Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-942-275/2018 pagal ieškovo Norvegijos Karalystės piliečio G. H. ieškinį atsakovui J. B. dėl susitarimo dalies pripažinimo niekiniu ir avanso grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Pagal sutartį M. H. atsakovui sumokėjo iš viso 370 000 Lt (107 159,41 Eur) sumą, kaip dalinį mokėjimą (avansą) už turtą. Tačiau pirkėja turtą įsigyti atsisakė, dėl to sutartis buvo nutraukta.

4. 2008 m. vasario 8 d. šalys pasirašė susitarimą (toliau – susitarimas), kuriuo šalys susitarė, kad atsakovo nuostoliai sudaro 30 000 Lt (8 688,60 Eur). Ši suma pagal susitarimo 4 punktą įskaityta į kreditorei grąžintiną avansą. Susitarimo 5 punkte nurodyta, kad atsakovas įsipareigojo likusią sumą, kuri sudaro 340 000 Lt (98 470,81 Eur), grąžinti M. H. per 2 mėnesius po to, kai atsakovas parduos turtą bet kokiems tretiesiems asmenims, už ne mažesnę nei sutarties 2.1 punkte turto kainą su jame nurodytais mokesčiais t. y. po turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos.

5. 2008 m. vasario 10 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi M. H. Perleido G. H. reikalavimo teisę į atsakovą. Ieškovas susitarimo 5 punkte nurodytos sumos – 340 000 Lt (98 470,81 Eur) iš atsakovo nėra atgavęs.

7. Susitarimo 5 punkte įtvirtinta sąlyga yra niekinė ir dėl tos priežasties, jog faktiškai parduoti turtą sutarties 2.1 punkte nurodyta kaina susitarimo pasirašymo metu buvo neįmanoma. Sutartis tarp šalių buvo pasirašyta 2006 m. birželio 6 d., o susitarimas pasirašytas 2008 m. vasario 8 d., jau prasidėjus ekonominei krizei, kada būsto kainos daug krito. Todėl jau susitarimo pasirašymo metu buvo aišku, kad tokia kaina, kuri numatyta susitarimo 2.1 punkte, turto parduoti kitam pirkėjui nepavyks. Be to, pats atsakovas baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl E. G. atsakomybės už M. H. turto iššvaistymą, pripažino, kad kiti pirkėjai jam siūlė turtą įsigyti už 4 000 000 Lt (1 158 480,07 Eur), t. y. beveik už dvigubai mažesnę kainą, negu nustatyta sutarties 2.1 punkte. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad ginčo atveju tarp atsakovo ir E. G. buvo nesąžiningas susitarimas dėl to, kaip pasisavinti M. H. lėšas ir atsakovui buvo puikiai suprantama, kad tokios kainos, kurią už turtą neva norėjo mokėti E. G., joks racionalus pirkėjas nemokės. Todėl šiuo atveju susitarimo 5 punkte įtvirtinta sąlyga negalioja ir pagal CK 1.68 straipsnio 3 dalį, šis sandoris yra niekinis.

8. Jeigu teismas susitarimo 5 punkte įtvirtintos sąlygos nelaikytų niekine, tokiu atveju atsakovas būtų laikomas be pagrindo praturėjusiu ieškovo sąskaita.

12. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti atsakovo sąžiningumą, tenka ieškovui. Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, kad atsakovas, pasirašydamas susitarimą arba parduodamas dalį turto, buvo nesąžiningas. Be to, priešingai, nei nurodoma ieškinyje, turto kaina nepriklauso išimtinai nuo pardavėjo valios – ji yra derybų objektas, be to, ji nulemta įvairių veiksnių. Tuo atveju, jeigu pardavėjo kaina nėra priimtina pirkėjui – sandoris nebus sudarytas, nebent bus suderėta dėl mažesnės kainos. O tai reiškia, jog atsakovas, išreiškęs valią parduoti turtą, ką patvirtina sutarties bei susitarimo nuostatos, iš anksto negalėjo žinoti kainos, už kurią turtas bus parduotas tretiesiems asmenims, po to, kai M. H. iniciatyva sutartis buvo nutraukta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl susitarimo galiojimo

19. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl susitarimo 5 punkto galiojimo. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad susitarimo 5 punkte nustatyta sąlyginė prievolė, kuri visiškai priklausoma nuo atsakovo valios, netinkamai išaiškino sutartį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo su apeliacinio skundo argumentais sutikti.

20. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad šalys byloje nesutaria dėl susitarimo 5 punkte nustatytos prievolės aiškinimo – atsakovas teigia, kad buvo susitarta dėl nuostolių, ieškovas su tokiu sutarties aiškinimu nesutinka. Remiantis nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį, prioritetas turi būti teikiamas tikriesiems sutarties šalių ketinimams (valiai) nustatyti, aiškinant sutartį nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu; sutarčiai aiškinti reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką: jeigu sutarties šalių turėtų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius. Dėl šalių teisių ir pareigų pagal sutartį sprendžiama ir pagal sutarties sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2, 5 dalys), taip pat turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Šalių elgesys po sutarties sudarymo pasireiškia kaip sutartinių nuostatų vykdymas arba nevykdymas, teikiami pareiškimai dėl kitos šalies atliekamų veiksmų, daromi pasiūlymai, atsiliepimai dėl vykstančių įvykių, kurie turi įtakos vykdant sutartį, ir kt. Pagal įstatymo nuostatą šios aplinkybės gali turėti įtakos aiškinant sutarties sąlygas, t. y. sprendžiant dėl fakto, ką reiškia konkreti sutarties nuostata (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-684/2018 42 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką, taip pat 43 punktą).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant visapusiškai įvertinti susitarimo 5 punkto turinį ir tikrąją šalių valią visų pirma privalu glaustai aptarti šio susitarimo sudarymo aplinkybes.

22. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovo G. H. sutuoktinės M. H. išduoto įgaliojimo pagrindu E. G. M. H. vardu 2006 m. birželio 6 d. sudarė su atsakovu preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, kuria įsipareigojo nupirkti iš atsakovo 8 žemės sklypus už 7 375 000 Lt įskaitant PVM sumą. Sutarties 1.5 punkte buvo numatyta, kad šalys įsipareigojo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ne anksčiau ir ne vėliau kaip laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2006 m. liepos 7 d. Ginčo nėra, kad nei nustatytu terminu, nei vėliau pirkimo–pardavimo sutarties nebuvo sudaryta.

23. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino M. H., ji tik vėliau sužinojo apie E. G. pasirašytą sutartį, kad pagal ją sumokėtas depozitas. Susitiko su J. B., paaiškino jam situaciją. E. G. buvo įgaliotas naudoti kredito sąskaitą, nupirkti sklypą ir statyti gyvenamąjį namą jų sūnui, o jis tiesiog pirko sklypus ir kredito sąskaitą naudojo ne pagal paskirtį. Jokių planų pirkti žemės sklypus už 6 milijonus litų ji neturėjo. Paaiškino, kad priversta nutraukti sutartį ir pareikalavo pinigų atgal. Su J. B. kalbėjo tik apie tai, kad pinigus atiduos, vienintelis klausimas buvo kada. J. B. nuostoliai ir jų atlyginimas buvo aptarti atskirai. Sąlygos dėl to, kad turtas turi būti parduotas už ne mažesnę, nei preliminarioje sutartyje nurodyta kaina žodžiu niekada nediskutavo. Susitarimo tekstą pasiūlė J. B.

24. J. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad sudarius preliminariąją sutartį buvo susitarta, kad E. G. po metų bus atsiskaitęs visiškai, tačiau E. G. pradingo. Vėliau pas jį apsilankė M. H. ir paaiškino, kad ji buvo apgauta. Nurodė jai, kad jeigu sklypą parduos, jis pinigus grąžins. Susitiko su M. H. ir pasirašė susitarimą. Per tą laiką pradėjo intensyviai ieškoti klientų iš naujo. Sklypo niekas nepirko, dėl to nukentėjo finansiškai.

25. 2018 m. sausio 26 d. teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, kad susitarimo projektą parengė jis, pagal tai, ką atsakovas jam telefonu nurodė. Projektas buvo išsiųstas atsakovui ir šalys jį vėliau pasirašė. Atsakovas šias aplinkybes taip pat patvirtino.

26. 2008 m. vasario 8 d. atsakovas su M. H. pasirašė susitarimą, kuriame konstatavo, kad pardavėjui J. B. pagal preliminariąją sutartį yra sumokėtas 370 000 Lt dalinis mokėjimas už turtą (susitarimo 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad pirkėjai atsisakius pirkti turtą pardavėjas patyrė nuostolių, kurių dydis šalių susitarimu yra 30 000 Lt, ši nuostolių suma išskaičiuojama iš pardavėjo gautos 370 000 Lt sumos ir lieka jo nuosavybėje (susitarimo 4 punktas). Susitarimo 5 punktu šalys susitarė, kad: Likusią sumą, kuri sudaro 340 000 (tris šimtus keturiasdešimt tūkstančių) litų Pardavėjas įsipareigoja grąžinti Pirkėjai per 2 (du) mėnesius po to, kai Pardavėjas parduos šio Susitarimo 1 punkte nurodytą Turtą bet kokiems tretiesiems asmenims už ne mažesnę kaip buvo nurodyta Sutarties 2.1 punkte Turto kainą su jame nurodytais mokesčiais, tai yra po tokios Turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dienos.

