Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „ECAA Europe“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. 2YT-3545-1031/2016 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „ECAA Europe“ skundą dėl antstolio T. U. veiksmų, suinteresuoti asmenys byloje uždaroji akcinė bendrovė „Spedman“, „East China Automobile Association LTD“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7.1. Teismo motyvai, kad prekių įkainojimas neva tai laikytinas tinkamu yra tik deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, nes antstolis net nenurodė, kaip jis ištyrė šių prekių paklausą rinkoje bei nemotyvavo, kodėl nevertino ir nesivadovavo apeliantės pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y. kokiomis kainomis šios prekės yra faktiškai parduodamos. Teismas nemotyvavo kaip konkrečiai apeliantės prekių buvimas muitinės sandėlyje ir neužbaigtos išmuitinimo procedūros sąlygojo tų konkrečių prekių rinkos kainą ir kokia tų prekių rinkos kaina iš tiesų yra, kad būtų galima patvirtinti ar paneigti minėtas antstolio ir pirmos instancijos teismo išvadas.

7.2. Teismas nepagrįstai vertino pagrįsta antstolio poziciją, jog: „antstolis nurodė, kad nustatant areštuojamo turto (prekių-autodetalių) vertę transportavimo kaštai iš Šanchajaus į Klaipėdą į jų vertę buvo įskaičiuoti“. Vykdomojoje byloje ir šioje civilinėje byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris leistų identifikuoti, jog iš tiesų akte nurodytos prekių neva tai rinkos kainos, yra nurodytos įvertinus ir jų gabenimo kaštus.

7.3. Teismas nepagrįstai antstolio T. U. veiksmų ir jo priimto akto teisėtumą motyvavo tuo, kad turto rinkos vertė ir turto mažmeninė prekybos kaina nėra vienas ir tas pats. Nutartis prieštarauja ir teismų praktikai, nes teismas neįvertino to, kad antstolis, akte įkainodamas apeliantės prekes, neįrodė, kad buvo pasitelktas kuris nors prekių rinkos kainų nustatymo metodas.

7.4. Apeliantė nesutiko atlyginti ekspertizės išlaidų, kadangi pats antstolis yra atsakingas už tai, jog jis nesilaikydamas CPK 681 str. 1 d. reikalavimų turtą įkainoti rinkos kainomis, turtą areštavo ne rinkos kainomis, nors privalėjo tai padaryti.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismas nutartyje pateikė pagrįstą nuomonę, jog pareikštuose prieštaravimuose skolininkas nepagrįstai sutapatino dvi skirtingas sąvokas – turto rinkos vertė ir mažmeninės prekybos kaina, kurios nėra tapačios. Teismas pagrįstai konstatavo, jog prekės, kurios yra muitinės sandėliuose ir kurių išmuitinimo procedūra nėra atlikta, nėra toje pačioje rinkoje su prekėmis, esančiomis mažmeninėje automobilių dalių prekyboje ir visiškai pagrįstai tokių pačių ar labai panašių prekių rinkos vertės yra skirtingos.

8.2. Antstolio T. U. 2016-03-16 patvarkyme dėl skundo išnagrinėjimo, antstolio poziciją dėl areštuotų prekių įkainojimo taip pat lėmė įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, kuriuose buvo išnagrinėti iš esmės analogiški ginčai dėl UAB „ECAA Europe“ priklausančių autodetalių įkainojimo, išdėstyta teismų nuomonė.

8.3. UAB „ECAA Europe“ pirkėjų, kurie pirktų už skolininkui priimtiną kainą, tiesiog neranda, o tai tik patvirtina apeliantės teiginių apie netinkamą turto įkainojimą nepagrįstumą.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Apeliantė, nesutikdama su antstolio atliktu turto įkainojimu, ir tiek teikdama teismui skundą dėl antstolio veiksmų, tiek atskirąjį skundą, o ne prašydama skirti ekspertizę, elgiasi nesąžiningai, nes, nesilaikydama CPK nustatytos tvarkos, netinkamai įgyvendina savo procesines teises ir sudaro prielaidas vykdomosios bylos vilkinimui.

9.2. Antstolio T. U. 2016-03-01 patikslintame patvarkyme Nr. (duomenys neskelbtini) pateikti apeliantės turto įkainojimo motyvai: patvarkyme nurodyta, kad prekių vertė nustatyta, atsižvelgiant į tai, kad prekės yra laikomos muitinės sandėlyje, jos nėra praėjusios išmuitinimo procedūros, t. y. jos nėra pateiktos laisvojoje prekyboje; taip pat atsižvelgiant į tokių prekių paklausą rinkoje. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog prekės, kurios yra muitinės sandėliuose ir kurių išmuitinimo procedūra nėra atlikta, nėra toje pačioje rinkoje su prekėmis, esančiomis automobilių dalių prekyboje, todėl jų vertė negali būti prilyginta analogiškų laisvojoje prekyboje esančių prekių kainai.

