- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2015-01-29
- Bylos Nr.
- 1A-65-174/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-3-00001-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- S. K., K. C.
- Civilinis ieškovas
- K. C., S. K.
- Advokatai
- Mindaugas Martinaitis
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Gintaras Stonkus Baudž. byla Nr. 1A-65-174/2015 Teisminio proceso Nr. 1-24-3-00001-2012-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.8.1.1.; 1.2.8.1.2.; 1.2.8.2.1.; 2.4.6.2.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuTARTis
2015 m. sausio 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
dalyvaujant privataus kaltintojo ir nuteistojo S. K. gynėjui advokatui Mindaugui Martinaičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nuteistojo K. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bei privataus kaltintojo ir nuteistojo S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 20 MGL (2600 Lt/753 eurų) bauda;
K. C. pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 20 MGL (2600 Lt/753 eurų) bauda.
S. K. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 155 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.
Nuosprendžiu priteista: nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. C. iš nuteistojo S. K. 2 000 Lt (579 eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 6 200 Lt (1 799 eurų) proceso išlaidų; nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. K. iš nuteistojo K. C. 2 000 Lt (579 eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 6 000 Lt (1 737 eurų) proceso išlaidų.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. C. civilinis ieškinys dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. K. nuteistas už tai, kad jis apšmeižė K. C. per visuomenės informavimo priemones, kad šis padarė sunkų nusikaltimą, t. y. jis 2011-09-21 dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini), V. S. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“, be kitų, tikrovės neatitinkančių, garbę bei orumą žeminančių žinių, K. C. neteisėtai ir nepagrįstai apkaltino sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 3 dalyje, padarymu, t. y. šiame straipsnyje nurodyta, kad S. K. teigė, jog kyšio prašė pats K. C., bei cituojami tokie S. K. teiginiai: „Iš pradžių net nesupratau, ko jis prašo. Tik paskui susigaudžiau, kad jis prašo nemenkų pinigų, kad atsisakytų tarybos nario mandato ir vietą užleistų kitam mūsų partijos žmogui“. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2011-09-24 laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) J. V. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ viešai pareiškė „esą dar prieš rinkimus kolega K. C. mainais į mandatą netiesiogiai reikalavo paremti apvalia suma – 60 000 Lt“ bei teigė, kad: „K. C. yra rizikos zonos žmogus ir turi būti užkirstas kelias galimam kyšininkavimui einant vicemero pareigas“.
K. C. nuteistas už tai, kad apšmeižė S. K. per masines informavimo priemones, kad šis padarė sunkų nusikaltimą, t. y. jis 2011-09-21 laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ V. S. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ viešai pareiškė: „Iš kur tokia suma? Kai pradėjau abejoti komandos, su kuria patekau į rajono tarybą, galimybėmis ir demokratija, jie patys man tokį skaičių pasiūlė. Atseit, išperka iš manęs mandatą, kad į rajono tarybą ateitų jiems lojalus žmogus“. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2011-09-22 per LNK televiziją „Žinių“ metu akivaizdžiai ir visiems girdint pareiškė, kad S. K. su kitais partijos nariais siūlė pinigus K. C. už mandato paėmimą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2011-09-24 laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) J. V. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“, K. C. viešai pareiškė, jog: „S. K. mini, kad aš prašiau pinigų, bet buvo priešingai. Prieš rinkimus visais įmanomais bei neįmanomais būdais iš manęs buvo bandoma išvilioti mandatą“.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas ir nuteistasis S. K. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują nuosprendį – bylą nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kitos nuosprendžio dalies neskundžia.
Apelianto S. K. teigimu, teismas neteisingai ir nepagrįstai nusprendė, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, todėl jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir baudžiamoji byla nutraukta dėl netinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
S. K. teigia, kad visuma nuosprendyje nurodytų faktinių aplinkybių negalėjo būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas pagrįsti jo kaltę dėl inkriminuotos veikos padarymo. Šių abejonių nepavyko pašalinti ir įrodymų tyrimo metu, todėl susidarius tokiai situacijai, visos nepaneigtos prielaidos ar abejonės traktuotinos kaltinamojo naudai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, nurodyta, kad nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nutarimo 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė kelia pagrįstų abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamų veikų padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių buvimo. Nagrinėjamu atveju teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Nuosprendis yra teisingas tuo atveju, kai teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, bylos nagrinėjimo teisme dalyviams nekyla jokių abejonių dėl to, kad šie duomenys yra įrodymai ir teismas jais grindžia savo išvadas. Tačiau tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padaryta kategoriška išvada, ar duomenys laikytini įrodymais, ar ne. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Abejotini duomenys negali būti patikimi įrodymai, pagrindžiantys kaltinamojo kaltę.
