Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2019 m. gruodžio 20 d. ieškovė tiek elektroniniu paštu, tiek registruota siunta pateikė atsakovei pretenziją Nr. K/06-4726, kuria pareikalavo, kad atsakovė ne vėliau kaip iki 2020 m. sausio 8 d. sumokėtų jai likusią 13 987,00 Eur skolą už turtą ir kad atsakovė ne vėliau kaip iki 2020 m. sausio 9 d., iš anksto suderinusi su jos atstovu laiką, atvyktų pas Klaipėdos 14-ojo notarų biuro notarę D. R. pasirašyti susitarimą dėl 2019 m. rugpjūčio 27 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo ir naudojimosi tvarkos daiktu nustatymo sutarties, notarinio registro Nr. 4787, 3.1 punkte padarytos klaidos ištaisymo, t. y. dėl šio punkto pakeitimo numatant, kad visa turto kaina yra 75 000,00 Eur.

Ieškovės teigimu sudarant pagrindinę sutartį šios sutarties 3.1 punkte per klaidą buvo nurodyta, kad bendra parduodamų daiktų kaina yra ne 75 000,00 Eur, bet 61 013,00 Eur, nors preliminarios sutarties sąlygos dėl kainos nebuvo keistos, pardavėjas derantis dėl pagrindinės sutarties sudarymo netaikė jokios nuolaidos, kad kaina būtų tiek sumažinta, o parduodamo gyvenamojo namo plotas nesumažėjo, todėl prašo modifikuoti pagrindinės sutarties 3.1 punkte nurodytą sąlygą dėl bendros nekilnojamojo turto kainos, nurodant tikrąją šalių valią atitinkančią nekilnojamojo turto kainą, kuri šalių buvo aptarta prieš sudarant pagrindinę sutartį, pripažinti negaliojančiu ieškovės 2019 m. rugpjūčio 29 d. pakvitavimą apie visišką atsiskaitymą ir iš atsakovės priteisti 13 842,53 Eur skolą. Atsakovės teigimu ji atsisakė tam tikrų įrengimo darbų, pati pirko medžiagas, jos patalpos buvo perplanuotos, todėl galutinė nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo kaina buvo sumažinta, iki pagrindinės sutarties sudarymo ieškovės atstovė nurodė likusią mokėtiną sumą už nekilnojamąjį turtą, kurią ji ieškovei sumokėjo, todėl nėra pagrindo modifikuoti pagrindinės sutarties 3.1 punkte nurodytos sąlygos, panaikinti pakvitavimą ir ji neturi pareigos sumokėti ieškovei 13 842,53 Eur skolą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Kadangi vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, kaip pirma minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Sutarties pakeitimo sąlygos įtvirtintos CK 6.223 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Taigi šioje normoje pateikiamas sąrašas atvejų, nors ir nebaigtinis, kai sutartį galima pakeisti teismo tvarka. Specialūs sutarties pakeitimo atvejai nustatyti kituose CK straipsniuose (pavyzdžiui, CK 6.204, 6.228 straipsniuose), taip pat gali būti aptarti šalių sudarytoje sutartyje.

CK 6.228 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl esminės nelygybės suteikia teisę sutarties šaliai atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą (CK 6.228 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje CK 6.228 straipsnio nuostatos aiškinamos pabrėžiant išimtinį šio instituto pobūdį bei būtinybę jį taikant derinti sutarties laisvės ir sutarties privalomumo principus su bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

CK 6.228 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalies teisė vienašališkai atsisakyti sutarties ar jos sąlygos teismų turi būti vertinama ir taikoma kaip išimtinė priemonė – įstatymo nustatyta tvarka konstatavus pakankamą pagrindą. Sutarties šalies reikalavimas atsisakyti ar pakeisti sutartį dėl esminės nelygybės teismo gali būti patenkintas ne dėl bet kokio neatitikimo tarp sutarties šalių tarpusavio prievolių, o tik tuo atveju, kai teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad egzistuoja didžiulė sutarties šalių tarpusavio prievolių nelygybė, suteikianti kitai sutarties šaliai nepateisinamą perdėtą pranašumą; tokia teismo išvada turi būti pagrįsta CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių vertinimu (be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-469/2016).

