- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-05-30
- Bylos Nr.
- 1A-290-1020/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Aiva Survilienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- J. T.
- Advokatai
- Kristina Sandaraitė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal:
- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį – 80 MGL (3 012,80 Eur) dydžio bauda;
- BK 227 straipsnio 2 dalį – 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir J. T. paskirta subendrinta 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio baudos bausmė.
Remiantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, J. T. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę bausmę – 120 MGL (4 519,20 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaičiuotas J. T. laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. birželio 16 d. 22.05 val. iki 2017 m. birželio 17 d.,15.39 val., vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai, ir nustatyta galutinė bausmė - 118 MGL (4443,88 Eur) dydžio bauda.
Remiantis BK 72 straipsnio nuostatomis, konfiskuota transporto priemonė - automobilis „Peugeot 206“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) faktiškai priklausiusi J. T..
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, J. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius uždraudžiant vairuoti transporto priemones.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
J. T. nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 16 d., apie 21.44 val., Vakariniame aplinkkelyje ties nuvažiavimu link Pilaitės prospekto, Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Peugeot 206“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės etilo alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,41 promilės etilo alkoholio). Šiais savo J. T. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
J. T. nuteistas ir už tai, kad tiesiogiai pasiūlė kyšį valstybės tarnautojams už pageidaujamą neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus, o būtent: jis, 2017 m. birželio 16 d., apie 21.48 val., Vakariniame aplinkkelyje ties nuvažiavimu link Pilaitės prospekto, Vilniuje, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, žodžiu pasiūlė savo įgaliojimus vykdančiam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-os kuopos 3-ojo būrio vyriausiajam patruliui R. T. ir savo įgaliojimus vykdančiam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-os kuopos 3-ojo būrio vyriausiajam patruliui A. T. jam priklausantį automobilį „Peugeot 206“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant jo vertę, t. y. 500 Eur, tokiu būdu pasiūlė 500 Eur vertės kyšį už neteisėtą šių neveikimą, t. y. prašydamas neregistruoti įvykio, kad nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad jis 2017 m. birželio 16 d., apie 21.44 val., Vakariniame aplinkkelyje ties nuvažiavimu link Pilaitės prospekto, Vilniuje, vairavo automobilį „Peugeot 206“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo nustatyta mažiausia koncentracija 2,41 promilės etilo alkoholio. Šiais veiksmais J. T. padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
J. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, jį išteisinti; taikyti laidavimą jo atžvilgiu ir atleisti jį nuo atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, perduodant jį laiduotojų K. T. ir H. L. atsakomybei be užstato ir baudžiamąją bylą šioje dalyje jo atžvilgiu nutraukti; netaikyti jam nuosavybės teise priklausančio automobilio konfiskavimo; sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki 9 mėnesių; skirti minimalaus dydžio – 12 MGL – baudą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. T. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę pilnai pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi padaryto, pažadėjo daugiau taip nesielgti, jog yra pirmąkart teisiamas. Pabrėžia, jog vairavo neblaivus neturėdamas tyčios – sprendimas vairuoti buvo neapgalvotas, namo važiavo dėl vandentiekio avarijos, nes buvo būtina užkirsti kelią pavojui pakenkti kitiems asmenims. Dėl papirkimo J. T. pabrėžia, kad būdamas neblaivus jis negalėjo suvokti savo veiksmų (išsakytų žodžių) pobūdžio, ir jo veikoje nebuvo tyčios papirkti pareigūnus – net ir remiantis pareigūnų parodymais, jis nesiūlė perleisti nuosavybės teisės į automobilį pareigūnams, t. y. perregistruoti VĮ „Regitra“, taigi tai buvo vien tik neblaivaus asmens žodžiai.
