Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant ieškovo atstovėms Violetai Šlefunktienei, Dalytei Rogovienei, advokatei Aušrai Bračiulienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus ir atsakovo N. I. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-429-555/2008 pagal ieškovo VSDFV Vilkaviškio skyriaus ieškinį atsakovui N. I. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad su atsakovu 1995 m. gegužės 15 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kurios pagrindu jam turi būti taikoma visiška materialinė atsakomybė ir žalos atsiradimo atveju atsakovo kaltė yra preziumuojama. Iš paties atsakovo paaiškinimų civilinėje byloje bei jo parodymų baudžiamojoje byloje teismas nustatė, kad atsakovo darbo metu pas ieškovą buvo nusistovėjusi pinigų priėmimo tvarka, pagal kurią, priimdamas pinigų sumas, atsakovas pasirašydavo kasos išlaidų orderiuose. Byloje apklaustos liudytojomis kasininkės L. M. ir V. G. , kurios išduodavo pinigus, patvirtino, kad visuomet išduodamas pinigų kiekis buvo perskaičiuojamas. Teismo teigimu, pasirašydamas už gautas pinigų sumas, atsakovas privalėjo suprasti, kad prisiima už juos atsakomybę. Faktinė pinigų priėmimo iš kasininkių ir jų išlaidavimo skyriaus agentams tvarka, teismo teigimu, aiški ir atitiko sąlygas, reikalingas kasininkui-inkasatoriui normaliai dirbti. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 1999 m. rugpjūčio 4 d. iki 1999 m. rugpjūčio 19 d. pagal kasos išlaidų orderius atsakovas pasirašė gavęs 1 710 000 Lt grynųjų pinigų. Atsakovas neginčijo, jog jis yra pasirašęs dokumentuose, patvirtinančiuose ūkinę operaciją kasos išlaidų orderiuose, ir pripažino, kad išlaidavo, sumokėdamas agentams pagal orderius 1 333 748,51 Lt, pagal mokėjimo žiniaraščius - 13 301,40 Lt. Revizijos departamento prie Finansų ministerijos Kauno revizijų skyriaus 2000 m. birželio 12 d. akto pagrindu teismas nustatė, kad piniginių lėšų likutis pagal apskaitos dokumentus pas atsakovą N. I. (apskaičiavus gautas ir išlaiduotas sumas) turėjo būti 362 950,09 Lt, tuo tarpu faktiškai rasta 190 858 Lt suma, trūkumo suma – 172 092,09 Lt. Teismas nurodė, kad atsakovas nepagrindė, kaip jo nurodytos aplinkybės, jog ieškovas nenustatė tvarkos, reglamentuojančios materialinių vertybių priėmimą, saugojimą, naudojimą, perdavimą, sąlygojo patikrinimo akte nustatyto trūkumo atsiradimą. Aplinkybės, jog atsakovas nebuvo supažindintas su pareigybine instrukcija, jog paslaugų sektoriuje pinigų išdavimas, saugojimas buvo vykdomi nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnio, teismo teigimu, sudaro pagrindą, sumažinti padarytos materialinės žalos dydį. Spręsdamas dėl žalos dydžio, teismas, taip pat atsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, t.y. gaunamą darbo užmokestį, bei į tai, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad, pasirašius sutikimą dirbti kolektyvinės atsakomybės sąlygomis, už žalą turi būti atsakingi visi paslaugų sektoriaus darbuotojai, ir nurodė, kad atsakovui materialinė atsakomybė atsirado pagal visišką materialinės atsakomybės sutartį, kuria jis įsipareigojo saugoti jam perduotas įstaigos materialines vertybes. Teismo teigimu, pasirašydamas kasos išlaidų orderius, atsakovas priėmė saugojimui konkrečias pinigų sumas, o jas perduodamas kitiems asmenims, atsakovas privalėjo tai įforminti dokumentais, turinčiais juridinę galią. Atsakovas raštu išreiškė tik sutikimą dirbti kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarties sąlygomis, tačiau nepateikė įrodymų, jog su juo buvo sudaryta kolektyvinė materialinės atsakomybės sutartis. Dėl ieškinio senaties termino taikymo teismas nurodė, kad žalos padarymo metu galiojusio DĮK 242 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas vienerių metų terminas kreiptis į teismą dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. 2000 m. birželio 20 d. buvo priimti DĮK pakeitimai dėl termino, per kurį administracija gali kreiptis dėl žalos atlyginimo įmonei. Paaiškėjus žalos padarymo faktui, ieškovas iš karto pranešė kompetentingoms institucijoms apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, bendradarbiavo su jomis, nepažeisdamas baudžiamuosiuose įstatymuose numatytų terminų, pateikė prašymą pripažinti civiliniu ieškovu, buvo pripažintas civiliniu ieškovu baudžiamajame procese. Ieškovo aktyvius veiksmus tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso metu teismas pripažino jo siekimu gauti žalos atlyginimą. Nutraukus baudžiamąjį procesą dėl to, jog suėjo baudžiamajame įstatyme numatyti terminai, teismo teigimu, turi būti atnaujinami civilinio proceso terminai civiliniam ieškiniui pareikšti, nes dėl užsitęsusio bylos ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo dalis atsakomybės tenka ir valstybės institucijoms, o ieškovas, kaip nukentėjusysis, viso baudžiamojo proceso metu siekė civilinio ieškinio patenkinimo ir senaties terminas suėjo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Po nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs trejų metų termino, nustatyto DK 27 straipsnyje. Teismas nurodė, kad patirtos žalos atlyginimas yra ne tik įstaigos, tvarkančios šias lėšas, bet ir visuomenės interesas.

