Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.1.;

1.2.3.2.2.; 1.2.3.2.3.; 1.1.5.4.; 1.1.5.9.; 2.2.2.2.6.; 2.1.7.4.; 2.3.2.2.11.; 2.4.6.; 2.4.7. (S)

2015 m. spalio 16 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus ir nuteista devynerių metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteista už tai, kad 2012 m. rugsėjo 26 d. laikotarpiu nuo 12.59 val. iki 13.29 val., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), UAB „E.“ degalinės tualeto patalpoje, dar iki gimdymo turėdama sumanymą nužudyti savo naujagimį, ant klozeto gimdė ir pagimdė gyvą vyriškos lyties pilnai išnešiotą, subrendusį naujagimį, kuris gimdamas įkrito į klozetą, tuo padarė jam odos nubrozdinimus kairiame skruoste ir kairio peties-kaklo srityse su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose nubrozdinimų srityje, po ko suprasdama, kad naujagimis jau yra atsiskyręs nuo motinos, tyčia jį paliko galvute panirusį į klozete buvusį vandenį bei ikiteisminio tyrimo nenustatytu būdu nutraukė virkštelę, ko pasėkoje naujagimis nuo sauso prigėrimo vandenyje, sąlygoto bronchų spazmo, įvykio vietoje mirė.

Nuteistoji R. B. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu nurodydama, jog nuosprendis jos atžvilgiu priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus įrodymų, pažeidžiant rungtyniškumo principą. Apeliantės įsitikinimu, teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantės teigimu, teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl visų byloje surinktų ir tiesiogiai ištirtų bei bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų, nevertino kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos, įrodymus vertino selektyviai ir vienpusiškai, prioritetą suteikdamas kaltinamojo pobūdžio įrodymams, nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi jos parodymais, duotais 2012 m. rugsėjo 28 d., nes tą dieną ji negalėjo būti apklausiama dėl blogos sveikatos būklės. Apklausą vykdžiusi tyrėja A. G. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad apeliantė apklausos metu buvo gydoma stacionare, jai buvo leidžiami vaistai. Iš ambulatorinės kortelės matyti, kad apeliantę konsultavo gydytojas psichiatras, po ko buvo suleisti raminamieji vaistai „Relianium“. Apklausą vykdžiusi tyrėja taip pat patvirtino, jog neturėjo apeliantę gydančio gydytojo pažymos, kad su ja galima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Apygardos teismas šių, anot apeliantės, ją teisinančių tyrėjos A. G. parodymų skundžiamame nuosprendyje neaptarė. Be to, byloje nebuvo apklausta apeliantę tuo metu gydžiusi gydytoja I. M., nors liudytoja K. J. parodė, kad apie apeliantės sveikatos būklę daugiau paaiškinti gali būtent minėta gydytoja. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje visiškai neaptarti įrodymai, kurie nebuvo nurodyti kaltinamajame akte, kas leidžia spręsti, jog priimtas nuosprendis yra iš esmės perrašytas kaltinamasis aktas.

Apeliaciniame skunde nuteistoji pažymi, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi slapta darytais garso įrašais, kurie jai nebuvo pateikti supažindinant su bylos medžiaga ikiteisminio tyrimo metu ir nebuvo tirti teisiamajame posėdyje. Apeliantė nėra visiškai įsitikinusi, kad garso įraše užfiksuotas jos balsas. Be to, anot apeliantės, garso įraše užfiksuotas pokalbis yra apie ankstesnį jos nėštumą.

