Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2313-662/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-11-10
Bylos Nr.: A-2313-662/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-01704-2015-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas: K. J.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kategorijos

15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-2313-662/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01704-2015-5Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Dirvono, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), 10 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis Tauragės AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo laikytas sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Pareiškėjas teigė, kad kameroje Nr. 4, kurioje buvo laikytas, vienam asmeniui tekęs plotas neatitiko minimalaus 3,6 kv. m ploto bei higienos reikalavimų, kameroje trūko šviesos, ventiliacijos, veisėsi parazitai, žiurkės. Dėl blusų įkandimų pareiškėjas kreipėsi medicininės pagalbos, o areštinės darbuotojai jam davė neaiškų purškalą, nuo kurio visą buvimo areštinėje laiką skaudėjo galvą, dėl to pareiškėjas negalėjęs miegoti. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad kameroje neįrengtas uždaras tualetas, todėl turėjo juo naudotis pareigūnams matant, vieną dieną kiemelyje pasivaikščioti leista tik 20 min., dušuose užsikimšusi nutekėjimo anga, nebuvo kur pasikabinti rūbų ir rankšluosčių.

Atsiliepimas

Pareiškėjas skundo papildyme nurodė, kad, priešingai nei atsiliepime į skundą nurodė atsakovas, nagrinėjant ginčą turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nuostatomis. Sanitarinio mazgo įrengimas Tauragės AVPK areštinės kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Kamerose taip pat nebuvo tinkamai palaikoma švara, o atsakovo teiginiai, kad kamerose buvo skaidraus stiklo langai ir orlaidė, yra klaidingi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą jį prašė atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas laikytas kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. su dar vienu asmeniu, todėl nebuvo pažeistas minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas, nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, o kamera įrengta pagal higienos normų reikalavimus. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, skundų areštinės administracijai nereiškė.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo K. J. skundą atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo laikytas Tauragės AVPK areštinės kameroje Nr. 4, kurios plotas – 12,60 kv. m, kartu su dar vienu asmeniu. Atsakovo atsiliepime nurodyta, jog areštinės kamerose įrengtas 100 x 142 cm ploto sanitarinis mazgas, todėl laikytina, kad pareiškėjui teko 5,59 kv. m ploto. Teismas sprendė, kad minimalaus ploto norma nebuvo pažeista.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo sąlygų Tauragės AVPK areštinėje neatitikimo higienos normų reikalavimams paneigė byloje buvę įrodymai. Šiuos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009). Iš Tauragės visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Tauragės VSC) 2015 m. gegužės 19 d. patikrinimo akto Nr. AK-59 matyti, kad 2015 m. gegužės 12 d. atliktas areštinės kamerų Nr. 2, Nr. 5, Nr. 6 ir Nr. 8 patikrinimas. Patikrinimo akte konstatuota, jog patikrintose kamerose sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara ir nenustatyta neatitikimo 20 punkto reikalavimams. Kamerose oro temperatūra, santykinė drėgmė, judėjimo greitis atitiko 24 punkto reikalavimus, tuo tarpu dirbtinė apšvieta buvo mažesnė, negu nustatyta 21 punkte. Patikrinimo aktu taip pat konstatuota, jog laikomi asmenys aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, tai atitiko 52 punkto reikalavimus; buitinių parazitų nepastebėta, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, tai atitiko 53 punkto reikalavimus; minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje, sudaryta skalbimo paslaugų sutartis, patalynė išskalbta, atliktas čiužinių dezinfekavimas, asmenys aprūpinami švariais lovos skalbiniais ir minkštuoju inventoriumi, tai atitiko 57 ir 58 punktų reikalavimus. Tauragės VSC 2015 m. birželio 17 d. patikrinimo aktu Nr. AK-74 konstatuota, jog, 2015 m. birželio 10 d. atlikus kamerų Nr. 2, Nr. 3, Nr. 5 ir Nr. 8 patikrinimą, nustatytas dirbtinės apšvietos neatitikimas Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, kiti neatitikimai pašalinti. Iš atsakovo atsiliepimo duomenų matyti, jog dušuose įrengti persirengimo kambariai, todėl pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo kur pasikabinti rankšluosčių ir drabužių, nepagrįsti. Dėl pareiškėjo teiginių, jog vieną dieną kiemelyje pasivaikščioti galėjo tik 20 min., nes buvo sutrumpinta darbo diena, atsiliepime nurodyta, jog areštinės pareigūnų darbo laikas buvo pamainomis, kurios paprastai prasideda 9 val. ir 21 val. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl per trumpo pasivaikščiojimo laiko nepagrįsti. Teismo vertinimu, nors Tauragės VSC patikrinimai atlikti 2015 m. gegužės 12 d. ir 2015 m. birželio 10 d., o pareiškėjas areštinėje laikytas nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., nebuvo pagrindo manyti, kad sąlygos kamerose, kuriose buvo atliktas patikrinimas ir kuriose laikytas pareiškėjas, per keletą mėnesių galėjo iš esmės pasikeisti.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo sveikata tikrinta kiekvieną jo laikymo areštinėje dieną, jis nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo teiginiai apie nesuteiktą tinkamą gydymą bei apie tai, jog laikymo areštinėje sąlygos sukėlė jam sveikatos sutrikimus, laikytini nepagrįstais. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo užfiksuoti blusų įkandimai, pateiktoje asmens sveikatos istorijoje tokių pareiškėjo nusiskundimų neužfiksuota. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, kad būtų skundęsis dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III.