Tai gi, įstatymų leidėjas esminę sutarties šalių nelygybę apibrėžia kaip situaciją, kai sutarties sudarymo metu sutartis ar jos sąlyga nepagrįstai suteikia kitai šaliai perdėtą pranašumą. Tam, kad būtų išsiaiškintas ir nustatytas pastarosios aplinkybės egzistavimas, įstatymas orientuoja, į ką turi būti atsižvelgiama, t. y. įtvirtina sąrašą įstatyme įvardytų aplinkybių, iš kurių nagrinėjamos bylos kontekste aktuali – būtinumas atsižvelgti į šalių sudarytos sutarties prigimtį ir tikslą. Be to, teismas, spręsdamas sutarties ar atitinkamos jos sąlygos pakeitimo klausimą, privalo įvertinti, kad pakeista sutartis ar atitinkama jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Bendrasis sąžiningumo principas įtvirtintas CK 1.5 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, šalių susitarimu įstatymo numatytais atvejais nustatydami tarpusavio teises ir pareigas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Ieškovės teigimu sudarant pagrindinę sutartį šios sutarties 3.1 punkte per klaidą buvo nurodyta klaidinga parduodamų daiktų kaina, kuri neatitiko nei preliminarios sutarties sąlygų, nei šalių valios buvusios iki pasirašant pagrindinę sutartį, nei realių rinkos sąlygų ir protingos verslo logikos, o atsakovė galimai šią klaidą pastebėjo, nes ji neturėjo jokio objektyvaus pagrindo tikėtis įsigyti nekilnojamąjį turtą už 60 013,00 Eur, t. y. 19 % sumažinta kaina, nei buvo nurodyta tarp šalių sudarytoje preliminarioje sutartyje (75 000,00 Eur), tačiau sąmoningai tylėjo ir ieškovės neinformavo bei nesutiko su ieškovės prašymu bendru šalių sutarimu pakeisti pagrindinės sutarties 3.1 punktą ir sumokėti ieškovei likusią skolos dalį, todėl nesąžiningas asmuo, kuris tikisi iš kito asmens padarytos klaidos gauti finansinę naudą, negali būti ginamas.

Parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu (CK 6.313 straipsnio 1 dalis), nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina. Kadangi pagrindinė sutartis buvo sudaryta dėl nekilnojamojo turto pardavimo, todėl jai taikytini nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarčiai nustatyti reikalavimai. CK 6.393 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notarinės formos <...>, o formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 6.393 straipsnio 2 dalis). CK 1.93 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji reikalavimų dėl sandorio formos taisyklė, pagal kurią įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad susitarimas dėl nekilnojamojo turto kainos turi būti įtvirtintas pirkimo - pardavimo sutartyje ir turi būti patvirtintas notarine tvarka. Todėl pagrindinėje sutartyje įtvirtintas šalių susitarimas, kad turto kaina – 60 013,00 Eur, kuris buvo patvirtintas notarine tvarka, kaip oficialus rašytinis įrodymas, turi aukštesnę įrodomąją reikšmę, ir aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, kad esminės ieškovės nurodomos aplinkybės, sąlygojusios parduoto turto kainą, yra susijusios su šalių susitarimu buvusiu prieš sudarant pagrindinę sutartį, todėl nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti tikrąją šalių valią atitinkančią nekilnojamojo turto kainą, svarbūs ne tik byloje esantys rašytiniai įrodymai bet ir liudytojų parodymai, o draudimas panaudoti liudytojų parodymus šiuo atveju prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus.

Nagrinėjamu atveju šalių teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė yra verslininkė, kuri užsiima nekilnojamojo turto pardavimu, o atsakovė – fizinis asmuo, vartotoja ir silpnesnioji sandorio šalis. Ginčas yra kilęs dėl pagrindinės sutarties, patvirtintos Klaipėdos miesto 14-ojo notaro biuro notarės D. R., 3.1 punkto sąlygos, kuria nustatyta bendra 61 013,00 Eur dydžio nekilnojamojo turto kaina. Nustatyta, kad pagrindinės sutarties dalykas yra ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto, t. y. gyvenamojo namo ir 59/153 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau - turtas), pirkimas – pardavimas ir pagrindinė sutartis sudaryta turint tikslą ieškovei parduoti, o atsakovei įgyti (šeimos poreikiams tenkinti) ieškovės parduodamą nekilnojamąjį turtą.

