Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2021-02-23 · Administracinė byla Nr. I1-1282-402/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-02-23
Bylos Nr.
I1-1282-402/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02934-2020-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Natalja Zelionkienė (pirm.)
Pareiškėjas
K. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1282-402/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02934-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 23 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai), priteisti 4 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-27) nurodo, kad nuo 2020-06-16 iki 2020-10-29 buvo kalinamas Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje Nr. 1. Minėtoje kameroje laisvės atėmimo bausmę atliko su dar vienu nuteistuoju. Teigia, kad kameros plotas buvo labai mažas, nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kiekvienam nuteistajam būtinas gyvenamasis plotas, todėl dėl vietos trūkumo nuolat tvyrojo įtampa. Plotą mažino baldai ir sanitarinis mazgas. Kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, radijo taško. Kameroje nebuvo natūralaus apšvietimo, nepatekdavo oras, neidavo išvėdinti, nes prieš langą buvo 4 metrų tvora. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas prausiantis po dušu, kadangi juose neįrengtos pertvaros ir kitas nuteistasis galėjo jį stebėti. Tvirtina, jog minėtais pažeidimais buvo padaryta žala jo savigarbai ir orumui, patyrė diskomfortą bei neigiamus išgyvenimus, todėl laikosi pozicijos, kad jam priklauso neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 53-56). Minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Visuose Marijampolės PN yra įrengta ventiliacija, kurios pagalba yra užtikrinamas pakankamas kiekis gryno oro. Patalpų atitikimas higienos normoms - atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t. yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus, kuriuose nurodė, jog pažeidimų nustatyta nebuvo. Teisės aktai nenumato pataisos įstaigoms pareigos įrengti dušo patalpose pertvaras. Nepaisant to, pertvaros Marijampolės PN dušuose buvo įrengtos. Pareiškėjas, naudodamasis pareigūnų iškvietimo mygtuku, galėjo iškviesti pataisos pareigūnus. Radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema buvo atnaujinta 2016 metais. Ši sistema yra nuteistųjų nuolatos gadinama ir niokojama. Pastebėjus sugadinimus ar nuteistiesiems informavus apie tai, įrengimai yra kaip galima greičiau suremontuojami. Pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens kankinimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio.

Skundas netenkinamas.

Šalies argumentai

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti neturtinės žalos, jo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimą.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Motyvuojamoji dalis

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą.

Nagrinėjamoje byloje aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių: elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei jo sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Pažymėtina, kad pagal LVAT formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą kildina iš to, jog Marijampolės PN ginčo laikotarpiu nuo 2020-06-16 iki 2020-10-29 buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 111.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojančio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punktas nustato analogiškus minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam žmogui, reikalavimus.

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 77-78, 79) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 6 ir 1 kamerose, jam teko nuo 4,02 kv. m iki 5,33 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas atsakovo pateiktais duomenimis vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai ir sanitariniai mazgai.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma. Taigi, nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas nurodo, jog kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, vėdinimas.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti.

Pareiškėjas savo teiginius dėl netinkamo apšvietimo grindžia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2020-10-06 raštu Nr. (4-12 4.80)2-76595 (toliau – Raštas) (b. l. 28-29), kuriame nurodyta, kad operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad natūralaus apšvietimo patekimas į KTP Nr. 1 yra galimai apribotas prie pat lango stovinčios betoninės sienos ir lango uždengimo grotomis. Tačiau, teismo vertinimu, teisės aktams nereglamentuojant konkrečių natūralaus apšvietimo parametrų, rašte nurodytos aplinkybės dėl natūralaus apšvietimo patekimo į kamerą Nr. 1 nesudaro teisinio pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovas nurodė, jog kamerose vėdinimas vykdomas per įrengtą šachtinę ištraukiamą ventiliaciją ir per langus. Be to, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2020-10-07 patikrinimo akte (b. l. 72-74) užfiksavo, jog 1, 6 kamerose yra įrengti darinėjami langai, per kuriuos asmenims yra sudaryta galimybė vėdinti patalpas. Spręstina, jog atsakovas užtikrina tinkamą patalpų vėdinimą.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad kamerose nebuvo galimybės pavojaus atveju išsikviesti pareigūnus.

Ginčo laikotarpiu galiojusiose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse yra numatyta, jog nuteistiesiems užrakinamiems gyvenamuosiuose aukštuose, gyvenamosiose patalpose (kamerose) arba palatose turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pareigūnus. Analogiškai pareigūnų iškvietimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15.2 punktas.

Bylos duomenimis, pareiškėjas Marijampolės PN administracijai pateikė 2020-09-28 skundą (b. l. 62) dėl signalizacijos iškvietimo mygtuko neveikimo kameroje Nr. 1. Minėtame skunde yra padarytas pareiškėjo įrašas, kuriame nurodyta, kad išaiškinta žodžiu, raštiško atsakymo nereikalauja (b. l. 63).

