- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-09
- Bylos Nr.
- 2A-190-370/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-11186-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė (pirm.), Rimvida Zubernienė, Aušra Maškevičienė
- Ieškovas
- UAB „Autosprendimai“
- Atsakovas
- UAB „Saukupa“
Pranešėja D. Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2A-190-370/2012
2012 m. vasario 9 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės, Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-487-514/2011 pagal ieškovės UAB „Autosprendimai“ ieškinį atsakovei UAB „Saukupa“ dėl žalos atlyginimo, bei atsakovės apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011-06-28 sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo 5 006,56 Lt skolos, 1 726,40 Lt baudos, 17,50 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-04-29 šalys sudarė vienkartinio krovinio pervežimo sutartį Nr. D-00, kuria atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis pervežti krovinį – plastiko gaminius ant palečių iš Vokietijos į Lietuvą. Atsakovė pagal 2010-05-04 tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį CMR pakrovimo vietoje į vilkiką valst. Nr. AGO 666/CK 499 pasikrovė 48 paletes, kurios turėjo būti pristatytos ieškovei, tačiau iš pervežimo sutarties kylančios pareigos neįvykdė motyvuodama tuo, kad krovinys negalėjo būti saugiai pervežtas dėl jo netinkamo pakrovimo. Šalys sutartimi sulygo krovinį gabenti vienu vilkiku valst. Nr. AGO 666/CK 499, tačiau atsakovė dalį krovinio nusikrovė Vokietijoje, likusią krovinio dalį kitu automobiliu atgabeno ne ten, kur šalys buvo sutarusios, sandėliavo ieškovei nežinomoje vietoje, be ieškovės sutikimo perkrovė krovinį sutartimi nesulygtoje vietoje. Atsakovė neteisėtai realizavo daikto (krovinio) sulaikymo teisę, vieną krovinį gabeno dviem vilkikais, nevykdė pareigos šalių sulygtu laiku pristatyti krovinį į iškrovimo vietą, pristačiusi krovinį ieškovei, reikalavo sumokėti už dviejų krovinių pristatymą. Ieškovė, turėdama tikslą atgauti krovinį, atsakovės reikalaujamą sumą sumokėjo, tačiau sąskaitos faktūros apmokėjimas nereiškia, kad ieškovė atsakovės veiksmus pripažino teisėtais. Atsakovė negalėjo prieš ieškovę naudoti sulaikymo instituto, nes prievolė ieškovei atsiskaityti su atsakove pagal sudarytą sutartį atsiranda per 30 dienų nuo krovinio pristatymo į iškrovimo vietą. Šalys sutartimi taip pat sulygo, jog praleidus sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, moka kitai šaliai 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą apmokėti dieną iki pažeidimo pašalinimo dienos, taip pat už kiekvieną vėlavimo pristatyti krovinį parą mokėti 50 EUR baudą, todėl atsakovė taip pat skolinga ieškovei 17,50 Lt delspinigių bei 500 EUR (1726,40 Lt) baudos.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad rašytinė sutartis dėl pervežimo nebuvo sudaryta. Pagal žodinę sutartį turėjo būti atlikti du krovinio pervežimai – už kiekvieną pervežimą ieškovei sumokant po 1 350 EUR. Ieškovės prašymu atsakovė su krovinio siuntėju tarėsi dėl 48 krovinio palečių pakrovimo į vieną automobilį, tačiau paaiškėjus, kad tokiu būdu pakrauto krovinio transportuoti negalima dėl pavojaus krovinio ir eismo saugumui, dalis krovinio, t. y. 24 padėklai buvo nukrauti. Ieškovė sutiko, kad krovinys būtų pervežtas dviem sunkvežimiais, sutiko už 24 padėklų nukrovimą papildomai sumokėti 100 EUR. Telefonu suderinus šias sąlygas, krovinio pervežimas buvo atliktas, sudarytą žodinį susitarimą atsakovė įvykdė, ieškovė, vykdydama susitarimą, už suteiktas paslaugas sumokėjo. Ieškovės reikalavimas priteisti baudą ir delspinigius nepagrįstas, kadangi šie reikalavimai nepagrįsti rašytine sutartimi.