Kauno apygardos teismo nutartis

2013-01-10 · Civilinė byla Nr. 2A-221-343/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-10
Bylos Nr.
2A-221-343/2013
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-02304-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Palubinskaitė
Atsakovas
J. J.
Ieškovas
N. J.
Trečiasis asmuo
J. J., G. J.
Kategorijos
  • 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-221-343/2013(Proceso Nr. 2-28-3-02304-2012-9)Procesinio sprendimo kategorijos: 78.2.1; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo J. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2830-571/2012 pagal ieškovo N. J. ieškinį atsakovui J. J., tretiesiems asmenims J. J. ir G. J. dėl materialinės paramos pilnamečiam vaikui priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškiniu (b.l. 1-3) ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovo J. J., kuris yra ieškovo tėvas, materialinę paramą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 400 Lt nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad nors jis ir yra pilnametis, tačiau jam reikalinga materialinė parama. Ieškovas mokosi Marijampolės profesinio rengimo centro Statybos ir mechanikos skyriuje, apdailininko (statybininko) mokymo programos pirmame kurse, dieniniame skyriuje, jokių pajamų, išskyrus 70Lt dydžio stipendiją, negauna, jį išlaiko motina G. J., su kuria ieškovas ir gyvena, tačiau motinos ieškovui teikiama parama yra minimali, jos nepakanka net būtiniausiems ieškovo poreikiams patenkinti, kadangi motinos gaunamos pajamos per mėnesį yra vidutiniškai tik 765 Lt. Ieškovas turi nekilnojamojo turto, tačiau šio turto parduoti negali, nes tai yra vienintelis jo gyvenamasis būstas, pajamų iš darbinės veiklos negauna. Atsakovas materialinės paramos ieškovui neteikia, nors, kadangi yra darbingas, ieškovo manymu, galėtų jam teikti prašomo dydžio materialinę paramą. Iki ieškovo pilnametystės atsakovas teikė ieškovui 300 Lt dydžio materialinį išlaikymą periodinėmis išmokomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu (b.l. 79-82) ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo J. J. sūnui N. J. materialinę paramą periodinėmis išmokomis po 250 Lt kas mėnesį nuo 2012 m. birželio 12 d. iki 2014 m. birželio 30 d., t.y. iki N. J. mokysis mokslo įstaigoje dieniniame skyriuje, priteisė iš atsakovo J. J. 302 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, 90 Lt žyminio mokesčio ir 18 Lt pašto išlaidų valstybei, o likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovui N. J., nors jis ir yra pilnametis, dėl jo turtinės padėties yra reikalinga materialinė parama. Teismas nustatė, kad ieškovas nėra vyresnis nei 24 metų, mokosi Marijampolės profesinio rengimo centro dieniniame skyriuje, jo gaunamos pajamos yra 70 Lt mokama stipendija, mokslo metų laikotarpiu dirbti neturi jokių galimybių, kadangi mokosi mokykloje, o grįžus iš paskaitų negali rasti jokio papildomo vakarinio darbo, vasaros sezono laikotarpiu negalėjo dirbti dėl patirtos traumos, tačiau už kaimynams atliktus smulkius darbus gauna nedideles pinigų sumas, be to, nors ieškovas turi nekilnojamojo turto – 34/730 dalis pastato – sodo namelio, tačiau tai yra jo gyvenamoji patalpa, todėl jos parduoti negali, o kito turto, kurį galėtų realizuoti, neturi. Teismas sprendė, kad ieškovui yra būtina abiejų jo tėvų materialinė parama, kadangi, negavus materialinės paramos, iškiltų grėsmė ieškovo galimybei mokytis profesinio rengimo centre ir taip ateičiai įsigyti profesiją bei darbą. Teismas, įvertinęs ieškovo tėvų turtinę padėtį, sprendė, kad vieno iš tėvų paramos dydis, atsižvelgiant į minimalios mėnesinės algos dydį, turėtų būti 400 Lt, tačiau nurodytą sumą mažino atsižvelgdamas į tai, kad, nustatant teiktinos materialinės paramos dydį, negalima bloginti tėvo ar kitų jo šeimos narių turtinės padėties, nustatyti paramos teikimą tais atvejais, kai ji daro esminę žalą paramą teikiančiam asmeniui ar jo šeimos nariams, taip pat įvertinęs ieškovo pastangas susirasti darbą bent vasaros laikotarpiu. Teismas laikė, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, kad dėl turimų sveikatos problemų negali dirbti jokių papildomų darbų, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra sudegęs, kad ieškovui iki pilnametystės teiktas išlaikymas būtų kėlęs sunkumų atsakovui, kad atsakovo nepilnametį sūnų J. J., gim. (duomenys neskelbtini), materialiai turi išlaikyti ir jo motina J. J., bei sprendė, kad atsakovas privalėjo iš anksto įvertinti savo turtinę padėtį ir pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 85-89) atsakovas prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti visiškai atitinkamai perskirstant bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją apeliantas grindžia šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į apelianto turtinę padėtį ir tą aplinkybę, jog teismo sprendimo realiai neįmanoma įvykdyti, kadangi priteistos materialinės paramos dėl sunkios turtinės padėties apeliantas negalės teikti. Apelianto gaunamas darbo užmokestis per mėnesį yra vidutiniškai 1200 - 1300 Lt, todėl atskaičiavus atsakovo dukrai Juditai teiktiną materialinį išlaikymą - 300 Lt, kas mėnesį mokamas įmokas už mobilų namelį, kuriame gyvena apeliantas su naująja šeima, - 581,93 Lt, apelianto penkių asmenų šeimai lieka pragyvenimui tik 368,07 Lt, todėl sumokėjus teismo priteistą materialinę paramą sūnui N. J., apelianto šeimai liktų tik 118,07 Lt, kas pažeistų apelianto ir jo nepilnamečio sūnaus J. J., gim. (duomenys neskelbtini), teises, darytų žalą apeliantui ir jo nepilnamečiam sūnui, ir kas prieštarauja teismo sprendime nurodytiems argumentams dėl minimalaus teiktinos paramos dydžio. Apelianto šeima realiai pragyvena tik iš jo sūnaus J. J. motinos J. J. gaunamos socialinės pašalpos ir išmokos vaikui, kuri sudaro vidutiniškai 997,23 Lt per mėnesį, nors priteisiant paramą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tėvams patiems turi būti nereikalinga parama.Ieškovas neišnaudojo visų galimybių pats pasirūpinti mokymuisi reikalingomis lėšomis, kadangi nei ieškinyje, nei teismo posėdžių metu nebuvo pateikti duomenys, kad ieškovas būtų siekęs užsitikrinti socialinę paramą tokią paramą teikiančiose institucijose tiek mokymo įstaigos, tiek savivaldos lygiu ir pan.Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra sudegęs, kadangi 2011 m. gruodžio 8 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu nurodytas turtas įvertintas 0 Lt, o be to, teismas, renkant įrodymus, turėjo būti aktyvus, kadangi nagrinėjama šeimos byla.Teismas nepagrįstai nurodė, jog apeliantas privalėjo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį ir savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku, kadangi toks požiūris yra būdingas byloms dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo ir kasacinio teismo praktikoje tokio pobūdžio kaip nagrinėjama bylose nėra taikomas. Be to, apeliantas, įvertinęs savo ribotas galimybes teikti materialinį išlaikymą periodinėmis išmokomis nepilnamečiams vaikams kaip dalį galimo teiktino rėmimo paliko turtu.Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad apeliantas neįrodė aplinkybės, jog ieškovui iki pilnametystės teiktas materialinis išlaikymas apeliantui būtų sukėlęs sunkumų, kadangi nurodytos aplinkybės apeliantui byloje ir nereikėjo įrodinėti, o, be to, teismas ignoravo naujai susiklosčiusias aplinkybes, t.y. kad atsirado dar vienas išlaikytinis bei, kad apelianto sąnaudos kiekvieną mėnesį padidėjo atitinkamai 581,93 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 100-101) ieškovas N. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti valstybei išlaidas už teisinės pagalbos teikimą. Savo nesutikimą su apeliaciniu skundu ieškovas grindžia šiais argumentais:

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog materialinė parama nepriteistina dėl to, kad apelianto gaunamos pajamos yra mažos, kadangi apeliantas yra darbingas, todėl gali dirbti ir pasirinkti geriau apmokamą darbą. Apelianto gaunamos pajamos yra 1200 – 1300 Lt per mėnesį, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantas neturės galimybės mokėti priteistą materialinę paramą po 250 Lt. Apeliantas pripažįsta, kad CK 3.194 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga yra išplėsta ir nustatyta išimtis, kad išlaikymą teismas gali priteisti ir pilnamečiam vaikui, jei jis yra nebaigęs vidurinio mokslo, tačiau apeliantas