Atsakovo atstovas nurodė, jog pareigūnų iškvietimo sistema yra įrengta, tačiau nuteistieji ją dažnai gadina, todėl stengiamasi ją sutvarkyti, atsižvelgiant į turimas lėšas. Atsakovo atstovui pripažinus, kad pareigūnų iškvietimo sistema veikia ne visada, tai leistų konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimą, tačiau, vertindamas šį byloje nustatytą pažeidimą neturtinės žalos pareiškėjui padarymo aspektu, teismas atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, vien aplinkybė, kad kamerose nebuvo įrengtas (neveikė) pareigūnų iškvietimo mygtukas, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas dėl to objektyviai turėjo patirti esminių nepatogumų ar išgyvenimų (žr. LVAT 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015, 2016 m. kovo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016).

Nagrinėjamu atveju šį pažeidimą pareiškėjas siejo su tuo, kad tenka daužyti į duris, kol pareigūnai išgirs jo kvietimą, pareigūnas ne visada išgirsdavo ir ateidavo, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, bendro pobūdžio. Pareiškėjas nenurodė konkrečių šio pažeidimo atvejų, susijusių su jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimų, todėl, nesant tokių duomenų, niekuo nepagrįstų, deklaratyvių pareiškėjo argumentų pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai negali būti nustatyti.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad kameroje Nr. 1 nebuvo įrengtas radijo taškas.

Taisyklių 16.11 punkte reglamentuota, jog kamerose įrengiamas radijo taškas, ir Taisyklių 13.10. punkte reglamentuota, jog drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuose kambariuose įrengiamas radijo taškas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenimis, pareiškėjas Marijampolės PN administracijai pateikė 2020-09-10 skundą (b. l. 30-31), bei 2020-09-17 prašymą (b. l. 61) dėl radijo imtuvo išdavimo. Marijampolės PN 2020-10-20 atsakyme Nr. 20/07-1575 į šiuos pareiškėjo skundus nurodė, jog radijo imtuvas į kamerą Nr. 1 buvo išduotas š. m. liepos 28 d. (b. l. 32). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema buvo atnaujinta 2016 metais. Ši sistema yra nuteistųjų nuolatos gadinama ir niokojama. Pastebėjus sugadinimus ar nuteistiesiems informavus apie tai, įrengimai yra kaip galima greičiau suremontuojami.

Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodytais duomenimis, todėl sprendžia, jog 1-ojoje kameroje buvo įrengtas ir veikė radijo taškas, o tuo atveju, jeigu jis sugesdavo, atsakovo atstovas nedelsdamas jį remontuodavo.

Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė žalą dėl galimai buvusio radijo taško gedimo ir neveikimo iki radijo taškas buvo pataisytas. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į tai, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, kad būtent dėl radijo taško kameroje nebuvimo pareiškėjui būtų kilę neigiami padariniai sveikatai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad vien tai, kad nebuvo įrengtas radijo taškas, nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-756/2020).

Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti radijo tašku ar radijo prietaisu vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Marijampolės PN esančiose dušo patalpose nėra įrengtos dušo pertvaros, todėl buvo pažeista jo teisė į privatumą bei orumą.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo inventoriumi normas reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas patvirtinimo“ patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi norma (toliau – ir Norma).

Normos 13 punktas reglamentuoja, kad pataisos įstaigų dušo patalpose privalo būti įrengti dušo čiaupai (galvutės), suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė, kilimėlis arba grotelės, veidrodis, sieninė pakaba drabužiams, lentynėlė higienos priemonėms, kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu darytina išvada, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigų dušo patalpose įrengti pertvarų.

Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad teisės aktai nenumato pataisos įstaigoms pareigos įrengti dušo patalpose pertvaras, tačiau nepaisant to, pertvaros Marijampolės PN dušuose buvo įrengtos. Atkreiptinas dėmesys, jog Pataisos namai kartu su minėtu atsiliepimu nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų patvirtinančių, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad dušo patalpose pertvaros nėra įrengtos. Kaip ir anksčiau minėta LVAT savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas ne kartą konstatuota, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigos nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

Nagrinėjamu atveju Marijampolės PN nepateikė duomenų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo pažeisto privatumo naudojantis dušu yra nepagrįsti, todėl remiantis minėta LVAT teismine praktika konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Vis dėlto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo taip pat teigiama, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-629/2020 ir kt.).

Teismo nuomone, konkrečiu atveju nustatytas pažeidimas (nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu) nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad Marijampolės PN pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytos ypač prastos kalinimo sąlygos, kurioms esant pakankamo privatumo neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos pažeidimą, nes kiti pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN nepasitvirtino. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas konstatuoja, kad byloje nustatytas kalinimo sąlygų pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė