Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Ieškovas savo teisę kildina iš pervežimo sutarties, nurodydamas, kad atsakovas sutartį įvykdė netinkamai, pervežė tik dalį krovinio, todėl ieškovo sumokėti 5006,56 Lt atsakovui pastarajam neįvykdžius sutarties nepriklauso ir turi būti grąžinti ieškovui.

Ieškovai kaip įrodymą apie sudarytą vežimo sutartį pateikė 2010-04-29 krovinio pervežimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl krovinio iš Vokietijos pargabenimo. Pateiktos sutarties, pasirašytos tik vienos šalies (ieškovo), 14 p. numatyta, kad galioja tik abiejų šalių pasirašyta sutartis, šalys pripažįsta, kad atsakovas šios sutarties nebuvo pasirašęs, todėl laikytina, kad rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta.

Nei Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR konvencija), nei LR CK nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR Konvencijos 4, 9 straipsniai, CK 6.808 str. 2 d., 6.825 str. 1 d.), todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais, žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-04-29 krovinio pervežimo sutartį pateikus 2010-05-03 faksimiliniu ryšiu atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsakovas ėmėsi vykdyti sutartį, nuvyko į nurodytą pasikrovimo vietą, priėmė krovinį vežimui, išrašė tarptautinį krovinio transportavimo važtaraštį, derino krovinio pakrovimo metu iškilusias problemas. Tokiais veiksmais atsakovas patvirtino sutarties sudarymą. Atsakovo atstovas neneigia, kad rašytinis ieškovo užsakymas dėl krovinio buvo gautas, todėl darytina išvada, kad nuo užsakymo gavimo faksu momento atsakovui tapo aišku, kokiomis sąlygomis prašoma pervežti krovinį, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl krovinio iš Vokietijos į Lietuvą pervežimo ieškovo pasiūlytomis sąlygomis.

Šalys skirtingai aiškina tarp šalių sudarytos pervežimo sutarties sąlygas dėl ieškovo pareigos sumokėti už atsakovo pervežtą krovinį, o sutarties sąlygų vertinimas reikšmingas išvadoms dėl sutarties vykdymo ir ieškovo teisės reikalauti iš atsakovo gauto atlyginimo už netinkamai įvykdytą prievolę.

Pagal formuojamą teismų praktiką sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, tikrąją valią. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Pagal ieškovo pateiktą užsakymą krovinys iš Vokietijos į Lietuvą turėjo būti gabenamas dviem mašinomis. Krovinio pobūdis, savybės, tūris, svoris ir kt. šiame užsakyme nenurodyti.

Iš byloje esančio krovinio važtaraščio (l. 6) matyti, kad 48 padėklų krovinys su biuro ir mokyklinėmis prekėmis, svoris 7494,332 kg, pakrautas į atsakovo transporto priemonę (duomenys neskelbtini) CK 499 2010-05-04 siuntėjo nurodytoje vietoje. Atsakovo atstovų teigimu dėl krovinio netinkamo įpakavimo, krovinio specifikos ir pakrovimo būdo (štabeliavimo) krovinį buvo nesaugu vežti, todėl krovinys buvo padalintas, 24 padėklus perkraunant į kt. transporto priemonę.

Kaip įrodymą, kad krovinys negalėjo būti transportuojamas, atsakovas pateikė siurvejerio išvadą, jog toks krovinio pakrovimas neatitinka saugaus krovinio transportavimo reikalavimams 56-63). Pateiktoji išvada, surašyta, remiantis atsakovo paaiškinimais ir duota medžiaga. Siurvejerio išvados abstraktaus pobūdžio, nenurodant, kokiais aktais vadovaujamasi, kokių reikalavimų neatitinka krovinio pakrovimas, pagal kokius reikalavimus krovinio transportavimas nebūtų saugus. Krovinio natūroje neapžiūrėjus, nepagrįsta siurvejerio išvada apie krovinio trapumą. Be to, siurvejeris vertina sutarties turinį, nors rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, todėl sutarties turinys ir tikrieji šalių ketinimai gali būti nustatyti tik teisminio nagrinėjimo metu. Dėl šių priežasčių teismas nesiremia pateikta išvada ir ją vertina kartu su kt. įrodymais.