Šalies argumentai
S. K. nurodo, jog jis teismo posėdžio metu parodė, kad 2011 m. sudarant partijos „(duomenys neskelbtini)“ sąrašą į savivaldą, jam teko pagrindinis vaidmuo, kadangi jis yra skyriaus pirmininkas. Jo iniciatyva į komandą buvo įtrauktas K. C., kuris nebuvo nė vienoje partijoje. K. C. teigė, kad nieko nenori, nieko nesieks, nori būti tik tarybos nariu. Per visą kampaniją rinkimų metu viskas vyko normaliai, gražiai. 2011 m. vasario 27 d. vyko rinkimai į savivaldą. Po rinkimų K. C. buvo derybinėje grupėje sudarant koalicijas. P. G. perdavė, kad žinant jo praeities darbus, negalima jam suteikti jokio posto, kadangi tai žinomas rizikos žmogus, ne be reikalo vadinamas „misteriu 5 proc.“ Buvo tokių kalbų, kad jo jokiu būdu neprileistų prie administracijos direktoriaus ar kt. postų. Už 2 dienų A. Š. pareiškė išeinąs iš komandos. Tada K. C., pamatęs, kad yra 14 tarybos narių daugumos koalicijoje prieš 13 tarybos narių mažumos koaliciją, pradėjo aktyviai veikti. Išgirdęs, kad jo neprileis prie administracijos darbų, jo elgesys labai pasikeitė. Jis pradėjo įkalbinėti kitus jų frakcijos narius – V. K., B. A. ir kt. – kurti nepriklausomą frakciją, nes norėjo įgyti kaip žaidėjas didesnį politinį svorį, už tai laimėti didesnį postą. Jis, S. K., su K. C. diskutuodavo kiekvieną dieną. Vieno pokalbio metu, įvykusio prieš mero rinkimus, apie 2011 m. kovo mėnesio vidurį, K. C. pasakė taip: „ duokit 60 000 Lt, aš palieku tarybos nario mandatą, ateina kitas žmogus pagal sąrašą.“ Iškart po šio pokalbio jis, S. K., kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ kolegoms Seimo nariui P. G., V. K., V. K., P. N. pasakė, kad K. C. paprašė pinigų už mandatą. Jie neaptarinėjo temos dėl 60 000 Lt davimo, diskusijos dėl to nebuvo. Perėjo prie kitų klausimų, nutarė toliau kalbėtis su K. C., įtraukdami jį į svarbius reikalus, kad jo nenušalintų, nes jis norėjo burti nepriklausomą frakciją. Raštiškai jam pasiūlė vicemero postą. Tokioje situacijoje vyko mero rinkimai, kuriuose buvo iškelta jo, S. K. ir V. D. kandidatūros. Per pirmą slaptą balsavimą balsai pasidalijo po lygiai – po 13, ir vienas sugadintas balsas. Tai jau buvo K. C. siunčiamas signalas. Per antrą balsavimą už jį, S. K., balsavo 14 prieš 13, ir jis buvo išrinktas meru. K. C. pasakė, kad balsavo už jį. Toliau bendravimas nenutrūko. K. C. ne kartą buvo atėjęs pas jį į kabinetą paklausti, ar tebegalioja jam pažadėtas vicemeras. Jis patvirtindavo, kad galioja. 2011 m. birželio mėnesį K. C., A. Š. ir J. D. įkūrė nepriklausomą frakciją ir derėjosi su opozicija. 2011 m. rugsėjo 10 d. rajoninio laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ publikuotame straipsnyje, V. D. žodžiais, teigiama, kad „meru bus K. C.“. Tą dieną vyko Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdis, kuriame buvo nagrinėjama interpeliacija jam, S. K., ir vicemerui E. S.. Ją buvo pareiškę 14 tarybos narių, iš jų 13 buvusių opozicijoje ir prie jų prisidėjęs K. C.. Dėl tokių K. C. veiksmų jų komanda suorganizavo piketą. Interpeliacijos nagrinėjimo metu V. D. priėjo prie K. C. ir J. D., paprašė 15 min. pertraukos ir po pertraukos meru buvo pasiūlytas V. D., o ne K. C., kaip buvo teigta, nes jie pamatė žmonių reakciją. 14 balsų dauguma meru buvo išrinktas V. D., ir K. C. planas tapti meru žlugo. Kadangi K. C. nepasisekė planas tapti meru, buvo šaukiamas neeilinis posėdis ir pagrindinis klausimas buvo vicemero rinkimai. Vicemeru buvo išrinktas K. C.. Į STT dėl K. C. reikalavimo už mandatą sumokėti 60 000 Lt jis kreipėsi 2011 m. rugsėjo 19 d. Jo siekis buvo ne nuteisti K. C., o įtraukti jį į stebimų žmonių sąrašą. Jis pareiškimo nerašė, jį tik apklausė, jis nekaltino K. C. paėmus kyšį. Jei būtų davęs pinigus, būtų liudijęs, kad davė. Tų įvykių metu žurnalistų skambino daug, jis visada atsakydavo į klausimus, kad tai yra atitinkamų tarnybų darbas. Jis niekada neieškojo žurnalistų viešinti tokius dalykus, šmeižti, rašyti. Kai žurnalistas paklausdavo aptakiau, pasakydavo, kad tai trijų raidžių tarnybos darbas. Kažkuris žurnalistas sugebėjo išklausti, ir jis tikrai nemeluodamas, nes pinigų prašymo faktas buvo, negalėjo to neigti. Žurnalistai moka, sugeba išklausti. Pats nepuolė į spaudą, televiziją. Piketai buvo 2011 m. rugsėjo 10 d. ir rugsėjo 20 d., kai nauja dauguma postus dalijosi. Žmonės 60 000 Lt sumą sužinojo iš jo pasakymo „(duomenys neskelbtini)“ kavinėje savo bendražygiams. Plakatai „gimė“ iš K. C. teiginių. Jis pats plakatų „nepaišė“. Nežino, kas plakatą iškėlė, perdavė. Kad K. C. prašė 60 000 Lt, nebuvo paslaptis.