1. Teismas nepagrįstai sumažino žalos dydį, neatsižvelgęs į žalos padarymo metu galiojusio LR Darbo įstatymų kodekso 147 straipsnio 3 dalį, pagal kurį atlygintinos žalos dydis negali būti mažinamas, jeigu žala padaryta nusikaltimu, kurį darant buvo siekiama savanaudiško tikslo. Atsakovui N. I. baudžiamojoje byloje buvo pateikti kaltinimai pagal LR baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį. Atsakovas neneigia, jog pinigus perdavė savo viršininkui G. K. , todėl abejotina, kad tai buvo daroma vien tik dėl altruistinių paskatų, neturint savanaudiškų tikslų. Atsakovas siekė viršininko palankumo, paskatinimo ir panašiai. Atsakovo nusikalstama veika padaryta didelė žala turi būti atlyginta visiškai.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad paslaugų sektoriuje pinigų išdavimas, saugojimas buvo vykdomi nesilaikant Lietuvos Respublikoj buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnio dėl ūkinių operacijų fiksavimo. Teismas nenurodė, kuo pasireiškė darbdavio kaltė, fiksuojant ūkines operacijas paslaugų sektoriuje. Pats atsakovas neginčijo pinigų gavimo fakto, teismo posėdžio metu patvirtino, kad išlaiduotos sumos yra teisingos. Paslaugų sektoriuje pinigų judėjimas buvo pagrįstas apskaitos dokumentais, pinigai atsakovui buvo perduoti nepažeidžiant LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Su N. I. buvo pasirašyta visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią jis buvo atsakingas už jam pavestų pinigų saugojimą ir apskaitą. Tačiau atsakovas nevykdė minėtos sutarties 1.3 punkte nustatytų įsipareigojimų ir neišsaugojo jam patikėtų pinigų, todėl turi atlyginti padarytą žalą visiškai.

3. Teismas nepagrįstai sumažino atlygintinos žalos dydį, nurodęs, jog atsakovas nebuvo supažindintas su pareigybine instrukcija. Šalių susitarimas dėl kasininko - inkasatoriaus pareigų Darbo sutarties įstatymo 8 straipsnio prasme yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog šalys dėl darbo funkcijų susitarė. Pareigybinė instrukcija nėra atskiras dokumentas, nes atsakovo darbo funkcijos buvo nurodytos kituose dokumentuose - su atsakovu sudarytoje darbo sutartyje, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų nežinojęs, ką jis turi dirbti. Atsakovas iki patikrinimo, t.y. 1999 m. rugpjūčio 20 d., kai buvo nustatytas pinigų trūkumas, buvo išdirbęs daugiau kaip 4 metus, savo darbo funkcijas suprato. Atsakovas niekada nesikreipė į darbdavį, prašydamas paaiškinti jam darbo sąlygas ar funkcijas. Nesupažindinimas su pareigybine instrukcija nenulėmė pinigų dingimo fakto. Nei tuo metu galioję DSĮ, nei DĮK nenumatė galimybės mažinti atlygintinos žalos dydį, jei asmuo nebuvo pasirašytinai supažindintas su pareigybine instrukcija.

4. Teismas nepagrįstai sumažino žalos dydį dėl atsakovo turtinės padėties. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 16 d. sprendimas, kuriuo buvo nutraukta atsakovo santuoka, buvo priimtas tuo metu, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla dėl jam patikėto VSDFV Vilkaviškio skyriaus turto išvaistymo stambiu mastu. Santuokos nutraukimas buvo įregistruotas 2008 m. sausio 15 d., t.y. tuomet, kai Kauno apygardos teisme buvo gautas ieškovo - VSDFV Vilkaviškio skyriaus ieškinys dėl 172 092,09 Lt priteisimo iš N. I. . Atsakovo ir R. I. gyvenamoji vieta Gyventojų registro duomenimis yra ta pati. Tad santuokos nutraukimas buvo fiktyvus. Visa tai patvirtina, kad atsakovas visomis priemonėmis siekia, kad būtų sumažintas priteistinos žalos dydis. Tai, kad atsakovas jokio nekilnojamojo turto neturi, neparodo jo tikros turtinės padėties. Teismas nepagrįstai sumažino atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į atsakovo gaunamą darbo užmokestį. Atsakovo gaunamas darbo užmokestis atskirais mėnesiais siekia net 2 229 – 2 924 Lt, be to, atsakovas yra darbingo amžiaus, o buvusi žmona dirba SEB banke filialo direktore, todėl jis gali visiškai atlyginti žalą ir nėra jokio pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį.