Taip pat nustatyta, kad prieš sudarant pagrindinę sutartį, tarp šalių buvo pasirašyta preliminarioji sutartis dėl minėto turto pirkimo - pardavimo, kurios 1 ir 5 punktuose numatyta, kad gyvenamojo namo plotas yra 65,01 kv. m., o bendra parduodamo turto kaina yra 75 000,00 Eur. Ginčo byloje dėl šių aplinkybių nėra.

Nustatyta, kad po preliminarios sutarties pasirašymo atsakovės prašymu buvo atliktas namo perplanavimas - vietoje trijų kambarių įrengiant du kambarius, atsakovė išreiškė norą, kad gyvenamajame name būtų sudėta jos nupirkta grindų danga (laminatas), o vonioje - jos nupirktos plytelės. Atsakovė teismo posėdžio metu duodama paaiškinimus nurodė, kad ji pati jokių darbų neorganizavo, tačiau iki pagrindinės sutarties pasirašymo likus 3-4 dienoms, jos iniciatyva buvo suorganizuotas susitikimas su ieškovės atstove A. G., siekiant perskaičiuoti galutinę turto kainą dėl atlikto perplanavimo ir jos panaudotų medžiagų. Byloje nustatyta, kad atsakovė ieškovei yra sumokėjusi iš viso 61 376,00 Eur, t. y. 2 000,00 Eur rezervacijos mokestį už turtą pagal preliminarios sutarties 6.1 punktą, mokėjimo data 2019 m. birželio 20 d., 45 000,00 Eur avansą už turtą pagal preliminarios sutarties 6.2 punktą, mokėjimo data 2019 m. liepos 1 d., 14 013,00 Eur kainos dalį už turtą pagal pagrindinės sutarties 3.1 punktą, mokėjimo data 2019 m. rugpjūčio 26 d., 363,00 Eur už terasos padidinimą, mokėjimo data 2019 m. liepos 1 d., ir byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Atsakovės teigimu, prieš sudarant pagrindinę sutartį, susitikimo su A. G. metu, pati ieškovės atstovė nurodė liksią mokėtiną 14 013,00 Eur kainos dalį už turtą, kurią ji sumokėjo banko pavedimu. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta A. G. nurodė, kad po preliminarios sutarties pasirašymo atsakovės prašymu buvo derinama turto kaina, nes atsakovė norėjo atlikti dalį pakeitimų, pirko savo medžiagas ir paprašė, kad ta kaina būtų išskaičiuota prieš notarinės sutarties pasirašymą; susitikimo su atsakove metu paskambino rangovams, siekiant išsiaiškinti pakeitimų kainas, kurie nurodė tą kainą ir 480,00 Eur išskaičiuojamą sumą žodžiu ji nurodė ir atsakovei, taip pat prieš sandorį skambino ir į notaro biurą, norėdama informuoti, kad ši sumą turi būti išskaičiuota ir šioje vietoje įvyko apsirikimas, nes buvo įrašyta ne ta kaina.

Ieškovė ieškinyje nurodo, kad parduodamo turto kaina dėl atsakovės prašymu atliktų gyvenamojo namo įrengimo darbų pakeitimų sumažėjo 486,40 Eur suma ir atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis įsigyti turtą 19 % mažesne kaina, nei buvo nurodyta tarp šalių sudarytoje preliminarioje sutartyje. Nurodo, kad daugiau jokios derybos dėl kainos mažinimo nevyko ir jų nebuvo. Taip pat nurodo, kad notarei buvo išsiųstas elektroninis laiškas dėl pagrindinės sutarties projekto rengimo, kuriame buvo nurodyta atsakovei parduodamo turto kaina, t. y. 75 000,00 Eur, tačiau atliekant matematinius kainos sumažinimo veiksmus per apsirikimą 486,60 Eur suma buvo išskaičiuota ne iš atsakovės mokėtinos 75 000,00 Eur kainos, bet iš 2019 m. rugpjūčio 17 d. notarei elektroniniame laiške nurodyto pirmojo objekto kainos, t. y. 486,60 Eur buvo atimta iš 61 500,00 Eur, todėl pagrindinės sutarties 3.1 punkte ir buvo per klaidą įrašyta bei tvirtinant pas notarą ieškovės nepastebėta 61 013,00 Eur suma.

