Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui D. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

6. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria iš dalies patenkinti ieškovės reikalavimai dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių priteisimo bei atmestas reikalavimas dėl vėlavimo palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

7. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „Finansų bitė“ ir atsakovo D. B. administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje „FinBee“ 2021 m. birželio 7 d. buvo sudaryta paskolos (vartojimo kredito) sutartis Nr. 21368676, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 2 789,11 Eur vartojimo kreditą (faktiškai atsakovui 2021 m. birželio 8 d. buvo pervesta 1 699,57 Eur paskolos suma ir 1 089,55 Eur paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 68314998 refinansavimui) vartojimo kreditą 48 mėn. terminui; metinė palūkanų norma – 15 proc., sutarties sudarymo mokestis – 7,95 proc.; mėnesinis administravimo mokestis – 0,67 proc. Sutartimi atsakovas įsipareigojo iki 2025 m. gegužės 28 d. grąžinti ieškovei suteiktą vartojimo kreditą, sumokėti sutartyje nustatyto dydžio mokėjimo palūkanas (968,97 Eur), sutarties sudarymo mokestį (240,88 Eur) ir administravimo mokestį (519,52 Eur). Už mokėjimo terminų praleidimą atsakovas įsipareigojo mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną (sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punktas). Atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal sutartį, atliko tik 2 įmokas, todėl ieškovė 2022 m. gegužės 19 d. vienašališkai nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį.

9. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovei 2 716,62 Eur negrąžintą kreditą, 279,75 Eur mokėjimo palūkanas, 147,24 Eur sutarties administravimo mokestį, 48,60 Eur sutarties sudarymo mokestį, 48,23 Eur delspinigius, 37,70 Eur negautas pajamas už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2022 m. birželio 26 d., 15 procentų dydžio negautas pajamas, skaičiuotinas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo teismui (2022 m. birželio 27 d.) iki visiško paskolos grąžinimo, bet ne ilgiau nei iki 2021 m. birželio 7 d. paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 21368676 termino pabaigos (2025 m. gegužės 28 d.), nuo pagal 2021 m. birželio 7 d. paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 21368676 mokėjimų grafike tą mėnesį turėjusios būti negrąžintos paskolos dalies likučio ir neviršijant 563,77 Eur sumos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 278,14 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo bei 528,11 Eur bylinėjimosi išlaidas.

10. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria jai buvo sumažintas administravimo mokestis, sutarties sudarymo mokestis bei nepriteistos vėlavimo palūkanos.

11. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų, tuo pačiu įvertindamas aspektus, dėl kurių šalims buvo nurodyta, jog ketinama peržengti apeliacinio skundo ribas, ir dėl kurių ieškovė pasisakė papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose.

Dėl sutarties administravimo mokesčio

12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo sumokėtas įmokas, ir sumažindamas ieškovės prašomą priteisti administravimo mokestį nuo 469,79 Eur iki 147,24 Eur, nurodė, jog administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, t. y. nagrinėjamu atveju iki 2022 m. gegužės 19 d.

13. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Nurodo, kad pagal sutartį paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį sutarties terminą iš karto, jei vartojimo kredito gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo. Pažymi, jog administravimo mokestis yra viena bendra atsakovo mokama suma, kuri yra išdėstoma per visą sutarties laikotarpį ir kuri buvo žinoma atsakovui. Administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas ir ir šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys.

15. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad VKĮ priimtas įgyvendinant be kita ko 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Direktyva 2008/48/EB siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugą (Teisingumo Teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimas byloje Schyns, C‑58/18, 28 punkts). Ši apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informuotumo (Teisingumo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Radlinger ir Radlingerov?, C‑377/14, 63 punktas). Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad dėl naujų rinkos modelių (verslo formų) kaip nagrinėjamu atveju – internetinės skolinimo platformos veiklos ypatumų, vartotojas neretai yra priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis, jų kritiškai nevertindamas, ir negali daryti įtakos jų turiniui.

16. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas yra vartotojas, nekilo. Atsakovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų ieškovė 2022 m. gegužės 19 d. sutartį vienašališkai nutraukė.

