Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-11153-877/2021 pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl palikimo atsiradimo vietos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti, kad po palikėjos N. L. mirties jos palikimo atsiradimo vieta yra turto, t. y. N. L. įmonės „S. K.“, registracijos vieta – (duomenys neskelbtini).

2. Kauno apylinkės teismas 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi nustatė pareiškėjai 7 (septynių) dienų terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, t. y. 1) nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, jog yra kilęs ginčas dėl palikimo atsiradimo vietos; 2) įtraukti galimus suinteresuotus asmenis; 3) pateikti duomenis apie N. L. šeimos sudėtį, įstatyminius įpėdinius, šeimos narius, nurodant jų vardus, pavardes, asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą; 4) pateikti ir nurodyti duomenis, kur užsienyje N. L. gyveno paskutinius 6 (šešis) mėnesius, ar užsienyje gavo pajamų, ar dirbo, ar turėjo kilnojamojo / nekilnojamojo turto; 5) nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, kad N. L. socialinių, ekonominių ir asmeninių interesų vieta yra (duomenys neskelbtini) (kada N. L. gavo pajamų iš įmonės, kada pateiktas paskutinis įmonės balansas ir pan.).

3. Pareiškėja 2021 m. balandžio 27 d. teismui pateikė patikslintą pareiškimą, kuriame įtraukė suinteresuotus asmenis, nurodė aplinkybes dėl kilusio ginčo, pateikė duomenis apie N. L. šeimos sudėtį, galimus įstatyminius įpėdinius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi pareiškimą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

5. Teismas nurodė, kad pareiškėja nenurodė suinteresuoto asmens E. L. tikslaus gyvenamosios vietos adreso, kuriuo jai būtų galima išsiųsti procesinius dokumentus. Pareiškėja nurodė, jog kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) dėl N. L. duomenų apie užvestą paveldėjimo bylą, paliktus testamentus, ar išduotus Europos paveldėjimo pažymėjimus taip pat dėl suinteresuoto asmens E. L. gyvenamosios vietos adreso, tačiau tokių duomenų ambasada neturėjo. Pareiškėja pateikė duomenis apie suinteresuoto asmens šeiminę padėtį bei elektroninio pašto adreso duomenis, tačiau nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog dėjo visas pastangas susisiekti ir išnaudojo visas galimybes nustatyti E. L. gyvenamąją vietą.

6. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja buvo įpareigota pateikti ir nurodyti duomenis, kur užsienyje N. L. gyveno paskutinius 6 (šešis) mėnesius, ar užsienyje gavo pajamų, ar dirbo, ar turėjo kilnojamojo / nekilnojamojo turto, tačiau šio nustatyto trūkumo nepašalino – nenurodė aplinkybių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių negali pateikti reikiamų duomenų.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pareiga pateikti duomenis, kuriomis grindžia savo nurodytas aplinkybes ir reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Pareiškime turi būti nurodoma įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėja negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti (CPK 447 straipsnio 3 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad pareiškėja tinkamai neįvykdė 2021 m. balandžio 19 d. nutarties, t. y. nustatytu terminu nepašalino pareiškimo trūkumų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8. Atskiruoju skundu pareiškėja VMI prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjos pareiškimą dėl palikimo atsiradimo vietos nustatymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Vykdant Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartį dėl pareiškimo, kuriuo buvo prašoma nustatyti, kad po palikėjos N. L. mirties jos palikimo atsiradimo vieta yra turto, t. y. N. L. įmonės „S. K.“, registracijos vieta – (duomenys neskelbtini), buvo pateikti visi turimi ir reikiami bylos nagrinėjimui duomenys.

8.2. VMI prie FM turi tik iš ambasados gautus duomenis. Tiek palikėja buvo, tiek jos įpėdinė dukra E. L. yra Lietuvos pilietė, todėl kreipiantis į ambasadą buvo išnaudotos visos galimybės gauti duomenis tiek apie palikėją, tiek apie (duomenys neskelbtini) gyvenančią jos įpėdinę – dukrą E. L.. Be to, N. L. įmonės „S. K.“, paskutinė teikta pelno mokesčio deklaracija buvo 2012 m. tačiau įmonė neišregistruota ir yra paveldėtina.