1. Teismas nepagrįstai nurodė, jog, preziumuojant atsakovo kaltę, ieškovas neprivalo įrodyti, kokią neteisėtą veiką padarė atsakovas bei koks priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir padarytos žalos, nes tokie faktai neįrodinėjami pagal CPK 182 straipsnio 4 dalį. Darbo teisės normos, esant sudarytai pilnos materialinės atsakomybės sutarčiai, kaltės prezumpcijos nereglamentuoja. Ji suformuota tik teismų praktikos, neturinčios įstatymo galios. Be to, darbo teisėje nėra ir negali būti preziumuojamos likusios materialinės atsakomybės sąlygos: reali žala, žalos padarymas neteisėta veika bei priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo.

2. Teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovas įrodė jam atsiradusią 172 092,09 Lt žalą, visiškai nevertinęs ir atmetęs rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog ieškovas nėra patyręs prašomos iš atsakovo priteisti žalos - 2003 m. gruodžio 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekonominės ekspertizės akto Nr. 11-3842 bei 2004 m. gegužės 18 d. LTEC specialisto išvados, kuri patikslino ekspertizės duomenis. Ekspertizės akto išvadoje buvo nustatyta, jog 1999 m. rugpjūčio 20 d. VSDFV Vilkaviškio skyriaus Paslaugų sektoriuje susidarė 19 900,02 Lt piniginių lėšų perteklius, o pas inkasatorių N. I. 31 730,08 Lt perteklius ir sektoriaus kasoje 11 830,06 Lt trūkumas. Ekspertizė buvo atlikta žymiai vėliau nei skundžiamame teismo sprendime nurodyti 1999 m. rugpjūčio 20 d. kasos patikrinimo aktas bei 2000 m. birželio 12 d. revizijos aktas, tad ekonominės ekspertizės akto išvados byloje liko nepaneigtos jokiais kitais leistinais įrodymais. Ieškovas neįrodė 1999 m. rugpjūčio 20 d. patyręs realią žalą (nuostolius).

3. Ieškovas neįrodinėjo, o teismas laikė nereikalingu nustatyti atsakovo neteisėtos veikos, kuria buvo padaryta žala, bei priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Teismas, nenurodęs argumentų, atmetė įrodymus, patvirtinančius, jog jokios neteisėtos veikos atsakovas nepadarė, t.y. nepažeidė ir negalėjo pažeisti savo darbinių pareigų, nes faktiškai dirbo darbą, kurio net neturėjo teisės dirbti, kadangi tokia pareigybė nebuvo nustatyta ieškovo Paslaugų sektoriaus struktūroje. Teismas nevertino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 1997 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 607. Atsakovas 1999 m. rugpjūčio 20 d. faktiškai dirbo kasininku-inkasatoriumi, nors VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus 1997 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 34 nuo 1998 m. sausio 1 d. buvo paskirtas Paslaugų sektoriaus VSDFV Vilkaviškio skyriaus inkasatoriumi-vairuotoju. Neįmanoma nustatyti, kokiose pareigose dirbo atsakovas, ieškovas lokaliniais aktais siekė įvesti destrukciją. Atsakovas, kaip ir kiti darbuotojai, vykdė savo viršininko žodinius įsakymus dėl grynųjų pinigų priėmimo, perdavimo ir saugojimo tvarkos ir tų įsakymų neteisėtumą galėjo suvokti tik tada, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jam pareikštas kaltinimas. Atsakovas su kasininko-inkasatoriaus nuostatais buvo supažindintas tik po to, kai 1999 m. rugpjūčio 20 d. buvo surašytas paslaugų sektoriaus kasos patikrinimo aktas.

4. Teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovui materialinė atsakomybė atsirado pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir padarė nepagrįstą išvada, jog tik atsakovas atsakė pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nes su juo nebuvo sudaryta kolektyvinė materialinės atsakomybės sutartis. Teismas netinkamai vertino atsakovo sutikimą dirbti kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarties sąlygomis. Aplinkybę, jog sektoriuje galiojo kolektyvinė materialinė atsakomybė, patvirtina ir ieškovo 1994 m. raštas-išrašas iš akto baudžiamojoje byloje. Kolektyvo narių atliekamų funkcijų nebuvo galimybės atriboti, o visi kiti sektoriaus darbuotojai dirbo, sudarę kolektyvinę materialinės atsakomybės sutartį. Sektoriaus viršininkui dažnai aiškinant apie kolektyvinę atsakomybę, jis suprato, jog ir jam galioja kolektyvinė atsakomybė, jei darbdaviui bus padaryta žala. Esant kolektyvinei materialinei atsakomybei, kiekvienam kolektyvo nariui turi būti taikoma bendra dalinė atsakomybė, o atsakomybė tarp kolektyvo narių paskirstoma proporcingai jų mėnesiniam tarifiniam atlygiui (pareiginei algai) ir faktiškai dirbtam laikui nuo paskutinės inventorizacijos iki žalos išaiškinimo dienos.

5. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo, neįvertino aplinkybių dėl pinigų sektoriuje perdavimo ir jų saugojimo. Teismas nevertino Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto 2003 m. gruodžio 17 d. išvadų, jog negalima tiksliai nustatyti, kada, kieno žinioje, kokia buvo pinigų suma.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus ir atsakovo N. I. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo, konstatuoja, kad pagrindų, numatytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo.

Ieškinio dėl žalos atlyginimo teisiniu pagrindu ieškovas VSDFV Vilkaviškio skyrius šioje byloje nurodė žalos atsiradimo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso (toliau tekste DĮK) 145 ir 145¹ straipsnius, reglamentavusius darbuotojų pilnutinės materialinės atsakomybės taikymo pagrindus ir tvarką, o faktiniu pagrindu - aplinkybę, kad atsakovas, dirbdamas pas ieškovą pagal darbo sutartį ir būdamas materialiai atsakingas už jam patikėto turto ir kitų vertybių išsaugojimą, prarado (iššvaistė) jam perduotą didelę pinigų sumą. Savo atsiliepimu į pareikštą ieškinį atsakovas N. I. , nesutikdamas su ieškinyje pareikštu reikalavimu ir prašydamas ieškinį atmesti, be kita ko, teigė, kad ieškovas, 1999 m. rugpjūčio 20 d. sužinojęs apie savo pažeistą teisę, praleido LR DĮK 242 straipsnyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Iš tiesų, žalos paaiškėjimo metu (1999 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo metu, kaip ir teigia atsakovas) galiojusioje DĮK 242 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo nustatyta, jog administracijai kreiptis į teismą, kad iš darbuotojo būtų išieškota materialinė žala, padaryta įmonei, įstaigai, organizacijai, nustatomas vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai paaiškėjo darbuotojo padaryta žala. Įsigaliojus 2000 m. birželio 20 d. įstatymu Nr. VIII-1742 patvirtintam Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymui, DĮK penkioliktasis skirsnis, reglamentavęs darbo ginčus, taigi ir šio skirsnio 242 straipsnis, nustatęs terminus kreiptis dėl darbo ginčų nagrinėjimo, neteko galios, o terminą darbdavio reikalavimams dėl darbuotojų padarytos materialinės žalos atlyginimo nustatė Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, pagal kurį tokiems reikalavimams buvo taikomas 3 metų ieškininės senaties terminas. Ieškinį dėl žalos, padarytos dėl Vilkaviškio rajono skyriaus paslaugų sektoriuje nustatyto piniginių lėšų trūkumo, atlyginimo ieškovas 2001 m. rugsėjo 5 d. pareiškė baudžiamojoje byloje (baudž. byla Nr.56-1-00304-99, t. 3, b.l. 39), nepraleidęs nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino. Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalies nuostatą, pareiškus ieškinį įstatymo nustatyta tvarka, ieškinio senaties terminas nutrūko. Šis terminas prasidėjo iš naujo, 2004 m. spalio 22 d. nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl to, kad suėjo N. I. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai (CK 1.130 str. 3, 4 dalys). Kadangi ieškinį dėl žalos atlyginimo ieškovas VSDFV Vilkaviškio skyrius šioje byloje pareiškė 2007 m. rugsėjo 28 d. (t. 1, b.l. 5), nepraėjus 3 metų ieškinio senaties terminui, kurį nustato nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Darbo kodekso 27 straipsnis, tai negalima sutikti su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad ieškovas kreipėsi į teismą, praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

Kaip jau minėta, teisinis šioje byloje pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindas yra žalos atsiradimo metu galiojusio DĮK 145 ir 145¹ straipsniai, reglamentavę darbuotojų pilnutinės materialinės atsakomybės taikymo pagrindus ir tvarką, o ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindė savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) - tai, kad, ieškovo teigimu, atsakovas N. I. , pasirašyta visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartimi prisiėmęs visišką materialinę atsakomybę tuo atveju, jeigu jis neužtikrins jam patikėtų materialinių vertybių saugumo, neišsaugojo jam patikėtų materialinių vertybių (pinigų) ir tuo padarė žalą ieškovui.