17. Tarp šalių sudarytos sutarties specialiosios dalies 2.4. punkte nustatyta, kad paskolos gavėjas mokės administravimo mokestį kas mėnesį už paskolos administravimą pagal sutartį iki paskolos termino pabaigos, tačiau jei paskolos gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo – tokiais atvejais paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį paskolos terminą iš karto.

18. Iš tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.2 punkto matyti, kad administravimo mokestis – tai specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis (išskaidytas visam paskolos terminui), kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos.

19. Šalys sutartyje sulygo dėl 0,67 procento mėnesinio administravimo mokesčio, kuris įtrauktas ir į bendrą paskolos gavėjo mokamą sumą. Iš vartojimo kredito sutarties grafiko matyti, kad atsakovas už visą vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį nuo 2021 m. birželio 29 d. iki 2025 m. gegužės 28 d. turėjo sumokėti ieškovei iš viso 519,52 Eur administravimo mokestį. Iš ieškovės teismui pateiktos buhalterinės pažymos nustatyta, kad atsakovas atliko tris įmokas ir iš viso padengė 49,73 Eur administravimo mokesčio sumą. Atsižvelgdama į tai, ieškovė prašo priteisti likusią administravimo mokesčio sumą – 469,79 Eur, kurią ieškovė pagrįstai tikėjosi gauti tuo atveju, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs sutartį.

20. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės prašomo priteisti administravimo mokesčio, visų pirma pažymi tai, kad sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios nenustato kreditoriui teisės reikalauti vykdyti sutartinę prievolę natūra. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis.

21. CK 6.221 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Nurodyto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018, 37 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, nutraukusi sutartį, nebeturi administruoti mėnesinių mokėjimų surinkimo bei paskirstyti atsakovo mokamų įmokų, todėl ieškovė nebegali reikalauti priteisti administravimo mokesčio, kurio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus, kurių ieškovė po sutarties nutraukimo nebeturi atlikti. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai bando praplėsti sutartyje įtvirtintą administravimo mokesčio sąvoką bei paskirtį. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų patirta administruojant su atsakovu sudarytą sutartį po sutarties nutraukimo (CPK 178 straipsnis).

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutartyje nurodytą administravimo mokesčio paskirtį, ir pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, sprendžia, kad šiuo atveju administravimo mokestis turi būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo, kadangi šios išlaidos iš esmės priklauso nuo sutarties trukmės. Priešingu atveju, būtų pažeista vartojimo kredito gavėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyra bei protingumo ir sąžiningumo principai.

24. Taigi, nors nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad administravimo mokestį atsakovas privalo mokėti iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui, susiklosčiusioje teisinėje situacijoje, kai sutartis yra nutraukta, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi, ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas.

25. Atsižvelgdamas į pačios ieškovės nurodomą administravimo mokesčio paskirtį (administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė įgijo teisę administravimo mokestį skaičiuoti tik iki sutarties nutraukimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo padarytas įmokas ir išminusuodamas jau atsakovo sumokėtą administravimo mokesčio dalį (49,73 Eur), pagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė administravimo mokestį tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, t. y. nagrinėjamu atveju 147,24 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotą iki 2022 m. gegužės 19 d.

Dėl vėlavimo palūkanų

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 20,48 Eur vėlavimo palūkanas. Teismas sprendė, kad sutarties 7.1 punkte numatytos mokėjimo, o ne kompensacinės (arba vėlavimo, kaip nurodė ieškovė ieškinyje), palūkanos, o 7.5 punkte numatytos nuostatos, pagal kurią nutraukus paskolos sutartį su paskolos gavėju, paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti 18 procentų kompensuojamasias palūkanas už naudojimąsi pinigais iki visiško skolos grąžinimo, netaikė, nurodęs, kad ieškovė kompensuojamąsias palūkanas paskaičiavo už laikotarpį, kai sutartis galiojo, nebuvo nutraukta.

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė, remdamasi sutarties 7.1 punktu, prašė priteisti iš atsakovės 20,48 Eur vėlavimo palūkanas, paskaičiuotas taikant 15 procentų metinių palūkanų normą už laikotarpį nuo 2021 m. rugpjūčio 30 d. iki 2022 m. gegužės 18 d. (vėlavimo palūkanų apskaičiavimo pažyma) ir, remdamasi sutarties 7.5 punktu, – 48,23 Eur delspinigius, paskaičiuotus taikant 0,05 procento normą už kiekvieną pradelstą dieną už laikotarpį nuo 2021 m. rugpjūčio 29 d. iki 2022 m. gegužės 18 d. (delspinigių apskaičiavimo pažyma), t. y. prašė priteisti tiek delspinigius, tiek vėlavimo palūkanas apimančius tą patį laikotarpį.

29. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019, 53 punktas).

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad mokėjimo (pelno) palūkanos, t. y. mokestis už pinigų skolinimą, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

31. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

32. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje sutartyje vėlavimo palūkanų apibrėžimas pateiktas nėra, sutartis apibrėžia tik palūkanų sąvoką, kurioje numatyta, kad palūkanos – pinigų suma, kurią paskolos gavėjas moka už naudojimąsi paskolos suma (sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punktas). Pagal šalių sudarytos sutarties specialiąsias sąlygas atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 15 procentų dydžio palūkanas nuo suteiktos vartojimo kredito sumos pagal mokėjimo grafiką. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis (sutarties 5.1–5.4 punktai). Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 279,75 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas iki sutarties nutraukimo dienos. Ginčo byloje dėl šių aplinkybių nėra.

33. Iš sutarties 2.1.3. punkto matyti, kad atsakovas įsipareigojo nedelsiant, bet ne vėliau negu per 3 kalendorines dienas raštu informuoti organizatorių (nuo 4 vėlavimo dienos pradedamos skaičiuoti vėlavimo palūkanos bei atsiskaitymo rizikos valdymo mokestis), jei paskolos gavėjas dėl tam tikrų aplinkybių negali ar negalės vykdyti savo įsipareigojimų pagal Sutartį. Taip pat, Sutarties 4.10. punkte numatyta, kad vėlavimo (skolintojams priklausančios palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos sumos) bei kitos palūkanos papildomai taip pat skaičiuojamos tol, kol yra paskolos gavėjo vėlavimas mokėti įmoką (-as).

34. Sutarties 7 dalies „Sutarties pažeidimas“ 7.1 punkte numatyta, kad paskolos gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti įmoką, palūkanas ir kitus mokėjimus pagal paskolos grąžinimo grafiką, specialiąsias sąlygas ar sutartį, specialiosiose sąlygose nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo įmokos dalies, kurią sudaro paskolos suma kaip atlyginimas už naudojimąsi paskolos suma iki sutarties termino pabaigos.

35. Pagal sutarties 7.5 punktą pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais paskolos gavėjui taikomos netesybos (delspinigiai) ir yra lygios 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos (delspinigiai) negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį kiekvienai vėluojančiai įmokai. Nutraukus paskolos sutartį su paskolos gavėju, paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti 18 procentų kompensuojamasias palūkanas už naudojimąsi pinigais iki visiško skolos grąžinimo.

36. Nors ieškovė nurodo, kad jos prašomos priteisti 20,48 Eur vėlavimo palūkanos turėtų būti vertinamos kaip mokėjimo (pelno) palūkanos, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu ieškovės vertinimu.

37. Pažymėtina tai, kad kompensuojamoji palūkanų (CK 6.210 ir 6.261 straipsniai) funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Nagrinėjamu atveju nors ieškovė nurodo, kad vėlavimo palūkanos skaičiuojamos praleidus mokėjimo terminą, bet nepaaiškina, kodėl jos visgi atlieka mokėjimo funkciją.

38. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs ieškovės prašomų priteisti palūkanų teisinį pagrindą bei paskirtį – jos mokamos sutarties pažeidimo (termino praleidimo atveju) (sutarties 7.1 punktas), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės prašomos priteisti 20,48 Eur vėlavimo palūkanos, paskaičiuotos nuo termino vykdyti sutartį praleidimo dienos iki sutarties nutraukimo dienos, laikytinos kompensuojamosiomis palūkanomis.

39. Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai sprendė, kad sutarties 7.1 punkte numatytos palūkanos yra mokėjimo (pelno) palūkanos ir šiuo pagrindu jų nepriteisė ieškovei (ginčo atveju motyvacija dėl sutarties 7.5 punkto neaktuali, kadangi ieškovė, prašydama priteisti vėlavimo palūkanas, šiuo sutarties punktu nesirėmė), tačiau apskritai nepriteisęs kompensavimo palūkanų, visgi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl žemiau nurodomų motyvų.

