- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-02
- Bylos Nr.
- I1-1239-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03736-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas)
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą..
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2019 m. lapkričio 10 d. iki 2020 m. lapkričio 10 d. atlikinėjo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Pareiškėjo nuomone, Departamentas 2020 m. birželio mėn. priėmė nepagrįstą sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėją perkelti į Vilniaus PN tolimesniam bausmės atlikimui. Paaiškina, jog perkėlus jį į Vilniaus PN, nebėra vykdoma socialinė reabilitacija, taip pat buvo sutrikdyti socialiniai ryšiai su artimaisiais, kadangi jiems būdavo daug patogiau atvykti į Pravieniškių PN-AK, o tai pareiškėjui sukėlė daug nepatogumų. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas pažeidė kalinimo taisykles, kurios numato, jog asmenys į kalėjimą ar tardymo izoliatorių gali būti perkeliami tik teismo sprendimu, kuriuo yra paskirta bausmę atlikti kalinimo režimu, pažymi, jog galėjo būti perkeltas tik į pataisos namus. Dėl laikymo tardymo izoliatoriaus sąlygomis bei pablogėjusios socialinės reabilitacijos, pareiškėjas patyrė emocinį sukrėtimą, depresiją.
Pažymi, jog Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teisę pasivaikščioti lauke, kadangi jis turi vaikščioti pasivaikščiojimo kiemeliuose, kurie įrengti iš skardos ir yra maži. Taip pat pareiškėjui nėra užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nes kameroje, kurioje laikomas, yra 3 asmenys, be kita ko kameros yra apstatytos baldais, kurie užima beveik visą plotą. Dėl per mažo kameros ploto pareiškėjas turi nuolat gulėti, o tarp nuteistųjų nuolatos kyla konfliktai. Pažymi, jog kamerose yra grotos iš vidaus pusės, dėl jų sudėtinga išvėdinti patalpą, o tai trukdo kvėpuoti grynu oru. Pabrėžia, jog dėl nurodytų aplinkybių patyrė išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas dėl sprendimo perkelti jį iš Pravieniškių PN-AK į Vilniaus PN į teismą
per įstatyme nustatytą terminą apskųsti sprendimo nesikreipė, todėl sprendimas yra teisėtas ir galiojantis. Taip pat pažymi, jog pareiškėjas dėl skunde minimų pablogintų kalinimo sąlygų laikotarpiu po 2020 m. lapkričio 10 d. yra kreipęsis tik dėl netinkamo jo užimtumo, tačiau skundas Departamente gautas ir registruotas tik 2020 m. gruodžio 1 d., tad šiuo metu yra nagrinėjamas nustatytu dvidešimties darbo dienų terminu nuo skundo gavimo dienos, atsakymui pateikti. Kitų pareiškėjo skunde minimų aplinkybių, dėl kurių kildinama neturtinė žala, Departamentas nenagrinėjo, tad informacijos neturi. Paaiškina, kad tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė ne Departamento veiksmai ar neveikimas, tačiau, galimai, Vilniaus PN administracijos veiksmai ar neveikimas bei netinkamos kalinimo sąlygos įstaigoje
Departamento nuomone pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens teisių pažeidimu, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų leidžiančių kilti Departamento viešajai atsakomybei – įstaigos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kuo grindė prašomos sumos apskaičiavimą, skunde pateikė tik deklaratyvius teiginius, kurie neturi būti laikomi kaip pagrindžiantys turtinį reikalavimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad siekiant pagerinti pareiškėjo pozityvią socialinės reabilitacijos įgyvendinimą, pozityvų laisvės atėmimo bausmės atlikimą bei individualaus socialinės reabilitacijos plano priemonių vykdymą, pastarasis iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus į Vilniaus PN buvo perkeltas vadovaujantis Departamento direktoriaus nutarimu dėl nuteistojo perkėlimo Nr. (duomenys neskelbtini). Šio nutarimo kopija pareiškėjui buvo įteikta 2020 m. rugsėjo 2 d., tai pareiškėjas patvirtino savo parašu. Šiuo metu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę drausmės grupėje, o Vilniaus PN drausmės grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmė atliekantys nuteistieji yra laikomi 2-ame gyvenamajame korpuse (kamerų tipo patalpose). Atsakovas nurodė duomenis, kuriuose matyti, jog nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas kartu su 1–2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios plotas yra 12,66 kv. m. Taip pat paaiškino, jog vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Nurodo, jog visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Visos minėtos Vilniaus PN patalpos yra aprūpintos inventoriumi pagal nustatytas normas. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.
