Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant vertėjai Agatai Voinič, pareiškėjui G. M., pareiškėjo atstovei advokatei Jūratei Tamulevičiūtei, atsakovo atstovui Giedriui Galentui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Martynai Langei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Audata“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme per elektroninių paslaugų portalą gautas pareiškėjo G. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašo: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. birželio 25 d. sprendimą; 2) panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą neatlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimo administruojant BUAB „Inventum“; 3) įpareigoti Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos atlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimą administruojant BUAB „Inventum“.

Skunde paaiškina, kad nesutinka su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau - VAGK, Komisija) 2014 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 3R-242/AG-200/01-2014), kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas.

Paaiškina, kad pareiškėjas kreipėsi į Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) prašydamas įvertinti UAB „Audata“ veiksmus administruojant BUAB „Inventum“, pareiškėjas pateikė reikšmingą informaciją.

Departamentas 2014 m. gegužės 7 d. raštu informavo pareiškėją, kad pagal jo nurodytus argumentus ir apilnkybes nėra pagrindo atlikti neplaninį bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą. Pareiškėjas šį sprendimą skundė Komisijai, o Komisija jo skundo netenkino.

Pareiškėjas skundą teismui grindžia Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 (toliau – Taisyklės) ir aiškina, kad Departamentas yra kompetentingas vertinti bankroto administratoriaus veiksmus bet kurios teisės normos atitikimo aspektu. Paaiškina, kad gavęs BUAB „Inventum“ dokumentus (2012 m. spalio 29 d. pareiškėjas su dokumentais susipažino kreditorių susirinkime), pareiškėjas ėmėsi veiksmų, kreipėsi į prokuratūrą, į auditorius, nes iki susipažinimo su dokumentais, pareiškėjas negalėjo įvertinti įmonės veiksmų. Mano, kad tokius veiksmus įvertinti privalėjo Departamentas. Pareiškėjas nurodo dokumentus, nurodo, kad prokuratūra pagal pareiškėjo prašymą pradėjo ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas analizuoja BUAB „Inventum“ 2007 - 2009 m. buhalterinės apskaitos dokumentus ir aiškina, kad nurodyta bankrutuojanti bendrovė prieš pat iškeliant bankroto bylą nesąžiningai suteikė pranašumą kreditoriams, su kuriais buvo atliekamos užskaitos. Pareiškėjas nurodo, kad tokiu būdu buvo pažeista jo teisė gauti proporcingą kreditoriaus reikalavimų dalį. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad UAB „Audata“, bankroto administratoriui, pareiškėjo nurodomos aplinkybės pasirodė nevertos dėmesio, todėl pareiškėjas abejoja bankroto administratoriaus sąžiningumu ir profesionalumu.

Nesutinka su Departamento atsakymu, jog bankroto administratorius yra savarankiškas spręsti dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ar galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsisakaityti su kreditoriais, buvimo ar nebuvimo. Nesutinka, kad Departamentas nekompetentingas vertinti, ar bankroto administratorius pagrįstai nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir pan.

Nesutinka su Komisijos sprendimo argumentais, nurodo, kad Komisija ne visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes tyrė.

Pareiškėjas mano, kad teisės aktai nustato pareigą bankroto administratoriui bankrutuojančios įmonės sandorius vertinti ne deklaratyviai, o atidžiai, teigia, kad šiuo atveju bankroto administratorius nebuvo nei rūpestingas, nei sąžiningas ar atidus.

Mano, kad Departamentas ir Komisija pareiškėjo skundo neišnagrinėjo, neanalizavo su bankroto procedūromis susijusių dokumentų ir pareiškėjo argumentų dėl bankroto administratoriaus galimai padarytų neteisėtų veiksmų bankroto vykdymo procese. Mano, kad tinkamai įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, būtų pagrindas taikyti taisyklėse numatytas poveikio priemones ar kreiptis į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisiją.

Nesutinka su Departamento ir Komisijos pozicija, kad pareiškėjas pats galėjo ginčyti jo nurodytus sandorius. Mano, kad tokios pareigos negalima perkelti kreditoriui, kai tai įeina į bankroto administratoriaus kaip profesionalo, kuriam keliami dideli reikalavimai, užduotį. Remiasi Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) nuostatomis. Mano, kad kreditoriai turi pagrindą tikėtis, kad bankroto administratorius tinkamai vykdys savo pareigas, nustatytas ĮBĮ, nes jam už tinkamą pareigų atlikimą mokama iš kreditorių lėšų.