40. Kaip jau minėta, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo tiek 48,23 Eur delspinigius, tiek 20,48 Eur vėlavimo palūkanas apimančius tą patį laikotarpį, t. y. nuo įsipareigojimų vykdymo termino praleidimo iki sutarties nutraukimo dienos.

41. Bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas arba jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje).

42. Sutarčių sudarymo praktikoje pasitaiko, kad šalys sutartyje už piniginės prievolės neįvykdymą laiku nustato ne tik kompensuojamąsias palūkanas, bet ir netesybas; kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad papildomas susitarimas paskolos sutartyje dėl netesybų neprieštarauja CK 6.258 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006). Tačiau, sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų.

43. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016, 16 punktas). Negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019, 72 punktas).

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nors ieškovė ir turi teisę skaičiuoti kompensuojamąsias palūkanas termino praleidimo atveju, tačiau įvertinus tai, kad šiuo atveju ji už tą patį laikotarpį prašė priteisti iš atsakovo tiek 20,48 Eur kompensuojamąsias palūkanas, tiek 48,23 Eur delspinigius, kurie abu atlieka kompensavimo funkciją, vadovaujantis paminėta kasacinio teismo praktika, ieškovei šiuo atveju galėjo būti priteista tik didesnioji suma – 48,23 Eur delspinigiai. Taigi nors pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 20,48 Eur vėlavimo palūkanas ir priteisė 48,23 Eur delspinigius ne nurodytų motyvų pagrindu, tačiau iš esmės šioje dalyje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

45. Pirmosios instancijos teismas, sprendęs kad sutarties sudarymo mokestis nėra skirtas kompensuoti ieškovės nuostolius, t. y. nėra netesybos ar kompensacinės palūkanos, ieškovės reikalavimą priteisti šį mokestį iki sutarties pabaigos dienos (2025 m. gegužės 28 d.) laikė nepagrįstu ir, įvertinęs tai, kad atsakovas sumokėjo sutarties sudarymo mokestį už 2 mėnesius (2 įmokas), ieškovei iš atsakovo priteistiną sutarties sudarymo mokestį sumažino nuo prašomos 230,86 Eur iki 48,60 Eur sumos.

46. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė dalies sutarties sudarymo mokesčio (230,86 Eur). Pažymi, kad sutarties sudarymo mokestis yra mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui. Šis konkrečia suma apibrėžtas mokestis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį, t. y. ir paskolos suma (2 789,12 Eur), ir sutarties sudarymo mokestis (240,88 Eur) yra skolintojų investuojama suma. Nurodo, kad atsakovas įsipareigojo šį mokestį grąžinti investuotojams, o ne ieškovei, kaip nuostolių kompensavimą.

47. Apeliacinės instancijos teismas 2023 m. sausio 10 d. nutartimi šalis informavo apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas ir pasiūlė šalims pasisakyti dėl sutarties sudarymo mokesčio paskirties ir jo dydžio atitikties imperatyvioms įstatymo normoms.

48. Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad sutarties sudarymo mokestis yra dalis ieškovei mokamo tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio. Pažymi, kad šiuo atveju ieškovė atsakovui yra suteikusi 450 Eur skolintojų paskolintos sumos, kas sudaro 14,85 proc. (3 030 Eur x 14,85 proc. = 450 Eur) paskolos sumos pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutartį, todėl vadovaujantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatos dėl atlyginimo skaičiavimo tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nagrinėjamu atveju netaikomos. Ieškovė taip pat nurodo, kad šalys paskolos sutartyje susitarė dėl visų atsakovui taikomų mokesčių (7,95 proc. sutarties sudarymo mokesčio bei 0,67 proc. administravimo mokesčio), kurie buvo įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą ir kurie neviršijo bendrai vartojimo kredito kainai nustatyto ribojimo.

49. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad portalo naudojimosi sutarties 2.24 punkte numatyta, kad sutarties sudarymo mokestis yra paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas sutarties sudarymo mokestis, vartotojo mokamas organizatoriui. Portalo naudojimosi sutarties 10.4 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjas moka sutarties sudarymo mokestį organizatoriui pagal sutarties sudarymo metu galiojančius paslaugų įkainius.