Žemesnės instancijos teismas
Antrame kaltinime nurodytas neteisingas teiginys, kad K. C. pinigų už mandatą prašė prieš tarybos rinkimus, nes jis pinigų prašė vėliau – prieš pirmąjį tarybos posėdį. S. K. pripažįsta, kad teiginys, jog: „K. C. yra rizikos zonos žmogus ir turi būti užkirstas kelias kyšininkavimui, esant vicemerui“ yra jo. Pasakymą „rizikos zonos žmogus“ jis sieja su galimu kyšininkavimu. Jis nesiekė viešinti, tačiau žinojo, kad bus paviešinta, jei žurnalistas klausia.
2011 m. rugsėjo 22 d. LNK žinių metu K. C. pasakė, kad jis, S. K., su kitais partijos nariais siūlė pinigus už mandato paėmimą. Čia yra šmeižtas, nes jis tikrai nieko nesiūlė. 2011-09-24 laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje K. C. viešai pareiškė, kad jis, S. K., mini, jog jis (K. C.) prašė pinigų, bet buvo priešingai. K. C. pripažįsta, kad buvo kalba apie pinigus.
Taipogi 2011-09-21 laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ V. S. straipsnyje: „(duomenys neskelbtini)“, K. C. viešai pareiškė: „Iš kur tokia suma? Kai pradėjau abejoti komandos, su kuria patekau į rajono tarybą, galimybėmis ir demokratija, jie patys man tokį skaičių pasiūlė. Atseit, išperka iš manęs mandatą, kad į rajono tarybą ateitų jiems lojalus žmogus“. Čia yra įrodymas, kad kalba apie pinigus buvo. Jis pareiškė priešingai, kad S. K. siūlė pinigus. S. K. pažymi, kad tokių dalykų niekada nebuvo, t. y. jis niekada niekam nesiūlė pinigų. Prieš rinkimus, neaišku prieš kokius rinkimus, K. C. minėjo, kad visais įmanomais ir neįmanomais būdais iš jo bando išvilioti mandatą. Tačiau jis niekada nebandė iš jo vilioti mandato. K. C. teiginys, kad jis siūlė pinigus, jį įžeidė, padarė didelę žalą.
Jo duotus parodymus dėl K. C. priskyrimo rizikos zonos žmogui bei tai, kad K. C. yra linkęs nepagrįstai praturtėti, patvirtino ir liudytojai V. K., R. K., V. K., P. G. bei P. N..
Liudytojas V. K. parodė, kad jis yra partijos „(duomenys neskelbtini)“ frakcijos narys, šios frakcijos narys buvo ir K. C.. Iš pokalbių su K. C. jis suprato, jog jis tikėjosi, kad jam, kai meru buvo išrinktas S. K., bus pasiūlytos savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos, tačiau tokių pareigų partijos nariai K. C. nepasiūlė, todėl K. C. nusprendė išeiti iš frakcijos ir sukurti naują frakciją. Tuo metu K. C. buvo pasiūlytos vicemero pareigos, tačiau jis nesutiko. Būtent tada S. K. jam pasakė, kad K. C. reikalauja 60 000 Lt už pasitraukimą iš tarybos.
Liudytojas R. K. parodė, kad tuo metu, kai dirbo savivaldybėje viešųjų pirkimų koordinatoriumi, K. C. dirbo administracijos direktoriumi. Per vieną viešųjų pirkimų konkursą jam susidarė įspūdis, kad parenkant konkurso nugalėtoją, K. C. darė įtaką, todėl partijos „(duomenys neskelbtini)“ nariams jis pasakė, kad K. C. negalima skirti administracijos direktoriumi, nes jis yra rizikos žmogus. Apie tai, kad K. C. reikalauja 60 000 Lt už mandatą, jis girdėjo tik iš politikų. Jokių piketų prieš K. C. jis neorganizavo, tik leido naudotis savo autobusiuku, kuris stovėjo piketo vietoje apklijuotas plakatais.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas V. K. parodė, kad jis prieš rinkimus buvo partijos „(duomenys neskelbtini)“ rinkimų štabo narys, jų sąraše buvo ir K. C., po laimėtų rinkimų prasidėjo koalicijos sudarymas, buvo sutarta K. C. siūlyti vicemero pareigas. Prieš mero rinkimus iš frakcijos pasitraukė A. Š., apie tai jis informavo P. G.. Tą dieną P. G. kalbėjosi su A. Š., o S. K. su K. C.. Kai jie susitiko kavinėje, S. K. pasakė, kad K. C. prašo pinigų, įvardijo 60 000 Lt sumą, tačiau to klausimo jie nusprendė nespręsti, galutinai sutarė siūlyti K. C. vicemero postą. Tačiau K. C. išdavė komandą, sudarė koaliciją su kitomis partijomis, buvo išrinktas kitas meras, o K. C. tapo vicemeru. Dėl tokios išdavystės jis organizavo piketus prieš K. C., kvietė į juos žmones, reikalavo iš K. C. atsisakyti mandato.
Liudytojas P. G. parodė, kad yra partijos „(duomenys neskelbtini)“ narys, vienmandatėje rinkimų apygardoje yra išrinktas Seimo nariu, koordinavo rinkimus į Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą. Po rinkimų susidarė trapi koalicija, K. C. pradėjo kelti sumaištį, viliojo frakcijos narius į kitą frakciją. Po mero rinkimų 2011 m. pavasarį per susitikimą kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ S. K. jam pasakė, kad K. C. už mandatą prašo 60 000 Lt. Gavęs tokią informaciją jis žodžiu bendravo su STT pareigūnais, šie pasiūlė tokį pokalbį įrašyti diktofonu. Apie tai jis pasakė S. K., tačiau pakartotinis pokalbis su K. C. neįvyko ir kyšio reikalavimas nebuvo užfiksuotas garso įrašu. Jam svarbu buvo išlaikyti daugumą, todėl siūlė K. C. įvairias pareigas, tačiau K. C. atsisakė, sudarė kitą daugumą, dėl to įvyko didelės permainos. Jis piketuose prieš K. C. nedalyvavo.
Liudytojas P. N. parodė, kad po rinkimų K. C. išdavė partijos „(duomenys neskelbtini)“ frakciją, perbėgo į kitą frakciją, sudarė koaliciją su kitomis partijomis, sugriovė buvusią daugumą, dėl to vietoj S. K. buvo išrinktas kitas meras, o jis tapo vicemeru. Jis girdėjo, kad tarybos posėdyje S. K. pavadino K. C. „perbėgėliu, parsidavėliu“, tačiau įvertinant K. C. veiksmus, tai visiškai atitinka tikrovę. Taip pat parodė, kad po rinkimų, po pokalbio su K. C., S. K. per susitikimą kavinėje pasakė, kad K. C. paprašė pinigų už mandatą, tada jie pasijuokė, nes tokių pinigų sumokėti K. C. jie neturėjo.
Apeliantas S. K. pažymi, kad minėtų liudytojų parodymai apie K. C. prašomus pinigus remiasi jo, S. K., 2011 m. kovo mėnesį vykusio susitikimo su K. C. atpasakojimu. Tuo tarpu K. C. padavė jį į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo 2012 sausio mėnesį. Be to, spaudoje bei televizijoje pasirodžiusiuose reportažuose, susijusiuose su šiais įvykiais, K. C. pripažįsta, kad kalba apie pinigus buvo.
Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir sąmoningai tai daro. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad straipsniuose išsakytas neigimas požiūris buvo motyvuotas sąmoningo ketinimo pakenkti K. C.. Taigi, apelianto S. K. teigimu, jo veikoje nėra subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti K. C. požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip minėta, žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Teismui jis buvo nurodęs, kad šį prašymą dėl 60 000 Lt sumos jam K. C. pasakė tuo metu, kai jie buvo dviese. Todėl visiškai neaišku, kokius duomenis į bylą jis galėjo dar pateikti, jei K. C. pasirinko tokį veiksmų planą, o jis tuo metu neturėjo jokios įrašymo priemonės ir pan., o pokalbio metu kitų asmenų šalia nebuvo.
Siekdamas patvirtinti, kad jo išsakyti žodžiai viešoje erdvėje atitinka objektyvios tiesos kriterijų, jis teismo prašė patikrinti jį melo detektoriumi, tačiau toks prašymas nebuvo tinkamai įvertintas.