pats sau prieštarauja teigdamas, kad materialinė parama ieškovui nepriklauso, nors ieškovas mokosi Marijampolės profesinio rengimo centro Statybos ir mechanikos skyriaus dieniniame skyriuje, kur įgis specialybę bei vidurinį išsilavinimą.Teismas skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino tik iš dalies ir vietoj reikalingos sumos - 400 Lt, priteisė tik 250 Lt, dėl ko priteistas materialinės paramos dydis yra minimalus ir apeliacinis skundas nepagrįstas, tačiau ieškovas, atsižvelgdamas į apelianto verkšlenimus dėl sunkios jo turtinės padėties, teismo sprendimo neskundė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu (b.l. 97-99) į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. J. prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, o savo atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais motyvais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 103-104) trečiasis asmuo G. J. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą nepakeistą, savo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais kaip ir ieškovas N. J., papildomai nurodydama, kad:

jos gaunamos pajamos taip pat nėra didelės, o be to, ji dar išlaiko ir nepilnametę dukrą, jai tenka vaikų priežiūros rūpesčiai, o apeliantas, nesutikdamas teikti materialinės paramos, dar nori primesti ir vaikų materialinio išlaikymo rūpesčius;teismui tik iš dalies patenkinus ieškovo ieškinį jai teks padengti didesniąją sūnaus išlaikymui reikalingų būtinų išlaidų dalį, dėl ko nukentės ieškovo materialinė padėtis, nebus pilnai patenkinti net jo minimalūs poreikiai, o taip pat nukentės ir visos šeimos materialinė padėtis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėja bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą procese, materialinės teisės normas, reglamentuojančias tėvų pareigą teikti paramą pilnamečiams, mokymo įstaigos dieniniame skyriuje besimokantiems vaikams, todėl priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl tėvų pareigos išlaikyti pilnamečius besimokančius vaikus

Pagal bendrąjį principą tėvų teisės ir pareigos vaikams, taip pat ir pareiga materialiai išlaikyti vaiką, baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės (CK 3.160 straipsnio 1 dalis). Pripažįstama, kad sulaukęs pilnametystės, t.y. nuo aštuoniolikos metų amžiaus, darbingas asmuo privalo pats rūpintis savo išlaikymu, dirbti ar rasti kitą pajamų šaltinį, kad galėtų savarankiškai tenkinti savo poreikius. Tačiau įstatyme yra nustatytos ir išimtys, kai tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus išlieka net ir tais atvejais, kai vaikui sukanka aštuoniolika metų. Vadovaujantis CK 3.194 straipsnio 3 dalimi, išlaikymas gali būti priteisiamas ir paramos reikalingam pilnamečiam vaikui iki 24 metų, jeigu jis mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje. Ši nurodyta išimtis yra siejama su aplinkybe, kad pilnamečiai asmenys, kuriems nėra sukakę 24 metų, mokosi mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose ir siekia įgyti tam tikrą išsilavinimą. Nors išlaikymo būtinumas pilnamečiam vaikui nepreziumuojamas, o ieškinys gali būti tenkinamas tik ieškovui įrodžius aplinkybes, sudarančias pagrindą paramos būtinumui, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl CK 3.194 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2007 m. birželio 7 d. nutarime pateikė skirtingą pareigos teikti išlaikymą pilnamečiams vaikams, besimokantiems vidurinėse mokyklose, ir pilnamečiams vaikams, besimokantiems aukštosiose mokyklose, vertinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvoje vidurinis išsilavinimas paprastai įgyjamas moksleiviui jau tapus pilnamečiam (18 metų), sprendė, kad tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti vaiką tol, kol baigsis laikas, per kurį moksleivis, sąžiningai ir pažangiai mokydamasis, gali įgyti vidurinį išsilavinimą, taip pat tokį vidurinį išsilavinimą, kuris gali būti teikiamas kartu su profesiniu. Tokia tėvų pareiga kildinta ne tik iš įstatymų, bet ir iš Konstitucijos nuostatų visumos, inter alia iš tėvų ir vaikų ryšių vertingumo konstitucinio įtvirtinimo, atviros, teisingos darnios ir pilietinės visuomenės siekio, valstybės socialinės orientacijos.

Ginčas byloje yra kilęs dėl tėvo pareigos teikti materialinę paramą savo pilnamečiam sūnui, besimokančiam mokymo įstaigos dieniniame skyriuje. Apeliantas neigia savo pareigą teikti materialinę paramą savo pilnamečiam besimokančiam sūnui, teigdamas, jog tokios paramos teikimas yra neįmanomas dėl sunkios apelianto turtinės padėties, o be to, sūnui neišnaudojus visų įmanomų galimybių pačiam pasirūpinti reikalingomis lėšomis išsilavinimui įgyti. Apeliantas neginčija faktinių aplinkybių, jog jo sūnus yra pilnametis, tačiau ne vyresnis nei 24 metų, mokosi Marijampolės profesinio rengimo centro Statybos ir mechanikos skyriuje apdailininko (statybininko) mokymo programos dieniniame skyriuje pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti, kartu įgydamas ir vidurinį išsilavinimą. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas materialinės teisės normas, o taip pat į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, laikytina, kad apeliantas turi pareigą materialiai išlaikyti savo sūnų, kadangi šiuo atveju apelianto J. J. sūnus N. J. kartu su profesiniu išsilavinimu siekia įgyti ir vidurinį išsilavinimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad N. J. mokosi mokymosi įstaigos dieniniame skyriuje, dėl ko yra ribotos jo galimybės savarankiškai užsidirbti lėšų pragyvenimui, į tai, kad jo gaunamos pajamos yra nepakankamos būtiniausių poreikių patenkinimui, pagrįstai sprendė esant apelianto pareigą materialiai išlaikyti savo sūnų.

Dėl materialinės paramos būtinumo

Viena vertus, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis dėl savo sunkios turtinės padėties ir dėl to galimybės teikti materialinę paramą sūnui nebuvimu, galima manyti, kad apeliantas pripažįsta savo pareigą teikti paramą savo pilnamečiam besimokančiam sūnui, o ir tokios paramos būtinybę, kita vertus, apeliantas teigia ieškovą neišnaudojus visų galimybių pačiam apsirūpinti lėšomis, būtinomis pragyvenimui ir mokymuisi, tuo neigdamas paramos būtinumą. Pažymėtina, kad apeliantas būtinybę pačiam ieškovui apsirūpinti lėšomis, reikalingomis mokymuisi, sieja tik su ieškovo galimybėmis kreiptis dėl socialinės paramos gavimo, nekeldamas klausimo dėl galimybės ieškovui dirbti ir tokiu būdu gauti lėšų. Apeliantui pripažįstant poreikį ir būtinybę ieškovui kreiptis dėl socialinės paramos gavimo į kompetentingas įstaigas, siekiant užsitikrinti tinkamą pragyvenimo lygį, laikytina, kad apeliantas pripažįsta tą faktą, kad jo sūnui šiuo metu yra reikalinga materialinė parama. Nurodytą aplinkybę patvirtinančiu galima laikyti ir apelianto atsiliepimą į ieškovo ieškinį, kuriame apeliantas nurodė iš esmės sutinkantis su pareiga teikti materialinę paramą pilnamečiam sūnui ir net nurodė galimą maksimalų teiktinos materialinės paramos dydį – 100 Lt. Nors apeliantas teigia, kad ieškovas neišnaudojo visų protingų galimybių asmeniškai apsirūpinti lėšomis, reikalingomis pragyvenimui ir mokymuisi, dėl ko, apelianto teigimu, jis neturėtų pareigos teikti savo sūnui materialinę paramą, tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, negali sutikti. Pažymėtina, jog teismo posėdžio, vykusio 2012 m. rugsėjo 20 d. metu, ieškovas nurodė kreipęsis dėl nemokamo maitinimo, kas paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovas neišnaudojo visų galimybių asmeniškai užsitikrinti pragyvenimui ir mokymuisi reikiamas lėšas. Be to, atsižvelgiant į pripažįstamą tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus iki šie įgis vidurinį išsilavinimą, laikytina, kad apelianto pareiga materialiai remti savo pilnametį sūnų negali būti perkelta tretiesiems asmenims (valstybei, savivaldybei, ieškovo mokymosi įstaigai ar kt.) ir ieškovo poreikių tenkinimas negali išimtinai priklausyti nuo kitų asmenų sprendimų teikti paramą ieškovui ar ne. Taip pat pažymėtina, jog, kaip galima spręsti iš byloje esančių duomenų, ieškovas