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2011-06-28 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: ieškovei iš atsakovės priteisė 5 006,56 Lt skolos, 6 proc. procesines palūkanas, o reikalavimą priteisti netesybas atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovei 2010-04-29 krovinio pervežimo sutartį pateikus 2010-05-03 faksimiliniu ryšiu atsakovei, ši ėmėsi vykdyti sutartį, nuvyko į nurodytą pasikrovimo vietą, priėmė krovinį vežimui, išrašė tarptautinį krovinio transportavimo važtaraštį, derino krovinio pakrovimo metu iškilusias problemas. Tokiais veiksmais atsakovė patvirtino sutarties sudarymą. Teismas padarė išvadą, kad nuo užsakymo gavimo faksu momento atsakovei tapo aišku, kokiomis sąlygomis prašoma pervežti krovinį, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl krovinio iš Vokietijos į Lietuvą pervežimo ieškovės pasiūlytomis sąlygomis. Teismas nesirėmė atsakovės pateikta siurvejerio išvada, pagal kurią krovinys negalėjo būti transportuojamas vienu automobiliu todėl, kad neva krovinio pakrovimas neatitinka saugaus krovinio transportavimo reikalavimų. Teismas nurodė, kad ši išvada surašyta remiantis atsakovės paaiškinimais ir duota medžiaga, neapžiūrėjus krovinio natūroje, išvados yra abstraktaus pobūdžio, nenurodyta, kokiais aktais vadovaujamasi, kokių reikalavimų neatitinka krovinio pakrovimas, pagal kokius reikalavimus krovinio transportavimas nebūtų saugus. Atsakovas nepagrindė įrodymais savo teiginio, kad į krovinio pakrovimo vietą kvietė policijos pareigūnus, kurie rekomendavo krovinio netransportuoti. Liudytojo A. G. parodymai nepatvirtina, jog krovinį transportuoti buvo nesaugu. Krovinio vežėjas yra atsakingas už tai, kad transporto priemonė būtų tvarkinga, o tvirtinimo įranga – tinkama. Liudytojo parodymus apie tai, kad jam nebuvo leista sutvirtinti krovinį, paneigia byloje esantis rašytinis krovinio siuntėjo paaiškinimas apie tai, kad atvykęs į pakrovimo vietą vairuotojas neturėjo diržų, kuriais būtų galima pritvirtinti krovinį, be to, nurodoma, kad padėklai su prekėmis buvo pakrauti saugiai pritvirtinant. Kad ieškovės krovinys galėjo būti tinkamai pakrautas ir saugiai pervežtas į Lietuvą, patvirtina ir ieškovės sutartys su kitais vežėjais. Priėmęs vežti krovinį vairuotojas važtaraštyje jokių motyvuotų pastabų neįrašė. Atsakovė neįrodė, kad dalies krovinio nukrovimas ir jo transportavimas kitu sunkvežimiu buvo suderintas su ieškove. Aplinkybė, kad ieškovas pagal 2010-05-05 sąskaitą faktūrą sumokėjo už krovinio pervežimą 9 667,87 Lt, nekeičia susitarimo turinio. Iš pateikto susirašinėjimo tarp šalių matyti, kad ieškovė atsakovės reikalaujamą sumą sumokėjo, siekdama išvengti nuostolių dėl krovinio sulaikymo. Pagal pervežimo sutartį išankstinis apmokėjimas nebuvo numatytas, anksčiau sutarčių šalys nebuvo sudarę, kitų įsiskolinimų ieškovė atsakovei neturėjo, atsakovė reikalavimo teisės į ieškovę nebuvo įgijusi, todėl nesuėjus mokėjimo pagal vežimo sutartį terminui atsakovė