Pareiškėjas K. J. apeliaciniu skundu nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu ir prašo visiškai tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas pareiškėjo laikymo sąlygas Tauragės AVPK areštinės kameroje Nr. 4 pripažino atitinkančiomis Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus vadovaudamasis patikrinimų, atliktų kitose kamerose, aktais. Pareiškėjas tvirtina, kad kameroje Nr. 4 nebuvo langų, trūko oro ir šviesos, tvyrojo dvokas, kartais jis buvo laikytas tamsoje. Be to, pareigūnai jį baugino, elgėsi agresyviai, demonstravo lazdas, į nusiskundimus atsakydavo gąsdinimais, todėl pareiškėjas bijojo skųstis dėl netinkamų laikymo sąlygų. Kameroje trūko inventoriaus, nebuvo kur džiovinti drabužių, negalėjo atsisėsti prie stalo pavalgyti. Kameroje buvo daug blusų, žiurkių. Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. medicininės apžiūros pažymoje užfiksuota, kad pareiškėjas buvo sukandžiotas blusų. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas klaidingai nurodė, jog dušuose buvo persirengimo kambariai, suolas ir pakabos – rūbus ir rankšluosčius teko laikyti kampe ant žemės. Duše taip pat nebuvo pertvarų, užtikrinančių privatumą.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jis, prieš teismui išeinant skelbti ar priimti nuosprendį, išsiuntė skundo papildymą. Pareiškėjas teigia negalėjęs to padaryti anksčiau, nes buvo etapuotas į kitas vietas. Be to, pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo surinkti reikalingus įrodymus: Seimo kontrolieriaus išvadą, teismų praktiką, kameros Nr. 4 vaizdo medžiagą arba nuotraukas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra visų CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatytų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų institucijos veiksmų. Atsakovas paaiškina, kad Tauragės VSC atlieka patikrinimus visose kamerose, tačiau patikrinimo akte nurodo tik tas kameras, kuriose randa Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų, bei kameras, kurias prašyta patikrinti. Tauragės AVPK areštinės languose įrengtos orlaidės, jos yra skaidraus stiklo, atsidaro. Tauragės VSC nustatyti neesminiai trūkumai nedelsiant pašalinami. Tauragės VSC 2015 m. birželio 17 d. ir 2015 m. gegužės 19 d. patikrinimų metu pažeidimai kameroje Nr. 4 nenustatyti. Atsakovas pareiškėjo teiginius dėl pareigūnų elgesio laikė abstrakčiais ir neįrodytais. Atsakovas pažymi, kad areštinės kamerose dažnai laikomi nusikaltimus padarę asmenys, kurie nepaklūsta teisės aktams, todėl griežtesnis pareigūno žodis ar pakeltas balso tembras dar nereiškia, kad asmenį norima pažeminti. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam tekdavo būti tamsoje, atsakovas pastebėjo, kad nėra duomenų, jog, pareiškėjui būnant kameroje Nr. 4, joje būtų sutrikęs elektros tiekimas. Be to, pareiškėjas kameroje laikytas vasaros metu, todėl jam turėjo pakakti natūralios šviesos, sklindančios pro langą. Dėl baldų trūkumo atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas šiuos nusiskundimus pateikė tik apeliaciniame skunde, todėl jie neturėtų būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Dėl parazitų atsakovas paaiškina, kad Tauragės AVPK buitiniai parazitai nepastebėti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, o pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje pareiškėjo nusiskundimai dėl blusų sukandžiojimo neužfiksuoti. Tauragės VSC patikrinimų metu taip pat neužfiksuotas pareiškėjo nurodytas baldų trūkumas duše.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Tauragės AVPK nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs Tauragės AVPK neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nurodo, kad jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas buvo pažeista.