J. T. teigimu, apylinkės teismas jo atžvilgiu nepagrįstai netaikė ir BK 40 straipsnio nuostatų, jo neatleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Už jį laiduotų ne tik jo žmona, su kuria jis gyvena 30 metų, tačiau ir darbdavys, su kuriuo dirba daugiau nei 20 metų. Teistumas ne tik turės neigiamų pasekmių jo reputacijai, darbui, tačiau ir jo vaikams, kurie studijuoja politikos ir teisės mokslus. Jo manymu, vien pats baudžiamasis procesas jam turi auklėjamąjį poveikį, o ir jo situacija atitinka BK 40 straipsnio taikymo sąlygas. Apeliantas nesutiko su teismo išvada, kad dėl to, jog jo veikos buvo padarytos neva esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, jis negali būti laikomas pirmąkart teisiamu asmeniu ir jam negalima taikyti atleidimo pagal laidavimą. Jis mano, kad kai padarė veikas, jos dar nebuvo pripažintos nusikalstamomis, todėl konstatuoti, kad jis padarė 2 nusikaltimus, nėra pagrindo – abi veikos sutapo laike, o ir kyla klausimas ar jis padarė BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (kaltę jis pripažino dėl to, kad būtų kuo švelniau nubaustas, nors pasiūlymo paimti automobilį jis nelaiko kyšiu). Jis nurodo nesąs piktybinis pažeidėjas, o laiduotojai yra patikimi žmonės, jo atžvilgiu galintys daryti teigiamą įtaką.
Apelianto įsitikinimu, atsižvelgus į tai, kad jo veika nebuvo tyčinė, automobilio konfiskavimą, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – LRKT) praktika, galima traktuoti kaip labai griežtą sankciją. Automobilis jam būtinas sunkiai sergantiems jo tėvams (sunkiai vaikščioja, dažni vizitai į gydymo įstaigas) ir žmonos motinai lankyti, suteikti jiems pagalbą, namo reikalų tvarkymo darbuose. Teismas neįvertino ir to, kad vien už priverstinį automobilio nugabenimą jis sumokėjo daugiau nei 100 eurų, todėl konfiskavus ir 940 eurų vertės jo automobilį, tai taptų nepakeliama našta jo šeimai. J. T. taip pat prašo sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo terminą iki 9 mėnesių, nes jo darbinėje ir visuomeninėje veikloje yra būtinas vairuotojo pažymėjimas. Be to, apeliantas pažymi, kad jis yra išklausęs 4 ak. valandų kursus dėl alkoholio ir narkotikų žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Pasak J. T., atsižvelgus į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į jo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kad jis anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi – jam paskirtos baudos dydis yra labai didelis ir neproporcingas. Remdamasis LRKT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, apeliantas teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę neatsižvelgė į tai, kad abu jo vaikai studijuoja, sūnus yra tėvų pilnai išlaikomas, jie gyvena nuo algos iki algos. Atsižvelgus į tai, kad jo darbo užmokestis pastaruoju laiku kiek sumažėjo, net ir baudos sumokėjimą išdėsčius 1 metams, ši suma jo šeimai būtų nepakeliama. J. T. manymu, teismas galimai skirdamas bausmę buvo šališkas, nes skyrė identišką bausmės dydį prokuroro prašytam. Atsižvelgdamas į savo šeimos sunkią turtinę padėtį, J. T. mano, kad 12 MGL bauda jo atžvilgiu yra teisinga ir proporcinga bausmė, tačiau dėl jo sunkios materialinės padėties, šį baudos dydį jis visgi prašo pakeisti į viešuosius darbus.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis J. T. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo J. T. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą – pagrįstai pripažino J. T. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir BK 281 straipsnio 7 dalį; netaikė BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleido J. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą; nuteistąjį teisingai nubaudė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir paskyrė ne per griežtas poveikio priemones. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį J. T. paskirta bausmė yra per griežta, nes ši veika nagrinėjamoje byloje nebuvo pavojingesnė nei veika, kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.
Dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių
BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Apelianto teigimu, jo veikoje nebuvo minėtam nusikaltimui būdingo veikimo tiesiogine tyčia požymio – būdamas neblaivus, jis negalėjo suvokti savo veiksmų ir žodžių reikšmės, tai buvo tik neblaivaus žmogaus žodžiai.