Atvejus, kai darbuotojai materialiai atsako už visą dėl jų kaltės darbdaviui padarytą žalą, nustatė žalos atsiradimo metu galiojusio DĮK 145 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 punkto nuostatą, darbuotojas už visą dėl jo kaltės įmonei, įstaigai, organizacijai padarytą žalą atsako tuo atveju, kai tarp jo ir įmonės, įstaigos, organizacijos yra sudaryta rašytinė sutartis, kuria darbuotojas prisiima pilnutinę materialinę atsakomybę už neišsaugojimą turto ir kitų vertybių, kurios jam perduotos saugoti ar kitais tikslais. Tai reiškia, kad, siekiant nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atžvilgiu taikyti visišką materialinę atsakomybę (ar darbuotojas privalo atlyginti visą darbdaviui atsiradusią žalą) pagal šią įstatymo nuostatą, pakanka nustatyti, ar jam turtas buvo perduotas saugoti ar kitais tikslais ir ar jis šio turto neišsaugojo. Todėl pagrįstas yra pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytas teiginys, kad šiuo atveju atsakovo kaltė yra preziumuojama. Tai reiškia, kad nustačius, jog darbuotojui, su kuriuo yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, turtas buvo perduotas ir jis šio turto neišsaugojo, jis privalo atlyginti visą dėl turto neišsaugojimo darbdaviui atsiradusią žalą. Taigi, neteisėti veiksmai šiuo atveju yra netinkamas perduoto turto saugojimas, realią žalą sudaro neišsaugoto turto vertė, o priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos - tai, kad dėl tokių neteisėtų darbuotojo veiksmų (netinkamo pareigų atlikimo ar jų neatlikimo) jam perduotas turtas buvo prarastas. Šiuo atveju nuo atsakomybės dėl atsiradusios žalos atlyginimo darbuotojas gali būti atleidžiamas tik tuomet, jeigu jis įrodys arba kitaip bus nustatyta, kad žala atsirado dėl kitų asmenų kaltės.

Iš byloje esančio darbo sutarties nuorašo (t. 1, b.l. 7) matyti, kad darbo sutartis tarp šios bylos šalių buvo sudaryta 1992 m. gruodžio 28 d., atsakovas buvo priimtas dirbti vyresniuoju inspektoriumi-buhalteriu, o 1995 m. gegužės 15 d. darbo sutartis buvo pakeista ir atsakovas perkeltas dirbti pensijų sektoriaus kasininku-inkasatoriumi. Tą pačią dieną tarp šalių buvo sudaryta visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartis (t. 1, b.l. 8, baudž. byla Nr. 56-1-00304-99, t. 2, b.l. 42), kuria atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę tuo atveju, jeigu jis neužtikrins jam patikėtų materialinių vertybių saugumo. Atsakovas pats savo apeliaciniame skunde pripažįsta, kad 1999 m. rugpjūčio 20 d. jis faktiškai dirbo kasininku-inkasatoriumi. Byloje nėra duomenų, kad su atsakovu sudaryta darbo sutartis po 1995 m. gegužės 15 d. buvo pakeista dar kartą ir kad jo darbinės funkcijos pasikeitė. Todėl vien aplinkybė, kad 1997 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 34 nuo 1998 m. sausio 1 d. atsakovas buvo paskirtas Paslaugų sektoriaus VSDFV Vilkaviškio skyriaus inkasatorium-vairuotoju, neleidžia teigti, kad atsakovo pareigos iš esmės pasikeitė ir kad dėl to jam tapo neaišku, kokias funkcijas jis atlieka. Pažymėtina, kad po 1997 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 34 priėmimo nebuvo pakeista ir 1995 m. gegužės 15 d. su atsakovu sudaryta visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartis, ieškovo oficialiuose dokumentuose atsakovo pareigos ir toliau buvo nurodomos kaip kasininko-inkasatoriaus (t. 1, b.l. 160,164). Atsakovas pagrįstai teigia, kad su kasininko-inkasatoriaus nuostatais jis buvo supažindintas tik po to, kai 1999 m. rugpjūčio 20 d. buvo surašytas paslaugų sektoriaus kasos patikrinimo aktas. Iš tiesų, iš byloje esančio Pristatymo sektoriaus kasininko inkasatoriaus pareigybinių nuostatų nuorašo (t. 1, b.l. 90) matyti, kad su šiais nuostatais atsakovas buvo supažindintas tik 1999 m. rugpjūčio 25 d. Tačiau ši aplinkybė negali paneigti atsakovo, kaip materialiai atsakingo darbuotojo, atsakomybės už jam perduoto turto neišsaugojimą. Atsakovas, pasirašydamas visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartį, kuria jis prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, jeigu neužtikrins jam patikėtų materialinių vertybių saugumo, šia sutartimi įsipareigodamas tausoti jam perduotas materialines vertybes, tvarkyti jų apskaitą ir rengti bei teikti ataskaitas apie materialinių vertybių judėjimą bei likučius, gaudamas iš ieškovo pinigus ir tai patvirtindamas, pasirašant finansinius dokumentus, privalėjo suprasti, kad jis atsako už šių piniginių lėšų išsaugojimą ir kad privalės už jas atsiskaityti bei grąžinti jų likutį.