Iš į bylą pateikto elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad A. G. notarei D. R. 2019 m. rugpjūčio 17 d. išsiuntė elektroninį laišką su planuojamo notarinio sandorio sąlygomis, kuriame nurodyta, kad atsakovei parduodamo turto kaina yra 75 000,00 Eur. Šiame laiške taip pat nurodyti ir kitų trijų ieškovės tą savaitę planuotų vykdyti nekilnojamojo turto sandorių pagrindiniai duomenys. Nustatyta, kad atsakovė su A. G. susitiko likus 3-4 dienoms iki pagrindinės sutarties pasirašymo, siekiant suderinti atliktų gyvenamojo namo įrengimo darbų pakeitimo kainą. Teismo posėdžio metu liudytoja A. G. nurodė, kad atsakovė paprašė, kad ji atsiųstų notarinės sutarties projektą, nes norėjo susipažinti su sutartimi prieš sandorį, kad padarytų pavedimus. Iš 2019 m. rugpjūčio 22 d. elektroninių laiškų nustatyta, kad Klaipėdos miesto 14-ojo notaro biuro notaro padėjėja L. B. išsiuntė A. G. pagrindinės sutarties projektą, kurį A. G. iš karto persiuntė atsakovei ir liudytojai Ž. Ž.. Teismo posėdžio metu liudytoja A. G. nurodė, kad ji persiuntė notarinės sutarties projektą atsakovei, kuri padarė pavedimus, tačiau ji pati tos sutarties nebeperžiūrėjo. L. Ž. Želnienė, kuri tuo metu buvo atsakovės kaimynė, nekilnojamojo turto agentė ir šalių teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais, kartu su atsakove dalyvavo tiek susitikimuose, tiek pasirašant pagrindinę sutartį notaro kontoroje, teismo posėdžio metu nurodė, kad nei atsakovei nei jai notarinės sutarties projektas siųstas nebuvo ir jokių laiškų ji neskaitė. Atsakovė teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad ji notarinės sutarties projekto negavo, likusią mokėti sumą už turtą jai paskaičiavo ir nurodė A. G. paskutinio susitikimo metu, tačiau į bylą pateiktas elektroninis laiškas patvirtina, kad pagrindinės sutarties projektas buvo siųstas tiek atsakovei, tiek liudytojai Ž. Ž.. Liudytoja Ž. Ž. teismo posėdžio metu duodama paaiškinimus nurodė, kad susitikimo su A. G. metu, atsakovei buvo paduotas lapelis su likusia mokėti kainos dalimi, tačiau galutinės sumos ji nepamena, o atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad galutinę sumą jai parodė A. G. savo telefone ir ji ją užsirašė, tai gi, tiek liudytojos Ž. Ž., tiek atsakovės parodymai šioje dalyje nesutampa, dėl ko liudytojos Ž. Ž. parodymai vertintini kritiškai. Nustatyta, kad atsakovei pagrindinės sutarties projektas buvo atsiųstas elektroniniu paštu 2019 m. rugpjūčio 22 d., prieš tai atsakovė ir ieškovės atstovė A. G. buvo susitikusios ir kalbėjo dėl gyvenamajame name atliktų įrengimo darbų kainos, atsakovė 2019 m. rugpjūčio 26 d. banko pavedimu sumokėjo likusią kainos dalį už turtą, t. y. 14 013,00 Eur, o 2019 m. rugpjūčio 27 d. tarp šalių buvo pasirašyta pagrindinė sutartis. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visetą, liudytojų parodymus ir šalių derybų aplinkybes, vykusias iki pasirašant pagrindinę sutartį, labiau tikėtina, kad atsakovė jai skirtą elektroninį laišką skaitė, ir likusią mokėtiną sumą už turtą sumokėjo pagal pagrindinės sutarties projekte nurodytą mokėtiną bendrą turto kainą, todėl atsakovės argumentai, kad A. G. susitikimo metu jai nurodė likusią mokėti 14 013,00 Eur sumą, atmestini, kaip negrįsti.

