Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-06-10 · Byla Nr. Iv-1212-426/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-06-10
Bylos Nr.
Iv-1212-426/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00385-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1212-426/2010Proceso Nr. 3-61-3-00385-2010-2) Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant atsakovės atstovo atstovei Donatai Kračkienei, vertėjai Violetai Marčiulionienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas J. P. prašo priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1) paaiškino, kad 2007 m. liepos 20 d. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriui pateikė raštišką pareiškimą dėl ko atsisakė gyventi su I-ojo korpuso nuteistaisiais. Buvo grįžęs iš ligoninės, kurioje gydėsi sumušimus, gautus gyvenant I-ajame korpuse. Negalėjo ir nepageidavo ten grįžti, todėl raštu kreipėsi į administracijos vadovybę dėl perkėlimo į II-ą korpusą, kad būtų izoliuotas pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau BVK) 70 str. Nurodo, kad jam nepagrįstai buvo paskirta 15 parų areštas baudos izoliatoriuje pagal BVK 110 str. 1 d. 2 p. 2007 m. rugpjūčio 3 d. pareiškė pakartotinį prašymą. Vėl buvo uždarytas 15 parų į baudos izoliatorių. Tvirtina, kad pareigūnai dirbo nekvalifikuotai, neatliko savo pareigų, savivaliavo, pažeidė jo teises. To pasekoje buvo pažemintas jo orumas ir garbė. 2008 m. lapkričio 27 d. raštiškai atsisakė duodamo maisto, bet badauti nesiruošė, valgė savo maistą. Pataisos namų administracijos pasitarime nurodė šias aplinkybes. Tačiau VTV viršininkas R. U. pasiūlė jį vėl pervesti į I-ą korpusą. Pareiškėjo teigimu, kalinimo taisyklės aiškiai nurodo, kad nuteistasis turi teisę pasirinkti su kuo gyventi, kad galėtų normaliai atlikti bausmę. Juolab, kad buvo nurodęs asmenis, kurie jam kėlė grėsmę, pateikė pažymas apie patirtus sužalojimus. Paskelbus bado akciją vėl nepagrįstai buvo uždarytas 3 paroms į baudos izoliatorių.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus 2-ieji pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 7-8) paaiškino, kad atsižvelgiant į 2007 m. liepos 20 d. gautą Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyr. prižiūrėtojo A. B. tarnybinį pranešimą Nr. 43-934 „Dėl drausmės pažeidimo“, Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo A. S. 2007 m. rugpjūčio 3 d. tarnybinį pranešimą Nr. 43-1016 „Dėl drausmės pažeidimo“, taip pat į pareiškėjo 2007 m. liepos 20 d. paaiškinimą Nr. 50-286, į 2007 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjo paaiškinimą Nr. 50-341, J. P. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 43-671 buvo paskirta nuobauda - uždarymas 15 parų į baudos izoliatorių už tai, kad J. P., atsisakydamas eiti į jam paskirtą būrį ir tuo pažeisdamas BVK 12 str. 1 ir 2 d., 110 str. 1 d. 2 p., nevykdė administracijos teisėtų nurodymų. Jų nevykdymas užtraukia nuteistiesiems drausminę atsakomybę.

Pabrėžia, kad BVK 70 str. 6 d. yra taikoma tik kaip kraštutinė priemonė ir tik tais atvejais, kai jokiomis kitomis priemonėmis neįmanoma pasiekti nuteistųjų atskiro ar izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslų. Jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas. Tačiau ši nuostata taikoma tik esant svarbioms priežastims, pvz., iškilus pavojui nuteistojo gyvybei arba sveikatai. J. P., atsisakydamas bausmę atlikinėti paskirtame būryje, raštu pataisos namų direktoriui nenurodė konkrečių svarbių priežasčių. Tuo atveju jei atlikti bausmę paskirtame būryje atsisakoma nenurodant to priežasčių arba abstrakčiai jas paminint, tačiau konkrečiai neįvardijant, tai traktuojama kaip drausmės pažeidimas, už kurį gali būti skiriama nuobauda, sukelianti tam tikras teisines pasekmes. J. P. nuobauda buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, atsižvelgiant į įstatyminius reikalavimus. Atsižvelgiant į BVK 183 str. nustatytą tvarką, J. P. laikotarpyje nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn. nei vienos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus jam paskirtos nuobaudos nėra apskundęs Kalėjimų departamento direktoriui. J. P. savo skunde nurodo, kad jam padaryta neturtinė žala bei įvertina ją 50 000 Lt, tačiau savo skunde nedetalizuoja, nepateikia žalą patvirtinančių įrodymų kaip Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos veiksmai ar priimti sprendimai jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Tvirtina, kad pataisos namų administracija veikė tinkamai, pagal įstatymus ir nuteistajam nepadarė jokios žalos.

