- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2020-09-23
- Bylos Nr.
- AN2-198-606/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-24-3-00024-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Panaikinti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti
- Teisėjas
- Edita Lapinskienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- K. P.
- Institucija
- Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo K. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. liepos 22 d. nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 14 d. nutarimu K. P. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 1 dalį įspėjimu už tai, kad 2019 m. lapkričio 24, 27, 28 naktimis, gruodžio mėnesio 2, 3 naktimis (įvairiu nakties metu), (duomenys neskelbtini), aptvertoje namo valdoje laikomas šuo, priklausantis K. P., nuolat lojo ir savo lojimu neleido kaimynystėje gyvenantiems asmenims miegoti, dėl to buvo pažeistos kaimynystėje gyvenančių asmenų teisės ir teisėti interesai. Šuns savininkas K. P. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – GGAĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. AV-1336 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 68 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. liepos 22 d. nutarimu pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo K. P. skundą panaikinta Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 14 d. nutarimo dalis, kad (duomenys neskelbtini), aptvertoje namo valdoje laikomas šuo, priklausantis K. P., 2019 m. gruodžio 2, 3 naktimis (įvairiu nakties metu) nuolat lojo ir savo lojimu neleido kaimynystėje gyvenantiems asmenims miegoti (...). Kita nutarimo dalis ir paskirta nuobauda palikta nepakeista.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas K. P. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. liepos 22 d. nutarimo dalį, kuria skundas netenkintas ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 14 d. nutarimas paliktas nepakeistas, bei administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį jam nutraukti. Pripažinti jo patirtas išlaidas už teisininko suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme proceso išlaidomis ir priteisti jas iš asmenų, pagal kurių pareiškimą buvo pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena.
3.1. Skunde nurodoma, kad jau skunde apylinkės teismui buvo atkreiptas dėmesys į nutarime nurodytą pažeidimo laiką, kuris nurodytas neaišku kuo remiantis, nes pareiškėjai nesiskundė jokia jų teises pažeidžiančia veika 2019 m. lapkričio 24, 27, 28 dienomis, o šis laikas skundžiamame nutarime atsirado institucijos iniciatyva. Vertindamas pareiškėjų R. S. ir G. G. paaiškinimus, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad pagrindas kaltinimų buvo paremtas tomis dienomis, dėl kurių teismas ANK teiseną nutraukė. Apelianto teigimu, teismas į jo duotus paaiškinimus visiškai nereagavo, o nutarime dar ir nurodė, kad tariamai skundo teikėjas teismui bandė sukelti abejones. Pastarasis vertinimas pagrindžia ne ką kitą, o tai, kad pareiškėjų interesai byloje buvo iškelti aukščiau visko, net nebesigilinant į tai, ar iš tiesų jis padarė neleistiną veiką. Bylos nagrinėjimo metu teismo iniciatyva, nukreipta aiškiai institucijos ir pareiškėjų pusėn, suteikiant net ir bylos nagrinėjimo metu „paruošti tinkamus įrodymus“, apelianto nuomone, pagrindžia jo abejones dėl teismo iš anksto susiformavusios nuomonės.
3.2. Apeliantas nurodo, kad pareiškėja R. S. parodė, kad lojimas trukdo ypač šiltuoju sezonu, o G. G. parodė, kad vasarą šuo ramus. Abu skirtingai nurodė ir dėl šuns elgsenos: R. S. – kad šuo loja, o G. G. – kad šuo staugia. G. G. teigė, kad naktį kvietė policiją, tačiau byloje esantys duomenys iš policijos paneigia tokius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjas dėl šuns lojimo policijai skambino dienos metu, o jį kaltina, jog jo šuo lojo naktį. Apelianto tvirtinimu, pareiškėjai nėra nuoseklūs, ir tikrai neaišku, kieno šuo ir kada jiems trukdo.