Pažymėtina, kad neteisėti atsakovo veiksmai, dėl kurių ieškovas patyrė žalą, yra konstatuoti ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Šioje nutartyje jau minėtu Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros 2004 m. spalio 22 d. nutarimu, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, pradėtas dėl pas ieškovą nustatyto piniginių lėšų trūkumo fakto, yra konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu keturi asmenys pagrįstai įtariami padarę nusikalstamas veikas, tarp jų N. I. - padaręs nusikaltimą, numatytą BK 288 straipsnyje. Aplinkybė, kad atsakovo neteisėti veiksmai konstatuoti ne apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, o nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės dėl padarytos žalos atlyginimo. Todėl negalima sutikti su atsakovo N. I. apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo neteisėtos veikos, kuria buvo padaryta žala, bei priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Negalima sutikti ir su atsakovo teiginiu, kad pirmosios instancijos nepagrįstai nustatė, jog ieškovas įrodė jam atsiradusią realią 172 092,09 litų žalą.

Iš byloje esančio VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus paslaugų sektoriaus kasos 1999 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo akto nuorašų (t. 1, b.l. 9-10, baudž. byla Nr.56-1-00304-99, t. 2, b.l. 87-88) matyti, kad minėtą dieną atlikto patikrinimo, kuriame dalyvavo ir atsakovas, metu buvo nustatyta, jog inkasatoriui N. I. per laikotarpį nuo 1999 m. rugpjūčio 4 d. iki 1999 m. rugpjūčio 19 d. buvo išduota 1 710 000 Lt grynųjų pinigų, iš šios sumos pagal rastus dokumentus agentams išduota 1 333 748,51 Lt, pagal mokėjimo žiniaraščius išmokėta 13 301,40 Lt, o buhalterinis pinigų likutis kasoje pas inkasatorių N. I. yra 362 950,09 Lt. Perskaičiavus pinigus saugykloje, rasta grynųjų pinigų 190 758 Lt. Nustatytas trūkumas - 172 092 Lt. Šį aktą pasirašė ir pats atsakovas N. I. . Taigi, ieškovo piniginių lėšų, išduotų atsakovui N. I. , trūkumas buvo nustatytas jau pirminio patikrinimo metu, dalyvaujant atskovui. Kadangi atsakovas šį patikrinimo aktą pasirašė be jokių pastabų, laikytina, kad jis su šio akto turiniu, taigi ir su akte nurodytu jam išduotų pinigų trūkumo faktu, sutiko. Išduotų piniginių lėšų trūkumas ir atspindi realią ieškovo patirtą žalą.

Minėtame akte nustatytą ieškovui priklausančių pinigų trūkumo faktą patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, tarp jų ir apelianto nurodyti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2003 m. gruodžio 17 d ekonominės ekspertizės aktas Nr. 11-3842 bei 2004 m. gegužės 18 d. specialisto išvada (t. 1, b.l. 36-39, baudž. byla Nr.56-1-00304-99, t. 4, b.l 19-31). Atsakovo teigimu, minėto ekspertizės akto išvadoje nustatyta, jog 1999 m. rugpjūčio 20 d. VSDFV Vilkaviškio skyriaus paslaugų sektoriuje susidarė 19 900,02 Lt piniginių lėšų perteklius, pas inkasatorių N. I. 31 730,08 Lt perteklius, o sektoriaus kasoje 11 830,06 trūkumas. Tačiau atsakovas nemini kitos šio ekspertizės akto išvados, kuria buvo atsakyta į pirmąjį ekspertams užduotą klausimą apie tai, ar ieškovo Paslaugų sektoriuje susidarė trūkumas bei koks padarytos turtinės žalos dydis, dalies bei šį aktą patikslinusios 2004 m. gegužės 18 d. specialisto išvados antrosios dalies. Antrojoje šios išvados dalyje teigiama, kad jeigu agentams pagal orderius išmokėta 203 822,17 Lt suma buvo išmokėta jau po patikrinimo, tai sektoriuje susidarė 183 922,15 Lt trūkumas, t. y. 172 092,09 Lt pas inkasatorių N. I. , ir 11 830,06 Lt sektoriaus kasoje, o VSDFV padaryta 183 922,15 Lt žala. Ieškovas teigia, kad atsiskaitymai dėl išmokėtų pinigų bei dokumentinio ir faktinio jų likučio pas ieškovą vykdavo kiekvieno mėnesio gale, kada Paslaugų sektoriaus kasoje susidaręs pinigų likutis būdavo grąžinamas į ieškovo sąskaitą. Ieškovas taip pat teigia, kad inkasatoriai pinigų likučius turėjo sugrąžinti taip pat mėnesio gale, pasibaigus pinigų mokėjimui. Šių aplinkybių atsakovas neginčija ir pripažįsta, kad 1999 m. rugpjūčio mėn. pradžioje mokėjimui jam buvo išduota 1 710 000 Lt ir kad visus dokumentus (orderius), pagal kuriuos jis pinigus išmokėjo agentams (pensijų pristatinėtojams) jis pateikė. Tai, kad N. I. per 1999 m. rugpjūčio 4 d. - 1999 m. rugpjūčio 19 d. laikotarpį buvo išmokėta 1 710 000 Lt, patvirtina ir Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno revizijų skyriaus 2000 m. birželio 12 d. aktas (t. 1, b.l. 25-35). Šiuo aktu taip pat nustatyta, kad patikrinimo metu pas N. I. užfiksuotas 172 092,09 Lt grynųjų pinigų trūkumas. Kadangi ir po patikrinimo atsakovas nepateikė dokumentų, pateisinančių 172 092,09 Lt trūkumą (šios sumos išmokėjimą patvirtinančių orderių) bei negrąžino šios sumos, kaip neišmokėto pinigų likučio, nėra pagrindo teigti, kad byloje nėra nustatytas ieškovo patirtos žalos faktas ir konkretus jos dydis.

Nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog materialinė atsakomybė jam atsirado pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį.

Šioje nutartyje jau minėta, kad 1995 m. gegužės 15 d. pasirašyta visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartimi atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę tuo atveju, jeigu jis neužtikrins jam patikėtų materialinių vertybių saugumo. 1994 m. sausio 7 d. tarp ieškovo VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus, kaip darbdavio, bei šios įstaigos Pensijų, pašalpų ir kitų socialinių išmokų pristatymo sektoriaus darbuotojų (kolektyvo) buvo pasirašyta kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartis (t. 1, b.l. 88-89 - šios sutarties nuorašas). Pagal šios sutarties 3 punkto nuostatą, sutartis nekeičiama, išėjus iš kolektyvo atskiriems darbuotojams arba priėmus naujus: tokiais atvejais prieš išėjusio kolektyvo nario parašą sutartyje nurodoma jo išėjimo data, o priimtas naujas darbuotojas pasirašo sutartį ir nurodo įstojimo į kolektyvą datą. Šios sutarties atsakovas N. I. nėra pasirašęs. Kaip matyti iš sutarties nuorašo, ir po 1995 m. gegužės 15 d., kai buvo pakeista tarp šios bylos šalių sudaryta darbo sutartis ir atsakovas perkeltas dirbti pensijų sektoriaus kasininku-inkasatoriumi, kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarties jis taip pat nepasirašė ir įstojimo į kolektyvą datos nenurodė. Taigi atsakovas netapo šios sutarties šalimi. Vien aplinkybė, kad 1995 m. gegužės 18 d. atsakovas vienašališkai pasirašė sutikimą dirbti kolektyvinės materialinės atsakomybės sąlygomis (t. 1, b.l. 86 - sutikimo nuorašas) nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad atsakovui materialinė atsakomybė turėtų būti taikoma pagal šią sutartį, tuo labiau, kad 1995 m. gegužės 15 d. su juo pasirašyta visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartis nebuvo panaikinta ar pakeista ir ji galiojo visam darbo laikui, kuriam skyrius jam patikėjo materialines vertybes (t. 1, b.l. 8 - sutarties 5 p.). Pažymėtina ir tai, kad ir pagal 1994 m. sausio 7 d. kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartį kolektyvo nariai atleidžiami nuo žalos atlyginimo tik tais atvejais, kai nustatoma, kad žala padaryta ne dėl jų kaltės bei jeigu nustatomi konkretūs žalos padarymo kaltininkai. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta, kad žala dėl atsakovui perduotų materialinių vertybių (pinigų) trūkumo buvo padaryta ne dėl atsakovo, o dėl kitų asmenų kaltės, tuo labiau nėra nustatyti ir konkretūs žalos padarymo kaltininkai. Todėl visiškai ar iš dalies atleisti atsakovą nuo atsakomybės už ieškovui padarytą žalą pagrindo nėra.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo.