Šalies argumentai
Apie kyšio reikalavimo faktą jis nedelsdamas informavo savo kolegas V. K., R. K., V. K., P. G. bei P. N., kuriems išsamiai papasakojo įvykusio pokalbio aplinkybes. Be to, jis 2011-09-19 su pareiškimu kreipėsi į STT dėl K. C. galimo kyšininkavimo ir kitų nusikalstamų veikų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2011-10-14 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra nurodyta, jog buvo patikslintos pareiškime nurodytos aplinkybės ir nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų apie K. C. galbūt padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau aptariamu atveju jo nurodytų faktų tyrimas iš viso nebuvo atliktas, apsiribojant tik formaliu pareiškimo patikslinimu bei apklausa kitų asmenų, kurie įvykusiame pokalbyje su K. C. nedalyvavo. Todėl neaišku, kaip galima tvirtinti, kad tam tikro įvykio nebuvo, kai jis iš esmės netirtas. Juolab, kad šis nutarimas neturi jokios prejudicinės galios ir teismui nėra privalomas.
Be to, S. K. atkreipia dėmesys į tai, kad ne jis kreipėsi į žurnalistus bei televiziją, o būtent žurnalistai, sužinoję, kad jis po interpeliacijos buvo pašalintas iš mero posto, bei žinodami anksčiau viešoje erdvėje pasklidusią informaciją apie K. C. anksčiau nurodytus veiksmus, siekė išsiaiškinti su šiuo faktu susijusias aplinkybes. Bendravimas su visuomenės informavimo atstovais vyko ne prieš, o po interpeliacijos bei naujo mero išrinkimo.
Apelianto S. K. teigimu, jis neturėjo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie K. C., o sakė tiesą žurnalistams, kad toks faktas buvo, ir nieko nenutylėjo, faktų neiškraipė bei nepagražino. Tokiais veiksmais nesiekė paniekinti, pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą K. C., kadangi tuo metu tarybos posėdyje jau buvo išspręstas K. C. bei jo, S. K., užimamų pareigų klausimas. Ši informacija nesutrukdė koalicijai meru išrinkti K. C., nes jis buvo išrinktas mero pavaduotoju. Visi jo pasisakymai viešoje erdvėje neturėjo jokios esminės reikšmės K. C. galimybėms užimti postą(-us) Klaipėdos rajono savivaldybės taryboje ar administracijoje. Viso proceso metu K. C. nei raštu, nei žodžiu nenurodė, kad jo, S. K., viešai išsakyti žodžiai pakenkė jam, kaip politikui, ar siekiant užimti politinio pasitikėjimo postą. S. K. nurodo, jog jis neneigia, kad viešuose pasisakymuose apie K. C. išdėstė negatyvų požiūrį į jį, kaip politiką, neigiamai įvertino jo atliktus veiksmus bei jį kritikavo.
Politiniams pasisakymams, kaip vienai iš saviraiškos laisvės formų, yra suteikiama didžiausia apsauga, nes politinės diskusijos laisvė yra laikoma demokratiškos visuomenės kūrimo ir vystymosi šerdimi. Galimybė riboti teisę į tikrovę atitinkančius politinius pasisakymus ar diskusijas viešųjų reikalų klausimais pagal EŽT Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį yra labai menka (Wingrove prieš Didžiąją Britanią). Be to, politinių pasisakymų sąvoka yra plačiai interpretuojama, nes teismas neišskiria diskusijų, kurios yra išimtinai susijusios su politinėmis partijomis, ir diskusijų, susijusių su plačiajai visuomenei aktualiais klausimais (Thorgeir Thorgeirson prieš Isliriją). Kaip matyti iš sprendimo Klein prieš Slovakiją byloje, aukštas pareigas užimantys bažnyčios atstovai traktuojami panašiai kaip politikai, t. y. šie „viešieji asmenys“ turi toleruoti net pačią įkyriausią kritiką. „Viešuosiuos asmenis“ teismas traktuoja pakankamai lanksčiai ir jiems priskiria didelių korporacijų vadovus (Fressoz ir Roire prieš Prancūziją), verslininkus (Tonsbergs Blad AS ir Liaukom prieš Nrrvegiją) ir net pramogų verslo atstovus bei įžymybes (Hachette Filipacchi Associes (Ici Parisj prieš Prancūziją). Politikų leidžiamos kritikos ribos visada bus platesnės nei privačių asmenų, o plačiausios jos bus prieš vyriausybines ar į jas panašias pareigas užimančius asmenis (Lombardo ir kiti prieš Maltą). Kita vertus, politiniams pasisakymams suteikiama didelė apsauga turi dvigubą efektą ir lygiai taip pat tarnauja politikams (parlamente ar kitur), nes kartais nors ir labai kontraversiški ar provokuojantys pasisakymai skatina politinę diskusiją. Teismas Lombardo sprendime pažymėjo: „Nors saviraiškos laisvė yra labai svarbi kiekvienam, ji ypač svarbi tautos išrinktiesiems. Jie atstovauja savo rinkėjams, iškelia į viešumą jų rūpesčius ir gina jų interesus“. Dėl šios priežasties asmens teisė kreiptis į teismą dėl šmeižto, nors ir garantuojama Konvencijos 6 straipsnyje, gali būti pateisinamai ribojama, kai atsakomybėn siekiama patraukti parlamento narį, kuris naudojasi „funkciniu“ imunitetu už jo pasisakymus parlamente (A. prieš Didžiąją Britaniją; bet taip pat žr. Cordova prieš Italiją, kurioje Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas buvo nustatytas dėl to, kad visi parlamento nariai naudojosi „struktūriniu“ carte blanche imunitetu).