50. Pagal šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punktą sutarties (paskolos) sudarymo mokestis – tai paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas specialiosiose paskolos sąlygose. Sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu. Sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t.y. jei kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0.

51. Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestis sudaro 7,95 procentus. Pagal įmokų mokėjimo grafiką atsakovas įsipareigojo mokėti kas mėnesį 5,01 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį (paskutinį mėnesį – 5,41 Eur), iš viso už laikotarpį nuo 2021 m. birželio 29 d. iki 2025 m. gegužės 28 d. (sutarties pabaigos) atsakovas turėjo sumokėti 240,88 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį. Iš pateiktos buhalterinės pažymos nustatyta, kad atsakovas sumokėjo dvi įmokas, t. y. iš viso 10,02 Eur (5,01 Eur x 2) sutarties sudarymo mokesčio. Atsižvelgdama į tai, ieškovė prašė priteisti likusią sutarties sudarymo mokesčio dalį – 230,86 Eur.

52. Nagrinėjamu atveju ieškovė yra Lietuvos Respublikoje veikianti tarpusavio skolinimo platformos operatorė, valdanti tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, o atsakovas – vartojimo kredito gavėjas. Sutarties sudarymo mokestis pagal savo paskirtį laikytinas vartojimo kredito gavėjo mokamu atlygiu skolinimo platformos operatoriui. Anksčiau minėtos portalo naudojimosi sutarties 2.24, 10.4 punktų nuostatos, taip pat sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punktas patvirtina, kad paskolos sutarties šalys bei mokėtinas sutarties sudarymo mokestis atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dalyką. Ieškovė vartojimo kredito santykiuose su atsakovu veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis), o sutarties sudarymo mokestis yra ieškovės gaunamas atlyginimas.

53. Ginčo sutarties sudarymo metu (2021 m. birželio 7 d.) galiojusios VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakcijoje (galiojo nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju, t. y. tais atvejais, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos.

54. Pažymėtina tai, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies normos redakcija įsigaliojo nuo 2018 m. birželio 15 d. priėmus 2018 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XIII-1241. Pastarojo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad ne mažiau kaip 50 proc. operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio dalis turi būti skaičiuojama nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintų įmokų. Ši norma negali būti aiškinama taip, kad ne mažiau kaip 50 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlyginimo turi būti skaičiuojama nuo paskolos gavėjo priteistos negrąžinto kredito sumos. Ši norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl ji vertintina kaip imperatyvioji.

55. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų (buhalterinės pažymos) matyti, kad atsakovas yra sumokėjęs ieškovei 72,50 Eur paskolos ir 58,82 Eur palūkanų, iš viso – 131,32 Eur. Pagal sutarties specialiąsias sąlygas sutarties sudarymo mokestis sudaro 7,95 proc. Atsižvelgiant į tai, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį ne mažiau kaip 50 proc. ieškovės gaunamo atlygio turi būti skaičiuojama nuo paskolos (kredito) gavėjo grąžintų įmokų, darytina išvada, jog 7,95 proc. nuo atsakovo sumokėtos 131,32 Eur sumos, t. y. 10,44 Eur, turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. ieškovės atlygio. Iš to seka, kad ieškovė, įvertinus atsakovo grąžintos sumos dydį, turi teisę reikalauti tik ne didesnio kaip 20,88 Eur (10,44 x 2) atlygio – sutarties sudarymo mokesčio.

56. Atsakovas yra sumokėjęs ieškovei iš viso 10,02 Eur sutarties sudarymo mokestį, todėl, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ieškovei priteistina sutarties sudarymo mokesčio suma negalėtų sudaryti daugiau nei 10,86 Eur (20,88 Eur – 10,02 Eur).

57. Nors nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, kad yra pagrindas taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodytą išimtį, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.