Visgi minėtą apelianto poziciją visiškai paneigia policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei jų apklausų metu nurodytos aplinkybės (šie duomenys buvo ištirti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka pirmosios instancijos teisme), kad įvykio dieną sustabdžius J. T., jis dar prieš jo patikrą alkotesteriu ir atitinkamų procesinių veiksmų atlikimą, prašė pareigūnų galimybės gražiuoju susitarti, jog eismo įvykis nebūtų registruotas, o jis nebūtų patikrintas alkotesteriu. Po ko, net įspėjus J. T. dėl gresiančios atsakomybės už papirkimą, šis atsakė, kad apie tokią atsakomybę žino, tačiau jam labai reikalingas vairuotojo pažymėjimas, todėl dar keliskart siūlė susitarti, o galiausiai pasiūlė savo 500 eurų vertės automobilį. Prašymą susitarti J. T. išreiškė ir komisariato patalpose, klausdamas kokios piniginės sumos pakaktų, kad jie išsiskirstytų (b. l. 8-9, 12, 14, 16).
Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys, kurių patikimumu neįžvelgiama pagrindo abejoti, leidžia daryti išvadą, kad J. T., nors ir būdamas neblaivus, puikiai suvokė, kokios teisinės pasekmės jam gresia (jam tai buvo išaiškinta pareigūnų), tačiau nepaisydamas to siūlė materialinį atlygį, kad pareigūnai neregistruotų eismo įvykio bei jo neblaivumo fakto bei jis savo ruožtu neprarastų teisės vairuoti. Vien J. T. įvykio metu nurodytas teiginys, kad jis nenori prarasti teisės vairuoti, kuri jam labai reikalinga, rodo, kad pastarasis tikslingai veikė siekdamas išvengti atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Tokių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad J. T. siūlė kyšį policijos pareigūnams, kad pastarieji veiktų neteisėtai, net ir suvokdamas tokio pasiūlymo galimas teisines pasekmes, todėl neabejotinai veikė tiesiogine tyčia siekdamas minėtus pareigūnus papirkti bei padarė BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
BK 40 straipsnyje numatytos formaliosios sąlygos, kurias nustačius, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Viena iš esminių šio instituto taikymo sąlygų yra tai, kad asmuo būtų pirmąkart padaręs nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, net ir atsižvelgdama į tai, kad iki šios bylos J. T. nebuvo teisiamas už nusikalstamų veikų padarymą ir, jog jį charakterizuojanti medžiaga nerodo jo polinkio veikti neteisėtai, konstatuoja, kad remiantis nusistovėjusia LAT praktika, J. T. šioje byloje padarytas nusikalstamų veikų daugėtas neleidžia jo atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatų ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, LAT laikosi nuoseklios praktikos, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, jog jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį. Tai reiškia, kad kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą, kartu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, išskyrus tuos atvejus, kai pakartotinės nusikalstamos veikos tarpusavyje sudaro idealią sutaptį. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-319/2008, 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-52-648/2017). Tokia LAT praktika nėra pasikeitusi, ji atsispindi ir naujausiuose kasacinio teismo sprendimuose (pvz. LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-895/2018), todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo ja nesivadovauti ir laikosi pozicijos, kad konstatavus realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, BK 40 straipsnio nuostatos nebegali būti taikomos.
Sprendžiant kokios rūšies sutaptį – realiąją ar idealiąją - sudaro J. T. padaryti nusikaltimai, pažymėtina, jog pagal LAT praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2006, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011, 2A-7-4-699/2015). Tai reiškia, kad išsamus vieningą veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009, 2A-7-4-699/2015). Tokiais atvejais atskirus kaltininko nusikalstamus veiksmus jungia vieningas kaltininko sumanymas, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau jie kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nors J. T. padarytos veikos laiko atžvilgiu išties sekė viena po kitos, ir jos yra neabejotinai susijusios – tuo atveju, jei J. T. nebūtų buvęs sustabdytas padaręs KET taisyklių pažeidimus, jam apskritai nebūtų kilęs poreikis pareigūnams siūlyti kyšio siekiant išvengti atsakomybės. Visgi šiuo atveju J. T. nusikalstamų veiksmų nejungė vieningas kaltininko sumanymas – pirmuoju nusikaltimu J. T., siekdamas grįžti namo, nepaisydamas neblaivumo, vairavo transporto priemonę ir pažeidė KET bei kėlė pavojų eismo ir jo dalyvių saugumui, o antruoju – jau būdamas sulaikytas kaip galimai padaręs nusikaltimą, ėmėsi neteisėtų veiksmų siekdamas išvengti atsakomybės už pirmuosius veiksmus. Taigi pirminiai neteisėti nuteistojo veiksmai buvo priežastimi lėmusia bei suformavusia iki tol objektyviai neegzistavusį nuteistojo tikslą padaryti tolesnius neteisėtus veiksmus – taigi šių veiksmų nejungė vieninga tyčia ir jų padarymo tikslas buvo visiškai skirtingas, todėl jie nesudaro idealiosios nusikalstamų veikų sutapties. Šių argumentų pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant konstatuotai realiajai nusikaltimų sutapčiai, J. T. negali būti laikomas asmeniu, pirmąkart teisiamu už nusikalstamos veikos padarymą ir tuo pačiu būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Dėl nuteistajam skirtinos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių
Pabrėžtina, kad skirdamas bausmę teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus - sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.
J. T. padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Apylinkės teismas pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir gailisi dėl jų padarymo, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė ir tai įvertino pastarajam skirdamas bausmę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšis už padarytas nusikalstamas veikas, tinkamai vertino bylos aplinkybes, J. T. asmenybę, padarytų veikų pavojingumą bei šioje situacijoje pagrįstai pripažino, kad švelniausia jam inkriminuojamų nusikaltimų sankcijose numatyta bausmės rūšis – bauda, yra pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.
Iš J. T. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis praeityje neteistas ir nors yra baustas administracine tvarka (ėjo pėsčiomis neblaivus magistrale, kelkraštyje griuvinėjo, taip pat buvo pastatęs automobilį ant vejos (b. l. 65-66)), tačiau neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, jog iš šių duomenų matyti, kad alkoholio vartojimas tam tikrais atvejais, kaip ir šioje byloje, lemia J. T. neteisėtą veikimą, kuriuo keliamas pavojus kelių eismo ir jo dalyvių saugumui. Visgi J. T. yra teigiamai charakterizuojamas ir vertinamas darbovietėje bei kitose įstaigose, dirba inžinieriumi, yra aukštojo išsilavinimo.
Nagrinėjamų skundo argumentų kontekste apygardos teismas pastebi, jog J. T. apylinkės teismo nuosprendžiu už BK 281 straipsnio 7 dalyje ir BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskyrė labai skirtingas bausmes. Už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio (2,41 promilės) paskirta bauda (80 MGL) yra beveik dvigubai mažesnė, nei paskirta bauda (150 MGL) už tai, jog siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, pasiūlė kyšį (automobilį „Peugeot 206“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant jo vertę, t. y. 500 Eur) policijos pareigūnams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada nustatant baudos dydį už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos padarymą, nes tokia bauda ne tik tinkamai individualizuota, bet ir atitinka teismų praktikoje skiriamas bausmes už tokio pobūdžio veikas. Visgi teisėjų kolegija negali sutikti su teismo sprendimu dėl baudos dydžio už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškių argumentų, kodėl teismas parinko tokį baudos dydį. Iš teismo nuosprendžio galima tik spėti, jog tokį baudos dydį lėmė BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos priskyrimas sunkesnei nusikaltimų kategorijai (šis nusikaltimas pagal baudžiamojo įstatymo numatytą maksimalią sankciją yra apysunkis, o BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta veika - nesunkus nusikaltimas). Visgi, nustatydamas bausmės dydį kiekvienoje individualioje situacijoje, teismas privalo įvertinti konkrečioje byloje nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes ir būtent nagrinėtoje byloje nustatytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vairavimas apsvaigus nuo alkoholio (2,41 promilės) šiuo atveju nebuvo ir nėra mažiau pavojingas, nei neblaivaus vairuotojo pasiūlytas ir nepaimtas kyšis policijos pareigūnams, todėl sprendimas paskirti aiškiai griežtesnę bausmę už tokią veiką nėra teisingas ir, siekiant ištaisyti tokią klaidą nagrinėjamoje byloje bei išvengti panašių klaidų ateityje, turi būti pakeistas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl skirtinos baudos dydžio pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, atkreipia dėmesį ir į tai, kad remiantis BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktu (straipsnio redakcija galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.), už apysunkio nusikaltimo padarymą nuteistojo veikos padarymo metu buvo galima skirti baudą nuo 1 iki 1000 MGL (37 660 Eur). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu, minėtos BK 47 straipsnio nuostatos buvo sugriežtintos, bet iš teismo nuosprendžio neaišku, kuria baudžiamojo įstatymo redakcija teismas rėmėsi nustatydamas baudos dydį (150 MGL bauda buvo artima sugriežtintai minimaliai baudos ribai – 100 MGL, nors pateko ir į ankstesnes baudos ribas nuo 1 iki 1000 MGL). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į jau minėtus argumentus, tokias abejones šalina ir vadovaudamasis iki 2017 m. spalio 6 d. galiojusia BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkto redakcija, taip pat šioje byloje nustatytų nusikalstamų veikų pavojingumu, įvertinęs nuteistojo asmenybę, taip pat tai, kad už BK 281 straipsnyje padarytą veiką J. T. yra paskirtos ir baudžiamojo poveikio priemonės, mano esant teisinga skirti tokio pat dydžio, t. y. 80 MGL, baudą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės už nustatytas nusikalstamas veikas subendrintinos iš dalies jas sudedant, nes veikos padarytos esant realiai nusikalstamų veikų sutapčiai, be to, nėra kitų įstatyme numatytų pagrindų taikyti bausmių apėmimą. Atsižvelgiant į tai, kad antroji veika buvo padaryta netrukus po pirmosios nusikalstamos veikos, kad antrąja nusikalstama veika buvo siekiama išvengti galimų teisinių padarinių dėl pirmosios veikos, skirtina subendrinta bausmė – 120 MGL bauda. Sutinkant su teismo išvadomis dėl BK 64¹ straipsnio taikymo ir laikino sulaikymo įskaitymo, minėta bauda mažintina trečdaliu ir dar 2 MGL dydžiu dėl laikino sulaikymo įskaitymo, nustatant galutinę – 78 MGL dydžio baudą.
Tenkinti nuteistojo prašymo ir paskirtą baudą pakeisti viešaisiais darbais teismas neturi pagrindo, nes tokia išvada būtų skubota. Įvertinus apelianto poziciją dėl viešųjų darbų ir su tuo susijusius argumentus apie sunkią J. T. ir jo šeimos turtinę padėtį, apygardos teismas nustato šiek tiek ilgesnį – 2 metų terminą paskirtai baudai sumokėti. Kita vertus, jei nuosprendžio vykdymo stadijoje nebūtų sumokėta bauda, priklausomai nuo to ar baudos mokėjimo buvo vengiama, ar jos sumokėti nebūtų objektyvių galimybių, bauda atitinkamai gali būti pakeičiama areštu arba nuteistojo prašomais viešaisiais darbais.
