Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-659/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2009-12-17
Bylos Nr.: 2A-659/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: J. U.
Atsakovas: L. J., E. J., O. I., V. Z., UAB „Jaros būstas“, VĮ Registrų centro
Trečiasis asmuo: notarams E
Advokatai: Alfredas Sokolovskis, Juozas Čivilis

Kategorijos

45.44pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-659/2009Procesinio sprendimo kategorija 45.44

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei.

Ieškovei J. U. , advokatui Alfredui Sokolovski,

dalyvaujant atsakovų atstovams advokatams Juozui Čiviliui, Jonui Plateliui, Nerijui Kirkilui,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. J. ir E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-99-464/2009 pagal ieškovės J. U. ieškinį atsakovams O. I. , V. Z. , L. J. , E. J., UAB „Jaros būstas“, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, AB SEB bankui, dalyvaujant tretiesiems asmenims notarams E. A., R. J., UAB „Jara“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos natūra taikymo

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė J. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama:

1) pripažinti negaliojančiomis 2005-11-04 pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 34 notarų biure (registro Nr. ERN-4867), 2005-11-16 pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 35 notarų biure (registro Nr. 5685-7), 2005-11-21 pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 34 notarų biure (registro Nr. ERN-5150) ir 2005-12-23 pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 16 notarų biure (registro Nr. 18024);

2) pripažinti negaliojančiu 2006-01-19 hipotekos lakštą (registro Nr. 1-239, hipotekos identifikavimo kodas 01/1/2006/0001698);

3) taikyti restituciją ir grąžinti jai natūra 11,74 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

4) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, jog nėra išreiškusi valios parduoti jai priklausantį žemės sklypą, šis buvo perleistas be jos žinios ir sutikimo atsakovams O. I. , V. Z. , o vėliau parduotas ir kitiems atsakovams, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pateiktus notarui suklastotus dokumentus - V. O. vardu suklastotą pasą bei suklastotą jos, ieškovės, įgaliojimą. Kadangi žemės sklypą prarado dėl padaryto nusikaltimo, nei vienas iš įgijusį šį sklypą pagal ginčijamus sandorius asmenų nelaikytinas teisėtu žemės sklypo savininku, taigi nei vienas jų negalėjo parduoti sklypo kitam asmeniui ar jo įkeisti bankui. Sandoriai niekiniai ir pripažintini negaliojančiais CK 1.78 str. 1 d. 5 p., 1.80 str., 4.37 str., 4.171 str. pagrindu, pažeidus imperatyvias įstatymo nuostatas, numatančias, kad daiktu disponuoti gali tik jo teisėtas savininkas, o žemės sklypas išreikalautinas iš atsakovo UAB „Jaros būstas“ pagal CK 4.96 str. 2 d. įtvirtintą taisyklę.

Atsakovas UAB „Jaros būstas“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad sudarydamas žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį neturėjo jokių duomenų, jog šis anksčiau galėjo būti įgytas nusikalstamu būdu, atsakovės O. I. nepažįsta, todėl tikina esąs teisėtas sklypo savininkas.

Atsakovas AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko ir nurodė esąs sąžininga įkeitimo sandorio šalimi ir negalėjęs žinoti, jog žemės sklypas perleistas be ieškovės valios. Nusikaltimo fakto ieškovės atžvilgiu konstatavimas, atsakovo manymu, negali būti išankstinis ir pagrįstas prielaidomis.

Atsakovai L. J. ir E. J. su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškovės reikalavimus atmesti tuo pagrindu, kad jų turto valdymo sąžiningumo prezumpcija nėra paneigta. Pati ieškovė savo aplaidžiu elgesiu ar dėl didelio neatsargumo galėjo sudaryti sąlygas žemės sklypo nuosavybę patvirtinančių dokumentų atsiradimui pas kitus asmenis ar jų praradimui, kas galėtų būti nustatyta baudžiamojo proceso tvarka išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Mano, kad restitucija tokia forma, kuria yra ieškinyje prašoma, negali būti taikoma, teismas turėtų taikyti CK 6.145 str. 2 d. numatytą išimtį.

