Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-523-462/2013

2013 m. spalio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-03-07 nuosprendžio, kuriuo:

R. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

J. G. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios A. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. ir J. G. buvo kaltinami tuo, kad jie mušdami ir smurtaudami sukėlė A. G. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą:

t. y., kad jie 2012-08-26, apie 17 val., Derceklių k., sodininkų bendrijoje „Dituva“ 15-26-140, Klaipėdos r., sutuoktiniams R. G. ir A. G. priklausančiame name, būdami apsvaigę nuo alkoholio, R. G. rankos pirštais suėmė A. G. už žastų, padarydamas ovalo formos kraujosruvas dešiniame žaste, po to stumdydamas ir A. G. atsitrenkiant ne mažiau kaip tris kartus į name esančius baldus, padarė A. G. poodines kraujosruvas ant abiejų kojų, o J. G. metė į A. G. galvą keturių metalinių laikiklių stovą su jame esančiomis keturiomis stiklinėmis, A. G. užsidengus veidą dešine ranka, atsitrenkusi ir sudužusi į ranką stiklinė perpjovė A. G. dešinės rankos bevardį pirštą bei padarė poodinę kraujosruvą ant dešinio dilbio.

R. G. ir J. G. buvo kaltinami ir tuo, kad žodžiais užgauliai pažemino A. G.:

t. y., kad jie 2012-08-26, apie 17 val., Derceklių k., sodininkų bendrijoje „Dituva“ 15-26-140, Klaipėdos r., sutuoktiniams R. G. ir A. G. priklausančiame name, būdami apsvaigę nuo alkoholio, vaikų M. G. ir O. G. akivaizdoje pavadino A. G. „prostitute“, „šliuha“, tuo užgauliai ją pažemindami.

R. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 mėnesius dalyvauti probacijos tarnybos vykdomoje Asmenų, padariusių nusikalstamas veikas panaudojant smurtą, socialinės reabilitacijos programoje; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 mėnesius dalyvauti probacijos tarnybos vykdomoje Asmenų, padariusių nusikalstamas veikas panaudojant smurtą, socialinės reabilitacijos programoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d. bausmes subendrinti apėmimo būdu griežtesne apimant švelnesnę ir galutinę bausmę jam paskirti 1 (vienerius) metus laisvės apribojimo, įpareigojant per 6 mėnesius dalyvauti probacijos tarnybos vykdomoje Asmenų, padariusių nusikalstamas veikas panaudojant smurtą, socialinės reabilitacijos programoje.

J. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 mėnesius dalyvauti probacijos tarnybos vykdomoje Asmenų, padariusių nusikalstamas veikas panaudojant smurtą, socialinės reabilitacijos programoje; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 mėnesius dalyvauti probacijos tarnybos vykdomoje Asmenų, padariusių nusikalstamas veikas panaudojant smurtą, socialinės reabilitacijos programoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d, 2 d. bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę ir galutinę bausmę paskirti 8 (aštuonis) mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant per 6 mėnesius dalyvauti probacijos tarnybos vykdomoje Asmenų, padariusių nusikalstamas veikas panaudojant smurtą, socialinės reabilitacijos programoje.

Civilinį ieškinį tenkinti ir jai, A. G., priteisti solidariai iš R. G. ir J. G. 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Atlikti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį kviesti teismo medicinos specialistą V. A.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Nagrinėjamoje privataus kaltinimo byloje kaltinamųjų kaltė buvo įrodinėjama nukentėjusiosios A. G. parodymais, liudytojų O. G., M. G. parodymais, iš dalies pačių kaltinamųjų duotais parodymais, policijos pareigūnų Edmundo B. ir R. N. parodymais, specialisto išvada.

Visų pirma pirmosios instancijos teismas formaliais pagrindais kaip patikimu ir neginčijamu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme atmetė specialisto išvadą dėl galimo sužalojimo laiko vien tik dėl to, kad į specialistą ji, A. G., kreipėsi praėjus 5 dienoms po įvykio. Apeliantės vertinimu, analizuojant specialisto išvadą, išvados patikimumui neturi reikšmės, kada ji kreipėsi į specialistą. Teisiniu požiūriu vertintina ne kada kreipėsi, o kokios yra specialisto pateiktos išvados. Teismas iš principo pripažįsta, kad specialisto išvados atitinka nukentėjusiosios parodymus, jog ji buvo sužalota jos nurodytu laiku, tačiau įvertinant A. G. sužalojimo pobūdį ir lokalizaciją, išvada nėra pakankamai informatyvi norint nustatyti tikslesnį sužalojimo padarymo mechanizmą.

Apeliaciniame skunde toliau teigiama, kad teismo specialisto išvadoje nurodoma, jog 2012-08-31 apžiūrėjus A. G. stebėta gyjanti pjautinio pobūdžio žaizda dešinės rankos bevardžio piršto nugariniame paviršiuje, padaryta vienmomentiškai dėl traumuojančio poveikio kietu aštriu briaunuotu dalyku (gali būti ir šuke). Poodinė kraujosruva ant dešinio dilbio susidarė dėl traumuojančio smūgio kontakto su ribotai kontaktavusiu kietu dalyku. Šie sužalojimai pagal topografinę lokalizaciją galėjo būti patirti dėl pasyvios savigynos – dešine ranka dengiantis nuo traumuojančių poveikių. Ovalo formos kraujosruvos dešiniame žaste susidarė spaudžiant – fiksuojant liemens viršutinę dalį kietais ovalo formos kontaktinį paviršių turinčiais penkiais dalykais, kurių vienas priešpriešinis. Poodinės kraujosruvos ant abiejų kojų patirtos dėl tikėtinai trijų traumuojančių smūginių kontaktų su ribotą kontaktavusį paviršių turinčiais daiktais.

Apeliantė pažymi, kad teismo medicinos specialistas išvadoje konstatavo A. G. padarytus sužalojimus, jų pobūdį, laipsnį ir lokalizaciją. Nukentėjusiosios parodymai, kad J. G. mestas stiklainis pataikė jai į ranką, dėl to duždamas stiklainis perpjovė jai bevardį pirštą, atitinka specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. Specialistas pabrėžė, jog padaryta pjautinio pobūdžio žaizda dešinės rankos bevardžio piršto nugariniame paviršiuje padaryta vienmomentiškai dėl traumuojančio poveikio kietu aštriu briaunuotu dalyku (galbūt ir šuke). Liudytojos O. G. bei M. G. taip pat patvirtino J. G. stiklainio metimo faktą bei sukeltas pasekmes. Jos matė mamos sužalotą pirštą. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje akcentuojama, kad sužalojimų visuma negalėjo būti patirta dėl kokio nors savaiminio nugriuvimo ir atsitrenkimo, nes sužalojimų lokalizacija yra skirtingose plokštumose ir skirtinguose paviršiuose. Tokia specialisto pateikta išvada akivaizdžiai rodo, jog prieš A. G. buvo vartotas fizinis smurtas.

Iš esmės pats kaltinamasis R. G. neneigia, kad „biški“ patraukęs sutuoktinę nuo mamos J. G. Tokio pobūdžio atitraukimą nukentėjusioji įvardija kaip jos stumdymą ir atitrenkimą į baldus, tiksliau į stalą. Liudytojos O. ir M. G. patvirtino mačiusios šį faktą. Specialisto išvadoje nurodoma, kad poodinės kraujosruvos ant abiejų kojų patirtos tikėtinai dėl trijų traumuojančių smūginių kontaktų su ribotą kontaktavusį paviršių turinčiais daiktais. Ši specialisto išvados dalis patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų O. G. bei M. G. parodymus, kad A. G. buvo R. G. stumdoma, dėl to ji kojomis atsitrenkdavo į svetainėje esančio stalo stalviršį.

Toliau apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad policijos pareigūnų R. L. bei E. B. parodymai, jog ant nukentėjusiosios nesimatė smurto žymių, o susistumdymas nelaikytinas smurtu, negali būti vertinami kaip vien tik teisinančios kaltinamųjų veiksmus. Visų pirma policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą jau po fizinio smurto pavartojimo. Nukentėjusiosios teigimu, kraujo dėmės buvo išvalytos, piršo sužalojimai buvo lokalizuoti. Ji, nukentėjusioji, būdama šoko būsenos, negalėjo nurodyti visų įvykio aplinkybių, smurto žymių vizualiai ant veido ar kitose matomose kūno vietose nebuvo padaryta, padaryti sužalojimai – kraujosruvos kojoje, žaste nebuvo vizualiai matomi, dėl to policijos pareigūnai sužalojimų nepastebėjo. Tačiau pats faktas, kad į įvykio vietą buvo kviečiami policijos pareigūnai, iškvietimas nepripažintas melagingu, rodo, kad tarp sutuoktinių ir anytos J. G. įvyko konfliktas. Pati J. G. pripažįsta, kad įvykio metu buvo vartojusi alkoholio. Tačiau nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas patiki neblaivia įvykio metu buvusios J. G. parodymais, kad stiklainis nukrito savaime, ir laiko šiuos parodymus patikimais, nors šie jos parodymai prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai.

Todėl, apeliantės manymu, yra reikalinga atlikti įrodymų tyrimą, kviesti į teismo posėdį teismo medicinos specialistą V. A., siekiant pašalinti teismo vertintas abejones dėl teismo specialisto pateiktų išvadų, sužalojimo padarymo mechanizmo ir laiko atžvilgiu.

Įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį ir to nori. Iš esmės pirmosios instancijos teismas pripažino, jog kaltinamieji vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau jie buvo išsakyti šeimos rate, šeiminio konflikto metu ir tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantė skunde pažymi, kad toks teismo vertinimas ne tik kad neužkardo nusikalstamų veiksmų tęstinumo, bet iš esmės skatina tokių veiksmų pobūdį. Po nuosprendžio paskelbimo praėjus kelioms dienoms R. G. pakartojo fizinio smurto veiksmus prieš nukentėjusiąją, toliau ją įžeidinėjo. Visuomenėje yra nusistovėjusi pakantumo praktika, kol neįvyksta kažkokių negrįžtamų pasekmių, tol teisėsaugos institucijos „eilinius šeimyninius konfliktus“ toleruoja. Kaip ir šiuo atveju, teismo vertinimu, žodžiai „prostitutė“, „šliucha“ nėra žeminančio pobūdžio. Su tokiais vertinimais negalima sutikti, nes šių žodžių vartojimas asmens atžvilgiu savaime reiškia asmens pažeminimą, o jie buvo išsakyti nepilnametės dukros M. G. akivaizdoje bei girdint dukrai O. G., todėl kaltinamieji dėl šių veiksmų turi atsakyti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. l d.

Teismo posėdyje nukentėjusioji A. G. ir jos atstovas advokatas R. K. prašė skundą tenkinti.

Išteisintoji J. R. G. ir jos gynėja prašė skundą atmesti. Išteisintojo R. G. gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl J. G. ir R. G. išteisinimo.

Išnagrinėjęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog išteisintųjų

J. G. ir R. G. padarytoje veikoje nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. dispozicijoje numatytų veikų sudėties požymių, t. y. tyčinio fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sužalojimo padarymo, taip pat viešo užgaulaus pažeminimo. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad tarp kartu nebegyvenančių sutuoktinių R. G. ir A. G. bei R. G. mamos J. G. 2012-08-26 būtų įvykęs ne eilinis šeiminis konfliktas dėl įsisenėjusių nesutarimų, kurio metu ir buvo sužalota nukentėjusioji A. G., o padaryti veiksmai, numatyti baudžiamajame įstatyme.

Paduotas apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Tai yra apeliantė nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Dėl R. G. ir J. G. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad visapusiškam bylos išnagrinėjimui vieni iš reikšmingiausių yra būtent pirminiai duomenys, kurie yra užfiksuoti Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 68-At-00578-12. Šioje medžiagoje esantis Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo grupės pareigūno A. S. 2012-08-26 Tarnybinis pranešimas Dėl įvykio patikrinimo patvirtina, jog pirminis informacijos patikrinimo rezultatas: gautas pil. G. pareiškimas apylinkės inspektoriui. Įvykio tipas: Viešosios tvarkos pažeidimai, triukšmas bute, name (medžiagos l. 1).

Akcentuotina tai, jog šioje medžiagoje yra 2012-08-26 A. G. pareiškimas, kuris yra įvardytas „Dėl šeimyninio konflikto“, t. y. ne dėl nusikalstamos veikos padarymo, smurto artimoje aplinkoje ar pan., bet dėl šeiminio konflikto. Šiame pareiškime nurodyta, kad ji (A. G.) 2012-08-26 su vaikais atvažiavo į savo namą, kuris yra Dituvos soduose, ir jos sutuoktinis R. G. ją pasitiko girtas, nenorėjo įleisti, stumdėsi, terorizavo (medžiagos l. 2).

Byloje yra neginčijamai nustatyta, kad šeiminis konfliktas vyko tarp nukentėjusiosios A. G. iš vienos pusės ir J. G. bei jos sūnaus R. G. iš kitos pusės. Todėl teisėjų kolegijos giliu įsitikinimu, vieni iš svarbiausių ir objektyviausių įrodymų šioje byloje yra policijos pareigūnų parodymai bei jų tarnybiniuose pranešimuose nurodyti duomenys. Tokia išvada darytina todėl, kadangi pareigūnams paprastai būdingas didesnis pastabumas bei tikslesnis įvairių detalių įsiminimas. Teisėsaugos sistemos pareigūnai dėl savo profesinių ypatumų sugeba labiau įžvelgti esmines įvykio aplinkybes, galimų nusikalstamų veikų nustatymui reikšmingus (ar ne) požymius. Be to, jie niekaip nesusiję su konfliktuojančiomis pusėmis.

Teisminio nagrinėjimo metu 2012-11-29 kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas E. B. parodė, kad gavę budėtojo pranešimą apie tai, jog vyksta šeiminis konfliktas, jis su kolege R. L. nuvyko į įvykio vietą. Ten buvo nukentėjusioji, jos vyras, 2 dukros. Jie įėjo į vidų, jiems buvo pasakyta, kad įvyko susistumdymas dėl skyrybų. Nukentėjusioji sakė, kad nori rašyti pareiškimą, smurto žymių jis nematė, susistumdymas nelaikytinas smurtu. Kraujo žymių ar įdrėskimų taip pat nematė. Jis davė nukentėjusiajai rašyti pareiškimą, kai ji parašė, pareiškimą parvežė į policijos komisariatą. Kaltinamųjų girtumo nenustatinėjo, ar jie buvo girti, negali pasakyti, iš pokalbio suprato, kad tarp sutuoktinių vyksta skyrybos. Šukės ant žemės buvo, suprato, kad kažkas nukrito konflikto metu ir sudužo. Smurto nebuvo, smurtą būtų prisiminęs (b. l. 50–51).

Teisminio nagrinėjimo metu 2012-11-29 kaip liudytoja apklausta policijos pareigūnė R. L. parodė, kad su kolega nuvyko į įvykio vietą pagal budėtojo pranešimą. Nuvykus į vietą, nukentėjusioji pranešė, kad vyras nenori įsileisti į namus, apie suduotus smūgius nieko nesakė, sakė, kad apsistumdė su vyru ir uošviene. Ant nukentėjusiosios nesimatė jokių kraujosruvų, pamušimų. Kai būna pavartotas smurtas, tai neabejotinai matosi. Alkoholinių gėrimų butelių ji nematė, jiems esant niekas nesiplūdo, kalbėjo ramiai. Nukentėjusioji parašė pareiškimą, jie jį nuvežė į policijos komisariatą (b. l. 51).

Taigi šie policijos pareigūnų parodymai patvirtina, kad atvykus į įvykio vietą, nė ant vieno iš konfliktuojančių asmenų nebuvo matyti smurto žymių, įdrėskimų ar kraujo, buvo kalbama pakankamai ramiai. Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad policijos pareigūnai tikrai būtų pastebėję ir atkreipę dėmesį, jeigu prieš nukentėjusiąją būtų buvęs pavartotas smurtas.