Pažymi, jog nuteistiesiems, atliekantiems bausmę drausmės grupės sąlygomis arba perkeltiems į kamerų tipo patalpas, yra sudarytos sąlygos užsiimti individualia, menine ir kūrybine veikla kamerose, Resocializacijos skyriaus specialistai nuteistuosius aprūpina reikiamomis priemonėmis. Nuteistiesiems išduodami stalo žaidimai į kameras, yra sudaryta galimybė individualių konsultacijų metu bendrauti su Resocializacijos skyriaus specialistais bei psichologais. Sudaryta galimybė naudotis laisvalaikio užimtumo patalpa, kurioje yra įrengtas stalo tenisas, nuteistieji išvedami papildomai pasivaikščioti. Išreiškus norą yra galimybė bendrauti su kunigu, sudarytos galimybės dalyvauti įstaigoje organizuojamuose konkursuose bei skaityti knygas. Pažymi, jog dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu. Taip pat paaiškina, kad atsižvelgiant į šiuo metu visoje šalyje paskelbtą karantiną, Vilniaus PN administracija iki atskiro direktoriaus arba pavaduotojo nurodymo sustabdė visus vykstančius nuteistųjų užsiėmimus tiek vidaus patalpose, tiek lauko teritorijoje. Tačiau Vilniaus PN administracijos atstovai nuosekliai stengiasi padėti nuteistiesiems pagal jų prašymus spręsti kylančias socialines, asmenines ar kitokias problemas.
Teigia, kad laisvės atėmimo bausmė drausmės grupės sąlygomis atliekantis nuteistieji, taip pat ir pareiškėjas gali kasdien pasivaikščioti 2 valandas. Vilniaus PN 2-ame gyvenamajame korpuse yra įrengti pasivaikščiojimo kiemai, į kuriuos yra vedami čia laikomi asmenys. Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemai yra įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2020 m. liepos 2 d. Departamento direktoriaus nutarimu „Dėl nuteistojo perkėlimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nutarimas), siekiant užtikrinti veiksmingesnę pareiškėjo priežiūrą ir saugumą bei pagerinti jo pozityvų socialinės reabilitacijos įgyvendinimą, pozityvų laisvės atėmimo bausmės atlikimą ir individualaus socialinės reabilitacijos plano priemonių vykdymą, nutarė pareiškėją perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Vilniaus PN tęsti bausmės atlikimo.
Pareiškėjui Nutarimas buvo įteiktas 2020 m. rugsėjo 7 d., tai patvirtina Nutarime nurodyta data ir šalia esantis pareiškėjo parašas.
Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN ir Nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Vilniaus PN, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (ginčo laikotarpiui aktuali teisės akto redakcija) 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl priimto Nutarimo, jam kilo neturtinė žala.
Nuteistųjų perkėlimas į kitas pataisos įstaigas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) 69 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius (BVK 69 straipsnio 4 dalis).
Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos apraše, patvirtintame Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 (ginčo laikotarpiu galiojusi Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-275 redakcija) (toliau – ir Aprašas) 3.2 papunktyje nurodyta, kad jeigu nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuoto nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo, kuris turi būti suderintas su priimančiąja įstaiga, projektą. Aprašo 12 punkte nustatyta, jog nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus ar jo pavaduotojo pasirašytas motyvuotas nutarimas dėl nuteistojo perkėlimo.
