Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015 m. spalio 26 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės apskrities VPK), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Tauragės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinės viršininko 2015-10-12 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareiškėjas Tauragės apskrities VPK areštinėje buvo laikytas nuo 2015-08-25 iki 2015-09-01 kameroje Nr. 4 (b.l. 43). Pareiškėjui argumentuojant, jog jo laikymo areštinėje metu vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatyto laikomam asmeniui tenkančio 3,6 kv.m. minimalaus ploto reikalavimo, pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad turi būti vadovaujamasi Taisyklėmis, kai sprendžiama dėl kalinimo sąlygų policijos areštinėse atitikties teisės aktams. Įsakymas taikomas tik tais atvejais, kai asmuo yra kalinamas ar atlieka arešto bausmę įstaigoje, patenkančioje į Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją, tačiau kai asmuo yra sulaikomas policijos įstaigoje, yra taikomos Taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015). Iš minėto tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog pareiškėjas nuo 2015-08-25 iki 2015-09-01 kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv.m., su dar vienu asmeniu. Atsakovo atsiliepime nurodyta, jog areštinės kamerose įrengtas 100x142 cm ploto sanitarinis mazgas, todėl vertinant pareiškėjui tekusio kameros ploto dydį, neįskaičiuojant į jį sanitarinio mazgo, matyti, jog jam teko plotas, viršijantis nustatytą minimalų, t.y. 5,59 kv.m. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, nebuvo pažeistas šis reikalavimas, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą šiuo aspektu.

Pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo sąlygų Tauragės apskrities VPK areštinėje neatitikimo higienos normų reikalavimams paneigia byloje esantys įrodymai. Šiuos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009). Iš byloje pateikto Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015-05-19 patikrinimo akto Nr. AK-59 (b.l. 44-52) matyti, kad 2015-05-12 atliktas areštinės kamerų Nr. 2, 5, 6, 8 patikrinimas atitikimo HN37:2009 20, 21, 24, 48, 52, 53, 57, 58 punktų reikalavimams požiūriu. Patikrinimo akte konstatuota, jog patikrintose kamerose sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara ir nenustatyta neatitikimo 20 punkto reikalavimams, todėl pareiškėjas neturi teisės reikalauti išskirtinių sąlygų. Kamerose oro temperatūra, santykinė drėgmė, judėjimo greitis atitiko 24 punkto reikalavimus, tuo tarpu, dirbtinė apšvieta mažesnė, negu nustatyta 21 punkte. Patikrinimo aktu taip pat konstatuota, jog laikomi asmenys aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, tai atitinka 52 punkto reikalavimus; buitinių parazitų nepastebėta, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, tai atitinka 53 punkto reikalavimus; minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje, sudaryta skalbimo paslaugų sutartis, patalynė išskalbta, atliktas čiužinių dezinfekavimas , asmenys aprūpinami švariais lovos skalbiniais ir minkštuoju inventoriumi, tai atitinka 57 ir 58 punktų reikalavimus. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015-06-17 patikrinimo aktu Nr. AK-74 (b.l. 53-58) konstatuota, jog 2015-06-10 atlikus kamerų Nr. 2, 3, 5, 8 patikrinimą nustatytas dirbtinės apšvietos neatitikimas HN reikalavimams, kiti neatitikimai pašalinti. Iš atsakovo atsiliepimo duomenų matyti, jog pagal HN 37:2009 29 punkto reikalavimus dušuose įrengti persirengimo kambariai, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo, kur pasikabinti rankšluosčių ir drabužių. Dėl pareiškėjo teiginių, jog vieną dieną kiemelyje pasivaikščioti galėjo tik 20 min., nes buvo sutrumpinta darbo diena, atsiliepime nurodyta, jog areštinės pareigūnų darbo laikas yra pamainomis, kurios paprastai prasideda 9 val. ir 21 val. Teismo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl per trumpo pasivaikščiojimo laiko ir nėra teisinio pagrindo vertinti atsiliepime nurodytas aplinkybes kaip neobjektyvias. Teismo vertinimu, nors patikrinimas atliktas 2015-05-12 ir 2015-06-10, o pareiškėjas areštinėje laikytas nuo 2015-08-25 iki 2015-09-01, nėra pagrindo manyti, kad sąlygos kamerose, kuriose buvo atliktas patikrinimas ir kuriose laikytas pareiškėjas, per keletą mėnesių galėjo iš esmės skirtis ar pasikeisti.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog Tauragės apskrities VPK areštinėje nuolat tikrinama laikomų asmenų sveikata (b.l. 65-74). Pareiškėjo sveikata tikrinta kiekvieną jo laikymo areštinėje dieną, nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, todėl konstatuotina, jog nepagrįsti pareiškėjo teiginiai apie nesuteikiamą tinkamą gydymą susirgus bei apie tai, jog laikymo areštinėje sąlygos sukėlė jam sveikatos sutrikimus. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad užfiksuoti blusų įkandimai, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pateiktoje asmens sveikatos istorijoje (b.l. 20-33) tokių pareiškėjo nusiskundimų taip pat neužfiksuota.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad patyrė nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, kad būtų skundęsis dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribojama jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas), nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.