Kauno apygardos teismo sprendimas

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad atsakovas N. I. 1992 m. gruodžio 28 d. darbo sutarties pagrindu (b.l. 7) buvo priimtas į darbą VSDFV Vilkaviškio skyrių vyresniojo inspektoriaus – buhalterio pareigoms. Nagrinėjamojoje byloje ieškovas įrodinėja, kad atsakovas, kuris nuo 1995 m. gegužės 15 d. buvo pervestas dirbti skyriaus paslaugų sektoriuje kasininku – inkasatoriumi, neišsaugojo jam patikėtų piniginių lėšų ir padarė ieškovui 172 092,09 Lt žalą.

Materialinė atsakomybė darbo teisėje yra panaši į civilinę atsakomybę, bet turi ir esminių skirtumų, tame tarpe skiriasi ir kaltumo prezumpcija. Civilinėje teisėje skolininko kaltė preziumuojama – ją turi įrodyti ieškovas, o darbo teisėje atvirkščiai, yra nekaltumo prezumpcija – kaltę turi įrodyti darbdavys. Tačiau darbo santykius reglamentuojantys įstatymai numatė, kad kai kuriais atvejais preziumuojama darbuotojo kaltė, tai yra kai su darbuotoju ar darbuotojų kolektyvu sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kai darbuotojas gauna materialines vertybes pagal vienkartinius įgaliojimus. Byloje yra nustatyta, kad atsakovas nuo 1995 m. gegužės 15 d. buvo pervestas dirbti kasininko - inkasatoriaus pareigoms ir su juo tą pačią dieną buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (b.l. 8, 1 t.), kuria atsakovas įsipareigojo tausoti jam perduotas saugoti įstaigos materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai, tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius. Ši sutartis buvo sudaryta laikantis tuo metu galiojusio DĮK 145 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jos pagrindu atsakovui turi būti taikoma visiška materialinė atsakomybė, ir žalos atsiradimo atveju atsakovo kaltė yra preziumuojama. Nustačius šias aplinkybes, teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, jog pareiga įrodyti kokią neteisėtą žalą, koks priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, privalo įrodyti ieškovas, nes šiuo atveju materialinės teisės normos nustatė darbuotojo kaltės prezumpciją ir tokie faktai neįrodinėjami, nagrinėjant bylą (CPK 182 straipsnio 4 punktas), tačiau tokia teisinė prezumpcija gali būti paneigiama.

Byloje nustatyta, kad atsakovas dirbo ieškovo padalinyje – paslaugų sektoriuje, kurio paskirtis organizuoti pensijų pristatymą gavėjams, išmokėti pensijas paslaugų sektoriuje (baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b.l. 41-51, 1 t.). Pagal darbo paslaugų sektoriuje pasiskirstymą, kasininkas-inkasatorininkas pristatinėdavo grynus pinigus, kuriuos pagal kasos išlaidų orderius išduodavo kasininkas, sektoriaus agentams. Atsakovas teigia, kad skyriuje nebuvo nustatyta pinigų priėmimo, perdavimo, saugojimo tvarka, ir nesutinka, kad pasirašydamas kasos išlaidų orderiuose įsipareigodavo pinigus saugoti. Tiek iš pačio atsakovo duotų paaiškinimų civilinėje byloje, tiek iš jo parodymų baudžiamojoje byloje matyti, kad jo darbo metu buvo nusistovėjusi pinigų priėmimo tvarka. Priimdamas pinigų sumas jis pasirašydavo kasos išlaidų orderiuose, byloje apklaustos liudytojomis kasininkės K. M. ir V. G., kurios išduodavo piningus, patvirtino, kad visuomet išduodamas pinigų kiekis buvo perskaičiuojamas. Pasirašydamas už gautas pinigų sumas atsakovas privalėjo suprasti, kad prisiima už juos atsakomybę. Faktinė pinigų priėmimo iš kasininkių ir jų išlaidavimo tvarka skyriaus agentams aiški ir atitiko reikalingas kasininkui-inkasatoriui normaliai dirbti sąlygas.