Aptarti duomenys, S. K. teigimu, leidžia daryti išvadą, jog byloje yra nepašalintų abejonių, kurios, vadovaujantis principu in dubio pro reo, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, nes, išnaudojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, patikimos išvados dėl šmeižto (BK 154 straipsnio 2 dalis) buvimo S. K. veiksmuose nebuvo galima daryti. Šiame kontekste S. K. pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2013).
Išdėstytos aplinkybės, apelianto S. K. teigimu, leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių jo kaltę padarius BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jis turi būti išteisintas.
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas ir nuteistasis K. C. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį dėl jo nuteisimo ir S. K. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį – jį, K. C., dėl S. K. jam pareikštų kaltinimų išteisinti, o S. K. nuteisti pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį.
Apelianto K. C. teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso normas, neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas nebuvo objektyvus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai, 329 straipsnis).
Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 25, 28–31,109 straipsnių, Teismų įstatymo 1–3, 5 straipsnių, BPK 1, 6, 7, 20, 44, 305 straipsnių ir kituose minėto kodekso straipsniuose nustatytus principus bei nuostatas.
Visų pirma K. C. pažymi, kad teismas, nuteisdamas jį dėl tariamo S. K. apšmeižimo ir kartu išteisindamas pastarąjį dėl jo apšmeižimo bei įžeidimo, kai jis viešai jį išvadino „parsidavėliu, politiniu lavonu“, nesilaikė teismui keliamų pagrindinių funkcijų būti nešališku, teisingumą vykdyti asmens prieš įstatymą ir teismą lygybės principu, nuosprendį grįsti tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, juos įvertinant pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Antra, teismas iš dalies neatliko Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Teismų įstatymo ir BPK jam pavestos valstybėje ir visuomenėje paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus; greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teismas nuteisė jį, K. C., nors jis nėra nusikaltęs, ir išteisino S. K., kai jo veiksmai buvo prieš jį įžeidžiantys ir šmeižikiški, nepagarbūs ir įžūlūs, o svarbiausia – S. K. tuos veiksmus įvykdė sąmoningai, apgalvotai, pakartodamas viešai, net ir girdint teismui. Tačiau tokiems jam pareikštiems kaltinimams S. K. įrodymų nepateikė.
Trečia, priešingai minėtiems įstatymams ir teisinėms nuostatoms, teismas priėmė nepagrįstus S. K. privataus skundo argumentus ir jį, K. C., nuteisė dėl dalies S. K. formuojamų kaltinimų, nors nė viename kaltinime nebuvo jo žodžiais išsakytų teiginių (ar net minčių) apšmeižti S. K.. Pastarojo privataus kaltinimo skundai buvo pateikti tik tam, kad apsunkintų jo, K. C., skundų nagrinėjimo procesą, dirbtinai sukuriant kaltinimus tariamai atsikirsti į jo pateiktus kaltinimus. Tokią faktinę situaciją K. C. įrodinėja tuo, kad jam pateikus skundą tais pačiais motyvais ir net iš tų pačių visuomenės informavimo leidinių bei straipsnių konteksto, S. K. „ištraukė“ teksto dalį ir apkaltino jį šmeižimu, nors apie jį, kaip asmenį, jis nebuvo nė žodžiu užsiminęs. Svarbiausia yra tai, kad jis nėra pasakęs nieko įžeidžiančio ar šmeižikiško apie S. K. ir iš viso nei spaudos straipsniuose, nei televizijos laidose jis nėra netgi užsiminęs apie konkretų asmenį S. K.. Tai labai aiškiai matyti iš V. S. straipsnio „Vicemero – praeitis kruvina“ bei LNK laidos „Žinios“ telefonu iš jo imto interviu teksto, kurį ne kartą teismui citavo ne tik jis, bet ir jo gynėjas, įrašą klausė ir teismas. Jo pagrįsta pozicija buvo suformuota ir patvirtinta ekspertizės akte, kuriuo, be jokių rimtų argumentų, teismas nesivadovavo, nepaisant to, kad ekspertizė buvo paskirta S. K. prašymu ir teisme apklausta ekspertė kvalifikuotai bei motyvuotai savo išvadą patvirtino.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, apklausdamas ekspertę, K. C. teigimu, nebuvo objektyvus, nes „pasidavė“ S. K. gudravimui, kurį, pasak apelianto, galima įvardyti kaip piktnaudžiavimą teise arba visa ko neigimu, priešpriešinių skundų pateikimo taktikai, nepaisant, jog tie skundai neturėjo ir neturi teisinio pagrindimo. Teismas, nors ekspertė privalo atsakyti tik į klausimus, paaiškinant padarytos ekspertizės neaiškumus, posėdžio metu apklausė ją taip, kad jam susidarė įspūdis, jog galbūt siekiama painiavos ar kad ekspertė išsakytų priešingą nuomonę ekspertizės išvadoms. Ekspertės neigiamą reakciją (į tokią nepriimtiną jos apklausą), apelianto K. C. nuomone, galima išklausyti posėdžio įraše.