Paaiškina, kad ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos įsiteisėjo nuo 2013 m. spalio 1 d., jau po to, kai pareiškėjas buvo patvirtintas kreditoriumi.

Nurodo, kad Komisija be pagrindo tinkamai neįvertino prokuratūros raštų, susijusių su atliekamu ikiteisminiu tyrimu.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad poveikio priemonių taikymo bankroto administratoriui atveju, pareiškėjo, kaip kreditoriaus, teisių gynymas būtų lengvesnis. Dėl galimybės kreditoriaus teises ginti bendrosios kompetencijos teismuose, paaiškino, kad tokiu atveju pareiškėjas gintų visų kreditorių teises, kas būtų neteisinga jo atžvilgiu, kadangi jam vienam tektų bylinėjimosi išlaidos. Taip pat aiškino, kad trečiojo suinteresuoto asmens nurodomi teismų sprendimai, susiję su sandoriais, dėl kurių pareiškėjas ir kreipėsi į Departamentą, neišsprendė ginčų iš esmės, nes juose buvo remiamasi pareiškėjo inicijuotu ikiteisminiu tyrimu, kuris dar nėra pasibaigęs.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – atsakovas, Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą „Dėl G. M. skundo“ nesutinka su pareiškėjo skundu. Remiasi ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu. Paaiškina, kad bankroto administratorius savo veiklos ataskaitoje, patvirtintoje 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkime, nurodė, kad peržiūrėti įmonės sandoriai, sudaryti per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto įmonei iškėlimo dienos, sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, nenustatyta. Teismas šią ataskaitą patvirtino, kai pareiškėjas skundė kreditorių susirinkimo protokolą.

Paaiškina, kad bankroto administratorius yra savarankiškas nuspręsti dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, buvimo/nebuvimo. Departamentas nėra kompetentingas vertinti, ar bankroto administratorius pagrįstai nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, kadangi tokiam vertinimui yra būtinas pačių sandorių, t.y. įmonės veiklos vertinimas, kurio Departamentas neturi įgaliojimų atlikti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Departamentas nusprendė administratoriaus veiklos patikrinimo nepradėti ir apie tai informavo pareiškėją.

Mano, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ir Departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Prašo skundą atmesti.

Teismo posėdyje atstovas palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Audata“ (toliau – ir Administratorius) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo skundą atmesti.

Nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl to, kad Administratorius neva netinkamai įvertino įmonės mokumo būklę pagal 2007 m. ir 2008 m. balansus bei įmonės sandorius. Paaiškina pareiškėjo nurodomų sandorių aplinkybes, teigia, kad pareiškėjo nurodytus sandorius jau įvertino teismai.

Pareiškėjo argumentai dėl įmonės nemokumo, susiję su auditoriaus 2013 m. gruodžio 30 d. raštu, taip pat buvo įvertinti teismo.

Dėl ikiteisminio tyrimo. Paaiškina, kad iš ikiteisminio tyrimo dokumentų yra akivaizdu, kad vertinamos tos pačios aplinkybės, kurios jau yra išnagrinėtos teismuose. Teismai konstatvo, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas pareiškėjo argumentų savaime nepatvirtina.

Dėl Departamento kompetencijos vertinti sandorius paaiškina, kad su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka, paaiškina, kad pareiškėjo nurodyti sandoriai jau buvo įvertinti teismuose.

Teismo posėdyje atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.

Skundas netenkinamas.

Pareiškėjas ginčija Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 3R-242(AG-200/01-2014), kuriuo pareiškėjo skundas atmestas (VAGK byla). Pareiškėjas 2014 m. birželio 10 d. padavė skundą VAGK (ten pat), kuriame prašė panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą neatlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimo administruojant BUAB „Inventum“; įpareigoti Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos atlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimą administruojant BUAB „Inventum“.

Skunde Komisijai pareiškėjas išdėstė bankroto bylos eigą, nurodė, kad bankroto byla iškelta 2009 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, 2010 m. sausio 4 d. nutartimi buvo patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas, nurodo aplinkybes, susijusias su bankroto administratoriaus UAB „Audata“ 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimu ir kitas aplinkybes, kurios nurodytos ir skunde teismui, susijusias su bankrutuojančios įmonės sandoriais, sudarytas iki iškeliant bankroto bylą.

VAGK byloje (l. 38-41) yra pareiškėjo 2014 m. balandžio 23 d. raštas (įregistruotas 2014 m. balandžio 25 d.) Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos. Jame taip pat pareiškėjas išdėstė aplinkybes, susjusias su UAB „Audata“ vykdoma bankroto procedūra, pareiškėjas analizavo bankrutuojančios įmonės sandorius, buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie jam kelia abejonių, ir prašė įvertinti šiame rašte nurodytus BUAB „Inventum“ bankroto administartoriaus veiksmus.