neturėjo teisės sulaikyti krovinio. Atsakovė, nebendradarbiaudama su ieškove, neinformuodama apie krovinio buvimo vietą, krovinio būklę, vykdydama sutartį neekonomiškai, elgėsi nesąžiningai, taip pažeisdama sutartinius įsipareigojimus, todėl pripažintina, kad atsakovė nepagrįstai iš ieškovės gavo 5 006,56 Lt sumą už pervežimą. Ieškovės reikalavimas priteisti netesybas atmestinas, kadangi dėl jų nebuvo susitarta raštiškai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2011-06-28 sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo, kad sprendimas yra nepagrįstas kadangi teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra prieštaringos. Apelianto nuomone, ginčas kilo ne dėl ieškovei padarytos žalos, o dėl žodinės krovinio vežimo sutarties aiškinimo. Ieškovės apmokėtos sąskaitos faktūros, krovinio priėmimas patvirtina, kad šalių susitarimas buvo įvykdytas, o ieškovė siekia nesąžiningai apsipelnyti atsakovės sąskaita. Teismo išvados, kad atsakovė privalėjo vadovautis siuntėjo nurodymais ir juos vykdyti, prieštarauja norminiams aktams ir logikai, nes vežėjas atsako už saugų krovinio transportavimą ir privalo laikytis kelių taisyklių, vairuotojas privalėjo vykdyti Vokietijos policijos pareigūnų nurodymus. Teismo nuomone, atsakovė privalėjo rizikuoti savo turtu, kelti pavojų kitiems eismo dalyviams, kad tik bet kokia kaina pervežtų krovinį. Nėra įrodymų, kad pagal ieškovės pateiktus krovinio vežimo važtaraščius kiti vežėjai tariamai viename automobilyje sutalpino nuo 42 iki 48 palečių ir atliko tarptautinius pervežimus. Visiškai neaišku, ar toks krovinio transportavimas atitiko Vokietijos vežimo keliais norminių aktų reikalavimus, ar tai buvo vežėjo rizika. Toks iš konteksto ištrauktų dokumentų vertinimas rodo, kad teismas neįsigilino į bylos esmę ir vienpusiškai vertino bylos įrodymus. Tas pats pasakytina ir apie nepriklausomo siurvejerio išvados vertinimą – teismas išvados kaip įrodymo nevertino, tačiau akivaizdu, kad siurvejeris įvertino pateiktą medžiagą, kurioje buvo užfiksuotas ir krovinio pakrovimo būdas, kai paletės kraunamos ant kitų palečių, o krovinys lieka labilus, nes jo nebuvo leista sutvirtinti ir jis kėlė pavojų. Neaišku, kokiais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė liudytojų R. J., A. G. parodymus. Teismas nenustatė, kad jie melavo ar iškraipė aplinkybes, todėl jų parodymai atmesti nepagrįstai. A. G. informavo įmonės administraciją, kad krovinys pakrautas netinkamu būdu, jis taip pat nurodė, kad Vokietijos policijos pareigūnai perspėjo, jog vežant krovinį jis gali būti sulaikytas ir nubaustas. Liudytojas R. J. atskleidė susitarimo sąlygas su ieškove ir patvirtino, kad krovinio nukrovimas buvo suderintas. Teismas per daug dėmesio skyrė teoriniams prievolės įvykdymo aspektams, o ne aplinkybėms, susijusioms su galimybe saugiai gabenti krovinį. Tai yra pagrindinis šios bylos dalykas, kurį teismas privalėjo išsiaiškinti ir padaryti teisingas išvadas. Teismas taip pat rėmėsi UAB „ABDI“, t. y. Kazachstano įmonei rašytu raštu, nors jokių įrodymų apie susitarimą ar kitokį ryšį su ieškove nebuvo pateikta. Atsakovė taip pat su minėta įmone jokių ryšių nėra turėjusi ir jokių pervežimų jai nevykdė. Be to, neaišku, apie kokį konkrečiai pervežimą šiame rašte yra kalbama. Jame melagingai teigiama, kad atsakovės vairuotojas neturėjo tvirtinimo diržų.