Atsakovas nurodė, kad į krovinio pakrovimo vietą kvietė policiją, pareigūnai rekomendavo krovinio netransportuoti. Tačiau jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šį faktą, nepateikė. Liudyt. A. G. parodymai apie pareigūnų iškvietimą, nesant rašytinių įrodymų, nepatvirtina, jog krovinį transportuoti buvo nesaugu.

CMR konvencija nereglamentuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti, o nesant tokio susitarimo teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Vežėjas tokiu atveju neįpareigotas tikrinti ir prižiūrėti, ar krovinys kraunamas tinkamai. Tačiau, vežėjui matant, kad kroviniui kas nors kelia grėsmę, jis turi atsisakyti vežti arba pažymėti apie tai važtaraštyje.

Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir LR susisiekimo ministro 2008-02-21 įsakymu Nr.3-56 patvirtintose krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklėse, pagal kurias transporto priemonę, krovinio išdėstymo ir tvirtinimo būdą, atitinkantį gamintojo reikalavimus parenka krovinio siuntėjas, kuris pakrauna krovinį į transporto priemonę ir jį pritvirtina (taisyklių 5, 7 p.). Pagal šių taisyklių 6 p. krovinio vežėjas yra atsakingas už tai, kad transporto priemonė būtų tvarkinga, o tvirtinimo įranga – tinkama.

Anot vairuotojo, liudyt. A. G., pastebėjęs netinkamą krovinio pakrovimą, ėmėsi priemonių kroviniui sutvirtinti, tačiau neleidus siuntėjui, to nepadarė, išvyko iš teritorijos, gavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos nurodymą gabenti tik dalį krovinio.

Tačiau liudytojo parodymus apie tai, kad jam nebuvo leista sutvirtinti krovinį, paneigia byloje esantis rašytinis krovinio siuntėjo paaiškinimas apie tai, kad atvykęs į pakrovimo vietą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas neturėjo diržų, kuriais būtų galima pritvirtinti krovinį, be to, nurodoma, kad padėklai su prekėmis buvo pakrauti, saugiai pritvirtinant (l.17-18, 19-20).

Kad atsakovo priimtas krovinys galimai buvo tinkamai pakrautas ir galėjo būti saugiai pervežtas į Lietuvą, patvirtina ir kt. ieškovo byloje pateikti įrodymai.

Pagal ieškovo pateiktus važtaraščius pervežimo sutartys dėl analogiško krovinio pervežimo iš Vokietijos į Lietuvą, pakrauto tuo pačiu laikotarpiu ir toje pačioje vietoje, buvo sudarytos su kt. vežėjais: „Autologas“, „Milčija“, „Transvytrama“ (l.78-79, 80-81, 82-83, 84-85, 86-87). Pagal šias sutartis minėti vežėjai pervežė ieškovo užsakymu atitinkamai 45, 42, 49, 48 ir 46 padėklus su raštinės ir mokyklinėmis prekėmis.

Teismo nuomone, vairuotojo veiksmai krovinio pakrovimo metu nebuvo tinkami CMR konvencijos prasme.

Vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimamas vežti. Krovinio priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle, kad važtaraštis yra ne tik vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, bet ir įrodymas, jog krovinys yra perėjęs vežėjo dispozicijon. CMR konvencijos 9 straispnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią vežėjui, neįrašius motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, iki priešingo įrodymo laikoma krovinio ir pakuotės išorę priimant buvus tinkamos būklės bei krovinio vietų skaičių, žymėjimą ir numeraciją atitikus važtaraščio įrašą.

Iš pateikto krovinio važtaraščio matyti, kad vairuotojas, priėmęs krovinį vežti, jokių motyvuotų pastabų neįrašė. Liudyt. A. G. parodymais nustatyta, kad krovinys buvo nukrautas jau išvykus iš krovinio pakrovimo vietos teritorijos.