Pasisakydama dėl pareiškėjo laikymo Tauragės AVPK areštinėje sąlygų teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Tauragės AVPK administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildina iš to, kad jis buvo kalintas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, kad pareiškėjas nurodo, jog jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Ši minimalaus ploto norma yra įtvirtinta Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte ir taikoma asmenims, laikomiems tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje. Pažymėtina, kad Įsakymo Nr. V-124 nuostatos taikomos tais atvejais, kai asmuo yra kalinamas ar atlieka arešto bausmę įstaigoje, patenkančioje į Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją. Tačiau, kai asmuo yra sulaikytas policijos įstaigoje, taikomos Taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015, 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1359-520/2016). Taisyklių 80 punkte numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, Nr. 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Tauragės AVPK buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Tauragės AVPK buvo laikytas nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas laikytas kameroje Nr. 4, kurios plotas – 12,60 kv. m, kartu su dar vienu asmeniu. Atsakovas nurodė, jog areštinės kamerose įrengtas 100 x 142 cm ploto sanitarinis mazgas (atsiliepimas į skundą, b. l. 38). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui teko 5,59 kv. m ploto. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, sutinka su šia nustatyta aplinkybe. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo laikymo Tauragės AVPK areštinės kamerose metu minimalaus 5 kv. m (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto) ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių 80 punktas įpareigoja, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį areštinės kameros plotą, atsižvelgti į sanitarinio mazgo užimamą plotą, bet ne į kito kameros inventoriaus užimamą plotą, – tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Taigi baldų ir kitų įrenginių (išskyrus sanitarinį mazgą) užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Dėl Tauragės VSC patikrinimo išvadų teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad 2015 m. gegužės 12 d. patikrinimo metu (b. l. 44–47) ir 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo metu (b. l. 53–55) kamera Nr. 4, kurioje pareiškėjas laikytas, tikrinta nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad patikrinimo aktuose nurodytos tik kameros, kuriose nustatyti pažeidimai, ir kameros, kurias prašyta patikrinti, o ne visos tikrintos kameros, atmestini, kadangi šiuose aktuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kurios kameros buvo tikrintos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikytas pažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 nuostatas: kameroje nepakako ventiliacijos (23 p.), nepakako natūralios šviesos (21 p.) bei dirbtinio apšvietimo (21 ir 22 p.), buvo graužikų ir buitinių parazitų (53 p.), sanitarinis mazgas neatitiko reikalavimų (20 p.). 2015 m. gegužės 19 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad graužikų ir nariuotakojų stebėjimas ir naikinimas atliekamas reguliariai, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad Higienos normos HN 37:2009 53 punktas nebuvo pažeistas. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo paneigti pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos ventiliacijos ir apšvietimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad analogiški trūkumai buvo nustatyti kitose kamerose ir nepašalinti 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo metu atliekant grįžtamąją kontrolę. Taigi pareiškėjas buvo laikytas kameroje Nr. 4 pažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 21, 22 ir 23 punktus, t. y. institucija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti (atliko neteisėtus veiksmus).