Ieškovė nurodo, kad už turtą, kaip buvo nurodyta 2019 m. rugpjūčio 17 d. elektroniniame laiške, atsakovė turėjo mokėti 75 000,00 Eur arba 1 153,67 Eur už 1 kv. m. (75 000,00 Eur / 65,01 kv. m.). Kaip matyti, kitų trijų objektų, nurodytų 2019 m. rugpjūčio 17 d. elektroniniame laiške, pardavimo kainos už vieną kvadratinį metrą buvo 1 288,23 Eur, 1 230,58 Eur ir 1 275,66 Eur. Atsakovės atstovo teigimu ieškovė nepagrįstai rinkos vertę matuoja vien pagal kitus savo sandorius, nes vien tai neįrodo, kad šalių sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties kaina neatitinka rinkos vertės, be to, iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad kvadratinio metro kainos keičiasi, lyginant jas su pradinėmis, tačiau teismas su tokiais atsakovės atstovo argumentais neturi pagrindo sutikti.

Iš į bylą pateiktų nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo ir naudojimosi tvarkos daiktu nustatymo sutarčių (2019 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. rugpjūčio 22 d., 2019 m. rugsėjo 6 d.) ir 2019 m. rugpjūčio 17 d. elektroninio laiško matyti, kad iš 4 objektų, kurie nurodyti notarei 2019 m. rugpjūčio 17 d. siųstame elektroniniame laiške, tik vienas, t. y. esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už elektroniniame laiške nurodytą 80 000,00 Eur sumą. Elektroniniame laiške nurodytas pirmasis objektas buvo parduotas už 61 150,00 Eur, t. y. 350,00 Eur mažesne suma nei ieškovės nurodoma kaina elektroniniame laiške (61 500,00 Eur), o ketvirtas objektas buvo parduotas už 61 500,00 Eur, t. y. 600,00 Eur didesne suma nei nurodyta kaina elektroniniame laiške (60 900,00 Eur). Taigi, matyti, kad pirmojo ir ketvirtojo objekto kvadratinio metro kainos pasikeitė, lyginant jas su pradinėmis, kurios buvo nurodytos 2019 m. rugpjūčio 17 d. elektroniniame laiške, atitinkamai 1 280,90 Eur (sumažėjo 7,33 Eur už 1 kv. m.) ir 1 288,23 Eur (padidėjo 12,57 Eur už 1 kv. m.), tačiau šie kainų skirtumai yra labai nežymus ir galimai yra minėto nekilnojamojo turto objektų derybų dėl kainos rezultatas (atliktų įrengimo pakeitimų ir pan.), ir šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad rengiant tarp ieškovės ir atsakovės pasirašytos pagrindinės sutarties projektą klaida nebuvo padaryta ar kad atsakovė turėjo pagrindo tikėtis įsigyti turtą 19 % mažesne kaina, nei buvo nurodyta tarp šalių sudarytoje preliminarioje sutartyje. Šalių teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė sudarinėjo ne vieną sandorį dėl jos išvystytame kvartale pastatytų namų ir žemės sklypo dalių pardavimo, parduodami gyvenamieji namai buvo tipiniai, tik skyrėsi jų plotas, į bylą pateiktos nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo ir naudojimosi tvarkos daiktu nustatymo sutartys (2019 m. spalio 24 d., 2019 m. rugpjūčio 28 d., 2019 m. liepos 24 d., 2019 m. spalio 10 d., 2019 m. rugpjūčio 8 d.) patvirtina, kad šiame kvartale parduodamų objektų kainos buvo atitinkamai 1 176,74 Eur už 1 kv. m., 1 153,67 Eur už 1 kv. m., 1 153,67 Eur už 1 kv. m., 1 199,82 Eur už 1 kv. m., 1 288,23 Eur už 1 kv. m., kas tik patvirtina ieškovės argumentus, kad tame pačiame kvartale esančių nekilnojamojo turto objektų kainos už 1 kv. m. buvo panašios, t .y. apie 1 200,00 Eur, todėl pagrįstai ieškovė atsakovei parduoto nekilnojamojo turto rinkos vertę matuoja pagal tame pačiame kvartale esančių kitų nekilnojamojo turto objektų kainas. Nustatyta, kad atsakovei parduoto gyvenamojo namo plotas, lyginant su preliminarios sutarties sąlygomis, nesumažėjo, tačiau atsakovė šį nekilnojamąjį turtą įsigijo už ženkliai mažesnę rinkos kainą, t. y. 938,52 Eur už 1 kv. m., buvusią tuo metu ieškovės išvystytame gyvenamųjų namų kvartale.