Pagal CMR konvencijos 14 straipsnio 1 punkto nuostatas vežėjas visų pirma turi besąlygiškai vykdyti krovinio disponuojančio asmens instrukcijas, ir tik jų negavęs, turi imtis priemonių, kurios, jo manymu, geriausiai atitiktų kroviniu disponuojančio asmens interesus. Pervežimas buvo vykdomas, remiantis CMR konvencija, vežėjas (atsakovas) pagal CMR konvencijos nuostatas privalėjo vežant krovinį, vadovautis siuntėjo (ieškovo) nurodymais. Todėl krovinio nukrovimas, kai krovinys buvo perduotas vežėjui, turėjo būti derinamas su ieškovu.

Atsakovo atstovai teigia, kad dalinis krovinio nukrovimas ir jo transportavimas kt. sunkvežimiu buvo suderintas su ieškovo darbuotojais, tačiau liudyt. A. O., D. N. buvus tokias instrukcijas paneigė. Minėti liudytojai parodė, kad pokalbis, iškilus ginčui dėl galimybės gabenti 48 padėklus, su atsakovo atstovu nebuvo konstruktyvus, ieškovas sutikimo dėl dalinio krovinio nukrovimo ir gabenimo kt. transporto priemone nedavė, atsakovas vienašališkai pakeitė sutarties sąlygas.

Iš nagrinėjamoje byloje pateikto CMR krovinio važtaraščio matyti, kad „48 paletės sukrautos ant 33 paletinių vietų“. Tokį pakrovimo būdą patvirtino ir krovinio siuntėjas (l.17-18, 19-20)..

Nors ieškovo rašytiniame užsakyme padėklų skaičius ir nebuvo numatytas, tačiau pagal krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių 18 p., padėklai ir ritiniai krovinių skyriuje išdėstomi glaudžiai, todėl pagrįstai siuntėjas, pakraudamas krovinį siekė racionaliai išnaudoti plotą krovinių skyriuje, sukraudamas 33 padėklus apatinėje eilėje. Krovinys pakrautas ant standartinių palečių, todėl įtikinamas ieškovo atstovės paaiškinimas, kad užsakydamas krovinio pervežimą, ieškovas tikėjosi, jog bus transportuojama pilnai pakrauta puspriekabė. Buvus tokius lūkesčius pagrįstais, įrodo jau įvykdytos tapataus krovinio pervežimo sutartys su kitais vežėjais, pagal kurias pervežti kroviniai pakrauti ant 42-49 padėklų.

Esant tokiems duomenims, lieka nepateisinami ekonomiškumo požiūriu atsakovo veiksmai, nukraunat pusę krovinio, t.y. 24 padėklus. Jeigu ir buvo nesaugu vežti siuntėjo pakrauto krovinio, buvo galimybė organizuoti dalinį krovinio vežimą, pakraunant 15 padėklų su kroviniu. Ginčo atveju duotojoje situacijoje atsakovo veiksmai vertinti kaip neracionalūs, neekonomiški, neatitinkantys ieškovo interesų.

Ieškovas savo teisę kildina iš pervežimo sutarties, todėl sutartinių prievolinių įsipareigojimų pagal LR CK nevykdymą ar netinkamą vykdymą turi įrodinėti kiekviena iš šalių.

Teismo nuomone, ieškovas pateikė pakankamai leistinų įrodymų, patvirtinančių, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl 48 padėklų pervežimo, atsakovas, juos perveždamas dviem sunkvežimiais, veikė savo rizika, nes tokie veiksmai su ieškovu nebuvo suderinti. Buvus susitarimą dėl maksimalaus krovinių skyriaus tūrio išnaudojimo, patvirtina ir atsakovo elgesys, pakraunant ir priimant krovinį.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, įrašus važtaraštyje, atsakovas priėmė vežti 48 padėklų krovinį, į krovinio pakrovimo vietą buvo atsiųstas tik vienas automobilis (ne du kaip numatyta sutartyje), todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, jog pervežus krovinį dviem sunkvežimiais, jam priklauso pagal sutartį numatytas atlyginimas.