stengiasi savarankiškai gauti lėšų, būtinų jo mokymuisi, atlikdamas pagalbinius darbus kaimynams, kurie yra suderinami su jo mokymosi laiku ir galimybėmis dirbti po pamokų, taip pat ketino dirbti vasaros atostogų metu, tačiau to negalėjo padaryti dėl patirtos traumos. Visos šios aplinkybės, rodančios ieškovo siekį savarankiškai gauti lėšų, reikalingų mokymuisi, rodo ieškovo sąžiningumą, t.y. kad jis, pažangiai mokydamasis, siekia įgyti išsilavinimą, o ne prisidengdamas studijomis siekia pasipelnyti reikalaudamas paramos iš tėvo. Nors apeliantas atsiliepime į ieškinį ir yra pažymėjęs, kad byloje trūksta duomenų apie ieškovo pažangumą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovui yra mokama stipendija, jis buvo perkeltas studijuoti antrame kurse, laikytina, kad jis mokosi pažangiai. Apeliaciniame skunde atsakovas nenurodo jokių argumentų, kurie leistų abejoti ieškovo poreikių dydžiu, todėl laikytina esant nustatyta, kad ieškovo išlaidos per mėnesį yra 860 Lt. Iš apelianto ieškovui priteistos materialinės paramos dydis neviršija net 1/3 dalies ieškovo išlaidų, todėl taip pat nėra pagrindo sutikti, kad ieškovas neišnaudojo visų protingų galimybių pats pasirūpinti lėšų, reikalingų jo mokymuisi, gavimu. Taigi, apeliantui neginčijant kitų faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl materialinės paramos reikalingumo jo pilnamečiam sūnui, nepasitvirtinus apeliacinio skundo argumentui, kad ieškovas nėra išnaudojęs visų protingų galimybių pats apsirūpinti mokymuisi ir pragyvenimui reikalingomis lėšomis, laikytina, jog teismas pagrįstai sprendė esant būtinybę teikti materialinę paramą ieškovui.

Dėl atsakovo galimybės teikti materialinę paramą pilnamečiam sūnui

Kaip jau buvo nurodyta, apeliantas galimybę teikti materialinę paramą savo pilnamečiam sūnui neigia dėl sunkios savo turtinės padėties. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl teiktinos materialinės paramos dydžio tokio pobūdžio bylose, lyginant su bylomis, kuriose sprendžiamas materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo klausimas, dėl skirtingo subjekto nėra pagrindo beatodairiškai pagal analogiją taikyti CK 3.192 str. 2 d., pagal kurią išlaikymo dydis nustatomas surandant proporciją tarp vaiko poreikių ir tėvo galimybių, įstatyme nesant tiesiogiai įvardintų kriterijų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti paramos pilnamečiam vaikui poreikį ir teiktino išlaikymo dydį, ginčą nagrinėjantis teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje privalo vertinti paramos ieškovui būtinumo ir atsakovo galimybių teikti paramą klausimus. Sprendžiant klausimą dėl išlaikymo pilnamečiam dieniniame skyriuje besimokančiam paramos būtinam vaikui, negalima nepaisyti tėvų galimybių, jų pareigų kitiems asmenims. Dėl tokios įstatymo nustatytos tėvų pareigos vykdymo negali būti sukurta tokia situacija, kad iš esmės pablogėtų tėvų ar kitų asmenų padėtis ar dėl to tėvai, nepadarydami esminės žalos savo ar kitų asmenų teisėms, apskritai negalėtų šios pareigos vykdyti. Pripažinus, kad ieškovui materialinė parama yra būtina, spręstina dėl apelianto galimybių teikti paramą. Apelianto teigimu, dėl sunkios turtinės padėties jis neturi galimybių teikti teismo priteistą materialinę paramą savo pilnamečiam sūnui, kadangi tokios paramos teikimas pablogintų ne tik apelianto, bet ir jo mažamečio sūnaus padėtį, pažeistų jų teises ir teisėtus interesus. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl materialinės paramos pilnamečiam sūnui teikimo, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, atsiradusias papildomas išlaidas bei padidėjusį išlaikytinių skaičių, dėl ko esant pareigai teikti materialinę paramą ieškovui apelianto šeimai pragyvenimui liktų tik 118,07 Lt. Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo, kadangi teismas skundžiamame sprendime nuspręsdamas dėl teiktinos materialinės paramos dydžio įvertino tiek apelianto, tiek ir ieškovo motinos G. J. turtinę padėtį, atsižvelgė į jų turimų išlaikytinių skaičių, gaunamo darbo užmokesčio dydį, o kartu ir įvertino abiejų tėvų galimybes tinkami pasirūpinti savo pilnamečio sūnaus materialine gerove. Apeliantas teigia, jog jo naujajai penkių asmenų šeimai iš jo gaunamo darbo užmokesčio sumokėjus priteistą paramos sumą ieškovui liktų tik 118,07 Lt pragyvenimui, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas naujojoje šeimoje teisiškai yra atsakingas ne už visų nepilnamečių vaikų (tarp jų ir už dabartinės jo gyvenimo draugės dviejų nepilnamečių dukrų), bet tik už savo sūnaus J. J., gim. (duomenys neskelbtini), materialinį išlaikymą, prie kurio išlaikymo turėtų prisidėti ir šio nepilnamečio vaiko motina. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinėje byloje nėra duomenų apie tai, kiek lėšų yra skiriama apelianto sūnaus J. J. materialiniam išlaikymui per mėnesį, tačiau spręstina, kad mažamečiam vaikui, atsižvelgiant į jo poreikius, yra reikalinga skirti mažiau lėšų, nei kad pilnamečiam vaikui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas privalėjo iš anksto įvertinti turtinę padėtį ir savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku, kadangi negalima laikyti, jog toks požiūris, ypač atsižvelgiant į šios nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybes, yra būdingas išimtinai tik byloms dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo. Tėvai savo galimybes ir pasirengimą pasirūpinti savo vaiku turi įvertinti ne tik iki jam sukaks 18 metų, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažįsta tėvų pareigą materialiai išlaikyti vaikus iki jie įgis vidurinį išsilavinimą, o vidurinį išsilavinimą galima įgyti sulaukus pilnametystės. Tėvai neturėtų apsiriboti tik tokiu siauru požiūriu į pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. Be to, teismas konkrečiai skundžiamame sprendime nėra nurodęs, kad apeliantas turėjo įvertinti tik savo galimybes ir turtinę padėtį pasirūpinti savo vaikais N. J. ir J. J., tačiau tie patys kriterijai ir požiūris taikytinas ir apelianto mažamečio vaiko J. J. atžvilgiu. Pažymėtina, kad apeliantas atsiliepime į ieškinį apie turimą dar vieną išlaikytinį, t.y. apie savo sūnų J. J., nors jis atsiliepimo pateikimo metu jau buvo gimęs, neužsimena, atsikirtimų į ieškovo reikalavimą šiuo pagrindu nereiškia, o, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tėvystę minėto nepilnamečio atžvilgiu pripažino tik 2012 m. rugpjūčio 23d. pareiškimu, t.y. jau civilinės bylos nagrinėjimo metu. Toks apelianto elgesys kelia abejonių jo sąžiningumu, tačiau bet kokiu atveju ir šio nepilnamečio vaiko atžvilgiu apeliantas turėjo įvertinti savo galimybes materialiai išlaikyti jį. Taip pat nesutiktina su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog atsakovas, įvertinęs savo galimybes teikti materialinį išlaikymą periodinėmis išmokomis nepilnamečiams vaikams kaip dalį galimo teiktino rėmimo paliko turtu. Pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 8 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje dėl J. J. ir G. J. santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių aptartas tik sutuoktinių nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo klausimas, nenurodant, jog turtu teiktinas išlaikymas yra išlaikymas į ateitį, siekiant užtikrinti materialinę paramą pilnamečiams sutuoktinių vaikams, o be to, pažymėtina, kad be materialinio išlaikymo turtu apeliantas teikė materialinį išlaikymą ir periodinėmis išmokomis, dėl ko negalima laikyti, kad jis neturėjo galimybių teikti materialinį išlaikymą šia forma. Nors po minėto teismo sprendimo apelianto išlaikytinių skaičius padidėjo, t.y. jam gimė dar vienas vaikas, tačiau nurodyta aplinkybė per se nereiškia apelianto galimybėms teikti materialinę paramą