Ieškovės teigimu, per apsirikimą 486,60 Eur suma buvo išskaičiuota ne iš atsakovės mokėtinos 75 000,00 Eur kainos, bet iš 2019 m. rugpjūčio 17 d. notarei siųstame elektroniniame laiške nurodyto pirmojo objekto kainos, todėl pagrindinės sutarties 3.1 punkte ir buvo per klaidą įrašyta bei tvirtinant pas notarą ieškovės nepastebėta 61 013,00 Eur suma ir teismas su tokiais ieškovės argumentais turi pagrindo sutikti.

Atsakovė yra fizinis asmuo ir silpnesnioji sandorio šalis, teismo posėdžio metu nurodė, kad ji negalvojo, jog apgauna ieškovę, ir nors minėta, kad tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo būtų informavęs apie netinkamai paskaičiuotą galutinę turto kainą, tačiau atsakovė to nepadarė. Teismo vertinimu, nors atsakovė nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai sąžininga, tačiau tai nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dalyje dėl 342,13 Eur palūkanų priteisimo. Ieškovė yra verslo subjektas, kuriai taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas, todėl ieškovė sudarydama 2019 m. rugpjūčio 27 d. sutartį privalėjo elgtis rūpestingai, protingai ir apdairiai bei iš anksto patikrinti ir įsitikinti, kad pagrindinės sutarties kaina yra nurodyta teisingai. Ieškovė šios pareigos tinkamai nevykdė, pagrindinę sutartį pasirašė jos neskaičiusi, nors ir nurodė, kad buvo įsitikinusi, jog kaina yra gera, nes tai buvo ne pirmas toks sandoris ir klaidų anksčiau nebuvo pasitaikę, tačiau tai neatleidžia ieškovės nuo pareigos įsitikinti ar esminės sutarties sąlygos, sudarant pagrindinę sutartį, yra nurodytos teisingos, todėl teismo vertinimu yra neteisinga ir nesąžininga reikalauti iš atsakovės priteisti 342,13 Eur palūkanas už mokėjimo prievolių pažeidimą, skaičiuojant nuo pagrindinės sutarties sudarymo dienos iki ieškinio parengimo dienos, nes jei ne pačios ieškovės neapdairumas ir nerūpestingumas, klaida pagrindinėje sutartyje būtų buvusi pastebėta dar iki šalims pasirašant pagrindinę sutartį ar sutarties pasirašymo metu, ir ginčo tarp šalių šio apimtyje net nebūtų buvę, todėl ieškovės reikalavimas dalyje dėl 342,13 Eur palūkanų priteisimo atmestinas.

Ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiu ieškovės 2019 m. rugpjūčio 29 d. pakvitavimą apie visišką atsiskaitymą pagal 2019 m. rugpjūčio 27 d. notarinės nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo ir naudojimosi tvarkos daiktu nustatymo sutartį, notarinio registro Nr. 4787, sudarytą tarp ieškovės UAB „N. H. G.“ ir atsakovės A. F.. Nurodo, kad ji iš esmės suklydo pakvitavime nurodydama, jog atsakovė sumokėjo pardavėjui visus pinigus ir prievolę pilnai įvykdė, t. y. suklydo patvirtindama, jog visa kaina už turtą sumokėta, o atsakovė nėra sumokėjusi visos kainos ir nėra pilnai atsiskaičiusi su ieškove, todėl pakvitavimas yra negaliojantis CK 1.90 straipsnio pagrindu.