Nagrinėjamu atveju, Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. liepos 2 d nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuteistojo perkėlimo“ nutarta pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK (trečiojo sektoriaus) perkelti į Vilniaus PN tęsti bausmės atlikimą. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjas perkeltas į kitą kalinimo įstaigą, siekiant palengvinti jo socialinę reabilitaciją, pozityvų laisvės atėmimo bausmės atlikimą ir individualaus socialinės reabilitacijos plano vykdymą. Šis nutarimas priimtas vadovaujantis BVK 69 straipsniu ir Aprašo 3.2 papunkčiu. Pažymėtina, jog vadovaujantis BVK 183 straipsnio nuostatomis, šis Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.
Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad Kalėjimų departamento direktorius turi teisę nuteistąjį perkelti iš vienos pataisos įstaigos į kitą, kuria nagrinėjamu atveju ir pasinaudojo. Pabrėžiama, kad pareiškėjas Nutarimo neskundė, jis yra galiojantis, teisėtas ir nepanaikintas, šioje byloje taip pat nėra ginčijami jokie administraciniai aktai, kurių pagrindu pareiškėjas perkeltas į Vilniaus PN. Taigi, teismas nenustatė neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų, susijusių su pareiškėjo perkėlimu iš Pravieniškių PN-AK į Vilniaus PN. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo ir valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl perkėlimo netenkintinas.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog Vilniaus PN nėra garantuotos tinkamos kalinimo sąlygos. Pažymi, kad jam nėra užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, o kameros plotą mažina baldai.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 8 d. atvyko iš Pravieniškių PN-AK į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios plotas – 12,66 kv. m. Nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2020 m. lapkričio 11 d. (skundo teismui padavimo datos) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), šioje kameroje buvo laikomi 2–3 asmenys, įskaitant pareiškėją.
Darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu asmeniškai pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 4,22 kv. m iki 6,33 kv. m. Taigi, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas akivaizdžiai nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, t. y. pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m. Tai, kad subjektyviai pareiškėjui galėjo atrodyti mažesnis tenkantis jam gyvenamasis plotas, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.
Pareiškėjo argumentai, jog į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertinami kritiškai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo tinkamai užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, kadangi pasivaikščiojimo kiemeliai yra netinkamai įrengti, t. y. yra per maži, įrengti iš skardos.
BVK 103 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. 3 dalyje įtvirtinta, jog pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pažymėtina, jog BVK 75 straipsnyje nurodyta, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą patikino, jog pareiškėjui teisė pasivaikščioti gryname ore yra užtikrinama tinkamai, t. y. jam suteikiamos dvi valandos pasivaikščioti, o pareiškėjas dėl per mažos pasivaikščiojimo trukmės ginčo nekelia.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), reglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą pataisos įstaigose. Taisyklių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Taisyklių 14 punkte nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pagal Taisyklių 20 punkto nuostatas, pasivaikščiojo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Taisyklių 21 punkte numatyta, jog pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Pabrėžtina, jog Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui nereglamentuoti.
Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016, 2016-07-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2016), todėl pareiškėjo argumentas dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių yra nepagrįstas.
Atsakovės atstovė nurodė, jog kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktais, taip pat kiekvieną dieną 2-ojo saugumo valdymo skyriaus budinčiųjų pamainų pareigūnai tikrina pasivaikščiojimo kiemelių techninę būklę, o aptikti trūkumai yra nedelsiant šalinami. Nors ir atsakovės atstovas nepaaiškino aplinkybių dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo skardos plokštėmis, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nedetalizavo, kaip buvo pažeistos jo teisės ir kokią konkrečią neturtinę žalą dėl pasivaikščiojimo kiemelio įrengimo jis patyrė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus PN veikė neteisėtai ir šis pareiškėjo skundo argumentas yra atmestinas.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog perkėlus jį į Vilniaus PN, pablogėjo socialinė reabilitacija.