likusiems savo vaikams išnykimo. Sutinkant su apeliacinio skundo argumentu pažymėtina, kad iki pilnametystės ieškovui teikto materialinio išlaikymo sukeliami sunkumai apeliantui ir nebuvo šios bylos įrodinėjimo dalykas, tačiau į iki pilnametystės apelianto teiktino materialinio išlaikymo dydį, o taip pat pirmiau nurodytas aplinkybes, susijusias su materialinio išlaikymo jam teikimu, teismas nagrinėdamas civilinę bylą pagrįstai atsižvelgė. Nesutiktina su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog apeliantui ir pačiam reikalinga parama, kadangi naujoji jo šeima iš esmės pragyvena tik iš jo draugės J. J. gaunamos socialinės paramos ir išmokos vaikui. Pažymėtina, kad apeliantas ir jo draugė nėra sutuoktiniai, sprendžiant dėl būtinybės skirti socialinę paramą atskirai vertintinos jų gaunamos pajamos ir asmenų, kuriems jos tenka, skaičius, todėl negalima laikyti, jog apeliantui yra reikalinga parama ir jis ją gauna. Priešingai, apeliantas yra darbingas asmuo, dirbantis, gaunantis darbo užmokestį, ir, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas bei atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas, nesant objektyvių priežasčių, lemiančių negalėjimą dirbti, galintis papildomai dirbti ar ieškoti kitų papildomų pragyvenimo šaltinių ir tokiu būdu užtikrinti visapusišką savo vaikų materialinę gerovę. Byloje esantys įrodymai patvirtina apelianto įsipareigojimus kreditoriams už įsigytą mobilų namelį, tačiau net ir nurodytų išlaidų buvimas negali nulemti apelianto pareigos teikti paramą pilnamečiam sūnui nebuvimą. Teismo manymu, materialinės paramos suma – 250 Lt nelaikytina didele atsižvelgiant į ieškovo nurodytą išlaidų jo poreikiams patenkinti sumą, vertinant ją apelianto nepilnametei dukrai teiktino materialinio išlaikymo kontekste. Pažymėtina, kad vertinant byloje esančius duomenis apie abiejų šeimų, t.y. tiek ieškovo ir jį išlaikančios motinos, tiek ir atsakovo bei jo gyvenimo draugės turtinę padėtį ir kiekvienam šeimos nariui tenkančią piniginių lėšų sumą kas mėnesį, ši suma iš esmės nesiskiria, skirtumas nėra didelis, todėl negalima teigti, jog, esant tokioms aplinkybėms, apeliantas galėtų būti atleistas nuo pareigos teikti materialinį išlaikymą savo sūnui. Laikytina, kad apeliantas turi pareigą imtis visų įmanomų priemonių tinkamai pasirūpinti savo vaikų materialine gerove, kadangi byloje nėra nustatyta aplinkybių, atleidžiančių apeliantą nuo tinkamo šios pareigos vykdymo. Apelianto pareigos teikti materialinę paramą nevykdymas iš esmės materialiai pilnametį šalių sūnų išlaikant tik jo motinai, nepagrįstai pažeistų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kadangi pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus tenka abiems tėvams. Atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog apelianto turtinė padėtis nėra sąlygojanti galimybę apeliantui neteikti materialinės paramos savo sūnui ar kad teiktinas materialinis išlaikymas iš esmės pažeistų apelianto ar jo mažamečio sūnaus teises ir būtų neįmanomas.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentu dėl teismo sprendime nepagrįstai nurodytos minimaliems poreikiams patenkinti skirtinos pinigų sumos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, jog vieno asmens poreikiams patenkinti yra būtina minimali mėnesio alga (CK 6.461 str. 2 d.) neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad minimalaus išlaikymo vaikui dydžio nenustatymas nelaikytinas įstatymo spraga, be to, vaiko išlaikymo teisiniai santykiai ir rentos teisiniai santykiai yra skirtingi, todėl įstatymo analogija negalima. Įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaiko raidos sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tačiau nepaisant to, toks netinkamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimas nėra teisinis pagrindas keisti ar naikinti iš esmės teisingą sprendimą.