3.3. Apelianto tvirtinimu, iš pareiškėjų pateiktų vaizdo ir garso įrašų bei kitos medžiagos negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad įrašų darymo metu užfiksuotas būtent jam priklausančio šuns lojimas, kad būtent jo šuo kėlė triukšmą, ar kad šuo nebuvo išprovokuotas loti. Pareiškėjai, kaip ir jis (apeliantas), gyvena individualiais namais apstatytoje teritorijoje, kur yra laikomas ne vienas šuo, jie loja, ir šis faktas atsispindi pateiktuose vaizdo įrašuose. Kiekvienas šuo turi natūralią fiziologinę savybę loti, ir tai visiems žinoma, todėl teigti, kad jis (apeliantas) yra kaltas dėl ANK numatyto pažeidimo vien todėl, kad turi šunį (kaip ir patys pareiškėjai), apelianto įsitikinimu, negalima. Vien teisėjo subjektyvus nusistatymas negali būti pagrindas konstatuoti, kad jo laikomas šuo pažeidžia kitų asmenų teises į poilsį, nes byloje tokių įrodymų nėra. Teismo padarytos išvados dėl jo (apelianto) kaltės paremtos vien subjektyviais pareiškėjų tvirtinimais.
3.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nutarime nurodė, jog „Reikalavimas iš asmenų, kad jie gindami savo nakties metu pažeidžiamas teises į ramybę ir poilsį pateiktų įrašus, kuriuos nakties metu fiksuojamas vaizdas būtų ryškus, neatitiktų protingumo ir teisingumo principų <...>“, tačiau, apelianto įsitikinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo principų jį kaltinti padarius pažeidimą pagal vaizdo ir garso įrašus, esančius byloje. Juodas fonas ir jame girdimas šuns lojimas niekaip negali pagrįsti, kad loja būtent jam priklausantis šuo, kad tie įrašai daryti būtent toje vietovėje. Apelianto teigimu, teismas, darydamas išvadas, kad tarp jo ir pareiškėjų nėra konfliktų, pamiršo paminėti, kad jis nebendrauja su pareiškėjais dėl jų konfliktiško būdo. Būtent dėl jų kabinėjimosi pradėjus statyti tvorą, nes pasitelkus matininkus, teko įrodinėti, kad stato tvorą savo žemėje. Normaliai bendraujantys ir nekonfliktuojantys kaimynai normaliame gyvenime iškilusias problemas sprendžia bandydami susitarti, o ne puldami rašyti skundus. Tiek jis, tiek jo sutuoktinė nurodė, kad pareiškėjai niekada nesikreipė jokia forma dėl galbūt šuns keliamo triukšmo, jų teiginiai apie tai, kad jie bandė tuo klausimu bendrauti, yra visiškas melas. Jie visada dėl visko skundžiasi.
3.5. Apeliantas nurodo, kad pareiškėjų pateikti garso ir vaizdo įrašai daryti išėjus į lauką arba atidarius langą, o tai didina triukšmo lygį, triukšmas kambaryje uždarius langą, natūraliai net negirdimas (yra įrašai vidaus, kur tyla), todėl šios garso darymo aplinkybės neleidžia objektyviai įvertinti, ar šuns lojimas pažeidė pareiškėjų rimtį ir poilsį. Įrašuose galima girdėti, kai pareiškėjas G. G. nuolat sako, kad „einu pažiūrėsiu, ką šuo veikia“, taigi kyla pagrįstų abejonių, ar jis eina į lauką dėl to, kad šuo loja, ar dėl to, kad padarytų, kad jis lotų. Taip pat girdima, kaip kažkieno sakoma: „uždaryk langą, šalta“ ir pan. Taigi nėra duomenų, kad rimtį ir poilsį iš viso namie pareiškėjam kas nors trikdo, jau net nekalbant apie man priklausantį šunį.