Baudžiamajame įstatyme kaip viena iš baudžiamojo poveikio priemonių yra numatytas uždraudimas naudotis specialia teise (šios bylos kontekste – teise vairuoti transporto priemones), kai asmuo naudodamasis šia teise padaro nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas naudotis specialiąja teise uždraudžia nuo 1 iki 3 metų. Šiuo atveju, Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu J. T. 1 metams ir 6 mėnesiams uždraudė naudotis teise vairuoti transporto priemones, kas, pasak apelianto, yra per griežta poveikio priemonė, nes jo darbui būtinas transporto priemonės vairavimas, o ir jis pats yra išklausęs kursus dėl alkoholio ir narkotikų žalos. Teisėjų kolegija, nekartodama šiame sprendime jau aptartų nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, pažymi, jog J. T. teisė vairuoti skundžiamu nuosprendžiu yra atimta beveik minimaliam terminui. Toks teisių atėmimo terminas teismų praktikoje dažnai taikomas asmenims baudžiant juos už aiškiai mažiau pavojingus, bet panašaus pobūdžio nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekse (pvz. už transporto priemonių vairavimą nustačius lengvą neblaivumą (nuo 0,4 iki 1,5 promilių). Be to, Lietuvos teismų praktika administracinių nusižengimų ir baudžiamosiose bylose, susijusiose su KET pažeidimais, kai transporto priemones vairuoja neblaivūs asmenys, yra nusistovėjusi – vien tokio asmens darbiniai ir asmeniniai interesai negali būti pagrindu netaikyti neigiamų teisinių padarinių jo atžvilgiu, nes asmuo jau sėsdamas prie vairo būdamas neblaivus, prisiima savo neteisėto elgesio neigiamas pasekmes. Šioje byloje nustatyta, kad apeliantas ir toliau dirba ankstesnį darbą; kad vairavo neblaivus esant 2,41 promilių neblaivumui; be to, jis ir anksčiau baustas už tai, kad būdamas neblaivus ėjo pėsčiomis magistrale, kelkraštyje griuvinėjo, nesiorientavo aplinkoje – o tai vertinant alkoholio vartojimo riziką yra itin svarbu sprendžiant dėl draudimo vairuoti trukmės. Tokių argumentų kontekste, pirmosios instancijos teismo nustatytas draudimo vairuoti transporto priemones terminas ne tik ne per griežtas, bet vertintinas kaip itin trumpas, todėl apelianto reikalavimas jį dar labiau sutrumpinti atmestinas.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentais, kad BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimas turi būti vertinamas skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, visgi negali sutikti su pozicija, kad šios priemonės taikymas nagrinėtoje byloje nepagrįstas. Teismui nekyla abejonių, kad netekus automobilio jo veikla, susisiekimo galimybės su giminaičiais ar pagalba jiems būtų apsunkinta, tačiau minėti argumentai nerodo, kad be automobilio jo ir jo šeimos interesai būtų pažeidžiami labiau nei to reikalauja viešasis interesas – siekis apsaugoti visuomenę nuo neblaivių vairuotojų sukeliamų padarinių. Kaip jau minėta, byloje yra duomenys, apie tai, kad apeliantas vartodamas alkoholį kelia riziką eismui (ne tik šioje byloje nustatytos aplinkybės, bet ir baustumas už tai, jog būdamas neblaivus ėjo magistrale ir griuvinėjo kelkraštyje). Taigi transporto priemonės, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimas, yra visiškai pagrįstas. Be to, apie šios priemonės konfiskavimo proporcingumą liudija ir paties nuteistojo siekis atiduoti jį policijos pareigūnams kaip kyšį, taigi ir šioje dalyje apelianto reikalavimas atmestinas.
Atsižvelgdama į visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendis keistinas tik dėl neteisingai paskirtos bausmės – už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką skirtos ir subendrintos galutinės – skirtinos bausmės – baudos dydžio.
Todėl, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendį pakeisti:
Nuteistajam J. T. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 80 MGL (3 012,80 Eur) dydžio baudos.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę (už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą) dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme (už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos padarymą) ir J. T. paskirti subendrintą 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio baudos bausmę.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, J. T. paskirtą subendrintą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti 80 MGL (3 012,80 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į šią bausmę įskaičiuoti J. T. laikino sulaikymo laiką nuo 2017 m. birželio 16 d., 22.05 val., iki 2017 m. birželio 17 d., 15.39 val., vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir nustatyti galutinę bausmę – 78 MGL (2 937,48 Eur) dydžio baudą, kuri turi būti sumokėta per 2 (dvejus) metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.