Be to, pažymėtina ir tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas G. T. parodė, kad yra G. kaimynas. Jokių konfliktų tarp jų nėra matęs, nebent apsižodžiavimus. Įvykio dieną J. G. atėjo pas jį, jie išgėrė po stikliuką alkoholinių gėrimų. Kai namo grįžo R. G., J. G. išėjo pas jį. Jis vėliau nuėjo pas R. G., tačiau įėjo į tualetą, o iš jo išėjęs pamatė kieme A. G. automobilį. Jokio triukšmo negirdėjo. Nuėjo namo, vėl atėjo, kai atvyko policijos pareigūnai, į vidų jo neįleido, jis atsisėdo terasoje. Ant stalo jokio telefono nematė, ant jokių duženų užlipęs nebuvo. Kai išvažiavo A. G., R. G. jam sakė, kad A. G. užsipuolė jo mamą, jis norėjo jas išskirti. R. G. išgėręs nebuvo (b. l. 66–67).

Esant tokioms nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms apie tai, kad nukentėjusioji negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl ji, iškvietusi policijos pareigūnus dėl R. G. keliamo triukšmo, atvykusiems pareigūnams nenurodė, kad buvo stumdoma sutuoktinio ir stumdymo metu skausmingai kojomis atsitrenkė kelis kartus į stalą.

Apylinkės teismas taip pat pagrįstai ir teisingai sprendė, jog byloje liko neaišku, kodėl nukentėjusioji nei atvykusiems policijos pareigūnams, nei tos dienos pareiškime nenurodė ir to, kad J. G. į ją metė stovą su stiklainiais, dėl to jai yra padaryta dešinės rankos bevardžio piršto pjautinio pobūdžio žaizda.

Kaip minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. G. parašė pareiškimą tik abstrakčiai nurodydama, kad R. G. ją pasitiko girtas ir nenorėjo įleisti, stumdėsi, terorizavo, tai policijos pareigūnai įvertino ne kaip smurtą artimoje aplinkoje, o kaip buitinį konfliktą tarp besiskiriančių sutuoktinių.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad liudytojos O. G. bei M. G. taip pat patvirtino J. G. mesto stiklainio faktą bei sukeltas pasekmes. Taip pat tuo, kad specialisto išvados dalis patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų O. G. bei M. G. parodymus, jog A. G. buvo R. G. stumdoma, dėl to ji kojomis atsitrenkdavo į svetainėje esančio stalo stalviršį. Tačiau pirmosios instancijos teismo atlikta visapusiška įrodymų analizė bei tolesnis jų vertinimas, minėtų liudytojų (O. G. bei M. G.) parodymų lyginimas su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir tuo pagrindu suformuluotų išvadų pagrįstumas teisėjų kolegijai nekelia abejonių.

Teisminio nagrinėjamo metu kaip liudytoja apklausta M. G. parodė, kad gyvena su mama (pareiškėja), tik vasarą buvo pas tėtį. Dabar nelabai geri santykiai su tėvu, susitinka gana retai (b. l. 63). Kaip liudytoja apklausta O. G. teismo posėdyje taip pat parodė, jog su tėvu nebebendrauja, nebeskambina, nebeparašo (b. l. 65). Tai leidžia pagrįstai manyti, kad būdamos labiau priklausomos nuo savo mamos, t. y. labiau emociškai prie jos prisirišusios, liudytojos M. ir O. G. (sąmoningai ar ne) ir siekia duoti savo mamai palankesnius parodymus. Todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad šių liudytojų parodymus kaip patikimus teismas negali vertinti, nes šios liudytojos artimai susijusios su nukentėjusiąja, t. y. yra jos dukros ir gyvena kartu, o su tėvu R. G. paskutiniu metu beveik nebendrauja.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą.

Pažymėtina, nagrinėjamoje byloje itin aktualus yra tiek R. G., tiek ir J. G. veikos (veiksmų) tyčios turinys. Svarbu tai, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. numatė galimas pavojingas savo veiksmų pasekmes ir tokių pasekmių norėjo.