3.6. Vertindamas pateiktus įrašus ir jų sudarymo laiką, apeliantas teigia, kad beveik visi įrašai, esantys aplankuose „iPhone“, yra sudaryti laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 6 d. Vienas failas, esantis aplanke „iPhone2“ pavadinimu „IMG-3176“, yra sukurtas 2019 m. lapkričio 28 d. Jame aiškiai girdimas vieno šuns lojimas, į kurį atsiliepė kitas šuo. Todėl nėra aišku, kuris šuo pareiškėjams trukdė, be to, ar bent vienas šuo yra apelianto. Aplanke „Iš kameros“ failai FILE 0014, 0015, 0016 pagal modifikavimo laiką modifikuoti 2019 m. lapkričio 28 d., tačiau jų sudarymo laikas iš viso nėra aiškus. Apeliantas atkreipia dėmesį į failą FAILE0016, kuris pagal informacinius duomenis modifikuotas 2019 m. lapkričio 28 d. 00.05 val. (apie sukūrimą informacijos iš viso nėra), o įraše filmuojamas telefonas, kuriame matyti „04:14“, todėl, apelianto teigimu, tokie neatitikimai kelia abejonių dėl pateiktų įrašų. Pats teismas nutarime nurodė, kad tariamas pažeidimas fiksuotas vėlyvo rudens naktimis, todėl įrašai negali būti kokybiški. Tačiau vėlyvą rudenį ir dienos dažnai būna tamsios kaip naktis. Taigi teigti, kad girdimas lojimas yra fiksuotas naktį, nėra pagrindo, kadangi ir dienos metu šuniui reaguojant į aplinkos trikdžius, vaizdo įraše gali atrodyti, kad fiksuojama naktį. Vertinant pareiškėjo skambinimo laiką policija, labiau tikėtina, kad jis skundėsi dėl šuns lojimo dienos metu. Tačiau, netgi vertinant paros laiką, nėra pagrindo teigti, kad skundžiamasi būtent dėl jo (apelianto) šuns, nes aplink gyvenančių šunų ne vienas. Todėl vertinti pagal byloje esančius vaizdo ir garso įrašus šuns lojimą ir konstatuoti pažeidimą, kad šuo lojo 2019 m. lapkričio 24, 27, 28 dienomis/naktimis ir trikdė kieno nors poilsį ir ramybę, nėra pagrindo.
3.7. Apelianto teigimu, teismas liudytojo A. P. parodymus vertino kaip įrodymus kaltei pagrįsti, tačiau nebuvo nustatyta, kad šis asmuo tikrai turi kažkokią sąsają su įrašais, pateiktais byloje, kad turi išsilavinimą, kuris suteiktų pagrindą vadovautis jo paaiškinimais. Todėl ši aplinkybė, apelianto nuomone, papildomai pagrindžia teismo subjektyvumą bylos nagrinėjimo metu bei išankstinį nusistatymą dėl bylos esmės.
3.8. Apeliantui taip pat atrodo labai keistas faktas, kad pareiškėjams iš namų fiksuojant šuns lojimą lauke, jų pačių šunų lojimo negirdėti. Ir tai, apelianto nuomone, sukelia pagrįstų abejonių dėl įrašų darymo vietos ir laiko. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad liudytojai S. S. ir A. J. parodė, jog nei lapkričio, nei gruodžio mėnesiais vietoje nebuvo, taigi nei patvirtinti, nei paneigti skundžiamame nutarime nurodytas aplinkybes negalėjo. Abu taip pat parodė, kad dėl jo šuns lojimo nesikreipė, nes jiems tai nerūpi, t. y. jiems nekliudo. Abu skirtingai, savo subjektyviu vertinimu, vertino jo šunį iš esmės – vienas nurodydamas, kad šuo nuolat kaukia ir yra neadekvatus, kitas – kad šuo normalus ir loja, kaip ir visi kiti. Vienas iš jų nurodė, kad tvora yra 1,2 metro, kitas – 2,5 metro. Visa tai pagrindžia ne ką kitą, o tai, kad žmonės kiekvienas skirtingai vertina tam tikrus faktus ir juos pateikia skirtingai, tačiau abu jie patvirtino, kad pretenzijų apeliantui dėl šuns nekelia. Beje, dar patvirtino ir tai, kad į teismą juos atsivežė pareiškėjas G. G., o tai leidžia iš esmės abejoti jų objektyviu situacijos vertinimu, tačiau teismas į tai tik išsakė komentarą: „taip pigiau atvažiuoti“. Taigi ir tai parodo teismo subjektyvumą dėl galbūt liudytojų ir pareiškėjo susitarimo, kokius parodymus duoti teisme, juolab, kad teismas nesiekė išsiaiškinti liudytojų parodymų teisingumo ir to, ar nėra laužoma duota priesaika.
