120626 atsisakė išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į VSDFV, kuri 2013-10-18 sprendimu Nr. (6.5)I-6833 jo prašymo netenkino. Mano, kad minėti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Konstitucinis Teismas 2010-04-20 sprendime išaiškino, kad valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to kilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. prieštaraujančia Konstitucijai. VSDFV Vilniaus skyrius, mokėdamas pareiškėjui sumažintą senatvės pensiją, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės proporcingumo, visų asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių principus (b. l. 1).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad VSDFV teritoriniai skyriai senatvės pensijas apskaičiuoja ir moka vadovaudamiesi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais bei nuo 2010-01-01 įsigaliojusiu Laikinuoju įstatymu. Pareiškėjui senatvės pensija paskirta 2004-06-21 sprendimu nuo 2004-06-04. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą bei papildomai įgytą stažą, senatvės pensija 2009-07-16 sprendimu nuo 2009-07-01 buvo perskaičiuota ir paskirta 1833,89 Lt dydžio senatvės pensija. Kadangi paskirta pensija 2010-2011 metais viršijo nustatytą ribinį dydį, ji buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 str., o kadangi pareiškėjas per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-07-31 turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. Mokant pareiškėjui pensiją, teritorinis skyrius vadovavosi tuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, o Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, priimtas 2012-02-06, o paskelbtas – 2012-09-21. Konstitucinio Teismo nutarimas taikytinas tik į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. Pažymėjo, kad senatvės pensijų kompensavimo tvarka nėra patvirtinta (b. l. 15-17).
Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti skyrių išmokėti senatvės pensijos nepriemoką nutraukti, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jei teismas nuspręstų skundą tenkinti, priteistą sumą išdėstyti mokėti dalimis. Nurodo, kad skundai dėl teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami fondo valdybai, o jos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, kreipėsi 2013-10-14. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai teritorinio skyriaus raštą laiko sprendimu, kadangi jame tik išaiškinta pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010-2011 metais teisinis pagrindas, pensijos dydžiai ir sumos. VSDFV nustatė, kad pareiškėjas praleido nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti, todėl nurodė, jei iki 2013-10-31 pareiškėjas pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus nagrinėjamas iš naujo. Pareiškėjas įrodymų nepateikė ir su skundu 2013-10-28 kreipėsi į teismą. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, senaties terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Šiuo atveju pareiškėjui pirma sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl 3 metų terminas yra praleistas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo naikinti ginčijamą VSDFV sprendimą. Taip pat nurodo, kad ginčas nėra išnagrinėta privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, byla dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį turėtų būti nutraukta. Pažymėjo, kad pareiškėjui senatvės pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 str., kadangi viršijo ribinį dydį ir pagal Laikinojo įstatymo 8 str., kadangi turėjo draudžiamųjų pajamų. Pensijų kompensavimo tvarka nėra parengta, todėl teritorinis skyrius neturėjo ir neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas paskelbtas ir įsigaliojo 2012-09-21, o jam įsigaliojus, pareiškėjo senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 str. nebuvo ribojama (b. l. 22-27).
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui 2004-06-21 tuometinio VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 6 pensijų skyriaus sprendimu Nr. 1728 nuo 2004-06-04 iki gyvos galvos buvo paskirta senatvės pensija (b. l. 18). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2009-07-16 sprendimu Nr. 15-17-10645 pareiškėjui paskirta 1 833,89 Lt senatvės pensija (b. l. 19). Pareiškėjui paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. liepos mėn. buvo ribojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 str. ir 8 str. nuostatomis (b. l. 20-21). Pareiškėjas 2013-09-25 su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus miesto 4-ąjį pensijų skyrių prašydamas išmokėti per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-08-30 susidariusią senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 2). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius ginčijamu 2013-10-04 raštu Nr. (10.1)3-120626 pareiškėjui išaiškino senatvės pensijos ribojimo pagrindus, nurodė apskaičiuotos ir mokėtos pensijos dydžius, taip pat, kad neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, kadangi Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas taikytinas į ateitį, o kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas (b. l. 4-6). Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2013-10-14 su prašymu kreipėsi į VSDFV, kuri 2013-10-18 sprendime Nr. (6.5) I-6833 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi praleistas 3 metų kreipimosi terminas. Taip pat nurodė, jei pareiškėjas iki 2013-10-31 pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. VSDFV šiame sprendime taip pat nurodė, kad teritorinio skyriaus 2013-10-04 rašte nurodyta informacinio pobūdžio informacija yra teisinga, todėl naikinti šį raštą nėra pagrindo (b. l. 10).
Ginčas byloje kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-10-04 rašto Nr. (10.1)3-120626 bei VSDFV 2013-10-18 sprendimo Nr. (6.5)I-6833 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjo teisės į per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-07-31 dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), o nuo 2010-01-01 ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 1 str. 2 d. 5 p. nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą <...>.
Pensijų įstatymo 45 str. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013-01-01) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013-02-08) 103 p. buvo nustatyta, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.
Pensijų įstatymo 45 str. (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013-01-01) nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 str. 1 d. nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.