Į šį pareiškėjo prašymą Departamentas atsakė skundžiamu 2014 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (6.16)A2-1758. Šiuo raštu pranešama pareiškėjui, kad vadovaujantis jame išdėstytas argumentais, nuspręsta neplaninio Administratoriaus veiklos patikrinimo nepradėti, nes vadovaujantis rašte išdėstytomis aplinkybėmis, tokį patikrinimą atlikti nėra pagrindo. Rašte nurodyta, kad priimtas sprendimas grindžiamas ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, 21 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Nurodyta, kad Departamentas nėra kompetentingas vertinti, ar bankroto administratorius pagrįstai nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, buvimo/nebuvimo.

Pareiškėjas, kaip matyti iš pareiškėjo skundo Komisijai, savo (kreditoriaus bankroto byloje) teises gina prašydamas: panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą neatlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimo administruojant BUAB „Inventum“; įpareigoti Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos atlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimą administruojant BUAB „Inventum“, nes pareiškėjo nuomone bankroto administratorius privalėjo ginčyti sandorius dėl kurių pareiškėjas, jo teigimu, nukentėjo kaip kreditorius. Pareiškėjas nepaaiškina, kaip jo teisės realiai būtų apgintos, jeigu Departamentas atliktų UAB „Audata“ veiklos patikrinimą ir nubaustų bankroto administratorių. Bankroto atveju kreditorių teisių gynimą tiesiogiai reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos teismui dėl BUAB „Inventum“ 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimo protokolo panaikinimo ir Vilniaus apygardos teismas (VAT) 2013 m. kovo 29 d. nutartimi šio skundo netenkino (VAGK byla, l. 63-65). Pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos teismui buvo keliamas klausimas dėl to, kad bankroto administratorius neinformavo kreditorių apie tai, kokius sandorius bendrovėje patikrino pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 25 punkto nuostatas (Civilinė byla Nr. 2-1892-431/2013, teisminio proceso Nr. 2-55-3-02569-2012-2). Šioje nutartyje teismas pasisakė ir dėl pareiškėjo nurodomų sandorių. Nutartyje VAT nurodė, kad pirmuosiuose (2010 m. vasario 5 d. ir 2010 m. lapkričio 17 d.) vykusiuose kreditorių susirinkimuose buvo teikiama administratoriaus veiklos ataskaita, kuri kreditorių buvo patvirtinta. Teismas nerado pagrindo išvadai, kad administratoriaus pateikiama išvada 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimui, jog administratorius peržiūrėjo įmonės sudarytus sandorius per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, prieštarautų ĮBĮ reikalavimams. Taip pat šioje nutartyje nurodyta, kad pareiškėjo argumentai dėl susipažinimo su bankrutavusios įmonės dokumentais nėra susiję su ginčo išsprendimu iš esmės, pareiškėjo atstovė buvo nurodžiusi, kad tai yra atskirai iškeltų bylų nagrinėjimo dalykas, todėl teismas dėl šių argumentų nepasisakė. Kiti pareiškėjo skundo VAT argumentai buvo susiję su procedūriniais pažeidimais, kurie taip pat nebuvo nustatyti. Departamentas negalėtų pareiškėjo nurodomų aplinkybių įvertinti kitaip, nei jas įvertino teismas, kadangi Civilinio proceso kodekso 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. VAT nutartyje pasakyta ir dėl pareiškėjo dokumentų gavimo datos (pareiškėjas šia data grindžia ir skundą administraciniam teismui), kad ji neturi įtakos priimamam sprendimui. Todėl ir Departamentas ir Komisija šią aplinkybę privalėjo vertinti taip pat kaip ir VAT.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorius, turi teisę ir galimybę ginti savo turtinius interesus ir juos gina. Kaip nurodė atsiliepime UAB „Audata“ dėl pareiškėjo nurodomų 2007 – 2008 m. sandorių vyko teisminiai procesai, priimti sprendimai, šio fakto neginčija ir pareiškėjas. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tai, kaip teismai išnagrinėjo pareiškėjo keliamus reikalavimus, nes svarbu tai, kad pareiškėjas savo teise ginčyti sandorius pasinaudojo. Įmonės administratoriaus veiksmai reguliuojami ĮBĮ (redakcija, galiojusi Departamento sprendimo priėmimo datai) 11 straipsnyje, kuriame yra nustatytos ir kreditorių teisės, tame tarpe teisė kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatidynimo. ĮBĮ reguliuojamais procesais bankrutuojančios įmonės kreditorius turi galimybes ginti savo teises ir teisėtus interesus.