Atsiliepimas

Tretysis asmuo notarė R. J. atsiliepimu į ieškinį paneigė bet kurio iš ginčijamų ieškiniu sandorių sudarymo 32-jame notarų biure faktą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino ir nurodė, jog ginčo, kad ieškovė iki jos prašomu pripažinti negaliojančiais sandorių sudarymo teisėtai valdė 11,71 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)., byloje nekilo, taigi ši aplinkybė pripažintina visiškai įrodyta. Taip pat ieškovė paneigė bet kokius savo ketinimus ar veiksmus, siekiant perleisti, parduoti ar kitu būdu atsisakyti nuosavybės teisių į valdomą sklypą. Tokie jos teiginiai yra paremti ir kitais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta notarė R. J. paneigė byloje esančio įgaliojimo, kurio pagrindu sudaryta pirmoji ginčijama 2005-11-04 pirkimo - pardavimo sutartis, išdavimo faktą, patvirtindama, kad ir blankas, ir jame esantis tekstas neatitinka notarų biure naudojamų blankų bei tekstų formos, įgaliojime esantis parašas net nepanašus į jos parašą. Liudytoju apklausiamas V. O. (įgaliotinis pagal aptariamą įgaliojimą) tvirtino nepažįstąs nei ieškovės, nei O. I. , jokių sutarčių dėl žemės pardavimo nesudarinėjęs, o pasą pametęs. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje 2006-06-06 Specialisto išvadoje konstatuota, kad V. O. 2005-11-04 pirkimo - pardavimo sutarties ir tos pačios dienos perdavimo – priėmimo akto kaip juose įvardintas ieškovės įgaliotinis nepasirašė. Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus m. apylinkės prokuratūroje yra atliekamas tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 12-1-0357-06 dėl sukčiavimo ir didelės vertės turto užvaldymo pagal BK 182 str. 2 d., kurioje įtarimai yra pareikšti be kitų asmenų ir atsakovams O. I. bei V. Z. , paskelbta šių asmenų paieška. Pastaroji aplinkybė lemia, kad egzistuoja objektyvi priežastis, dėl kurios ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje negali būti baigtas. Tačiau šiuo atveju bylos įrodymus vertinant neprieštaravimo įstatymams, tikėtinumo, sąsajumo, neprieštaravimo vienas kitam, atitikimo CK 1.5 str. nuostatoms požiūriu darytina išvada, kad įgaliojimas buvo suklastotas, o žemės sklypas trečiųjų asmenų nuosavybėn buvo perleistas, o vėliau ir įkeistas bankui be ieškovės žinios ir sutikimo. Tai sudaro pagrindą pripažinti ieškovės nuosavybės teisių, saugomų CK 4.37 str., 4.93 str. 3 d., 6.307 str. 1 d., neabejotiną pažeidimą. Todėl tiek pirmasis 2005-11-04 sudarytas žemės sklypo pardavimo sandoris, tiek ir vėliau sekę pardavimo bei įkeitimo sandoriai pripažintini sudarytais neteisėtai, taigi negaliojančiais nuo jų sudarymo momento pagal CK 1.80 str. ir 1.95 str. 1 d. nuostatas. Teismas nurodė, kad kai sandoris negalioja, kiekviena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o restitucija natūra dėl turto, buvusio pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, yra galima net ir esant sąžiningo įgijėjo institutui. Atsakovų UAB „Jaros būstas“, E. J. , L. J. sąžiningumo prezumpcija nėra byloje ginčijama. Nustačius, jog pirmasis sandoris, kuris sudarė sąlygas paskesnių ginčijamų sandorių sudarymui, sudarytas suklastojus ieškovės įgaliojimą (be ieškovės valios ir sutikimo parduoti žemės sklypą), kas reikštų, kad ieškovė negavo sutartyje nurodytos pinigų sumos, yra prielaidos teigti apie atsakovės O. I. nesąžiningumą, ir restitucija jos atžvilgiu netaikytina, minėtame sandoryje įvardinta pinigų suma jai negrąžintina. Teismas nurodė, kad vertinant atsakovų E. J. ir L. J. atsiliepime išdėstytų argumentų dėl CK 6.145 str. 2 d. numatytos išimties taikymo pagrįstumą, priimtina domėn, kad tam turi būti nustatytos kitos privalomos sąlygos – jeigu dėl restitucijos natūra taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Vienu ar kitu atveju šių atsakovų teisinės padėties tai ženkliau neįtakoja. Nors jiems tektų grąžinti atsakovui UAB „Jaros būstas“ didesnę sumą, nei atgautų iš atsakovo V. Z. , tai būtų tik gauto pelno iš sandorio (naudos) grąžinimas, o ne kurios nors dalies savo asmeninių lėšų praradimas. Teisme jie pripažino, kad šeimos lėšos sandoriams nebuvo naudojamos. Todėl negalima tvirtinti, kad jų padėtis pablogėtų nesąžiningai ar nepagrįstai. Kita vertus, lyginant daikto teisėto savininko – ieškovės ir dabartinio jo valdytojo – atsakovo UAB „Jaros būstas“ statusą, padėtį bei interesus, jie yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje. Ieškovė yra fizinis asmuo, pensininkė, turto ar naudos daugiau, nei yra praradusi dėl nusikaltimo, neįgytų. Taigi jos padėtis nepagrįstai, ar juo labiau, nesąžiningai nepagerėja. Atsakovas yra juridinis asmuo, kuris sklypą įgijo savo komercinių interesų – gauti naudos, pastatant jame statinius - tenkinimo tikslu.