Neigdama savo kaltę, apeliantė nurodo, jog 2012 m. rugsėjo 26 d. grįždama į Lietuvą nesitikėjo, kad artimiausiu metu galėtų pagimdyti pilnai išnešiotą kūdikį, nes apie šį nėštumą sužinojo tik gegužės ar birželio mėnesį atlikusi nėštumo testą. Buvo įsitikinusi, kad yra penkta šešta nėštumo savaitė, figūros pokyčiai buvo nežymūs. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad teismo medicinos ekspertas negalėjo nustatyti, kelių savaičių kūdikis gimė. Anot apeliantės, į Lietuvą ji grįžo norėdama pakrikštyti savo pirmąjį sūnų, taip pat planuodama kreiptis į gydymo įstaigą dėl nėštumo, o ne turėdama tikslą nužudyti naujagimį. Apeliantė neneigia ir D. Š. parodymų apie tai, kad 2011 m. sausio mėnesį ji kartu su juo atliko nėštumo testą, kurio rezultatas buvo teigiamas, tačiau nurodo, jog po to nejautė jokių nėštumo simptomų, dėl to buvo įsitikinusi, kad įvyko savaiminis persileidimas. Apeliantė taip pat nurodo, jog įvykio dieną prasidėjusį gimdymą palaikė cistitu. Apeliantė pažymi, jog pirmojo gimdymo metu jai buvo atliekama operacija, taikyta visiška nejautra, todėl apie tai, kaip vyksta natūralus gimdymas, ji nežinojo. Nurodo, jog būdama tualete pajuto stiprų skausmą ir pamatė, kad kažkas iš jos iškrito, visur buvo daug kraujo, ji pasijuto blogai, nepamena, ką darė su naujagimiu, tuo metu jis jau nerodė jokių gyvybės ženklų. Apeliantė taip pat nurodo, jog ketino auginti šį kūdikį, buvo suruošusi jam pirmojo sūnaus drabužėlius, be to, Anglijoje tam turėjo geras socialines sąlygas (darbo užmokestis, pašalpos).

Apeliantė neigia turėjusi išankstinį tikslą nužudyti ir paslėpti ką tik gimusį naujagimį, nurodo, jog niekur jo neslėpė, tiesiog išsigandusi, kad jis gimė negyvas, paliko tualete, kur jis netrukus ir buvo rastas. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad visą laiką iki gimdymo nebuvo viena, skrido su mažamečiu sūnumi lėktuvu, oro uoste ją pasitiko motina su draugu, kelionės metu jai suskaudo inkstus ir netrukus tualete pati to nesuprasdama ji pagimdė. Apeliantės įsitikinimu, šis įvykis turėtų būti įvertintas kaip nelaimingas atsitikimas arba būtinasis reikalingumas (BK 31 straipsnis), tačiau teismas apie tai išvis nieko nenurodė. Apeliantės teigimu, byloje nesurinkta objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių jos veiksmuose esant BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Pasak apeliantės, teismui nepavyko nustatyti ir įvertinti visų įvykio aplinkybių, paneigti jos parodymų apie nėštumo terminus ir gimdymo aplinkybes, liko visiškai netirtos aplinkybės apie placentos atskyrimą ir pasekmes jos fizinei būsenai, vaiko gyvybės trukmę ir mirties momentą, nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą. Neatsižvelgta į su šiomis aplinkybėmis susijusius objektyvius duomenis apie apeliantės ankstesnį gimdymą ir sveikatos būklę.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste - specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), iš kurios matyti, kad naujagimiui odos nubrozdinimai kairio skruosto ir kairio peties-kaklo srityje padaryti kietais bukais daiktais ne mažiau kaip dviejų trauminių kontaktų pasėkoje, galimai tuoj pat prieš mirtį, sužalojimai galėjo susidaryti minėtoms sritims kontaktuojant su klozeto paviršiumi po gimdymo, virkštelė buvo atidalinta buku daiktu. Tuo tarpu teismas, anot apeliantės, prieštaraudamas šiai specialisto išvadai, nustatė, jog naujagimiui odos nubrozdinimus kairiame skruoste ir kairio peties-kaklo srityse padarė ji. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad naujagimį mirtis ištiko staigiai, jis galimai spėjo padaryti vieną du įkvėpimus, nesuriko. Taigi nepaneigta aplinkybė, kad naujagimis gimė negyvas, iš viso neįkvėpė, dėl to, anot apeliantės, nėra pagrindo teigti, kad ji atliko kokius nors tyčinius veiksmus palikdama naujagimį, panirusį į klozetą.