Teismų praktikoje laikomasi nuomones, jog specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. Kartu pažymėtina, kad jokie įrodymai, taigi ir specialisto išvada bei teisme duoti jo paaiškinimai, teismui negali turėti jokios išankstinės galios.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias nuostatas, daro išvadą, jog apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį tinkamai įvertino visus įrodymus, tarp jų ir specialisto išvadą bei į tai atsižvelgė, padarydamas išvadas dėl nusikalstamos veikos nebuvimo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas V. A. Ekspertas teisėjų kolegijai paaiškino, kad 2012-08-31 jis apžiūrėjo nukentėjusiąją A. G. Ekspertas toliau pažymėjo, kad praėjęs laiko tarpas po kažkokio aktualaus įvykio absoliučiai nėra kriterijus kvestionuoti randamiems faktams. Pvz., du trečdaliai gyviems nukentėjusiems asmenims tyrimai yra atliekami praėjus tikrai daugiau negu keletui mėnesių pagal dokumentus, įvairius faktus, bet niekados jokiam teismui nekilo kvestionuoti, kad praėjęs laiko tarpas būtų kažkoks kriterijus ekspertinės išvados patikimumui. Ekspertai vertina faktus, ne prielaidas, o tai, ką mato. Todėl išvados ir yra formuojamos objektyvių duomenų pagrindu, o visa tiriamoji dalis atspindi, kad buvo šitie dalykai. Jie detaliai pažymėti, aprašyti ir atsispindi tiktai verdiktinėje dalyje.

Toliau ekspertas taip pat paaiškino, kad šiuo atveju buvo pateikta 4 išvada, nurodant, kad A. G. trauma ir sužalojimų visuma negalėjo būti patirta dėl savaiminio nugriuvimo ar atsitrenkimo. Nurodytas pagrindimas, kodėl. Todėl, kad sužalojimų lokalizacija yra skirtingose plokštumose ir skirtinguose paviršiuose, iš aprašomosios dalies matyti, kad žasto nugarinio vidinio paviršiaus riboje. Tai yra sritis, kuri yra pridengta, kitaip tariant, pažasties sritis. Gyvenimiškai jis neįsivaizduoja, kaip galima patirti sužalojimus srityje, kuri yra pridengta liemens ir rankos. Ar grius į kairę ar į dešinę, aukštielninkas ar į priekį, neįsivaizduoja, kad susižalos šitą sritį. Lygiai taip pat kaip ir kūno pusės, kairė ir dešinė. Žmogaus kūno konsistencija nėra tokia, kad jis nukristų kaip kamuoliukas, pašoktų, apsiverstų ant kito šono ir vėl taip šokuotų keletą kartų. Todėl ir buvo duota tokia išvada. Neįmanoma dėl vieno nugriuvimo patirti sužalojimus priešingose pusėse ir, juo labiau, vietose, kurios dengiamos. Lygiai taip pat tam prieštarauja sužalojimų pobūdis, forma. Kad atsirastų tos tipinės skersų ovalų formos kraujosruvos su tipiška lokalizacija, jis neįsivaizduoja, ant ko būtų galima nukristi. Nugriuvus ir atsitrenkus į kažką visą laiką būna didesnis ar mažesnis slydimas. Labiausiai išsikišusiose kūno vietose, sunkiausioje masės požiūriu žmogaus kūno dalyje, tai yra, liemenyje (pvz., pečių sritis, klubų sritis), susidaro neišvengiami sužalojimai savo išraiška žymesni negu kitose vietose. Dėl fizinės jėgos poveikio kontakto metu šiose žmogaus kūno vietose yra didžiausia masė ir pagal bendrinį fizikos dėsnį, kad jėga lygi masės ir greičio kvadrato pusei, tiesiogiai priklauso nuo masės, reiškia, kad jėga ten veikia didesnė. Toks disonansas, kad didesnės masės kūno vietose sužalojimų nėra, leidžia daryti tokią prielaidą, kad nėra tikėtina, kad žmogus griūdamas ir į kažką atsitrenkdamas taip susižalojo. Pjautinio pobūdžio žaizda dėl perdalytų audinių gyja ne mažiau kaip keletą dienų. Audinių perdalijimo metu pakenkiami ne tik paviršiniai audiniai, bet ir didesni ar mažesni jutiminiai nervai, receptoriai. Visas tas keletą dienų, kol vyksta gijimas, būna dirginimas, tai yra skausmas. Pats sužalojimų skirtingose vietose išsidėstymo faktas rodo, kad sužalojimų patyrimo metu vyko keitimosi padėtys tarpusavyje žalojusių dalykų ir asmens, nurodo, kad tai įvyko nevienmomentiškai, vadinasi, skirtingu laiku. Tų tipiškų sužalojimų, kuriuos jie rado, lokalizacija, visų duomenų visuma tikrai leidžia daryti sprendinį, kad dėl patiriamų sužalojimų asmuo jautė skausmą, nebent būtų kokie nors objektyvūs duomenys, kad žmogus buvo nejautroje (pvz., ligoninėje taikyta nejautra). Būna tokių atvejų, kai žmogus būna nejautroje dėl tam tikrų įgimtų ar įgytų nervų sistemos pakenkimų (pvz., paralyžiuotas), bet visą laiką ekspertai asmenį apžiūri, jei su asmens motorika medicinine prasme yra kokių nors problemų, tai iš karto tai pastebi ir vertina tokius dalykus.