8.3. VMI prie FM palikimo perėjimo procedūras pradėjo pagal palikėjos N. L. kreditorės ir antstolės A. A. vykdančios išieškojimą iš palikėjos prašymus. Šiuo atveju valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas.

8.4. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas valstybės paveldėjimo pagal įstatymą galimybę, siekė išvengi palikėjo turto neapibrėžto statuso bei užtikrinti palikėjo kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą tais atvejais, jei mirus palikėjui nebūtų įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriimtų palikimo arba iš visų įpėdinių būtų atimta paveldėjimo teisė.

9. Atsiliepimai į atskirąjį skundą neteikti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjos VMI pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo – palikimo atsiradimo vietos nustatymo, netinkamai pašalinus nustatytus pareiškimo trūkumus, laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Nagrinėjamu atveju pareiškėja VMI kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo – palikimo atsiradimo vietos nustatymo, prašydama nustatyti, kad po palikėjos N. L. mirties jos palikimo atsiradimo vieta yra turto, t. y. N. L. įmonės „S. K.“, registracijos vieta – (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismas 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą pareiškimo trūkumams pašalinti. Pareiškėja, vykdydama teismo įpareigojimus, 2021 m. balandžio 27 d. teismui pateikė patikslintą pareiškimą, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėja tinkamai neįvykdė 2021 m. balandžio 19 d. nutarties, t. y. nustatytu terminu nepašalino pareiškimo trūkumų, todėl pareiškimą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Pareiškėja, nesutikdama su priimta nutartimi, pateikė atskirąjį skundą. Taigi, aptariamu atveju byloje kilo ginčas dėl to, ar pareiškėja, pateikdama patikslintą pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, įvykdė visus teismo įpareigojimus ir tinkamai pašalino nustatytus pareiškimo trūkumus.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad viena pagrindinių žmogaus teisių garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Šios tvarkos nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių – civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų.

14. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Ieškovas (pareiškėjas) pasirenka konkretų savo teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 4 punktas). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, ar pateiktas procesinis dokumentas savo forma ir turiniu atitinka CPK 135 ir 111 straipsnių reikalavimus. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų teismas priima nutartį ir nustato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Tačiau trūkumų šalinimo institutas neturi būti taikomas formaliai. Bendrasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas įpareigoja teismą siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo greičiau (CPK 7 straipsnis), todėl teismas turi laikyti proceso koncentruotumo principo, siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau, kad teismo procesas nebūtų be pagrindo vilkinamas, o tarp šalių kilęs ginčas būtų išspręstas kuo greičiau (CPK 2 straipsnis). Trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, taip pat nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1).

15. Pažymėtina, kad ieškinio (pareiškimo) trūkumų šalinimo instituto paskirtis – užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, o ne kliudyti asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui (CPK 5, 7 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nustatydamas procesinio dokumento trūkumus ir nurodydamas terminą jiems pašalinti, turėtų suprantamai išaiškinti į teismą besikreipiančiam asmeniui, kokie konkretūs trūkumai trukdo ieškinį priimti ar priimtą nagrinėti ir kaip juos reikėtų taisyti. Teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų turėtų išvardyti šalintinus trūkumus ir nurodyti jų šalinimo būdus. Pagal teisinį reglamentavimą trūkumų šalinimo instituto normose leidžiama laikyti ieškinį (pareiškimą) nepaduotu tik tuo atveju, kai nepašalinti teismo nutartimi konkretizuoti trūkumai (CPK 115 straipsnio 2, 3 dalys, 138 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑302/2013).