Ieškovas savo reikalavimą grindžia 1999 m. rugpjūčio 20 d. VSDFV Vilkaviškio Paslaugų skyriuje atliktu kasos patikrinimo aktu, kuriuo nustatytas piniginių lėšų trūkumas 183 922,15 Lt sumoje bei kitais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, jog trūkumo atsiradimo laikotarpiu nuo 1999 m. rugpjūčio 4 d. iki 1999 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas priiminėjo ir išlaidavo pinigines lėšas. Byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatyta, kad ieškovo įrodinėjamu laikotarpiu pagal kasos išlaidų orderius atsakovas pasirašė gavęs 1 710 000 Lt grynųjų pinigų. Pažymėtina, kad atsakovas neginčija, jog jis yra pasirašęs dokumentuose, patvirtinančiuose ūkinę operaciją - kasos išlaidų orderiuose, be to taip pat pripažįsta, kad išlaidavo, sumokėdamas agentams pagal orderius 1 333 748,51 Lt, pagal mokėjimo žiniaraščius 13 301,40 Lt (CPK 187 straipsnis). Revizijos departamento prie Finansų ministerijos Kauno revizijų skyriaus 2000 m. birželio 12 d. aktu nustatyta (b.l. 25-35, 1 t.), kad piniginių lėšų likutis pagal apskaitos dokumentus pas atsakovą N. I. (apskaičiavus gautas ir išlaiduotas sumas) turėjo būti 362 950,09 Lt, tuo tarpu faktiškai rasta 190 858 Lt suma, trūkumo suma – 172 092,09 Lt. Atsakovas savo atsikirtimus grindžia tuo, jog darbdavys tinkamai neįvykdė visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2 punkto, nes ieškovas nenustatė tvarkos, reglamentuojančios materialinių vertybių priėmimą, saugojimą, naudojimą, perdavimą ir todėl nesant pareiginės instrukcijos, esant neaiškumui dėl atsakovo pareigybės nebuvo galima nustatyti, kokius būtent kaltus veiksmus jis atliko. Atsakovas taip pat teigia, kad piniginės lėšos buvo laikomos tam neskirtoje vietoje, jomis disponavo sektoriaus viršininkas G. K.. Teismo vertinimu, atsakovas, nurodęs tokio pobūdžio atsikirtimus, be nurodytų prielaidų, nepagrindė, kaip tai sąlygojo patikrinimo akte nustatyto trūkumo atsiradimą, todėl šie argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog darbuotojo kaltės prezumpcija yra paneigta, spręstina, jog atsakovas neįrodė, kad yra priešinga negu preziumuoja įstatymas, todėl laikytina, jog jis yra kaltas dėl atsiradusios materialinės žalos. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovas nebuvo supažindintas su pareigybine instrukcija, jog paslaugų sektoriuje pinigų išdavimas, saugojimas buvo vykdomi nesilaikant Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnio, sudaro pagrindą, teismo vertinimu, sumažinti padarytos materialinės žalos dydį. Sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio taip pat atsižvelgtina į atsakovo turtinę padėtį – gaunamą darbo užmokestį, bei į tai, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto (DĮK 147 straipsnis).

Atsakovo nuomone, pasirašius sutikimą dirbti kolektyvinės atsakomybės sąlygomis (b.l. 86, 1 t.), už žalą turi būti atsakingi visi paslaugų sektoriaus darbuotojai, nustatant visų jų kaltės laipsnį, materialinės atsakomybės rūšį bei ribas, tačiau su šiuo argumentu taip pat negalima sutikti, nes darbuotojui materialinė atsakomybė atsiranda pagal visišką materialinės atsakomybės sutartį, kuria jis įsipareigojo saugoti jam perduotas įstaigos materialines tvertybes, o būtent – pasirašydamas nurodytus kasos išlaidų orderius atsakovas priėmė saugojimui konkrečias pinigų sumas, jas perduodamas kitiems asmenims, atsakovas privalėjo tai įforminti dokumentais, turinčiais juridinę galią. Be to pažymėtina, kad atsakovas raštu (b.l. 86, 1 t), išreiškė tik sutikimą dirbti kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarties sąlygomis, tačiau nepateikė įrodymų, jog su juo buvo sudaryta kolektyvinė materialinės atsakomybės sutartis (b.l. 88-89, 1 t.).

Nagrinėjamojoje byloje atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Argumentus dėl ieškinio senaties grindė tuo, jog kad ieškovas su ieškiniu dėl padarytos žalos atlyginimo turėjo kreiptis į teismą per vienerius metus (DĮK 242 straipsnio 2 dalis) nuo to momento, kai sužinojo apie padarytą žalą, tai yra nuo 1999 m. rugpjūčio 20 d., kai Paslaugų sektoriuje patikrinimo aktu buvo nustatytas piniginių lėšų trūkumas, tačiau ieškovas prašymą pripažinti jį civiliniu ieškovu pateikė tik 2001 m. rugsėjo 5 d. (baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b.l. 39, 3 t.) , o 2004 m. spalio 22 d. nutraukus ikiteisminį tyrimą, jis su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2007 m. rugsėjo 28 d., nors apie padarytą žalą sužinojo patikrinimo metu. Atsakovo vertinimu, ieškovas ieškinį pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą, šio termino eiga nebuvo nei sustabdyta, nei nutraukta, ieškovas šio termino atnaujinti neprašo.