58. Pažymėtina tai, kad nors ieškovė papildomuose paaiškinimuose ir nurodo, kad ji yra suteikusi atsakovui 450 Eur skolintojų paskolintos sumos, kas sudaro 14,85 proc. (3 030 Eur x 14,85 proc. = 450 Eur) paskolos sumos pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutartį, t. y. daugiau nei VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta 12 procentų, tačiau šiems teiginiams pagrįsti ieškovė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Vien tai, kad pačios ieškovės vadovo 2022 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-1025/2022 patvirtintos UAB „Finansų bitė“ interesų konfliktų valdymo politikos 4.3.4. punkte numatyta, kad Finbee suteikia bent 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams, savaime nepatvirtina ieškovės nurodomų aplinkybių būtent tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos vartojimo kredito sutarties kontekste. Pažymėtina tai, kad šalių sudarytoje sutartyje jokių šiuo aspektu ieškovės dėstomų nuostatų neatsispindi (to nenurodė ir ieškovė), todėl ieškovė, sudariusi vartojimo kredito sutartį su atsakovu (vartotoju) pagal joje nurodytas sąlygas ir vartotojui neatskleidusi nurodomos informacijos, vėliau praranda teisę tuo remtis, įrodinėdama jos teisę gauti didesnę dalį sutarties sudarymo mokesčio negu įstatyme numatyta (remiantis įstatyme numatytu šio mokesčio apskaičiavimo būdu), t. y. prisiima su tuo susijusių neigiamų pasekmių riziką.

59. Ieškovės teiginiai, kad sutarties sudarymo mokestis kartu su kitais mokesčiais neviršija bendrai vartojimo kredito kainai nustatyto ribojimo, nekeičia teisinės situacijos vertinimo, nustačius, kad sutarties sudarymo mokestis paskaičiuotas nesilaikant VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyto reikalavimo ir nesant pagrindo taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatytos išimties.

60. Pirmosios instancijos teismas sprendęs, kad sutarties sudarymo mokestis neatlieka nuostolių kompensavimo funkcijos, nevertino šio mokesčio tikrosios paskirties ir jo atitikimo VKĮ nuostatoms, todėl sutarties sudarymo mokestį, remdamasis įmokų mokėjimo grafiku, priteisė iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.

61. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatytas pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir sumažinti pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovo priteisto sutarties sudarymo mokesčio sumą nuo 48,60 Eur iki 10,86 Eur. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių šioje dalyje keistinas.

Dėl bylos baigties

62. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias vartotojo atsakomybę kredito teisiniuose santykiuose, dėl ko nepagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė didesnį negu galimas sutarties sudarymo mokestį. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismui savo iniciatyva peržengus apeliacinio skundo ribas ir pirmosios instancijos teismo priteistą sutarties sudarymo mokestį sumažinus, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių dalyje dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo keistinas – ieškovei iš atsakovo priteistinas 10,86 Eur sutarties sudarymo mokestis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, pakeistina ir teismo sprendimo už akių dalis dėl 5 procentų palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistą sumą sumažinant iki 3 240,40 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė priteisti jai iš atsakovo 703 Eur bylinėjimosi išlaidas (605 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą ir 98 Eur žyminį mokestį).

64. Bendra ieškinio suma sudaro 4 367,20 Eur, o patenkinta ieškinio reikalavimų dalis yra 3 240,40 Eur. Patenkinus 74,20 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistinos 521,63, Eur (703 Eur x 74,20/100 proc.) bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys).

65. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis už apeliacinį skundą) neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą už akių pakeisti ir jo rezoliucinės dalies 2 pastraipą išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“, juridinio asmens kodas 304051511, 2 716,62 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų šešiolikos eurų 62 ct) negrąžintą paskolą, 279,75 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimt devynių eurų 75 ct) mokėjimo palūkanas, 147,24 Eur (vieno šimto keturiasdešimt septynių eurų 24 ct) administravimo mokestį, 10,86 Eur (dešimties eurų 86 ct) sutarties sudarymo mokestį, 48,23 Eur (keturiasdešimt aštuonių eurų 23 ct) delspinigius, 37,70 Eur (trisdešimt septynių eurų 70 ct) negautas pajamas už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2022 m. birželio 26 d., 15 (penkiolikos) procentų dydžio negautas pajamas, skaičiuotinas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2022 m. birželio 27 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki 2021 m. birželio 7 d. paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 21368676 termino pabaigos (2025 m. gegužės 28 d.), nuo pagal 2021 m. birželio 7 d. paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 21368676 mokėjimų grafike tą mėnesį turėjusios būti negrąžintos paskolos dalies likučio ir neviršijant 563,77 Eur sumos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 240,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo bei 521,63 Eur (penkių šimtų dvidešimt vieno euro 63 ct) bylinėjimosi išlaidas“.