Konstatuotina, kad nei byloje esanti 2012-08-31 Specialisto išvada Nr. G 1642(03) (b. l. 6–7), nei minėti eksperto teismo posėdyje išdėstyti paaiškinimai nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad tarp konflikto pusių vyko aktyvus ginčas, buvo stumdomasi. Be to, R. G. neneigia to, jog buvo stipriai suėmęs A. G., jog atitrauktų nuo savo motinos, jas išskirtų. Tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, jog jis veikė tyčia, t. y. būtent norėdamas sukelti skausmą savo sutuoktinei.

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog R. G. teismo posėdžio metu neneigė, kad buvo paėmęs už žastų A. G. ir ją patraukė į šoną, tačiau ne siekdamas jai sukelti skausmą, o tam, kad patrauktų nuo savo mamos J. G., kai tarp pastarųjų įsiplieskė stiprus barnis, prasidėjo stumdymasis. Todėl galima pagrįstai manyti, kad ovalo formos kraujosruvos dešiniajame žaste būtent ir susidarė R. G. siekiant savo žmoną sulaikyti nuo aktyvių veiksmų. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad tuo atveju, jeigu R. G. būtų vartojęs smurtą prieš A. G., sužalojimų dislokacija būtų visiškai kitokia.

Tikėtina, jog konfliktinei situacijai stiprėjant, kylant emocijoms, R. G. norėdamas atitraukti nuo savo motinos galėjo A. G. už pažastų suimti tikrai stipriai, tačiau šiuose jo veiksmuose nėra būtino subjektyviosios pusės požymio – tyčios (valios sukelti fizinį skausmą). Taip pat, kaip jau minėta, visi byloje apklausti asmenys nepaneigė, jog J. G., R. G. bei A. G. stumdėsi, todėl darytina išvada, jog yra natūralu, kad dėl šių veiksmų A. G. galėjo atsirasti poodinės kraujosruvos ant abiejų kojų (atsitrenkiant į įvairius žemus, kietus baldus, kitus daiktus ir kt.).

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad J. G. mestas stiklainis pataikė nukentėjusiajai į ranką, dėl ko duždamas vienas stiklainis perpjovė jai bevardį pirštą, tai atitinka specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. Specialistas savo išvadoje konstatavo, kad pjautinio pobūdžio žaizda dešinės rankos bevardžio piršto nugariniame paviršiuje padaryta vienmomentiškai dėl traumuojančio poveikio kietu aštriu briaunuotu dalyku (galbūt ir šuke) (b. l. 7). Tačiau teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog šis sužalojimas nukentėjusiajai atsirado būtent anksčiau aptarto konflikto metu, kai nukentėjusioji stumdėsi su J. G. ir R. G. Neatmestina tai, kad nukentėjusioji galėjo stumdymosi metu susižaloti kambaryje esančiomis šukėmis. Net ir padarius prielaidą, jog J. G. metė stiklainį į nukentėjusiąją, teisėjų kolegijos įsitikinimu, į nukentėjusiąją atsitrenkęs stiklainis negalėjo jai padaryti būtent tokio pobūdžio sužalojimų. Tokia išvada darytina todėl, kad toks nurodytas sužalojimo mechanizmas (stiklinio indo metimas į žmogaus ranką iš artimo atstumo) prieštarautų elementariems logikos dėsniams.