Teismo posėdyje atsakovės atstovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis J. P., atlikdamas bausmę Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose, 2007 m. liepos 20 d. bei 2007 m. rugpjūčio 3 d. atsisakė eiti į paskirtą būrį, todėl jam buvo taikyta drausminio poveikio priemonė - uždarymas 15 parų į baudos (drausmės) izoliatorių dėl BVK 110 str. 1 d. 2 p. nevykdymo („laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus“).

Pareiškėjas mano, kad remiantis BVK 70 str. jis turėjo būti perkeltas į kitą korpusą. To laiku neatlikus patyrė neturtinę žalą.

BVK 70 str. 1 d. apibrėžia, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Pagal to paties straipsnio 6 d. jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Civiliniame kodekse (toliau CK). CK 6.245 str. 1 d. civilinę atsakomybę apibrėžia kaip turtinę prievolę, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinei atsakomybei paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų nustatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 str., kurio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatytais atvejais viešoji (valstybės) atsakomybė atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu pateiktame skunde apsiribojama neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiu teiginiu dėl jos atsiradimo esant Vilniaus 2-ųjų pataisos namų darbuotojų kaltei, nepaisant pareiškėjui tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 5 ir 6 p., 57 str. 4 d.).

Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus 2-ieji pataisos namai, J. P. laikotarpyje nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn. nei vienos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus jam paskirtos nuobaudos nėra apskundęs Kalėjimų departamento direktoriui, Taigi, J. P. nepasinaudojo BVK 183 str. numatyta ikiteismine tvarka nuginčyti Vilniaus 2-ujų pataisos namų administracijos priimtus sprendimus. Todėl teismas nagrinėjamu atveju negali savarankiškai vertinti aktų dėl drausminių nuobaudų paskyrimo. Atitinkamos nuobaudos, kol jos nėra panaikintos, sukelia pareiškėjui teisines pasekmes.

Be to, kaip teisingai pažymėta atsiliepime į skundą, J. P., atsisakydamas bausmę atlikinėti paskirtame būryje, raštu pataisos namų direktoriui nenurodė konkrečių svarbių priežasčių dėl ko būtina jį laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų (pvz., konfliktinė situacija su kitais nuteistaisiais (nurodant konkrečius asmenis, konflikto pobūdį, datą ir kitas įvykį charakterizuojančias aplinkybes), dėl ko kyla realus pavojus nuteistojo sveikatai ar gyvybei ir pan.), kaip tai numato BVK 70 str. 6 d. Todėl, teismo vertinimu, pataisos namų direktoriui nebuvo pareigos nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas. Iš kitos pusės, nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas ir laikymas jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais yra tik pataisos namų direktoriaus teisė.

Taigi, neteisėtų veiksmų faktas šiuo atveju nėra nustatytas, o tai eliminuoja galimybę spręsti klausimą dėl patirtos žalos atlyginimo.

Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų darbuotojų veiksmai sukėlė jam žymius dvasinius išgyvenimus, jis dėl tokių veiksmų patyrė didelius nepatogumus ar pan. Byloje nėra duomenų apie tai, kad J. P. dėl, jo nuomone, patirtų išgyvenimų būtų kreipęsis į medikus ar psichologus. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl neturtinės žalos atsiradimo yra abstrakčios, visiškai neparemtos konkrečiais įrodymais. Jo teiginiai apie padarytą žalą iš esmės yra prielaidos, todėl negali būti pagrindu reiškiamo reikalavimo patenkinimui. Kitos J. P. skunde nurodomos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas, todėl jo skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėja

nusprendė:

pareiškėjo J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė