Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-9178-284/2020.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Skyrius) pateikė išvadas dėl šalių prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Išvadose nurodė, kad (duomenys neskelbtini) institucijos darbuotojai buvo susitikę su šalių dukra R. M. ir mergaitės mama G. M.. Buvo išklausyta vaiko nuomonė dėl bendravimo su tėčiu ir susitikimo metu mergaitė teigė, jog abu tėvus myli, paskutinį kartą su tėčiu bendravo prieš mėnesį, mama neprieštarauja jos norui bendrauti ar susitikti su tėčiu, bendravimo su tėčiu metu jie važiuoja apsipirkti, yra važiavę į baseiną, zoologijos sodą, piceriją, tačiau tėtis kartais būna piktas, rėkia, tranko į sieną, keikiasi, yra keletą kartų ją negražiai pavadinęs, taip pat yra sakęs negražių žodžių mamos ir močiutės atžvilgiu, yra rėkęs ir jiems būnant parke. Mergaitė nurodė, kad turi galimybę bendrauti su tėčiu telefonu, tačiau pastaruoju metu ir šis bendravimas nutrūkęs. Mergaitė išsakė baimę kažką pasakoti, o susitikti ir bendrauti su tėčiu nenorėtų, nes bijo tėčio riksmo ir priekaištų, jai yra nejauku, nedrąsu, jaučia nuoskaudas dėl jos atžvilgiu išsakytų negražių žodžių, patiria stresą su juo bendraudama. Kokios ji pati norėtų bendravimo tvarkos, nurodyti negalėjo, tačiau teigė, kad bendrauti nenori, nes bijo. Taip pat išvadoje nurodoma, kad stebima kebli vaiko situacija ir vaiko patiriami dvejopo pobūdžio išgyvenimai dėl nesutarimų su tėčiu bei dėl mamos ir tėčio tarpusavio konfliktų. Pažymėta, jog nustatytos aplinkybės liudija, kad šiuo metu yra sutrikdytas vaiko emocinis ryšys su tėvu, o atsižvelgiant į vaiko interesus būtinas šalių geranoriškumas, iniciatyva, siekis ginčus spręsti taikiai, į ginčus neįtraukti vaiko, pasitelkti specialistų, kurie padėtų vaikui stiprinti emocinį ryšį su abiem tėvais, pagalbą. Mano, kad siekiant geriausių vaiko interesų būtina nustatyti pereinamąjį laikotarpį, kurio metu ieškovas su dukra bendrautų dalyvaujant psichologui iki bus atkurtas emocinis ryšys su vaiku ir bendravimas nepažeis vaiko interesų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

prieš pradedant dukrai R. bendrauti su ieškovu, nustatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį ji bendraus su psichologe, ir tik tada, kai dukra bus emociškai paruošta bendrauti su tėvu, leisti bendrauti dalyvaujant psichologui;

prieš pradedant ieškovui V. M. bendrauti su dukra jis privalo išklausyti tėvystės įgūdžių ugdymo paskaitas ir tik po to jam bus galima bendrauti su dukra R. dalyvaujant psichologui. Be tėvystės įgūdžių ugdymo programos išklausymo atsakovas nemokės bendrauti su dukra, nes nežinos, kaip tai galima daryti netraumuojant vaiko psichikos.

Atsakovės atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas ignoravo apeliantės dukters psichologinę būseną ir neįvertino medicinos psichologės O. M. atliktos psichoemocinės nepilnamečio sveikatos vertinimo išvados. Atsižvelgiant į psichologės O. M. išvadą, galima spręsti, kad bendravimas su tėvu paveikė dukters psichiką ir tolesnis dukters bendravimas su tėvu gali negrįžtamai pakenkti mergaitės asmenybės formavimuisi.

Teismas ignoravo R. nenorą ir baimę bendrauti su tėvu ir priėmė priverstinę bendravimo tvarką, kuri gali dar labiau sužaloti dukros psichiką. Dukros bendravimas su ieškovu galimas tik po R. konsultacijos su psichologu, ir V. M. išklausymo tėvystės įgūdžių programos, bei R. išreikšto noro bendrauti.

Atsakovė atskiruoju skundu siekia visiškai nutraukti ieškovo ir nepilnametės dukros R. bendravimą, o tai pažeidžia tiek tėvo, tiek vaiko interesus, kadangi vaiko teisė bendrauti su abiem tėvais yra prigimtinė, tai itin svarbu vaiko normaliai psichologinei raidai. Vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais numato ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.170 bei CK 3.156 straipsniai.

Ieškovas sutinka dalyvauti visose specialistų konsultacijose, kad jo nepilnametė dukra R. nepatirtų neigiamų emocijų ir kad jų bendravimas visiškai atitiktų prioritetinius vaiko interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nustatė laikinąją ieškovo V. M. bendravimo su nepilnamete dukra R. M., gimusia (duomenys neskelbtini), tvarką, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinosios ieškovo bendravimo tvarkos su nepilnamete dukra teisėtumo

CK 3.156 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios; tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų.

CK 3.170 straipsnio 1, 2, 4 dalyse taip pat nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant; vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena; tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka.

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.

Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, kuri skirta apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, taip pat ir klausimą dėl laikinos vaiko ir tėvo bendravimo tvarkos, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Diamante and Pelliccioni prieš San Mariną (peticijos Nr. 32250/08)).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktus dokumentus bei pirmosios instancijos teismo nutartį sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino medicinos psichologės O. M. atliktos psichoemocinės nepilnamečio sveikatos vertinimo išvados, nevertino šalių dukros psichologinės būsenos ir nenoro susitikti su ieškovu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) psichologės O. M. išvadoje rekomenduojama „mergaitės bendravimą su tėvu formuoti pasitelkiant psichologinį konsultavimą, kitą tarpasmeninės pagalbos galimybę“. Išvadoje taip pat rekomenduojama „bendravimą su tėvu kurti palaipsniui nuolatos susirašant, susiskambinant, susitinkant saugiam bendravimui dienomis, abipusiai sutartu metu, kuriant saugius santykius, orientuotus į ilgalaikio saugaus bendravimo perspektyvą“.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Skyriaus (duomenys neskelbtini) pateiktose išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Išvados) nurodyta, kad „yra sutrikdytas vaiko emocinis ryšys su tėvu, todėl bendravimas pagal tėvo prašomą nustatyti laikiną bendravimo tvarką šiuo metu, Skyriaus manymu, neatitiktų geriausių vaiko interesų, todėl būtina nustatyti pereinamąjį laikotarpį, kurio metu tėvas su dukra bendrautų dalyvaujant psichologui, iki bus atkurtas emocinis ryšys su vaiku ir bendravimas nepažeis vaiko interesų“. Skyriaus (duomenys neskelbtini) išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyta, kad „draudimas atsakovui matytis su vaiku, būtų ydingas, tiek vaiko, tiek atsakovo atžvilgiu, kadangi uždraudus tėvo bendravimą su vaiku, jų tarpusavio emocinis ryšys susilpnėtų ir tai neišspręstų susidariusios problemos. Todėl siekiant užtikrinti vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, reikalingas tėvų bendradarbiavimas, bei psichologo pagalba.“

Skundžiamoje nutartyje teismas įvertino, kad tiek pačių šalių santykiai, tiek ir nepilnametės dukters R. M. bendravimas su tėvu nuo 2018–2019 metų pašlijo, šalių santykiai konfliktiški, vaikas patiria neigiamas emocijas dėl ieškovo elgesio, ji nerodo iniciatyvos bendrauti su tėčiu, nes bijo tėčio agresijos, jaučiasi įskaudinta. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog šalių nepilnametės dukters bendravimas ir ryšys su ieškovu yra susilpnėjęs ir komplikuotas, nesuteikia pagrindo išvadai, kad bendravimą būtina nutraukti visiškai, kadangi visiškas uždraudimas ieškovui bendrauti ir matytis su dukra gali turėti neigiamų pasekmių vaiko ir tėvo ryšių tęstinumui ir stabilumui, be to, tai neužtikrina visapusiškos ir harmoningos vaiko raidos, jo teisių į bendravimą su abiem tėvais.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad tiek (duomenys neskelbtini) psichologės O. M. išvadoje, tiek Skyriaus Išvadose nustatytas šalių nepilnametės dukters emocinio ryšio sutrikdymas su ieškovu, tačiau aptartuose dokumentuose nėra rekomenduojama visiškai apriboti ieškovo teisės bendrauti su šalių nepilnamete dukterimi. Šios nutarties 21 ir 22 punktuose aptartuose dokumentuose akcentuojamas tėvo ir dukters emocinio ryšio stiprinimas užtikrinant saugų bendravimą pasitelkiant psichologinį konsultavimą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų neatsižvelgęs į šiuose dokumentuose pateiktas rekomendacijas.

Apeliantė taip pat ginčija, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šalių nepilnametės dukros nenorą ir baimę bendrauti su tėvu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, draudimas atsakovui matytis su vaiku būtų ydingas tiek vaiko, tiek atsakovo atžvilgiu, kadangi uždraudus tėvo bendravimą su vaiku, jų tarpusavio emocinis ryšys susilpnėtų ir tai neišspręstų susidariusios problemos. Be to, ieškovas sutinka dalyvauti specialistų konsultacijose ir nori, kad jo nepilnametė dukra nepatirtų neigiamų emocijų, siekia, kad jų bendravimas atitiktų vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas siekia bendrauti su savo nepilnamete dukra, palaikyti su ja ryšį, todėl nepilnametės šalių dukters interesus užtikrins pirmosios instancijos teismo nustatytas pereinamasis laikotarpis, kuomet vaiko ir tėvo bendravimas vyks tik dalyvaujant psichologui, o nepilnametės dukters ir ieškovo santykiai laikantis pirmosios instancijos teismo nustatytos bendravimo tvarkos palaipsniui gerės.

Teismas atkreipia dėmesį, kad iš atsakovės nėra atimama galimybė kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo, jei paaiškėtų, kad ieškovas piktnaudžiauja jam suteiktomis teisėmis bendraujant su šalių nepilnamete dukterimi.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasis tuo, kas anksčiau aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.