Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Swedbank lizingas“ prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo, suinteresuoti asmenys A. J., D. J. ir antstolis V. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

CPK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrąja su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi, kuriai įsiteisėjus, išieškojimas nukreipiamas į šią dalį (CPK 667 straipsnio 2, 3 dalys). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo įmonės Murmansk Shipping Company pareiškimą suinteresuotiems asmenims I. Š., J. Š. dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, bylos Nr. 3K-3-586/2005). Pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas; pagal šį straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 straipsnio 1 dalis) ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų (išieškotojų) H. Ž. ir kt. prašymus nustatyti skolininkės P. A. turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, bylos Nr. 3K-3-423/2006).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog antstolis vykdo vykdomąjį dokumentą dėl 89 046,41 Lt išieškojimo iš skolininko A. J. išieškotojo UAB „Swedbank lizingas“ naudai. Išieškotojas (pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti, kad skolininkui A. J. priklauso 1/2 dalis D. J. (apeliantės) gaunamo darbo užmokesčio, kadangi išieškotojas gavo antstolio 2014-02-28 patvarkymą pasiūlyti nustatyti turto dalį (v. b. l. 91). Minėtame patvarkyme nurodyta, kad vykdymo procese nustatyta, kad A. J. nuo 2006-08-05 yra vedęs, jo sutuoktinė D. J.; antstolis areštavo skolininkui ir jo sutuoktinei priklausantį turtą: A. J. nuosavybės teise priklausantį butą (turtas įgytas po santuokos sudarymo, turtui taikomi antstolių areštai, hipoteka), D. J. banko sąskaitas. Vykdymo procese nustatyta, kad D. J. yra dirbanti. Duomenų apie galiojančią asmens vedybų sutartį nėra. Vadovaudamasis CPK 613 straipsnio 2 dalimi ir CPK 667 straipsniu, antstolis pasiūlė išieškotojui UAB „Swedbank lizingas“, skolininkui A. J. ir bendrosios nuosavybės dalyvei D. J. kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi UAB „Swedbank lizingas“ prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašyme suformuluotas nepagrįstai platus (abstraktus) reikalavimas, kuris gerokai išeina už vykdomojoje byloje antstolio patvarkymais areštuoto turto ribų. Neegzistuojant CPK 667 straipsnio 1 dalies taikymo prielaidoms (galiojančiam konkretaus-aprašyto turto areštui), teismas neturi pagrindo spręsti dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo, kiek tai susiję su suinteresuoto asmens D. J. pajamomis ar kitomis prašyme nurodytomis lėšomis. Teismas sutiko su suinteresuotų asmenų argumentais, kad prašymas negali būti tenkinamas dar ir todėl, kad suinteresuoti asmenys 2014 m. rugpjūčio 21 d. sudarė povedybinę sutartį, pagal kurią turtas, įgytas po šios sutarties sudarymo, t. y. ir suinteresuoto asmens D. J. būsimos pajamos (nors jos šiuo metu antstolio neaprašytos ir neareštuotos), yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė.

Apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju pažymi, jog vien ta aplinkybė, jog apelianto prašyme suformuluotas reikalavimas yra abstraktus ar per platus, tai nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjo prašymo vien šiuo pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, jeigu pirmosios instancijos teismas manė, jog pareiškėjo reikalavimas yra per platus, tuomet teismas prašymą galėjo tenkinti iš dalies arba pasiūlyti pareiškėjui sukonkretinti prašymo reikalavimą. Taip pat pažymėtina, jog LR CK 3.83 str. 1 d. įtvirtinta, jog sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto teisinį režimą. Vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis) (LR CK 3.102 str. 1 d.). Povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip (CK 3.102 str. 2 d.). 2014-08-21 A. J. ir D. J. sudarė povedybinę sutartį, pagal kurią sutuoktinių turtas, įskaitant pajamas, gaunamas iš darbinės veiklos, įgytas santuokoje po povedybinės sutarties sudarymo, yra kiekvieno sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Taigi, povedybinėje sutartyje numatyti susitarimai taikytini tik po jos sudarymo įgytoms lėšoms. Nagrinėjamu atveju skolininko prievolė atsirado dar iki pasirašant povedybinę sutartį. Vien turto režimo nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Todėl klausimas dėl A. J. asmeninės nuosavybės teisės į ½ dalį jo sutuoktinės D. J. už darbinę veiklą gaunamų pajamų priklausymo iki vedybų sutarties sudarymo ir įregistravimo galėjo būti svarstomas (CPK 667 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkinamas ir dėl to, jog suinteresuoti asmenys 2014 m. rugpjūčio 21 d. sudarė povedybinę sutartį, pagal kurią turtas, įgytas po šios sutarties sudarymo yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė.

Pagal civilinėje byloje ir vykdomojoje byloje pateiktus įrodymus šios aplinkybės, sąlygojančios teisingo procesinio sprendimo priėmimą nagrinėjamoje byloje, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių priežasčių, panaikinus skundžiamą nutarties dalį, pareiškėjo (išieškotojo) UAB „Swedbank lizingas“ prašymas dėl skolininko A. J. turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo UAB „Swedbank lizingas“ prašymą dėl skolininko A. J. turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.