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartyje, kuria ieškovei nustatytas terminas trūkumams pašalinti, nurodė tokius trūkumus: 1) nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, jog yra kilęs ginčas dėl palikimo atsiradimo vietos; 2) įtraukti galimus suinteresuotus asmenis; 3) pateikti duomenis apie N. L. šeimos sudėtį, įstatyminius įpėdinius, šeimos narius, nurodant jų vardus, pavardes, asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą; 4) pateikti ir nurodyti duomenis, kur užsienyje N. L. gyveno paskutinius 6 (šešis) mėnesius, ar užsienyje gavo pajamų, ar dirbo, ar turėjo kilnojamojo / nekilnojamojo turto; 5) nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, kad N. L. socialinių, ekonominių ir asmeninių interesų vieta yra (duomenys neskelbtini) (kada N. L. gavo pajamų iš įmonės, kada pateiktas paskutinis įmonės balansas ir pan.). Pareiškėja VMI, vykdydama teismo įpareigojimus, pateikė patikslintą pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo – palikimo atsiradimo vietos nustatymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad pareiškėja patikslintame pareiškime įtraukė suinteresuotus asmenis, nurodė aplinkybes dėl kilusio ginčo, pateikė duomenis apie N. L. šeimos sudėtį, galimus įstatyminius įpėdinius, tačiau nenurodė suinteresuoto asmens E. L. tikslaus gyvenamosios vietos adreso, kuriuo jai būtų galima išsiųsti procesinius dokumentus. Teismas sprendė, kad pareiškėja nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog dėjo visas pastangas susisiekti ir išnaudojo visas galimybes nustatyti E. L. gyvenamąją vietą. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja buvo įpareigota pateikti ir nurodyti duomenis, kur užsienyje N. L. gyveno paskutinius 6 (šešis) mėnesius, ar užsienyje gavo pajamų, ar dirbo, ar turėjo kilnojamojo / nekilnojamojo turto, tačiau šio nustatyto trūkumo nepašalino – nenurodė aplinkybių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių negali pateikti reikiamų duomenų.

17. Pažymėtina, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos CPK 442-448 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. ypatingos teisenos tvarka. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo. Be to, pareiškimas dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo turi atitikti turi atitikti bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, numatytus CPK 111-114 straipsniuose (CPK 443 straipsnio 2 dalis), ir CPK 447 straipsnyje nustatytus specialiuosius pareiškimo turiniui keliamus reikalavimus. CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, jog procesiniame dokumente, taigi ir pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, privalu nurodyti dalyvaujančių byloje asmenų gyvenamosios vietos arba pareiškėjui žinomus kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kitus adresus, taip pat turi būti nurodomas procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujančiam asmeniui būdas ir adresas pašto korespondencijos siuntoms, kai jis nesutampa su gyvenamosios vietos adresu (CPK 111 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

18. Gyventojų registro informacija, o taip pat ir pareiškėjos pateikti duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo E. L. yra deklaravusi išvykimą į (duomenys neskelbtini) dar 2004 m. kovo 8 d. Tuo tarpu pareiškėja VMI, pateikdama patikslintą ieškinį, nurodė, jog kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) dėl N. L. duomenų apie užvestą paveldėjimo bylą, paliktus testamentus, ar išduotus Europos paveldėjimo pažymėjimus taip pat dėl suinteresuoto asmens E. L. gyvenamosios vietos adreso, tačiau kartu su pareiškimu pateikti duomenys patvirtina, kad tokių duomenų ambasada neturėjo. Pareiškėja taip pat pateikė duomenis apie suinteresuoto asmens šeiminę padėtį bei elektroninio pašto adreso duomenis, tačiau atsižvelgusi į gautus duomenis, nurodė, kad suinteresuoto asmens E. L. gyvenamoji vieta jai nėra žinoma. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėja nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog dėjo visas pastangas susisiekti ir išnaudojo visas galimybes nustatyti E. L. gyvenamąją vietą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia teismo pozicija.

19. Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečius, taip pat ir jų gyvenamąją vietą (Gyventojų registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalgoje Nr. AC-36-1 nurodyta, kad byloje dalyvaujančio asmens gyvenamosios vietos nenurodymas, jeigu ieškinį pateikiantis asmuo teigia ir pateikia įrodymus, kad nesėkmingai bandė tą gyvenamąją vietą nustatyti, nesudaro kliūčių priimti ieškinį, nes nežinant nuo ieškinio besiginančio asmens gyvenamosios vietos civilinė byla gali būti iškeliama pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją ar jo turto buvimo vietą (CPK 30 straipsnio 1 dalis), o procesiniai dokumentai įteikiami viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1. Teismų praktika. 2012, 36, p. 347–393).