Kartu, kaip jau minėta, pažymėtina ir tai, kad jokie įrodymai teismui negali turėti išankstinės galios, visi jie turi būti ištirti ir motyvuotai įvertinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Todėl tiek specialisto išvada, tiek eksperto teisme duoti paaiškinimai vertintini kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

Paminėtina ir tai, kad liudytojos O. G. bei M. G. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog kai jos atvyko su mama, tėtis nenorėjo įleisti A. G. į namo vidų. Abi šios liudytojos teisme patvirtino, kad A. G. į namo vidų pavyko patekti tik „per jėgą“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant tokiai susiklosčiusiai situacijai, t. y. tarp jos ir kaltinamojo prasidėjusio skyrybų proceso, turto dalybų ir kt., taip pat matant dėl jos priešiškai nusiteikusį savo sutuoktinį, fizine jėga braudamasi į namo vidų, ji tokiais veiksmais neabejotinai pati provokavo dar aštresnę konfliktinę situaciją.

Dėl visų išvardytų motyvų darytina išvada, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų apie tai, jog įsiplieskusio šeiminio konflikto metu R. G. ir J. G. siekė ar norėjo savo veiksmais sukelti skausmą nukentėjusiajai ar nežymiai ją sužaloti.

Dėl R. G. ir J. G. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d.

Apeliantė skunde akcentuoja, jog kaltinamieji vartojo necenzūrinius žodžius „prostitutė“, „šliucha“, kurie yra žeminančio pobūdžio. Šių žodžių vartojimas asmens atžvilgiu savaime reiškia asmens pažeminimą, be to, jie buvo išsakyti nepilnametės dukros M. G. akivaizdoje bei girdint dukrai O. G.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. G. ir J. G. pagrįstai išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori.

Byloje surinktų įrodymų visuma yra nustatyta, kad A. G. privataus kaltinimo skunde nurodytu laiku ir vietoje, t. y. 2012-08-26, apie 17 val., sodininkų bendrijoje „Dituva“ gyvenamajame name tarp kartu nebegyvenančių sutuoktinių R. G. ir A. G. bei R. G. mamos J. G. įvyko šeiminio pobūdžio konfliktas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog šio konflikto metu visi jame aktyviai dalyvavę suaugę asmenys (R. G., A. G. ir J. G.) vieni kitiems išsakė daug įvairių netinkamų, galbūt necenzūrinių, žodžių. Teismo posėdžio metu liudytojos O. ir M. G. patvirtino, jog tėvai bei močiutė įvairiai plūstasi, tačiau nenurodė, jog būtų buvę vartojami žodžiai „šliūcha“, „prostitutė“. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, intensyvus šeiminis konfliktas vyko privataus namo viduje (pačių sutuoktinių A. ir R. G. name), t. y. uždaroje erdvėje, kuri neabejotinai negali būti pripažinta vieša vieta. Taip pat teisiškai reikšminga yra ir tai, kad šių įvairių žodžių negirdėjo jokie pašaliniai (svetimi) žmonės, išskyrus minėtus asmenis.

Dėl išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą bei teisėtą išvadą apie tai, kad konflikto metu visi jame aktyviai dalyvavę asmenys vieni kitiems išsakė daug įvairių netinkamų žodžių, tačiau jie buvo išsakyti šeimos rate, liudytoja M. G. parodė, kad barniai tarp tėvų dažnai vykdavo, jie vartodavo negražius žodžius, stumdydavosi, tai iš esmės patvirtino ir pati nukentėjusioji.

Atsižvelgiant į tai, tenkinti apeliantės reikalavimą ir R. G. ir J. G. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus turi vertinti ir nuteisti asmenį tik tada, kai ištyręs juos visiškai įsitikina kaltinamojo kaltumu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai bei besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134/2011).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apylinkės teismo padarytomis išvadomis sutinka ir konstatuoja, kad R. G. ir J. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisinti pagrįstai, kadangi teisėjai įrodymus turi vertinti ir nuteisti asmenį tik tada, kai ištyręs juos visiškai įsitikina kaltinamojo kaltumu. Nagrinėjamu atveju R. G. ir J. G. kaltė nėra įrodyta teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti juos kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. Byloje esantys duomenys besąlygiškai neįrodo R. G. ir J. G. kaltumo.

Dėl išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. G. ir J. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. yra išteisinti pagrįstai. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-03-07 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nukentėjusiosios A. G. apeliacinį skundą atmesti.