Šioje byloje nagrinėjamos ieškovui VSDFV Vilkaviškio skyriui padarytos žalos atsiradimo metu galiojusio DĮK 147 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad teismas gali, atsižvelgdamas į kaltės laipsnį, konkrečias bylos aplinkybes ir materialinę darbuotojo padėtį, sumažinti atlygintinos žalos dydį. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatą, neleistina sumažinti žalos dydį, jeigu žala padaryta nusikaltimu, kurį darant buvo siekiama savanaudiško tikslo.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, neteisėti atsakovo veiksmai, dėl kurių ieškovas patyrė žalą, yra konstatuoti ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka: Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros 2004 m. spalio 22 d. nutarimu yra konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu N. I. pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 288 straipsnyje. Žalos atsiradimo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 288 straipsnyje buvo numatyta atsakomybė už tarnybos pareigų neatlikimą arba jų atlikimą netinkamai dėl nerūpestingumo, jeigu dėl to padaryta didelė žala valstybei arba kitiems asmenims. Kadangi dėl šios nusikalstamos veikos atsakovas nebuvo nuteistas ir aplinkybė, kad šią veiką jis įvykdė, siekdamas savanaudiško tikslo, nėra nustatyta, tai negalima sutikti su ieškovo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas atlygintinos žalos dydį sumažino nepagrįstai, neatsižvelgęs į žalos padarymo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso 147 straipsnio 3 dalį. Baudžiamojo proceso tvarka nenustačius atsakovo savanaudiško tikslo, abejonės dėl to, kuriems tikslams ieškovas perdavė jam patikėtus pinigus sektoriaus viršininkui G. K. (savo tiesioginiam viršininkui) negali būti vertinamos kaip tinkamas savanaudiško tikslo įrodymas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DĮK 147 straipsnio nuostata, suteikiančia teismui teisę mažinti priteistinos žalos dydį, jį sumažino, nustatęs, kad atsakovas nebuvo supažindintas su pareigybine instrukcija, paslaugų sektoriuje pinigų išdavimas, saugojimas buvo vykdomi, nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimų, o taip pat atsižvelgdamas į atsakovo turtinę padėtį.

Iš tiesų, kaip šioje nutartyje jau nustatyta, atsakovas su kasininko-inkasatoriaus pareigybiniais nuostatais buvo supažindintas tik 1999 m. rugpjūčio 25 d., t.y. po to, kai 1999 m. rugpjūčio 20 d. buvo surašytas paslaugų sektoriaus kasos patikrinimo aktas (t. 1, b.l. 90), taigi jau po žalos išaiškėjimo. Šie nuostatai nustatė kasininko inkasatoriaus pagrindines funkcijas, tarp jų ir pareigą priimti neišmokėtus pinigus iš agentų bei perduoti juos į sektoriaus kasą. Aplinkybė, kad atsakovui galėjo būti nežinoma, kokias tiksliai funkcijas pas ieškovą jis turi atlikti, galėjo turėti įtakos ir jo veiksmams, dėl kurių atsirado jam patikėtų pinigų trūkumas. Nors nesupažindinimas su pareigybine instrukcija ir negalėjo nulemti pinigų dingimo fakto, tačiau ši aplinkybė galėjo turėti įtakos faktui, kad ieškovas savo pareigas atliko netinkamai.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovo Paslaugų sektoriuje pinigų išdavimas, saugojimas buvo vykdomi nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalvimų. Ši teismo išvada pagrįsta Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės 2003 m. gruodžio 17 d. akto Nr. 11-3842 išvadomis. Šiuo aktu taip pat nustatyta, kad ieškovo Paslaugų sektoriuje piniginės lėšos buvo laikomos ir išlaiduojamos nesilaikant nustatytų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių, o tvarkant piniginių lėšų apskaitą, nesilaikyta biudžetinių įstaigų vyriausiųjų finansininkų nuostatų reikalavimų. Šios aplinkybės taip pat galėjo turėti įtakos netinkamai atsakovui patikėtų pinigų apskaitai bei apsaugai, taigi ir atsiradusiam jų trūkumui.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į atsakovo turtinę padėtį - jo gaunamo darbo užmokesčio dydį bei aplinkybę, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto, t.y. iš esmės padaręs išvadą, kad atsakovo materialinė padėtis nėra gera. Šią teismo išvadą iš esmės patvirtina byloje esantys duomenys (t. 1, b.l. 177-183). Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl atsakovo santuokos nutraukimo fiktyvumo negali paneigti pirmosios instancijos teismo išvados apie jo turtinę padėtį, nes byloje nėra jokių duomenų, kad santuokos nutraukimas fiktyviu (negaliojančiu) būtų pripažintas įstatymo nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė galiojusio DĮK 147 straipsnio 2 dalies normą, suteikiančia teismui teisę mažinti priteistinos žalos dydį, pagrįstai nustatęs aplinkybes, kurių pagrindu atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas.

Atmetus ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme paliekamos šalims (CPK 93 str. 2 d., 3 d.).

Iš atsakovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų, priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 83 str., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo N. I. 14,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.