3.9. Be to, apeliantas pažymi, kad pareigūnas neturėtų teigti, jog atsakomybėn traukiamas asmuo turi žinoti savo procesines teises, nes jos įtvirtintos įstatyme. Pareigūnas turi pareigą išaiškinti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui jo teises. Pareigūnas turi išsamiai ir objektyviai ištirti visus įrodymus ir nutarimą priimti esant surinktiems įrodymams pagrindžiantiems asmens kaltę, o ne subjektyviu manymu, kad garso įraše yra jam (apeliantui) priklausančio šuns lojimas. Pareigūnas turi asmeniui išaiškinti kuo jis kaltinamas, o ne surašyti nutarimą iš anksto ir, neklausydamas asmens paaiškinimų, tik duoti pasirašyti ant nutarimo. Apeliantas nurodo, kad pareigūnas G. R., liudydamas teisme parodė, jog tirdamas pirmą pareiškėjų pareiškimą, gautą 2019 m. spalio 7 d., nuvyko prie namo (duomenys neskelbtini), jo (apelianto) nerado namie, o šuo lakstė palaidas. Jam esant prie tvoros šuo nelojo. Jis atliko visus veiksmus, priklausančius nuo jo, nes, pareigūno nuomone, vaizdo ir garso įrašų pakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šuo loja, ir jam jokių papildomų veiksmų atlikti nereikėjo. Kaip ir nereikėjo išgirsti jo (apelianto) paaiškinimų ar apklausti kitų kaimynų, ar paprašyti jo kiemo vaizdo įrašų, kurie po kurio laiko išsitrina automatiškai, ant viršaus įrašant naujus, dėl to, apelianto teigimu, jis neturėjo techninių galimybių pateikti tų dienų įrašų. Apelianto nuomone, pareigūno G. R. duoti paaiškinimai pagrindė ne ką kitą, o tai, kad jis nutarimą priėmė netirdamas situacijos iš esmės, nerinkdamas įrodymų, kurie paneigtų jo abejones, nes jam pačiam buvo keista, kad jam priėjus prie tvoros, šuo nelojo, kai nuvyko gavęs pirmąjį pareiškimą, netyrė situacijos vietoje, neapklausė 2019 m. spalio 7 d. skundą pasirašiusių asmenų, nepaprašė vaizdo kameros įrašų, nesuteikė teisės jam (apeliantui) net pateikti paaiškinimų, o kaip jis pats nurodė – nutarimui priimti jam pakako pareiškėjų pateiktų vaizdo ir garso įrašų. Tačiau teismas, vertindamas pareigūno veiksmus, nurodė kaip įrodančius jo (apelianto) kaltę.
3.10. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, kaip jo kaltės pagrįstumą nurodė ir policijos registruojamų įvykių registre registruotus kelis pareiškėjų pranešimus, dėl kurių 2019 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas nutarimas nepradėti administracinio nusižengimo teisenos. Viena vertus, teismas to nuarimo pagrindu panaikino nutarimo dalį ir bylą nutraukė, kita vertus pasakė, kad tai yra jo kaltės įrodymas. Todėl keista situacija, kai teismas policijoje fiksuotus pranešimus apie tariamą jo pažeidimą, laiko įrodymu, nors policija nutarime nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti jo kaltės. Išanalizavus nutarimo turinį matyti, kad pareigūnai, prieš priimdami nutarimą, atliko daugiau veiksmų nei institucijos pareigūnas ir konstatavo, kad aplinkui sodo sklypuose yra daugiau šunų, je gali loti naktį, todėl iš įrašų nėra galimybės nustatyti ir negalima teigti, kad loja jam (apeliantui) priklausantis šuo. Taigi apeliantui nesuprantama, kaip galima tas pačias aplinkybes vertinti skirtingai.