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo apžvalgos 4.2 punkte taip pat išaiškinta, kad, kai ieškovui nežinoma atsakovo (fizinio asmens) gyvenamoji vieta ar kiti galimi procesinių dokumentų įteikimo adresai arba šiais adresais siųsti procesiniai dokumentai neįteikiami, ieškovas turi teisę procesiniame dokumente nurodyti, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta nėra deklaruota, faktinė gyvenamoji vieta ar kiti procesinių dokumentų įteikimo adresai nežinomi, ir prašyti teismo procesinius dokumentus įteikti teisme (CPK 127 straipsnis), kuratoriui (CPK 129 straipsnis), viešo paskelbimo (CPK 130 straipsnis) ar kitais būdais (žr. Ten pat).

21. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad byloje dalyvaujančių fizinių asmenų gyvenamosios vietos arba kitų pareiškėjui žinomų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo vietų adresų nurodymas yra tinkamo procesinių dokumentų įteikimo įgyvendinimo garantija ir būtina sąlyga siekiant užtikrinti teisės būti išklausytam principo įgyvendinimą, tačiau, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, bei jas aiškinančią teismų praktiką, sprendžia, kad pareiškėja teismui pateikė pakankamai duomenų apie nesėkmingą bandymą nustatyti suinteresuoto asmens E. L. gyvenamąją vietą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas, manydamas, kad ieškovės turimos informacijos, apie suinteresuotą asmenį, tame tarpe ir apie jo gyvenamąja vietą, gavimas nėra pakankamas ieškinio priėmimui (kaip įrodymas, kad pareiškėja išnaudojo visas leistinas priemones nustatyti suinteresuoto asmens gyvenamąją vietą), turėjo pareigą nustatyti papildomą terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, nurodant, kokie dar konkretūs trūkumai trukdo pareiškimą priimti ir kaip juos reikėtų taisyti, o ne iškart laikyti pareiškimą nepaduotu, nepašalinus trūkumų. Minėta, kad pareiškėja, dar su pradiniu pareiškimu teismui yra pateikusi atsakymą iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini), taip pat turimą informaciją apie šeiminę padėtį, deklaruotą išvykimą ir pan. Taigi, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja neišnaudojo visų galimybių nustatyti E. L. gyvenamąją vietą, tuo labiau, jog nepašalino 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi nustatytų trūkumų.

22. Minėta, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog pareiškėja nepateikė ir nenurodė duomenų, kur užsienyje N. L. gyveno paskutinius 6 (šešis) mėnesius, ar užsienyje gavo pajamų, ar dirbo, ar turėjo kilnojamojo / nekilnojamojo turto. Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad, vykdant Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartį dėl trūkumų šalinimo, buvo pateikti visi turimi ir reikiami bylos nagrinėjimui duomenys.

23. Pažymėtina ir tai, kad teismas, nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-257/2013) pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 25 punktas). Teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013 ir kt.).

24. Iš pareiškėjos VMI pareiškimo dėl palikimo atsiradimo vietos nustatymo ir kartu su juo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja yra aiškiai nurodžiusi, tiek kokių materialiųjų teisinių padarinių ji siekia, t. y. suformulavusi pareiškimo reikalavimą (pareiškimo dalyką), tiek nurodžiusi aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (pareiškimo faktinį pagrindą), tiek pateikusi įrodymus, kurie, pareiškėjos manymu, patvirtina jos išdėstytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas, nustatęs, kad kartu su ieškiniu (pareiškimu) nėra pateikti visi duomenys ir (ar) pateikti kiti įrodymai, patvirtinantys pareiškimo pagrįstumą, negali iš pareiškėjos reikalauti tų duomenų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami pareikštiems reikalavimams patenkinti, nes procesinio dokumento priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįsti reikalavimai gali būti atmesti išnagrinėjus bylą iš esmės. Kartu su bylą inicijuojančiu procesiniu dokumentu teikiamų duomenų pakankamumo klausimas neturėtų būti sprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje. Priešingu atveju ne tik pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai apribota asmens teisė kreiptis į teismą, nes ieškovas (pareiškėjas) būtų verčiamas teismui pateikti tokius įrodymus, kurių galbūt iš viso nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013).

25. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų (šiuo atveju pareiškimo) trūkumų šalinimo institutą, todėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartis panaikinama ir pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimo priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.