Administraciniame teisme (ir Komisijoje) nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo manymu padaryto jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis) viešojo administravimo srityje. Pareiškėjas skundžia viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą ir veiksmą (neveikimą). Tačiau administracinis procesas negali būti savitikslis, jis yra skirtas suinteresuoto subjekto pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso apgynimui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas gi siekia, kad būtų tikrinamas bankroto administratoriaus atitikimas teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, daro išvadą, kad bankroto administratorius keliamų reikalavimų neatitinka, ir siekia, kad dėl to jis būtų nubaustas. Teismas daro išvadą, kad prašomais atlikti Departamento veiksmais jokios pareiškėjo teisės ar teisėti interesai nebūtų apginti, pareiškėjui tokie veiksmai nesukeltų jokių teisinių padarinių. Pareiškėjas turėjo teisę pranešti Departamentui apie jo manymu daromus pažeidimus, ir turėjo teisę gauti informaciją, kaip toks pranešimas buvo išnagrinėtas. Tačiau nagrinėjamu atveju reikalauti, kad Departamentas atliktų administratoriaus veiklos patikrinimą, nubaustų administratorių, pareiškėjas neturi reikalavimo teisės.

Ginčo dėl to, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas yra viešojo administravimo subjektas, nėra. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Ūkio ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 4-535 patvirtinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatai (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. kovo 24 d.), (toliau – Nuostatai). Nuostatų 2 p. pasakyta, kad Departamento paskirtis – įgyvendinti valstybės politiką ūkio ministrui pavestoje nemokumo srityje ir aptarnauti šios politikos formavimą ir įgyvendinimą. Departamento funkcijos išvardintos Nuostatų 9 p. ir iš šio punktyo daroma išvada, kad departamentas prižiūri bankroto administratorių veiklą, organizuoja jų atestavimą, t.y. tarp Departamento ir bankroto administratorių yra teisės aktuose numatyti tarpusavio santykiai, susiję su departamento pareiga kontroliuoti administratorių veiklą. Tačiau teisės aktai nenustato departamentui pareigos imtis savarankiškai ginti kreidtorių reikalavimus, vertinti bankrutuojančių įmonių veiklą. Kadangi Nuostatų 11 p. pasakyta, kad departamentas atlieka ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas, daroma išvada, kad Departamentas, kaip tai numato Viešojo administravimo įstatymas (VAĮ) ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės, nagrinėja asmenų prašymus skundus, pranešimus. Pagal VAĮ 2 straipsnio 14 dalį prašymas - su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Pareiškėjo raštas Departamentui laikytinas tokiu prašymu, kadangi jis neatitinka VAĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodytos skundo sąvokos. Skundas - tai asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Iš pareiškėjo rašto Departamentui turinio neaišku, kaip departamentas, imdamasis prašomų veiksmų, galėtų apginti pareiškėjo nurodytas jo (kreditoriaus bankroto byloje) galimai pažeistas teises. Netgi darant prielaidą, kad Departamentas patikrintų bankroto administratorių ir jį nubaustų, pareiškėjo kaip kreditoriaus teisės dėl 2007 – 2008 m. sandorių vertinimo nebūtų apgintos. Todėl pareiškėjo kreipimasis į Departamentą atitinka prašymo, o ne skundo, sąvoką.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimo teisė šiame administraciniame ginče apsiriboja tik jo teise pranešti Departamentui apie pareiškėjo manymu bankroto administratoriaus padarytus pažeidimus ir teisės aktuose nustatytu terminu gauti iš Departamento pranešimą, kaip sureaguota į pareiškėjo skundą. Pareiškėjas jokiu įstatymu nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą (siekti, kad į bankroto administratorių sąrašą patektų tik pareiškėjo manymu tinkami šiai veiklai asmenys, reikalauti jų konkrečios kontrolės, ir pan.). Taigi, pareiškėjas savo teise teikti prašymą Departamentui pasinaudojo, atsakymą gavo 2014 m. gegužės 7 d., t.y. per 8 darbo dienas, nepažeidžiant Vyriausybės nutarime nustatyto termino. Pateiktas atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnyje keliamus reikalavimus, jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad Departamentas būtų pažeidęs kokias nors pareiškėjo pažeistas teises ar teisėtus interesus. Be kita ko, pagal VAĮ 23 straipsnio 6 dalį skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Šio ginčo atveju Departamentas nurodytos normos netaikė ir įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes nepaisydamas to, kad pareiškėjui dar po 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimo turėjo paaiškėti, kokie pažeidimai padaryti (pareiškėjas nurodo, kad būtent tada jis gavo reikiamus dokumentus).