3.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltę patvirtinančių įrodymų ir asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka daryti išvadoms apie asmens kaltumą ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių nusižengimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaitinimą pateikusiai institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Tokių pažeidimų sudėtis turi būti nustatoma byloje surinktais objektyviais įrodymais, kurių šiuo atveju nėra, teismo nutarimas priimtas vien išankstine, subjektyvia nuomone, o ne išsamiai ir teisingai tiriant įrodymus bei tikrinant institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
3.12. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas konstatavo, jog nutarimo trūkumai yra tik formalūs, jie neturėjo esminės įtakos bylos esmei, o teisme jam buvo iš naujo suteikta teisė pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis. Vertindamas teismo nutarimą, apeliantas daro išvadą, kad institucijos nutarimus gali priimti kaip nori ir kokia nori forma, kad ir pažeidžiant asmens nekaltumo prezumpciją, neišaiškindamos, kuo jis kaltinamas, nesuteikdamos teisės gintis, nes jei žmogus nori, tegu kreipiasi į teismą. Tokia teisinė logika prieštarauja teisiniam valstybės principui. Jei institucija gali nesilaikyti jai keliamų reikalavimų, įstatymo nuostatų, tai kodėl to reikalaujama iš piliečių.
3.13. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje nebuvo surašomas protokolas, taigi nutarimas yra tas procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas dėl administracinio nusižengimo padarymo, taip pat yra dokumentas, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai, kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą. Administracinio nusižengimo nutarimu apibrėžiamos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribos. Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis nusižengimas. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo nusižengimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, nes veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją. Vertindamas nutarimo turinį, apeliantas nurodo, kad kaip ir aišku, jog asmuo kaltinamas tuo, kad jo šuo lojo, tačiau nėra aišku nuo ko jis turi gintis: nuo to, kad šuo loja ir trukdo kitiems, ar nuo to, kad jis netinkamai jį laiko, prižiūri. Atkreipia dėmesį, kad tiriant pirmą skundą, iš jo buvo paprašyta tik skiepų knygutė. Apeliantas nesutinka su teismo vertinimu ir dėl to, kad nutarime pažeidimo laikas yra nurodytas aiškiai, nes pareiškėjai nurodė, kad šuns lojimas tęsdavosi nevienodą laiką, jie nefiksavo, o teismas manė, kad pagal bylos pobūdį laikas nėra būtinas. Tačiau iš teismo nutarimo matyti, kad tai svarbu, nes dviejų dienų veikos buvo įvertintos policijos ir teismas turėjo pareigą nutraukti teiseną, o likusios trys dienos nėra pagristos vaizdo ir garso įrašais, tačiau to fakto teismas net nevertino.
3.14. Kartu apeliantas pažymi, kad nutarimas iš esmės neatitinka nustatytos formos reikalavimų. Nurodo, kad pagal ANK 618 straipsnio 5 dalį, ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje formą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 2015 m. birželio 22 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 640 „Dėl administracinio nusižengimo protokolo, nutarimo administracinio nusižengimo byloje, nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, formų ir jų pildymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtinta nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, forma. Vienas esminių neatitikimų, kad nutarime nėra dalies „Asmens pasiaiškinimas ir pastabos, data, parašas / žyma apie asmens atsisakymą pasirašyti“, tai leidžia manyti, kad institucijos atstovas posėdžio metu net neanalizavo asmens nurodomų aplinkybių, neatsižvelgė į įrodymų prieštaringumą. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Apeliantas pažymi, kad administracinio nusižengimo nagrinėjimo procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai. Aptartų teisinių bei, atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai institucijai, apeliantas daro išvadą, kad šioje byloje neįrodyta, jog asmens šuns lojimas pažeidžia trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus bei juo labiau, kad pažeidė Taisyklių 68 punktą, kuriame net nėra jokių reikalavimų.