Dėl dušo būklės pareiškėjas pažymėjo, kad dviviečio dušo kabinos nebuvo atskirtos sienele, dėl nutekėjimo angos gedimo kaupėsi vanduo, vandens čiaupai buvo nulaužyti, nebuvo kur pasidėti rūbų ir rankšluosčių. Higienos normos HN 37:2009 28–30 punktuose išdėstyti reikalavimai dušinėms, įskaitant prievolę institucijai įrengti nusirengimo ir apsirengimo kambarius. Higienos norma HN 37:2009 nenumato reikalavimo dušinėse įrengti kabinas atskiriančias pertvaras, todėl pareiškėjo teiginys dėl privatumo neužtikrinimo šiuo aspektu laikytinas nepagrįstu, ypač atsižvelgiant į tai, kad buvo sudaryta galimybė į dušą eiti po vieną (pareiškėjas nenurodė prašęs pasinaudoti tokia galimybe arba kad tokie jo prašymai buvo atmesti). Atsakovas atsiliepimuose į skundą ir apeliacinį skundą pažymėjo, kad rūbus ir rankšluosčius galima pasidėti ant suolo apsirengimo ir nusirengimo kambariuose, nė viename Tauragės VSC akte nenurodyta, jog Tauragės AVPK areštinės dušai neatitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, kad yra sulaužyti kranai ar užsikimšusi nutekėjimo anga. Pastebėtina, kad atsakovas teismui nepateikė Tauragės VSC patikrinimo aktų, kuriuose šios ar panašios išvados buvo padarytos. Teismui pateiktuose Tauragės VSC patikrinimo aktuose (2015 m. gegužės 19 d. akte ir 2015 m. birželio 17 d. akte) įrašai apie patikrinimą dušinėse nepadaryti. Kaip minėta, pareiškėjui detaliai nurodžius reikšmingas laikymo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga įrodyti šių sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams tenka atsakovui. Atsižvelgusi į tai, kad bylos duomenimis nepagrįsti atsakovo teiginiai negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sąlygų dušinėje nebuvo paneigti.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų kalinimo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo sienele ir pasivaikščiojimo lauke trukmės. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Dėl apeliacinio skundo teiginių dėl netinkamo pareigūnų elgesio, baldų sanitariniame mazge ir kameroje trūkumo teismas pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 6 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl apeliaciniame skunde pateiktų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertina.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai, kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas maždaug 7 dienas buvo kalintas neužtikrinant tam tikrų Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų (tinkamos ventiliacijos, apšvietimo ir įrengimo dušinėje). Byloje nėra duomenų, kad dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo, t. y. išraše iš asmens sveikatos istorijos (b. l. 20–33) 2015 m. rugsėjo 1 d. ar kitą dieną nėra įrašo apie blusų sukandžiojimą ar kitokį laikymo Tauragės AVPK areštinėje metu ar po jo atsiradusį sveikatos pablogėjimą, išrašuose iš medicinos pagalbos suteikimo žurnalo (b. l. 65–74) pažymėta, kad pareiškėjas kasdienių patikrinimų Tauragės AVPK metu nusiskundimų sveikata neturėjo, pareiškėjo teiginys dėl pareigūnų atsisakymo iškviesti greitąją medicinos pagalbą nepatvirtintas rašytiniais bylos duomenimis (pvz., prašymu ar skundu), kitų prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus, skundų dėl sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimo (netinkamo suteikimo) pareiškėjas nenurodė. Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, tačiau, įvertinus šių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, kitas byloje nustatytas aplinkybes, laikytina, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokie intensyvūs, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Sprendžiant dėl tariamo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas, pažeisdamas Higienos normos HN 37:2009 nuostatas, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Taip pat pastebėtina, kad vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto norma nebuvo pažeista, pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjo neva patirta žala sveikatai nebuvo patvirtinta bylos duomenimis, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjo 2015 m. spalio 27 d. teismui pateikto prašymo „Dėl skundo papildymo“ (b. l. 80) teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, išdėstytu 2015 m. lapkričio 4 d. nutartyje (b. l. 82), kuria atsisakyta šį prašymą priimti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad šis prašymas buvo pateiktas po bylos išnagrinėjimo iš esmės, o prašyme nebuvo nurodyta jokių naujų aplinkybių, dėl kurių reikėtų atnaujinti bylos nagrinėjimą (ABTĮ 82 str. 9 d.).

Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad, nors teisėjų kolegija nesutiko su kai kurių bylos aplinkybių vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasArūnas Dirvonas