27. Teisėjų kolegijų kolegijos vertinimu, susitarimo 5 punkte, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra nustatytos sąlyginės prievolės su atidedamąja sąlyga. CK 1.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą sandoris gali padaryti priklausomus nuo tam tikrų sąlygų buvimo.

28. Beveik analogiškai apibrėžiama ir sąlyginė prievolė. Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje (CK 6.30 straipsnis). Sąlyginės prievolės, kaip ir sąlyginiai sandoriai, gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga (CK 6.30 straipsnio 3 dalis). Sąlyginių prievolių (sandorių) teisinis reguliavimas leidžia išskirti sąlygai keliamus reikalavimus. Ja gali būti pripažinta tik tokia aplinkybė, kuri atsiranda ateityje (CK 1.68 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1, 4 dalys); šalims nėra žinoma ir neturi būti žinoma, kad tokia aplinkybė įvyks ar ne (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys, 1.68 straipsnio 2–4 dalys); yra teisėta, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.66 straipsnio 4 dalis, 6.31 straipsnio 1, 3 dalys); jos buvimas ar nebuvimas yra įmanomas (CK 6.31 straipsnio 2 dalis); nepriklauso išimtinai nuo skolininko valios (CK 1.68 straipsnio 4 dalis). Pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka šias sąlygas, sprendžiama apie sudaryto sandorio galiojimą, taip pat jo teisinį kvalifikavimą.

29. Minėta, kad sandoriui (prievolei) su atidedamąja sąlyga būdinga yra tai, kad neatsiradus šalių aptartai aplinkybei (sąlygai) šalys nesaistomos prievolinio santykio, teisių ir pareigų tarp jų neatsiranda. Remiantis tuo, kad šalys susitarimo 5 punkte nustatė prievolę atsakovui grąžinti tik pardavus žemės sklypus, spręstina, kad ši sutarties sąlyga turėjo atsirasti ateityje (CK 1.68 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1, 4 dalys) ir šalys sudarė susitarimą su atidedamąja sąlyga, nes atsakovui pareiga grąžinti avansą turėjo atsirasti tik pardavus žemės sklypus už ne mažesnę, nei preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą. Šalims taip pat nebuvo žinoma, kad sąlyga ateityje gali atsirasti, nes jos negalėjo numatyti ar žemės sklypai bus parduoti (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys, 1.68 straipsnio 2–4 dalys).

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad susitarimo 5 punktas faktiškai nustato prievoles ne tik atsakovui (grąžinti avansą), bet ir pirkėjai M. H., nes sąlygai neįvykus (nepardavus turto arba jį pardavus už mažesnę, nei preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą), pirkėjai M. H. sumokėtas avansas nebūtų grąžinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pritarti atsakovo argumentams, kad susitarimo 5 punkto nuostata reiškia likusių atsakovo nuostolių, kurie galėjo atsirasti turtą pardavus trečiajam asmeniui už mažesnę kainą, nei buvo įtvirtinta sutarties 2.1 punkte, kompensavimą. Kaip matyti iš susitarimo 5 punkto formuluotės, pirkėjai M. H. grąžintinos avanso sumos dydis nepriklauso nuo faktinės turto pardavimo ir preliminariojoje sutartyje nustatytos kainos skirtumo, todėl pagrindo išvadai, jog buvo susitarta dėl atsakovo galimų nuostolių dėl turto kainos skirtumų, teisėjų kolegija neturi.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, kad tokių būdu buvo siekiama padengti atsakovo nuostolius, rodo iš esmės netesybų nustatymą. Tokia sąlyga yra iš esmės galima, nes sutarties šalys gali susitarti, kad bus iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks mokėjimo–atsiskaitymo funkciją ir susitarti, kad jis bus įskaitytas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, o dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, t. y. atlieka ir netesybų funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015).

32. Kita vertus, netesybos preliminariojoje sutartyje nebuvo nustatytos, o šalių paaiškinimai ir sisteminė susitarimo nuostatų analizė nesudaro pagrindo išvadai, kad šalys tiesiogiai tarėsi ir dėl papildomo, nei susitarimo 4 punkte nustatyto, nuostolių atlyginimo ar netesybų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutartis parengta atsakovo atstovo (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), o M. H. pasirašė sutartį vadovaudamasi tuo, kaip buvo susitarta susitikimų metu. Be to, įvertinus susitarimo 5 punkto lingvistinę konstrukciją, lyginant ją su susitarimo 4 punktu, matyti, kad susitarimo 5 punkte tiesiogiai yra nustatyta tik prievolė atsakovui grąžinti avansą, bet prievolė M. H. mokėti netesybas nėra nustatyta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad susitarimo 5 punktu šalys nustatė papildomą nuostolių atlyginimo ar netesybų prievolę M. H., neįvykus šiame punkte numatytai sąlygai (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl susitarimo 5 punkto negaliojimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad susitarimo 5 punkte nustatyta sąlyginė prievolė priklauso išimtinai nuo atsakovo valios, todėl negalioja. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia visų pirma tuo, kad nei susitarimo 5 punkte, nei kituose susitarimo punktuose nėra nustatyta pareiga atsakovui žemės sklypus parduoti, tuo labiau nėra nustatytas terminas sąlygai (ne)atsirasti.

34. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šios pareigos šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti CK 1.5 straipsnis; 6.4 straipsnis; 6.158 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju vien apibrėžto termino sąlygai (ne)atsirasti nebuvimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes nutrūkus sutartiniams santykiams atsakovas faktiškai įgijo galimybę naudotis jam perduotu avansu neapibrėžtą laiko tarpą, o prievolės jį grąžinti atsiradimo momentas priklausė išimtinai nuo jo valios (CPK 185 straipsnis).

35. Nors atsakovas akcentuoja savo sąžiningumą ir veiksmus siekiant žemės sklypus parduoti, tačiau jo turtinis interesas parduoti žemės sklypus kuo didesne kaina negali būti prilygintas pareigai. Šiuo atveju, kaip nurodyta anksčiau, sąlyga nebuvo apibrėžta atsakovo veiksmais (įsipareigojimu imtis veiksmų parduoti žemės sklypus už konkrečią kainą), o rezultatu – žemės sklypų pardavimu. Visi susitarimo 5 punkte nustatytai sąlygai atsirasti elementai priklausė nuo atsakovo valios – disponavimas žemės sklypais, žemės sklypų kainos nustatymas, jų pardavimas kartu ar atskirai. Nekilnojamojo turto kainos po krizės sumažėjo, tačiau nekilnojamojo turto kainų kaita, kaip ir pati krizė, taip pat yra visuotinai žinomas faktas. Neapibrėžus nei prievolės turtą parduoti, nei termino iki kada turtas turi būti parduotas, ar kokių veiksmų šalys turi imtis turtui parduoti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą, tik atsakovas galėjo pasirinkti ar turtą parduoti, kada jį parduoti ir už kokią kainą parduoti. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas galop ir prarado interesą turtą parduoti už ne mažesnę nei preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą.

36. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nėra ginčo, jog atsakovas dalį turto padalijo, taigi šiuo atveju dalis susitarimo objektų – žemės sklypų – išnyko, nes buvo padalyti į atskirus žemės sklypus.

37. Nurodytos aplinkybės, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą pripažinti susitarimo 5 punktą negaliojančiu (CK 6.30 straipsnio 5 dalis; CPK 185 straipsnis).

Dėl reikalavimų kitose civilinėse bylose

38. Atsakovas taip pat kelia klausimus dėl šios bylos santykio su kitomis baudžiamosiomis bylomis. Kaip matyti iš bylos duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu iš E. G. nukentėjusiajai M. G. (H.) priteista 457 245,97 Eur turtinei žalai atlyginti. Kaip matyti šios bylos duomenų, priteista suma apėmė ir E. G. atsakovui sumokėtą avansą pagal preliminariąją sutartį. Tačiau, kaip teisingai iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė pirmosios instancijos teismas, ši Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžio dalis buvo pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-50-177/2018, ir priteista M. G. (H.) suma buvo sumažinta iki 156 622,75 Eur, konstatavus, kad E. G. atsakovui pervesta 102 988,88 Eur suma nepagrįstai buvo inkriminuota kaip iššvaistymas. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad M. H. nėra prisiteisusi lėšų, kurias kaip avansą E. G. perdavė atsakovui J. B.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

39. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą ir sumokėtą žyminį mokestį tenka jam pačiam, atlygintinos ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą išlaidos (CPK 93 straipsnis).

40. Iki paskirto teismo posėdžio pražios ieškovas pateikė duomenis apie jo 1 573 Eur dydžio išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl suteiktų teisinių paslaugų fakto ir atsiskaitymo už jas, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytą maksimalų dydį, konstatuoja, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl priteisia ieškovui iš atsakovo 1 106,04 Eur sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (850,8 Eur x 1,3 = 1 106,04 Eur Eur; Rekomendacijų 8.11 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Norvegijos Karalystės piliečiui G. H. (asmens kodas Norvegijos Karalystėje – (duomenys neskelbtini); adresas: (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 106,04 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešis eurus ir 4 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.