3.15. Apeliantas taip pat nurodo, kad 2020 m. liepos 8 d. pateikė teismui pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo, kadangi jautė teismo šališkumą, jis akivaizdžiai rodė, jog teismas turi išankstinę nuomonę dėl bylos nagrinėjamų aplinkybių. Tos pačios dienos nutartimi teismas nenusišalino nurodydamas, kad teismo veiksmai, sukėlę jo pagrįstą abejonę teismo šališkumu, yra teisėti ir pagrįsti, nes teismas turi būti aktyvus tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Tačiau teismui atidedant posėdį ir nurodant jį kaltinantiems nebūtais dalykais asmenims paruošti/sukurti ir pateikti teismui tinkamus įrodymus dėl jo kaltės, apelianto nuomone, tokie veiksmai nelaikytini teismo normaliu aktyvumu tiriant įrodymus. Teismui tiriant byloje esančius įrodymus ir priimant pagal juos sprendimus yra normalus teismo pareigos vykdymas, tačiau bylos nagrinėjimo metu nurodant asmenims sukurti ir pateikti kaltę pagrindžiančius įrodymus atbuline data, nelaikytina tinkamu teismo elgesiu. Apeliantas nemanė, kad teismas gali būti toks subjektyvus, ir taip akivaizdžiai parodyti, kad nekaltą nori padaryti kaltu. Taip pat teismas konsultavo instituciją, pareiškėją, kokius įrodymus pateikti dar teismui, kad jis pripažintų kaltę, bylos nagrinėjimo metu žiūrėjo vaizdo įrašus, kurių byloje nėra (G. G. telefone).
3.16. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016). Atsižvelgdamas į teismų praktiką ir priimtą nutarimą, apeliantas mano, kad teismas nebuvo nešališkas.
4. Atsiliepime į administracinėn atsakomybėn traukiamo K. P. apeliacinį skundą pareiškėjai G. G. ir R. S. nesutinka su apelianto skunde išdėstytais motyvais ir prašymais bei prašo skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas tenkintinas.
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn traukiamas K. P. iš esmės abejoja teismo nešališkumu, kadangi bylos nagrinėjimo metu teismas įpareigojo suinteresuotus asmenis „paruošti tinkamus įrodymus“, taip aiškiai rodė palankumą institucijai ir pareiškėjams. Taip pat K. P. nurodo, kad buvo padaryti pažeidimai ir priimant nutarimą ne teismo tvarka.
8. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016).
9. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, jog administracinio nusižengimo (administracinio teisės pažeidimo) bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes (kasacinio teismo nutartys Nr. 2AT-6/2012, 2AT-21/2012). Teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ir privalėdamas tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, išklausė visų proceso šalių paaiškinimus, apklausė liudytojus. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdyje suinteresuotas asmuo G. G. pats pateikė vaizdo įrašus, teismui iškilo klausimas tik dėl vaizdo įrašų tinkamo pateikimo. Ir tai savaime nereiškia, kad teismas vienai iš proceso šalių reiškė išankstinį priešiškumą ar palankumą, iš anksto vertino pateiktų duomenų įrodomąją reikšmę.
10. Kartu pažymėtina ir tai, kad administracinis procesas yra vieningas, todėl organo (pareigūno) padarytus pažeidimus privalo ištaisyti nagrinėjantis skundą apylinkės teismas, o šio teismo pažeidimus – nagrinėjantis apeliacinį skundą apygardos teismas. Nesant tokios galimybės, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, gali būti priimtas kitoks ANK numatytas sprendimas. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2AT-14-139/2016).
11. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia arba dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
12. Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas G. R. parodė, kad jau gavus pirmąjį pareiškimą buvo nuvykta į įvykio vietą. Šuo buvo namų valdoje, per tvorą matėsi, kad jis laksto palaidas, priėjus prie tvoros nelojo. Jis priėmė nutarimą ir nubaudė K. P. dėl jo šuns keliamo triukšmo remdamasis pateiktais vaizdo įrašais ir asmenų pareiškimais, kad buvo ne pavieniai šuns lojimo atvejai, o sistemingas gyventojų ramybės trikdymas.