Minėta, kad pareiškėjas su prašymu išmokėti per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-07-31 susidariusią senatvės pensijos nepriemoką 2013-09-25 kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-jį pensijų skyrių, t. y. pareiškėjas, siekdamas inicijuoti ginčą dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų atitinkamos VSDFV administravimo įstaigos, šiuo atveju VSDFV Vilniaus skyriaus, veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodamas ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – Fondo valdybai, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (jo 4-asis pensijų skyrius), kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. Atsižvelgdama į minėtą Viešojo administravimo įstatymo nuostatą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos 2013 m. vasario 22 d. prašymą gavęs Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų ir prašymą nurodytoje dalyje – dėl pensijų dalies išmokėjimo – perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y. Fondo vadybai. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui V. K. su prašymu pasikreipus į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-jį pensijų skyrių, pastarasis jo prašymą turėjo perduoti nagrinėti VSDFV, tačiau, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, VSDFV Vilniaus skyriaus 4-sisi pensijų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2013-09-25 prašymą, 2013-10-04 raštu Nr. (10.1)3-120626 pasisakė (nusprendė) ne tik dėl informacijos pareiškėjui suteikimo, tačiau ir dėl pensijų dalies nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo taikymo, todėl pareiškėjas dėl šio atsakovo sprendimo (jo dalies, kuria atsisakyta pareiškėjui išmokėti pensijų dalies nepriemoką) 2013-10-14 su prašymu kreipėsi į VSDFV. Pastaroji ginčijamu 2013-10-18 sprendimu Nr. (6.5)I-6833 nusprendė, kad pareiškėjas praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą. Tačiau, kaip matyti iš sprendimo, VSDFV, be kita ko, paaiškino, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Šiame rašte pateikta informacija yra teisinga, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Teismo vertinimu, nors VSDFV ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą paduoti skundą ir dėl to atsisakė jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė poziciją ir dėl pareiškėjo keliamo ginčo, todėl konstatuojama, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, t. y. ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai reiškia, kad kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra.
Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014-04-22 nutartyje taip pat pažymėjo, jog kitoks nagrinėjamoje situacijoje nustatytų aplinkybių vertinimas – t. y. kad nepaisant aiškiai išreikštos ginčus ikiteismine tvarka įgaliotos nagrinėti institucijos teisinės pozicijos ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), juolab išreiškus ją bylą nagrinėjant teisme, vis tiek asmuo būtų įpareigotas iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka – nebūtų suderinamas su minėtais iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis (t. y. esant maksimaliai vienodam aiškumui dėl ginčo esmės, asmens reikalavimų bei šių reikalavimų teisinio pagrindo), kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat yra nurodžiusi, kad ikiteismine ginčo sprendimo tvarka sukurtas teisių gynimo mechanizmas turi būti efektyvus (2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007).
Atsižvelgiant į išdėstytą, ginčijamas VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-10-04 sprendimas Nr. (10.1)3-120626 dalyje, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, naikinamas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 ir 2 p.). 2013-10-18 sprendime Nr. (6.5)I-6833, be kita ko, išreikšta, ir VSDFV pozicija dėl pareiškėjo inicijuoto ginčo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl ir šis sprendimas dalyje, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, naikinamas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).
Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-07-01 – 10 568,45 Lt.
Seimas 2009-12-09 priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo, siekiant sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinio socialinio draudimo pensijos. Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-07-02 redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011-12-31. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 str. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, o kai kurioms socialinėms išmokoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013-12-31.
Nuo 2010-01-01 įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jo 6 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 str., ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 p. asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.
Laikinojo įstatymo 8 str. 2 d. (2010-10-26 redakcija) įtvirtinta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams (toliau šiame straipsnyje – pensijų gavėjai), kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 8 str. 2012-07-13 neteko galios.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.
Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. galėjo būti perskaičiuojama. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d.
Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012-09-21.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Taigi, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.
Aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Konstituciniam Teismui 2012-02-06 nutarime pripažinus Laikinojo įstatymo 8 str. 1 ir 2 d. tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 str. 1 d., pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-07-31, t. y. laikotarpiu, kai jis turėjo draudžiamųjų pajamų, nepagrįstai buvo neišmokėta 10 568,45 Lt senatvės pensijos dalis (b. l. 20-21), todėl ji priteisiama iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus.
Pažymėtina, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, kuris buvo paskelbtas 2012-09-21 taikytinas tik į ateitį, nepagrįsti.
Konstitucinis Teismas 2012-12-19 sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Šiuo atveju teismas yra saistomas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Nors pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą, ir, atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Byloje duomenų, kad apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra, nėra pateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas ne kartą yra nurodęs, kad kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (2013-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-984/2013 ir kt.). Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui nepagrįstai neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į skundą prašė, be kita ko, atsižvelgti į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, todėl mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalies sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taip pažeidžiant ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą, todėl priteistos sumos išmokėjimą išdėstyti dalimis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.
Pažymėtina, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Kadangi teismo sprendimo šioje dalyje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinus valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 formuojamą praktiką šiuo klausimu, sprendimo vykdymas šioje dalyje atidedamas iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-10-04 sprendimo Nr. (10.1)3-120626 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013-10-18 sprendimo Nr. (6.5)I-6833 dalis, kuriose netenkintas pareiškėjo V. K. prašymas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.
Priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 10 568.45 Lt (dešimt tūkstančių penkis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus 45 centus) senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-07-31. Sprendimo vykdymą šioje dalyje atidėti iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Kitoje dalyje V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.