Atsiliepimas
Atsiliepime ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovė CMR važtaraštyje neatliko jokių atžymų, nepateikė įrodymų, kad naudojosi krovinio perkrovimo paslaugomis kitame Vokietijos terminale, nepateikė jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, kad Vokietijos policijos pareigūnai uždraudė gabenti siuntėjo būdu pakrautą krovinį. Atsakovė nesilaikė Susisiekimo ministro 2008-02-21 įsakymu Nr. 3-56 patvirtintų krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių reikalavimų, pagal kuriuos krovinio vežėjas yra atsakingas už tai, kad transporto priemonė būtų tvarkinga, o tvirtinimo įranga – tinkama. Be to, šiose taisyklėse nustatyta, kad padėklai ir ritiniai krovinių skyriuje išdėstomi glaudžiai. Jei krovinių skyrius yra uždaras arba jis turi gamintojo reikalavimus atitinkančius bortus, krovinio papildomai tvirtinti nereikia. Krovinio siuntėjas patvirtino, kad vežėjas diržų krovinio tvirtinimui neturėjo. Liudytojų R. J. ir vairuotojo A. G. parodymai išsiskyrė, t. y. R. J. teigė, kad už krovinio nukrovimą Vokietijos terminale atsiskaitė vairuotojas grynaisiais, o vairuotojas paliudijo, kad už krovinio nurovimą nemokėjo visiškai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje nustatyta, kad šalys susitarė dėl krovinio (48 palečių su raštinės prekėmis) pervežimo iš Vokietijos į Lietuvą. Ieškovė atsakovei faksu išsiuntė 2010-04-29 krovinio pervežimo sutartį, kurios 14 p. nustatyta, kad sutartis galioja tik pasirašyta abiejų šalių atstovų (b. l. 5). Sutartis atsakovės atstovo nebuvo pasirašyta. Atsakovė 2010-05-04 pasikrovė visą 48 palečių krovinį į vieną automobilį, bet vėliau 24 paletes nukrovė ir jas pervežė kitu automobiliu. Ieškovė sumokėjo atsakovei šios reikalaujamą sumą – 9 667,84 Lt (b. l. 77).
Iš esmės byloje kilo ginčas dėl atsakovės galimybės pervežti visą 48 palečių krovinį vienu automobiliu ir ieškovės sutikimo pervežti krovinį dviem automobiliais. Atsakovės teigimu viso krovinio vienu automobiliu pervežti saugiai nebuvo galimybės, ieškovė apie tai buvo informuota ir sutiko, kad atsakovė krovinį pervežtų dviem automobiliais, todėl privalo sumokėti po 1350 EUR už kiekvieną vežimą, taip pat 100 EUR krovinio dalies perkrovimo iš vieno automobilio į kitą išlaidas.
Apeliantė iš esmės savo skundą grindžia netinkamu įrodinėjimo pareigos paskirstymu ir įrodymų vertinimu. Kaip nurodo pati apeliantė, esminė byloje nustatinėtina aplinkybė yra tai, ar galėjo atsakovė saugiai, nepažeisdama kelių eismo taisyklių pervežti visą krovinį vienu automobiliu.
Pati atsakovė patvirtino, kad bent iš pradžių su ieškove buvo sutarta krovinį pervežti vienu automobiliu – pati apeliantė nurodo, kad bandė tartis dėl visų 48 palečių pakrovimo į vieną automobilį. Apeliantė skunde nepagrįstai remiasi ieškovės jai išsiųsta 2010-04-29 rašytine sutartimi (b. l. 5), įrodinėdama, kad buvo sutarta krovinį pervežti dviem automobiliais – pati apeliantė bylos nagrinėjimo metu užėmė poziciją, kad ši sutartis yra negaliojanti, kadangi nepasirašyta jos atstovo, ir sutarties negaliojimu rėmėsi atsikirsdama į ieškovės reikalavimą dėl netesybų. Kadangi nustatyta, jog sutarta buvo visą krovinį pervežti vienu automobiliu, atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad susitarimas šalių buvo pakeistas (CK 6.204 str. 3 d., 6.223 str. 1 d.) arba kad krovinį pargabenti sutartu būdu nebuvo galima, be to, pastaroji aplinkybė iki sutarties sudarymo atsakovei nebuvo žinoma, negalėjo būti numatoma, taip pat, kad atsakovė neprisiėmė tokios rizikos (CK 6.62 str. 3 d., 6.200 str. 3 d., 6.204 str.). CMR 9 str. 2 dalyje nustatyta, kad jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus. Atsakovė jokių įrašų važtaraštyje neatliko. Atsakovė nurodė, kad vežti viso krovinio vienu automobiliu nebuvo galima dėl Vokietijos policijos draudimo, tačiau šiam teiginiui patvirtinti, be savo darbuotojo A. G. parodymų, jokių įrodymų nepateikė. Ieškovė į bylą pateikė pakrovą atlikusios įmonės raštą, adresuotą Kazachstano įmonei „ABDI“ (b. l. 19, 20), kuriame