Šalies argumentai

Atsakovai L. J. ir E. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą atsakovai grindžia šiais motyvais:

1. Į bylą nepagrįstai nebuvo įtrauktos Vilniaus m. 35 biuro notarė A. J. , kuri patvirtino 2005 m. lapkričio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei Vilniaus m. 16 biuro notarė D. J. , kuri patvirtino 2005 m. gruodžio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Tokiu būdu teismas išsprendė bylą ir priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.

2. Nors ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2005 m. spalio 18 d. įgaliojimo, kurio pagrindu buvo perleistas turtas atsakovei O. I. , teismas pripažino negaliojančiomis visas dėl žemės sklypo sudarytas ir notariškai patvirtintas pirkimo pardavimo sutartis.

3. Ieškovė nėra pateikusi duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu būtų pareiškusi prašymą dėl jos pripažinimo civiline ieškove ar, kad ji būtų pripažinta civiline ieškove baudžiamojoje byloje.

4. Teismas nesprendė galimos sandorius tvirtinusių notarų atsakomybės klausimo.

5. Teismas nebuvo aktyvus, nenurodė šalims kokias aplinkybes turi įrodyti ir nepagrįstai nepatikslino įrodinėjimo dalyko.

6. Nepagrįstas teismo motyvas, kad dėl žemės sklypų sandorių kiekio ir greito savininkų pasikeitimo patys atsakovai prisiėmė tam tikrą rizikos dalį, dėl ko turėjo elgtis atidžiau ir rūpestingiau.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas nepagrįstai sprendime vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007, nes ši nutartis nebuvo paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo leidžiamame biuletenyje „Teismų praktika“.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Jaros būstas“ prašo L. J. ir E. J. apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad:

Teismas nenusprendė dėl atsakovų apeliaciniame skunde nurodytų notarų teisių ir pareigų. Be to, atsakovai vilkina procesą prašydami notares įtraukti į procesą, nes šį prašymą galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme.Nekilnojamasis turtas buvo perleistas pirkimo – pardavimo sandorių pagrindu, o ne įgaliojimo pagrindu, todėl jo ginčyti nereikėjo. Be to, byloje pakanka įrodymų, jog įgaliojimas yra suklastotas.Teismas bylą nagrinėja pagal ieškinio dalyką, o notarų atsakomybės klausimas nebuvo keliamas, todėl teismas pagrįstai nenagrinėjo šio klausimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o L. J. ir E. J. apeliacinį skundą atmesti. Ieškovė nurodo, kad:

1. Teismas pagrįstai neįtraukė atsakovų apeliaciniame skunde nurodytų notarų į bylą, nes jų veiksmuose nėra pažeidimų, o jų patvirtinti sandoriai yra negaliojantys dėl kitų notarų neteisėtų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

2. Įgaliojimas negalioja nepriklausomai nuo to ar teismas pripažino jį negaliojančiu sprendimu, nes įgaliojimas yra vienašalis sandoris.

3. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti, o L. J. ir E. J. apeliacinį patenkinti. Jis nurodo, kad:

Šalies argumentai

1. Apeliantai galėjo motyvuotu prašymu prašyti į bylą įtraukti notarus trečiaisiais asmenimis pirmosios instancijos teisme, tačiau tokio prašymo nepateikė.