Tačiau teismas, turėdamas jo pateiktus minėtus įrodymus (pvz., Tarybos posėdžio protokolą), ekspertės poziciją, jos išvadą, straipsnių tekstus, nepagrįstai apkaltino jį nusikaltimo padarymu ir neteisingai išteisino S. K..
Teismas nuosprendyje konstatavo, kad jis, K. C., neva apšmeižė S. K., V. S. straipsnyje pasakydamas: „Iš kur tokia suma? Kai pradėjau abejoti komandos, su kuria patekau į rajono tarybą, galimybėmis ir demokratija, jie patys man tokį skaičių pasiūlė. Atseit, išperka iš manęs mandatą, kad į rajono tarybą ateitų jiems lojalus žmogus“. Toliau nuosprendyje, grindžiant jo kaltę apšmeižus S. K., nurodoma: „Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2011-09-22 per LNK televiziją „Žinių“ metu akivaizdžiai ir visiems girdint pareiškė, kad S. K. su kitais partijos nariais siūlė pinigus K. C. už mandato paėmimą.“ Apelianto K. C. teigimu, teismas šiuo atveju net surašė kaltinime žodžius, kurių jo interviu nėra. Interviu LNK „Žinių“ reporterei jis net užsiminė apie S. K.. Trečia, jo kaltė grindžiama J. V. laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ straipsnio citata, kad „K. C. viešai pareiškė, kad „S. K. mini, kad aš prašiau pinigų, bet buvo priešingai. Prieš rinkimus visais įmanomais bei neįmanomais būdais iš manęs buvo bandoma išvilioti mandatą“. Tai rodo, kad jis kalba apie tai, jog visokiais būdais buvo bandoma išvilioti iš jo mandatą. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio konstatuojamosios dalies, apie S. K. net neužsimenama, o tuo labiau, jo niekas nekaltina kokiu nors sunkiu nusikaltimu. Todėl, apelianto K. C. teigimu, skundžiamas nuosprendis dėl tariamos jo kaltės yra aiškiai neteisėtas, o svarbiausia – nepagrįstas.
K. C. nurodo, kad teismui jis pateikė STT bylą, kurią pradėjo šios tarnybos agentai pagal S. K. pareiškimą po to, kai jis, neapsikentęs partijos vadovaujančių ir politinę poziciją kuriančių asmenų P. G. bei S. K. politinių pažiūrų bei elgesio visuomenėje, išėjo iš S. K. partijos frakcijos. Todėl, K. C. įsitikinimu, šis pareiškimas atsirado keršto ir melo pagrindu. Taip jam buvo mėginama keršyti už nuomonės pareiškimą, už tai, kad jis pasirinko nepriklausomą sprendimų kelią. S. K. ir kartu su juo susiję partijos „(duomenys neskelbtini)“ asmenys, kurie prieš jį, K. C., sakė netiesą ir teisme, STT pareigūnams teikė informaciją, kuri buvo išgalvota ir, K. C. nuomone, sukurta, siekiant jį apšmeižti ir sukelti jam sunkių išgyvenimų, o galbūt jie tikėjosi ir teisinių pasekmių. Tačiau STT tyrimų skyriaus vadovas patvirtino tyrėjos 2011-10-04 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant jokių įrodymų ar argumentų, jog jis kada nors būtų gavęs ar reikalavęs neteisėto atlygio (kyšio), ar būtų mėginęs ką nors papirkti ir pan. STT pareigūnai konstatavo, jog nėra požymių, kad už kokius nors veiksmus jam būtų kilusi ar kiltų atsakomybė pagal BK 225 straipsnį ar 227 straipsnį. Priešingai, šie pareigūnai aiškiai nurodė, kad draudžiama persekioti asmenį už balsavimą ar pareikštą politinę nuomonę savivaldybės tarybos ar komitetų posėdžiuose, o už įžeidimą ar šmeižtą tarybos narys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau šis įsiteisėjęs procesinis dokumentas teismui be pagrindo neturėjo jokios reikšmės, nepaisant jame išdėstytų išvadų, kad jis buvo neteisėtai ir nepagrįstai apkaltintas.