Tai, kad ieškovas pagal 2010-05-05 sąskaitą-faktūrą sumokėjo už krovinio pervežimą 9667,87 Lt (l.77), nekeičia susitarimo turinio. Iš pateikto susirašinėjimo tarp šalių matyti, kad ieškovas atsakovo reikalaujamą sumą sumokėjo, siekdamas išvengti nuostolių dėl atsakovo krovinio sulaikymo.

2010-04-29 užsakyme, kurį ieškovas pateikė faksimiliniu ryšiu atsakovui, nebuvo numatytas išankstinis apmokėjimas už pervežimą, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad šalys buvo susitarusios kitaip, pagal įprastinę praktiką vežėjo teisė į atlyginimą atsiranda, jau įvykužius pervežimą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas turi teisę į išankstinį atlyginimą pagal pervežimo sutartį.

Atsakovo veiksmai sulaikant krovinį pripažintini neteisėtais, kadangi vežėjas teisę sulaikyti jam perduotą krovinį gali tik tada, kai yra įgijęs reikalavimo teisę į ieškovą iki bus sumokėtas jam priklausantis vežimo užmokestis ir kitos sumos (CK 6.813 str. 4 d.). Pagal pervežimo sutartį išankstinis apmokėjimas nebuvo numatytas, anksčiau sutarčių šalys nebuvo sudarę, kt. įsiskolinimų ieškovas atsakovui neturėjo, atsakovas reikalavimo teisės į ieškovą nebuvo įgijęs, negalima naudotis sulaikymo teise, jei nėra suėję vežimo užmokesčio terminai, todėl atsakovas krovinį sulaikė neteisėtai. Kilus ginčui, atsakovas turėjo ne sulaikyti krovinį, bet privalėjo jį atiduoti pateikus mokėjimo garantiją (CMR konvencijos 13 str. 2 d.).

Be to, PVM sąskaita-faktūra (l.12) pateikta apmokėti už krovinio pervežimą automobiliais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nors iš tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR matyti, kad iš išsikrovimo vietos krovinys ieškovui buvo atvežtas visai kitais vilkikais – valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, vykdydamas sutartį, nesiėmė visų priemonių, nepadarė visko, ką galėjo padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad krovinys būtų pristatytas kuo mažesnėmis sąnaudomis.

CK 6.158 str. įpareigoja šalis, turinčias sutartinių santykių, elgtis sąžiningai, laikytis specifinių elgesio standartų, susiklosčiusių tam tikroje verslo srityje. Atsakovas, nebendradarbiaudamas su ieškovu, neinformuodamas jo apie krovinio buvimo vietą, krovinio būklę, vykdydamas sutartį neekonomiškai, elgėsi nesąžiningai, taip pažeisdamas sutartinius įsipareigojimus.

Dėl aptartų motyvų pripažintina, kad atsakovas nepagrįstai iš ieškovo gavo 5006,56 Lt sumą už pervežimą, todėl ieškovo reikalavimas grąžinti šią sumą tenkintinas (CK 6.237 str.).

Tenkintinas ieškovo reikalavimas dalyje dėl palūkanų priteisimo, remiantis CK 6.210 str. 2 d. iš atsakovo išieškotinos 6 procentų palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

Ieškovo reikalavimas priteisti baudą ir netesybas atmestinas.

CK 6.72 str. nuostatos nustato, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Tarp šalių rašytinis susitarimas nebuvo sudarytas, todėl ieškovo reikalavimas šioje dalyje negali būti tenkinamas (CPK 178str.).

Ieškinį patenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovo ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos: 150 Lt žyminis mokestis ir 70,79 Lt išlaidų už vertimo paslaugas (LR CPK 93 str. 1 d., 88 str. 1 d. 8 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 5006,56 Lt (penkis tūkstančius šešis Lt 56 ct) skolos, 6 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010-11-03 iki visiško sprendimo įvykdymo 220,79 Lt (du šimtus dvidešimt Lt 79 ct) bylinėjimosi išlaidų UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės r. apylinkės teismą.