9.3. Apeliantė į bylą nepateikė jokių akivaizdžių duomenų, realiai pagrindžiančių ženklų areštuoto apeliantės turto įvertinimo neatitikimą rinkos kainoms, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, jog antstolis T. U. netinkamai atliko vykdymo veiksmus.

9.4. Teismui nustačius, kad abejonių dėl nustatytos turto vertės antstoliui T. U. nekilo, skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, kad antstolis neturėjo pareigos skirti ekspertizės ir veikė teisėtai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos UAB „ECAA Europe“ skundas dėl antstolio veiksmų netenkintas, yra pagrįsta ir teisėta.

11. Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus.

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008).

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis, antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008).

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-02-26 antstolis turto arešto aktu areštavo pareiškėjui priklausančias prekes – įvairias detales, nurodant, kad areštuoto turto vertė yra 47 585,82 Eur. Antstolis nurodė, jog tokia turto vertė nustatyta atsižvelgiant į tai, kad turtas yra muitinės sandėliuose, nuo jų nėra sumokėti mokesčiai, prekės nėra laisvoje prekyboje, todėl turto, kuris yra muitinės sandėliuose, vertė negali būti prilyginta tokių pačių prekių mažmeninės prekybos kainai. Papildomai apeliacinės instancijos teismui antstolis paaiškino, kad areštuotos prekės įkainotos vadovaujantis UAB „ECAA Europe“ nurodytomis šių prekių savikainos kainomis, į kurias, kaip elektroniniame laiške nurodė UAB ..ECAA Europe“ (duomenys neskelbtini) J. D., yra įskaičiuotos prekių paruošimo transportavimui ir transportavimo maršrutu Šanchajus - Klaipėda, išlaidos. 2013-10-09 Europos parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatytas Sąjungos muitinės kodeksas, 77 straipsnyje nurodyta, kad importo skola muitinei atsiranda, kai importo muitu apmokestinamoms ne Sąjungos prekėms įforminama muitinės procedūra - išleidimas į laisvą apyvartą, įskaitant atvejus, kai taikomos nuostatos, susijusios su galutiniu vartojimu. Skola muitinei atsiranda muitinės deklaracijos priėmimo metu, skolininku laikomas deklarantas. Vadinasi, pirkėjui, įsigijusiam priverstinai realizuojamas neišmuitintas prekes, teks pareiga sumokėti muito (ir kitus) mokesčius. Į šią aplinkybę – potencialaus pirkėjo būsimą prievolę muitinei ir buvo atsižvelgta įkainojant areštuotas prekes.

15. Civilinio proceso kodekse yra nustatyti tiek objektyvūs (turto rinkos kaina), tiek subjektyvūs (išieškotojo ir skolininko nuomonė) kriterijai, kuriais remdamasis antstolis nustatinėja turto rinkos vertę. Nustatyta turto vertė įrašoma į turto arešto aktą; ji taip pat yra atspirties taškas nustatant pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą.

16. CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina.

17. Kiti kriterijai, reikšmingi antstoliui, nustatant areštuojamo turto rinkos vertę yra nurodyti Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 4 punkte (pavyzdžiui, pasiūla ir paklausa, konkurencija, pakeitimo kitu turtu principas, išoriniai veiksniai, objekto patobulinimas, turto naudojimo apribojimai).

18. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs civilinės ir vykdomosios bylos medžiagą sprendžia, kad antstolis netinkamai įkainojo skolininko areštuotą turtą, minėtą turtą įvertino ne rinkos kaina. Apeliacinės instancijos vertinimu, teisingai įkainojant areštuotiną turtą, neturėtų būti vertinama vien tik aplinkybė, kad pirkėjui, įsigijusiam priverstinai realizuojamas neišmuitintas prekes, teks pareiga sumokėti muito (ir kitus) mokesčius. Kaip jau anksčiau paminėta, nustatant areštuojamo turto rinkos vertę, reikia vertinti daugiau kriterijų - pavyzdžiui, tokio tipo prekių (nagrinėjamu atveju automobilių detalių) pasiūlą ir paklausa, konkurenciją ir pan. Nagrinėjamu atveju antstolis nepateikė jokių tikslių duomenų, kaip tiksliai buvo įvertintas konkretus turtas (prekė). Nėra bylose duomenų, kad antstolis atliko kokią nors areštuojamų prekių ir tokių pat ar panašių prekių rinkos kainų analizę. Visiškai nėra detalizuota, kaip buvo apskaičiuojama areštuoto turto rinkos kaina, kas ir kokia apimtimi tiksliai įeina į šiuos paskaičiavimus. Kaip jau anksčiau paminėta, teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas visų pirma yra antstolio pareiga, todėl antstolis turi kuo išsamiau ir objektyviau ištirti ir tinkamai įvertinti areštuojamą skolininko turtą. Nagrinėjamu atveju, esant nustatytomis tokioms aplinkybėmis, egzistuoja pagrindas abejoti, ar antstolis tinkamai individualizavo vertinamąjį objektą ir nustatė apeliantės areštuoto turto (prekių) rinkos kainas.