2. Palaiko apeliantų poziciją 2005 m. spalio 18 d. įgaliojimo klausimu. Ieškovė neprašė jį pripažinti negaliojančiu, todėl teismas neišeidamas iš ieškinio nagrinėjimo ribų, šio klausimo nenagrinėjo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. vasario 28 d. sprendimu ieškovei atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko R. A. nuosavybės teise valdytą 10,40 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), grąžinant 11,71 ha lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Minėtą sklypą V. O. , veikdamas pagal 2005 m. spalio 18 d. įgaliojimą (t.1, b.l. 54-55), 2005 m. lapkričio 26 d. pardavė atsakovei O. I. , kuri 2005 m. lapkričio 16 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavė atsakovui V. Z. už 300000 Lt. V. Z. ginčo sklypą 2005 m. lapkričio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė atsakovei L. J. už 2750000 Lt (t. 1, b.l. 57-59), o ji ir E. J. 2005 m. gruodžio 23 d.šį sklypą pardavė už 4300000 Lt atsakovui UAB „Jaros būstas“. Atsakovas UAB „Jaros būstas“, užtikrindamas 2006 m. sausio 18 d. Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ginčo sklypą įkeitė atsakovui AB SEB bankui.

Ieškovė ieškinio reikalavimus pripažinti jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pirkimo-pardavimo ir įkeitimo sandorius niekiniais kildina iš nusikalstamais veiksmais padaryto savininko teisių disponuoti savo nuosavybės teise pažeidimo.

Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Pagal Konstituciją kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą. Pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Vadinasi, tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, išskyrus tam tikrus CK numatytus atvejus (inter alia, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 straipsnio 4 dalis)), daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik tampa faktiniu šio daikto valdytoju. CK 6.307 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal savininko, valdytojo ar pirkėjo ieškinį.

Byloje nėra ginčo, jog ieškovei iki ginčijamų sandorių sudarymo nuosavybės teise priklausė 11,71 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini). Apeliantai taip pat neginčija, kad byloje įrodyta, jog 2005 m. spalio 18 d. įgaliojimas buvo suklastotas, o žemės sklypas buvo perleistas, o vėliau įkeistas be ieškovės žinios ir sutikimo.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantai pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės ginčija civilinio proceso pažeidimais nagrinėjant šią bylą. Apeliantas nurodo, kad teismas taikydamas restituciją nesvarstė galimos notarų, tvirtinusių sandorius atsakomybės.

CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas nurodo, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t. y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo būdą. Tai reiškia, kad ieškovas, pasirinkdamas pažeistos teisės gynimo būdą, nustato ginčo nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia pareikšti reikalavimai. Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, nes, minėta, tik šalims suteikta teisė laisvai disponuoti ginčo objektu. Taigi, ginčo ribas nustato reikalavimus reiškiantis asmuo ir teismas negali jų peržengti ir pareikšti nuomonės bei spręsti dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė. Kolegija pažymi, kad draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas atitinka ne tik dispozityvumo principą, bet ir užtikrina rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų įgyvendinimą. Rungimosi principo esmė yra tai, kad nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su lygiateisiškumo principu, kuris įtvirtina nuostatą, kad šalių procesinės teisės yra lygios, t. y. nė viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šiuos principus, pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. D. D., V. D., bylos Nr. 3K-3-282/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB ,,Klaipėdos technikos mokykla”, bylos Nr. 3K-3-684/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje V. J. Č. v. AB bankas „Hansabankas“, A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2007; ir kt.); dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui atlikti minėtų veiksmų už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2008). Iš ieškovės ieškinio matyti, kad ji prašė tik pripažinti ginčo žemės sklypo perleidimo ir įkeitimo sandorius bei taikyti restituciją. Reikalavimo taikyti notarų teisinę atsakomybę ieškovė nepareiškė, todėl teismas negalėjo peržengti ieškinio reikalavimų ribų ir spręsti notarų atsakomybės klausimą.

Apeliantas teigia, kad į bylą nepagrįstai nebuvo įtrauktos Vilniaus m. 35 biuro notarė A. J. , kuri patvirtino 2005 m. lapkričio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei Vilniaus m. 16 biuro notarė D. J. , kuri patvirtino 2005 m. gruodžio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Tokiu būdu teismas išsprendė bylą ir priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.

Civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas – užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis), tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis), turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo nustatytą galimybę šį interesą įgyvendinti įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie gali būti susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. P. K., bylos Nr. 3K-3-338/2005; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. VĮ „Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009; ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos šalys pirmosios instancijos teismo neprašė į bylą įtraukti trečiaisiais asmenimis notares A. J. ir D. J. . Tokio prašymo nepareiškė ir apeliantai.

Vertinant ar pirmosios instancijos teismas sprendime nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, reikia pažymėti, kad įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-159/2007). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl notarių A. J. ir D. J. , tvirtinusių žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorius, kurie pripažinti negaliojančiais teismo sprendimu, veiksmų, o padaryta išvada, kad sandoriai pripažintini negaliojančiais dėl pirmojo sandorio neteisėtumo. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sukėlė sandorius tvirtinusių notarių teisėms ir pareigoms kokių nors teisinių pasekmių - ne notarių veiksmai, atlikti tvirtinant sandorį, buvo bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl privalomo sandorius tvirtinusių notarių įtraukimo dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis atmetami.

Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007, nes ši nutartis nebuvo paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo leidžiamame biuletenyje „Teismų praktika“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime, byloje Nr. 33/03, nurodė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). (...) Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų-sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose. Taigi, visi aukštesnės instancijos teismų sprendimai vertinami kaip precedentas, jeigu jie yra analogiškose bylose, nepriklausomai nuo to ar jie paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo leidžiamame biuletenyje „Teismų praktika“.

Apeliantai nurodo, kad ieškovė nėra pateikusi duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu būtų pareiškusi prašymą dėl jos pripažinimo civiline ieškove ar, kad ji būtų pripažinta civiline ieškove baudžiamojoje byloje, o tai rodo, kad ieškovė elgėsi pasyviai ir negynė savo turtinių teisių į žemės sklypą.

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tačiau šis BPK straipsnis įtvirtina tik nukentėjusiojo teisę, o ne pareigą pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Nukentėjusysis turi diskrecijos teisę rinktis kokia tvarka ginti savo pažeistas teises, t. y. ar ieškinį reikšti civilinėje ar baudžiamojoje byloje. Be to, baudžiamojoje byloje nukentėjusysis gali reikalauti atlyginti tik turtinę arba neturtinę žalą o ginčyti sandorius galima tik pateikiant ieškinį civiline tvarka, todėl šis apeliantų argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nepagrįstas apeliantų teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, nenurodė šalims kokias aplinkybes turi įrodyti ir nepagrįstai nepatikslino įrodinėjimo dalyko. LR CPK 12 ir 13 straipsniuose įtvirtintų rungimosi bei dispozityvumo principų turinys lemia, kad pagrindinis vaidmuo įrodinėjimo procese tenka šalims. Teismas, remdamasis šalių lygiateisiškumo principu, kiekvienu atveju turi nustatyti, kuri šalis kokius faktus turi įrodyti. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas nurodė, jog ieškovei privalu įrodyti faktą, kad ji yra teisėtas žemės sklypo savininkas, bei faktą, kad šio daikto nuosavybės teises ji prarado dėl nusikaltimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, kad nepagrįstas teismo motyvas, kad dėl žemės sklypų sandorių kiekio ir greito savininkų pasikeitimo patys atsakovai prisiėmė tam tikrą rizikos dalį, dėl ko turėjo elgtis atidžiau ir rūpestingiau. Iš bylos medžiagos matyti, kad sandoriai buvo sudaromi labai greitai, vienas paskui kitą, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovai dėl sandorių kiekio ir greito savininkų pasikeitimo prisiėmė tam tikrą rizikos dalį, nors turėjo elgtis atidžiau ir rūpestingiau, nes kiekvienas iš paskesniųjų pirkėjų turėjo komercinį interesą parduoti sklypą kuo brangiau ir sandorių kaina ženkliai kilo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 14 d. nutartimi (t. 4, b.l. 20) atidėjo atsakovams L. J. ir E. J. žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Netenkinus apeliacinio skundo, CPK 93 straipsnio pagrindu iš atsakovų priteisina 33600 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovų L. J. ir E. J. 33600 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą į valstybės biudžetą.

Teisėjai Marytė MitkuvienėNijolė PiškinaitėVigintas Višinskis