Dėl įrodinėjimo pareigos

Kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų atsakovas nurodė teismo teiginį dėl įrodymų apie sudegusį namą, esantį (duomenys neskelbtini), nebuvimą. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nesirėmė prejudicinę galią turinčiu 2011 m. gruodžio 8 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kuriame nurodyta, kad šis turtas vertinamas 0 Lt. Taip pat mano, kad kadangi nagrinėjama byla, kilusi iš šeimos teisinių santykių, teismas turėjo būti aktyvus ir pats rinkti byloje reikiamus įrodymus. Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutiktina tik iš dalies. Sutiktina, kad pirmiau paminėtas teismo sprendimas turi prejudicinę galią šioje nagrinėjamoje byloje, tačiau negalima sutikti, kad turto įvertinimas 0 Lt patvirtina šio turto sudegimo faktą. Pirmiau paminėtame teismo sprendime jokių duomenų ar aplinkybių apie tai, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kaip kad nurodė apeliantas, yra sudegęs, nėra, todėl negalima teigti, kad jame nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas būtent dėl pastato sudegimo. Nesant jokių gaisro aplinkybę patvirtinančių įrodymų, teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas šios aplinkybės neįrodė.

Remiantis CPK 179 straipsnio nuostatomis, laikytina, kad teismo galimybė rinkti įrodymus yra kaip išimtis iš proceso rungimosi principo ir šalių pareigos įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi. Įrodymų pateikimo pareiga numatyta šalims bei kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims ir tik išimtiniais atvejais, numatytais CPK ar kituose įstatymuose, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas, arba kai nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, teismas turi teisę rinkti įrodymus. Sutiktina, kad nagrinėjant šeimos bylas teismui yra suteikta teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo manymu, tai yra būtina teisingai išspręsti bylą. Taigi, net ir nagrinėjant šeimos bylas teismas neturi teisės be pagrindo savo iniciatyva rinkti įrodymus, kadangi tokia teise teismas gali pasinaudoti tik tuo atveju, jei tai yra būtina teisingai išnagrinėti bylą. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo namo sudegimo faktas nebuvo esminis nagrinėjamoje byloje ir kad šio fakto nustatymas ar nenustatymas iš esmės negalėjo lemti vienokio ar kitokio teismo sprendimo priėmimo, laikytina, jog teismas pagrįstai nesiėmė iniciatyvos šią aplinkybę patvirtinantiems įrodymams surinkti. Be to, pažymėtina, kad teismui be pagrindo negali būti perkeliama įrodinėjimo našta net ir šeimos bylose. Apeliantas, būdamas suinteresuotas sau palankia bylos baigtimi, turi imtis visų procesinių priemonių savo atsiliepime į ieškinį nurodytoms aplinkybėms įrodyti ir savo pozicijai pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, nurodytas apeliacinio skundo argumentas nelaikytinas pakankamu teismo sprendimui naikinti.

Taigi, atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant paramos būtinumą ir apelianto pareigą teikti materialinę paramą savo pilnamečiam sūnui, besimokančiam mokymo įstaigos dieniniame skyriuje, apelianto nurodytų aplinkybių, kurios jo teigimu, šalina galimybę jam tinkamai vykdyti savo pareigą materialiai išlaikyti sūnų, nebuvimą, ir sprendė, kad apeliantas taip pat turi prisidėti prie išlaikymo savo vaikui teikimo. Nurodytų aplinkybių visumą teisėja vertina kaip pakankamą pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Taip pat pažymėtina, kad paramos teikimo santykiai yra tęstinio pobūdžio. Dėl to teismo sprendimas, kuriuo yra priteista atitinkamo dydžio parama, šalims res judicata galios neįgyja; pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms (pvz., pilnametis vaikas pradėjo dirbti ar jo realios galimybės užsitikrinti savarankiškas pajamas padidėjo, turi kitų pajamų, jo pažangumo rodikliai mokymo įstaigoje sumažėjo ir pan.), kurios gali sudaryti pagrindą peržiūrėti teismo sprendimą, kiekvienas suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti teismo sprendimu nustatytą paramą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rūta Palubinskaitė