Dėl Departamento pateikto atsakymo esmės. Visų pirma, skundžiamame VAGK sprendime pagrįstai yra nurodyta, kad Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 (Taisyklės), 23 punkte įtvirtinta Departamento diskrecija, gavus asmenų pareiškimą, prašymą ar kitą dokumentą dėl administratoriaus veiklos, atlikti ar neatlikti neplaninį patikrinimą. Antra, pareiškėjo, kaip kreditoriaus teisėms ir teisėtiems interesams šis Departamento sprendimas, koks jis bebūtų, jokios įtakos neturėtų.

ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tačiau pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas imasi ginti tik pažeistą ar ginčijamą teisę. ABTĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalys teisės aktus apibrėžia kaip individualius teisės aktus ir administracinius aktus, kurie sukelia atitinkamas teisines pasekmes tam tikriems subjektams. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundų teismui ir Komisijai matyti, kad pareiškėjas iš esmės skundžia raštu pateiktą atsisakymą atlikti veiksmą, kuris pareiškėjui jokių pasekmių nesukeltų, kelia reikalavimą įpareigoti Departamentą atlikti administratoriaus veiklos patikrinimą, o toks veiksmas pareiškėjui, kaip bankrutuojančios įmonės kreditoriui, jokių pasekmių nesukeltų.

Todėl, darytina išvada, kad pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo ginčyti atsakovo, t.y. Departamento veiksmų (neveikimo) bankroto administratoriaus atžvilgiu.

Atsižvelgiant į tai, teismas nevertina Departamento atsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, t.y. to, ar pagrįstai Departamentas atsisakė pradėti administratoriaus patikrinimą. Šie santykiai sukelia realias pasekmes tik Departamentui ir UAB „Audata“, juos reguliuoja specialus teisės aktas - Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklės, patvirtintos Ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia VAGK sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas iš esmės ir atmestas. Komisijos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas. Šio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad su skundu (prašymu) į atitinkamą administracinių ginčų komisiją jos komptencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, kai mano, kad jų teisės yra pažeistos. VAGK kompetencija nurodyta 9 straipsnyje. Šioje byloje VAGK nagrinėtas ginčas nepriskirtinas tokiam, kuris nepriklausytų VAGK kompetencijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtinti administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai. Šių Nuostatų 16 p. numatyta, kas yra patikrinama užregistravus skundą. Nenumatyta, kad turi būti tikrinama, ar skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl 18 p. nenumatyta galimybė atsisakyti priimti skundą nagrinėti dėl to, kad jis negalės būti nagrinėjamas teismo administracinio proceso tvarka. Nuostatų 44 p. nurodytos priimamų sprendimų rūšys. 44.5. punkte numatyta galimybė nutraukti bylą, tačiau čia nepatenka atvejis, kai byla nenagrinėtina teismų administracinio proceso tvarka. Todėl nagrinėjamu atveju Komisija galėjo vadovaudamasi Nuostatų 44.1 p. skundą atmesti. Nors Komisija neanalizavo pareiškėjo teisės kelti tokius reikalavimus, kuriuos jis pateikė Komisijai, neanalizavo, kokias pasekmes pareiškėjui sukeltų skundo visiškas tenkinimas, tačiau Komisijos sprendime yra akcentuota Departamento diskrecijos teisė atliekant administratorių veiklos kontrolę, kas patvirtina ir teismo išvadą, jog pareiškėjo jo manymu pažeistos teisės ir teisėti interesai jo iš Departamento reikalaujamais atlikti veiksmais nebūtų apgintos. Todėl Komisija pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė, skundžiamas sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus, kurie buvo keliami ir Komisijai, ir teismui. Šie reikalavimai yra nepagrįsti, nes nesusiję su galimybe apginti pareiškėjo manymu jo, kaip bankrutuojančios įmonės kreditoriaus, pažeistas teises ir teisėtus interesus. Be to, nustatyta, kad Departamentas tinkamai vykdė VAĮ reikalavimus, pareiškėjo prašymą išnagrinėjo tinkamai ir nustatytu terminu pateikė pareiškėjui atsakymą į jo prašymą, todėl pareiškėjo teisės, kurias garantuoja VAĮ nuostatos, nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.