Dėl išdėstytų argumentų K. C. prašo jį išteisinti, o S. K. pripažinti kaltu dėl jo įžeidimo ir apšmeižimo 2012-05-31 Tarybos posėdžio metu ir po teismo posėdžio teismo patalpose visiems girdint išsakytų įžeidimų. Dėl šių faktų teismui net nereikia rinkti įrodymų, nes S. K. pripažino sąmoningai išvadinęs jį „parsidavėliu“ (tai reiškia – papirktu) ir „politiniu lavonu“ (tai reiškia – susikompromitavusiu, negatyviai besielgiančiu politiku). Kadangi jis nėra ir nebuvo niekam parsidavęs, susikompromitavęs, priešingai – ne vieną dešimtį metų aktyviai, sąžiningai ir principingai dalyvauja politinėje veikloje. Todėl, atsižvelgiant į jo skunde išdėstytus motyvus, apelianto K. C. nuomone, S. K. turi būti nuteistas už šmeižimą dėl jo, K. C., kaltinimo parsidavus ir išvadinant jį „politiniu lavonu“, tokiu būdu viešai jį įžeidžiant. Nei S. K., nei su juo ir jo partija susisiję liudytojai nepateikė jokių įrodymų, jog jis, K. C., yra „parsidavęs“ ar „politinis lavonas“.
Patenkinus jo apeliacinio skundo reikalavimus dėl S. K. pripažinimo kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį, o jį išteisinus, vadovaujantis jo skunduose išdėstytais motyvais bei pagrindais, taip pat liudytojų parodymais, K. C. prašo priteisti jam iš S. K. 15 000 neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.
K. C. nuomone, skundžiamas nuosprendis dėl jo nuteisimo ir S. K. išteisinimo, taip pat nuosprendžio dalis dėl jo civilinio ieškinio tenkinimo iš dalies turi būti panaikintas, priimant naują nuosprendį, nuteisiant S. K. pagal abu jo skunde nurodytus kaltinimus, t. y. dėl šmeižimo (BK 154 straipsnio 1 dalis) ir įžeidimo (BK 155 straipsnio 1 dalis) bei paskiriant jam įstatymo nustatytos rūšies bei dydžio bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji ir privatūs kaltintojai S. K. ir K. C. atsisakė visų savo kaltinimų ir prašė baudžiamąją bylą nutraukti jiems susitaikius. Tokią jų poziciją palaikė ir jų gynėjai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų ir privačių kaltintojų S. K. ir K. C. prašymas tenkintinas.
BPK 416 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad privatus kaltintojas turi teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltinimo arba susitaikyti su kaltinamuoju. Jei privatus kaltintojas atsisakė kaltinimo arba su kaltinamuoju susitaikė, bylos procesas teismo nutartimi nutraukiamas (BPK 416 straipsnio 3 dalis). Ši nuostata, pagal kurią nukentėjusysis gali susitaikyti su nuteistuoju ar išteisintuoju iki baigiamųjų kalbų pabaigos, taikoma ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjant apeliacinius skundus dėl nuosprendžio, priimto dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų (BPK 327 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjant nuteistųjų ir privačių kaltintojų S. K. ir K. C. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismo posėdyje iki baigiamųjų kalbų pabaigos pastarieji atsisakė vieni kitiems savo kaltinimų ir susitaikė (BPK 416 straipsnio 3 dalis).
Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nukentėjusysis susitaikė su asmeniu, kaltinamu šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymu. Esant šiai nustatytai aplinkybei, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl S. K. nuteisimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir K. C. nuteisimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį bei nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti išsprendimo turi būti panaikintos, o baudžiamoji byla S. K. ir K. C. nutraukta (BPK 327 straipsnio 1 punktas).
Tuo tarpu privataus kaltintojo K. C. apeliacinio skundo dalis dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalies, priimtos S. K., esant nustatytam BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytam pagrindui, dėl kurio procesas negalimas, turi būti atmesta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų S. K. ir K. C. nuteisimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių bei proceso išlaidų išsprendimo panaikinti ir baudžiamąją bylą nuteistiesiems S. K. ir K. C. šioje dalyje nutraukti, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.
Privataus kaltintojo K. C. apeliacinio skundo dalį dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. išteisinamojo nuosprendžio dalies, priimtos S. K., esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, atmesti.
Nutartis neskundžiama.