BVK 111 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pataisos priemonės yra socialinė reabilitacija ir užimtumas. BVK 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja Kalėjimų departamentas, įgyvendina pataisos įstaigų administracijos, įtraukdamos į šią veiklą valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, organizacijas, asociacijas, religines bendruomenes ir bendrijas, kitus juridinius asmenis ar jų padalinius ir savanorius.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nuteistiesiems, atliekantiems bausmę drausmės grupės sąlygomis arba perkeltiems į kamerų tipo patalpas yra sudarytos sąlygos užsiimti individualia, menine ir kūrybine veikla kamerose, Resocializacijos skyriaus specialistai nuteistuosius aprūpina reikiamomis priemonėmis. Nuteistiesiems išduodami stalo žaidimai į kameras, yra sudaryta galimybė individualių konsultacijų metu bendrauti su Resocializacijos skyriaus specialistais bei psichologais. Sudaryta galimybė naudotis laisvalaikio užimtumo patalpa, kurioje yra įrengtas stalo tenisas, nuteistieji išvedami papildomai pasivaikščioti. Išreiškus norą yra galimybė bendrauti su kunigu, sudarytos galimybės dalyvauti įstaigoje organizuojamuose konkursuose bei skaityti knygas. Paaiškino, jog dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra pagrįstas savanoriškumo principu Taip pat atkreipė dėmesį, jog dėl visoje šalyje paskelbto karantino, Vilniaus PN administracija laikinai sustabdė visus vykstančius nuteistųjų užsiėmimus, tačiau nuosekliai stengiasi padėti nuteistiesiems pagal jų prašymus spręsti kylančias socialines, asmenines ar kitokias problemas.
Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ir jai išreiškęs norą dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose administracijos organizuojamose užsiėmimuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio užimtumo jis pageidauja, skunde nurodė tik deklaratyvius teiginius, kad jam pablogėjo socialinė reabilitacija. Pabrėžiama, jog pareiškėjui yra suteikta galimybė sportuoti tiek lauke, tiek sporto salėje, naudotis kompiuteriais, biblioteka, dalyvauti organizuojamuose renginiuose, reabilitacijos programose ir kt. Tai, kad karantino laikotarpiu socialinė reabilitacija yra laikinai sustabdyta, nereiškia, jog pareiškėjui yra nepadedama spręsti kylančių socialinių ar kitų problemų, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodo, jog karantino laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl nesuteiktos pagalbos karantino laikotarpiu. Pažymėtina, kad kiekvieno asmens laisvalaikis organizuojamas paties asmens pasirinkimu, tačiau nėra tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovės atstovas nesudarė galimybės užsiimti norimomis veiklomis. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, be to, byloje nėra jo teiktų prašymų dalyvauti įvairiose užimtumo programose, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje yra grotos iš vidaus pusės, dėl jų sudėtinga išvėdinti patalpą, todėl negali kvėpuoti grynu oru.
Laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių patalpų įrengimo ir priežiūros reikalavimus reglamentuoja Lietuvos higienos normos 134:2015 4 skyrius, kurio 17 punkte nurodyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai.
Teismas pabrėžia, jog atsakovės atstovas į bylą nepateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktų ar jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų atsiliepime nurodytus argumentus. Taigi, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogus ir papildomą diskomfortą dėl galimybės išvėdinti kamerą.
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016)
Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad nustatytas pažeidimas (kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo laikotarpiu buvo sudėtinga išvėdinti patalpą) sukėlė tokio masto pasekmes, dėl kurių galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo įsitikinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Vilniaus PN kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl netinkamai suteiktos galimybės išvėdinti patalpą buvo pažeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo M. Š. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Vilniaus PN kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl netinkamai suteiktos galimybės išvėdinti patalpą buvo pažeista.
Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.