13. Apylinkės teismas skundžiamu nutarimu palikdamas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 14 d. nutarimo dalį, kuria K. P. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 1 dalį įspėjimu už tai, kad 2019 m. lapkričio 24, 27, 28 naktimis, (duomenys neskelbtini), aptvertoje namo valdoje laikomas šuo, priklausantis K. P., nuolat lojo ir savo lojimu neleido kaimynystėje gyvenantiems asmenims miegoti, dėl to buvo pažeistos kaimynystėje gyvenančių asmenų teisės ir teisėti interesai, iš esmės tikėjo pareiškėjų R. S. ir G. G. paaiškinimais bei kaip pagrindiniu įrodymu rėmėsi pareiškėjų pateiktuose vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotais duomenimis.
14. Tačiau apygardos teismo vertinimu, vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotas šuns lojimas objektyviai nepatvirtina, kad lojo būtent administracinėn atsakomybėn traukiamam K. P. priklausantis šuo. Aplinkybės, kad 2019 m. lapkričio 24, 27, 28 naktimis lojo K. P. priklausantis šuo, objektyviai nepatvirtina ir jokie kiti bylos duomenys.
15. Iš teismo posėdyje duotų kaip liudytojos R. S. parodymų nustatyta, kad šuo loja greta jos ir G. G. namų, todėl ji gerai žino, kad loja būtent K. P., o ne kito asmens šuo. Įrašinėdavo šuns lojimą naktį per atidarytą langą arba iš kambario. Nakties metu visoje gatvėje dega šviesa tik K. P. name, todėl filmuodavo taip, kad matytųsi jo namas. R. S. teigimu, šuns lojimas trukdo užmigti ypač šiltuoju metų laiku, kai norėtų atidaryti langą.
16. Iš teismo posėdyje duotų kaip liudytojo G. G. parodymų nustatyta, kad vasarą šuo būna ramesnis. Šuo loja, kai K. P. su šeima būna išvykęs. G. G. įsitikinimu, jam ramybę trikdo būtent K. P. šuo, nes, jo teigimu, iš įrašų matyti, kad šunų aplinkui nėra daug.
17. Tiek iš liudytojos R. S., tiek ir iš liudytojo G. G. parodymų nustatyta, kad tik jų pačių įsitikinimu, naktimis loja būtent K. P. priklausantis šuo. Pažymėtina, kad abu apskritai skirtingai nurodė metų laiką, kai apskritai šuo trikdo jų ramybę. Liudytojos R. S. teigimu, buvo filmuojama taip, kad matytųsi K. P. namas, nes tik jo name dega šviesa. Tačiau aplinkybė, kad filmuojant iš R. S. ir G. G. namų vaizdo kamera buvo nukreipta į K. P. namą, vaizdo ir garso įraše girdimas šuns lojimas visiškai nepatvirtina fakto, kad šuns lojimas girdimas būtent iš K. P. namo teritorijos. Akcentuotina, kad teismo posėdyje ir pats G. G. nepaneigė fakto, kad aplinkinių namų gyventojai taip pat laiko šunis. Faktą, kad ir aplinkinių namų gyventojai laiko šunis, objektyviai patvirtina paties G. G. vaizdo ir garso įraše užfiksuota aplinkybė, t. y. G. G. einant keliu pro aplinkinius namus ir filmuojant namų teritorijas bei komentuojant, koks gyventojas kuriame name gyvena, o koks negyvena, aiškiai, net dienos metu girdimas net kelių šunų lojimas. Iš teismo posėdyje apklausto kaip liudytojo S. S. parodymų nustatyta, kad jis apskritai girdėdavo šuns lojimą apie 120 metrų atstumu nuo K. P. sklypo, tačiau įsitikinęs, kad lodavo būtent K. P. šuo, su šuns šeimininku nėra kalbėjęs. Teismo posėdyje A. J. parodė, kad lapkričio-gruodžio mėnesiais jis sode nenakvodavo, tačiau taip pat teigė, jog įsitikinęs, kad kai atvažiuodavo, girdėdavo lojant šunį, priklausantį K. P., nes kaimynystėje daugiau tokių šunų nėra. Pažymėtina, kad šiuo atveju tiek liudytojas S. S., tiek ir liudytojas A. J. neparodė, kad būtų girdėję K. P. šuns lojimą būtent 2019 m. lapkričio 24, 27, 28 naktimis, be to, neparodė ir to, kad būtų ne tik subjektyviai įsitikinę, bet ir aiškiai matę, jog nakties metu apskritai lodavo būtent K. P., o ne kitam asmeniui priklausantis šuo. Teismo posėdyje liudytojas D. P. parodė, kad paprastai šunys loja arba kaukia iš nuobodulio ar ilgesio, tačiau akivaizdu, kad tokia bendrai nurodyta aplinkybė taip pat nepatvirtina to, jog konkrečiu metu dėl galbūt paminėtų liudytojo aplinkybių ir lojo būtent K. P. priklausantis, o ne kitas šuo, kurių, kaip nustatyta, kaimynystėje buvo ne vienas.