19. Pagal CPK 681 str. 1 d., jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. CPK 682 str. 3 d. nustato antstolio teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva skirti ekspertizę turto vertei nustatyti ir apmokėti jos atlikimo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šios įstatyme numatytos antstolio teisės paskirtis yra pašalinti galimas antstolio abejones dėl areštuoto turto vertės. Nagrinėjamu atveju antstolis teigia, kad jam nekilo abejonių dėl apeliantės areštuoto turto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ar dėl antstolio neišsamaus areštuotų prekių vertinimo, ar dėl tam tikrų žinių stokos, apeliantės areštuotas turtas yra įkainotas netinkamai, ne rinkos kainomis.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad antstolis nesilaikė teisės normose nustatytų reikalavimų įvertinti turtą rinkos kainomis, todėl apeliantės areštuotą turtą įkainojo netinkamai, todėl pripažintina, kad antstolio T. U. veiksmai, įkainojant 2016-02-26 Turto arešto akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą turtą, pripažintini neteisėtais, todėl yra pagrindas panaikinti antstolio T. U. priimtą 2016 m. vasario 26 d. Turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini).

21. Apeliantė reiškia reikalavimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti neteisėtais antstolio T. U. veiksmus įkainojant 2016 m. vasario 26 d. Turto arešto akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą turtą ir sprendžiant skolininko ECAA Europe UAB pateiktus prieštaravimus dėl turto įkainojimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas reikalavimas yra perteklinis, kadangi minimas antstolio patvarkymas yra naikinamas būtent tuo pagrindu, kad jo veiksmai, įkainojant 2016-02-26 Turto arešto akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą turtą, pripažintini neteisėtais. Todėl rezoliucinėje dalyje nėra pagrindo nurodyti, kad vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti neteisėtais antstolio T. U. veiksmai, įkainojant 2016 m. vasario 26 d. Turto arešto akte (duomenys neskelbtini) nurodytą turtą, ir sprendžiant skolininko ECAA Europe UAB pateiktus prieštaravimus dėl turto įkainojimo.

22. Apeliantė taip pat prašo skubiai panaikinti vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antstolio T. U. priimtą 2016 m. vasario 26 d. Turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjo ECAA Europe UAB turtą, kurį siekiama areštuoti, įkainoti iš naujo, vadovaujantis pareiškėjo pateiktais duomenimis apie rinkos kainas, t.y. ECAA Europe UAB vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktoje 2016 m. sausio 18 d. suvestinėje lentelėje, stulpelyje pavadinimu „Rinkos kainos be PVM EUR“ nurodytomis prekių kainomis, prie jų pridedant PVM dydį. Kaip jau anksčiau minėta, įvertinti areštuojamą turtą yra antstolio pareiga. Tačiau pažymėtina, kad antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus. Jeigu nustatoma, kad tam tikras antstolio veiksmas neatitiko teisės normų reikalavimų, teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja veiksmą atlikti (CPK 513 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad atitinkamų antstolio veiksmų pripažinimas neteisėtais iš esmės reiškia vykdymo proceso sugrįžimą į iki pažeidimo buvusią situaciją. Teismas nesprendžia, kaip antstolis turi atlikti vieną ar kitą veiksmą, tik konstatuoja atlikto veiksmo teisėtumą arba neteisėtumą ar įpareigoja atlikti veiksmą. Todėl teismas, panaikinęs turto arešto aktą, negali įpareigoti antstolio atlikti kitus konkrečius veiksmus, nes tokių sprendimų priėmimas reikštų teismo vadovavimą vykdymo procesui, kai tuo tarpu jam yra priskirta vykdymo kontrolės funkcija. Teismas gali įpareigoti antstolį atlikti tam tikrus veiksmus nustatęs, jog antstolis neteisėtai atsisako juos atlikti (dėl neteisėto neveikimo).

23. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, pateiktą civilinės bei vykdomosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, padarė neteisingas išvadas, todėl priėmė nepagrįstą nutartį, kuri naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – panaikinti vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antstolio T. U. priimtą 2016 m. vasario 26 d. Turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ( CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė nurodo, kad už atskirojo skundo parengimą apeliantė patyrė 240,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti. Nurodo, kad teisines paslaugas atsakovui teikė advokatas D. K., tarpininkaujant UAB „Tikroji vaivorykštė“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Nagrinėjamu atveju apeliantė pateikė su advokatu sudarytą atstovavimo ir teisinių paslaugų sutartį, kurioje nurodyta, jog advokatas D. K. parengė atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. Byloje pateikta UAB „Tikroji vaivorykštė“ apeliantei išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) bei kvitas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog 2016-09-02 apeliantė pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Tikroji vaivorykštė“ pervedė 240 Eur, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, kad tarpininkė UAB „Tikroji vaivorykštė“ minėtą sumą 240 Eur už advokato parengtą atskirąjį skundą pervedė pačiam advokatui D. K.. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas netenkina apeliantės prašymo ir nepriteisia apeliantei bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį iš dalies panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Panaikinti vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antstolio T. U. priimtą 2016 m. vasario 26 d. Turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.