teigiama, jog Vokietijos policija dėl pakrovimo būdo neturėjo jokių pretenzijų. Apeliantė abejoja šio įrodymo patikimumu nurodydama, kad neaišku, apie kokį konkrečiai pervežimą šiame rašte yra kalbama. Tačiau šiame rašte kalbama apie 48 padėklų išdėstymą UAB „Saukupa“ sunkvežimyje 2010-05-04. Apeliantė teigdama, kad su UAB „ABDI“ jokių santykių neturėjo ir pervežimų jai nevykdė, nenurodo, kad tą pačią dieną būtų vežusi tokį pat krovinį kitam užsakovui ir dėl to kilo tokios pat problemos, kaip ir su ieškove, todėl nėra abejonių, kad minėtame rašte kalbama būtent apie šioje byloje nagrinėjamą atvejį. Be to, Kazachstano įmonė „ABDI“ nurodyta krovinio gavėju važtaraštyje (2 p.), kurio pagrindu atliko pervežimą atsakovė (b. l. 6). Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padaryta išvada dėl atsakovės pateiktos nepriklausomo siurvejerio išvados įrodomosios galios (b. l. 56–63). Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kad iš to paties siuntėjo, iš tos pačios pakrovimo vietos, iki tos pačios iškrovimo vietos, tam pačiam gavėjui – Kazachstano įmonei „ABDI“ – ne kartą organizavo analogiško krovinio pervežimą nuo 42 iki 49 palečių (b. l. 78–87), todėl apeliantės argumentai, kad nėra įrodymų, jog pagal ieškovės pateiktus krovinio vežimo važtaraščius kiti vežėjai viename automobilyje sutalpino nuo 42 iki 48 palečių ir atliko tarptautinius pervežimus, yra nesuprantami. Apeliantės argumentai, kad minėti įrodymai nepagrindžia, jog transportavimas atitiko Vokietijos vežimo keliais norminių aktų reikalavimus, nes gal būt vežėjai rizikavo, yra nepagrįsti. Ieškovė neprivalo šioje byloje įrodinėti, kad kitų asmenų atlikti vežimai nepažeidė teisės aktų nuostatų, tai atsakovė privalo įrodyti, kad ji teisėtai negalėjo pervežti viso krovinio vienu automobiliu.
Taip pat atsakovė be liudytojų – savo darbuotojų – parodymų nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė sutiko, jog krovinys būtų vežamas dviem automobiliais. Krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis (CMR konvencijos 4 str., 9 str. 1 d.), t. y. rašytinis dokumentas. CK 6.192 str. 4 dalyje nustatyta, kad sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Atsakovė nepareikalavo, kad vežant krovinį dviem automobiliais būtų surašyti važtaraščiai kiekvienai pakrautai transporto priemonei (CMR konvencijos 5 str. 2 d.). CK 1.93 str. 2 dalis atima iš šalių teisę remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio sudarymo ar jo įvykdymo faktą (byloje nagrinėjamu atveju – susitarimo dėl vežimo sutarties pakeitimo). Apeliantės argumentai, kad teismas atmesdamas liudytojų R. J. ir A. G. parodymus pirma privalėjo nustatyti, kad pastarieji melavo ar iškraipė aplinkybes, yra nepagrįsti, nes civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Šis principas reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą, įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.
Apeliantės argumentai, kad pervežant visą krovinį vienu automobiliu jam būtų tekusi visa rizika, yra nepagrįsti, kadangi siuntėjas atsako už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius, atsiradusius dėl važtaraštyje siuntėjo klaidingai ar netiksliai nurodytų duomenų ir instrukcijų, neteisingai pateiktų važtaraščiui pildyti ar į jį įtraukti, taip pat ir dėl krovinio vietų skaičiaus, jų išdėstymo ypatumų (CMR 6 str. 1 d. g), 7 str. 1 d. a), c) punktai, 2 d.). Siuntėjas atsako prieš vežėją už nuostolius, padarytus asmenims, įrengimams ar kroviniams, taip pat už išlaidas, atsiradusias dėl netinkamos krovinio pakuotės, jeigu vežėjas apie tai važtaraštyje įrašo atitinkamas pastabas (CMR konvencijos 10 str.). Kaip minėta, atsakovė važtaraštyje jokių pastabų neįrašė. Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su aplinkybėmis, kad krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai arba kai krovinį pakrovė, sudėjo krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu (CMR konvencijos 17 str. 4 d. b), c) punktai, 18 str. 2 d.).
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.