18. Šiuo atveju iš aptartų liudytojų parodymų, nustatytos aplinkybės, kad aplinkui ir kiti namų gyventojai laiko šunis, netgi, jeigu kažkada palodavo ir administracinėn atsakomybėn traukiamam K. P. priklausantis šuo, būtų tik prielaida, jog ir 2019 m. lapkričio 24, 27, 28 naktimis lojo taip pat K. P. priklausantis šuo. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad aplinkybė, jog K. P. su R. S. bei G. G. nekonfliktuodavo nuolat, savaime nepatvirtina, kad santykiai tarp jų buvo nekonfliktiški, o R. S. bei G. G. neturėjo piktumo dėl K. P. pastatytos tvoros, kuri, be kita ko, jų teigimu, ir buvo viena iš priežasčių, kodėl šuo pradėjo loti ir trikdyti jų ramybę.
19. Kaip jau buvo minėta, tiek priimant Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 14 d. nutarimą, tiek ir apylinkės teismui paliekant jo dalį, kaip pagrindiniu įrodymu buvo remtasi pareiškėjų pateiktuose vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotais duomenimis. Tačiau pažymėtina, kad iš pateiktų vaizdo įrašų nematyti ir negalima konstatuoti, jog pareiškėjų užfiksuotu metu apskritai lojo būtent K. P. priklausantis šuo. Esant nustatytoms aplinkybėms, negalima daryti neabejotinos išvados dėl K. P. subjektyviojo požymio – kaltės – jo veiksmuose buvimo. Atkreipiamas dėmesys, kad asmens kaltė gali būti konstatuota tik, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Procesinis sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis, spėjimais ar nuojauta. Šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-9-976/2020).
20. Todėl, esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. liepos 22 d. nutarimas ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 14 d. nutarimas naikintini bei administracinio nusižengimo teisena K. P. pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį nutrauktina.
21. Apeliaciniu skundu K. P. prašo priteisti iš Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai pareiškimą pateikusių asmenų – R. S. ir G. G. – jo patirtas proceso išlaidas.
21.1. Iš bylos duomenų matyti, kad K. P., siekdamas apginti savo interesus apylinkės teisme, kreipėsi į advokato padėjėją dėl skundo parengimo, profesionalaus teisinio atstovavimo apylinkės teisme, bei už suteiktas paslaugas sumokėjo 363 Eur (b. l. 24, 25).
21.2. Pagal ANK 666 straipsnio nuostatas, administracinių nusižengimų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Pažymėtina, kad teismo teisė, o ne pareiga nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas (BPK 105 straipsnio 6 dalis).
21.3. Šiuo atveju pažymėtina, kad K. P. apeliacinis skundas tenkintinas ir administracinio nusižengimo teisena jam nutrauktina dėl to, kad byloje nebuvo surinkta neabejotinų administracinėn atsakomybėn traukiamo K. P. kaltės įrodymų, todėl, atsižvelgiant į administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo pagrindą, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, K. P. išlaidos už suteiktas teisines paslaugas iš pareiškimą pateikusių asmenų – R. S. ir G. G. – nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 654 straipsniu, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. liepos 22 d. ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2020 m. sausio 14 d. nutarimus panaikinti ir K. P. administracinio nusižengimo teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 1 dalį nutraukti.
K. P. prašymo dėl proceso išlaidų priteisimo netenkinti.
Nutarimas neskundžiamas.