Apeliantė taip pat nurodo, jog byloje nebuvo tirta aplinkybė, kad kūdikis galėjo gimti žaibiško gimdymo metu dėl infekcijos, patekusios per placentą, nes tuoj po gimdymo jai buvo nustatytas uždegimas, paskirti antibiotikai. Šioms aplinkybėms išsiaiškinti, anot apeliantės, būtina apklausti gydytoją I. M. bei gydytojus iš laisvės atėmimo vietų ligoninės. Pasak apeliantės, liko nepaneigta tikimybė, kad nuo infekcijos gimdymas galėjo būti išprovokuotas staiga dėl deguonies trūkumo vaisiui. Specialisto išvadoje konstatuota, kad virkštelėje rasta uždegimo (funizito), placentoje nustatyti chorionamnionito požymiai. Tokiu būdu takuose užspaudžiama virkštelė ir vaisius dūsta. Taip reaguoja kraujagyslės ir tai nurodo į mechaninę asfiksiją. Kai atsiranda barjeras tarp mamos ir vaisiaus kraujo pasikeitimo, vaisius uždūsta. Esant tokiai situacijai, apeliantės įsitikinimu, šioje byloje būtina paskirti kompleksinę komisijinę teismo medicinos ekspertizę naujagimio mirties priežasčiai nustatyti. Pagrįsdama būtinybę skirti šią ekspertizę apeliantė pažymi, kad teismo medicinos specialisto išvadoje neaptarta aplinkybė, kad kūdikio plaučiuose ryški pilnakraujystė, alveolės ir bronchai neišsiskleidę, kas rodo, jog naujagimis iš viso neįkvėpė. Tokiu būdu specialisto D. T. išvada, kad naujagimis galimai spėjo padaryti vieną du įkvėpimus, prieštarauja atlikto tyrimo duomenims. Prašoma ekspertizė, anot apeliantės, reikalinga ir tam, kad atsakytų į klausimą, ar yra objektyvių medicininių duomenų apie fizinį smurtą prieš kūdikį. Apeliantės įsitikinimu, teismas klaidingai nustatė, kad yra priežastinis ryšys tarp apeliantės veiksmų ir naujagimio mirties, nes byloje nenustatyta tiksli naujagimio mirties priežastis bei tikslus laikas, nenustatyta, kiek laiko nuo atsiskyrimo nuo motinos įsčių gyveno naujagimis ir per kokį laiką įvyko jo mirtis.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad į teisiamąjį posėdį turėjo būti iškviesti ekspertai, davę byloje išvadą apie apeliantės psichinę būklę. Apeliantės įsitikinimu, ekspertai buvo suklaidinti prokuroro pareiškime dėl ekspertizės skyrimo nurodytų aplinkybių, kurios paneigtos teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), apie tai, kad apeliantė iš karto po gimdymo įkišo naujagimį į maišą ir jį užrišo, dėl ko kūdikis užduso ir mirė. Apeliantės teigimu, prokuroro suklaidinti ekspertai vadovavosi jos parodymais, duotais 2012 m. rugsėjo 28 d. apklausoje, ir dėl to netinkamai įvertino jos psichinę būklę. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad psichologinio tyrimo metu (ekspertizės lapas 7) jai buvo nustatytas vidutinis depresijos lygis, tačiau atsakydama į pateiktus klausimus komisija šio tyrimo nevertino ir konstatavo, kad jai depresija nenustatyta.

Pasak apeliantės, skundžiamame nuosprendyje jos veika nemotyvuotai kvalifikuota ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes ši norma yra perteklinė. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad pats gimdymo procesas nepriklausė nuo jos valios, nes prasidėjus gimdymui jo sustabdyti neįmanoma, todėl jis negalėjo būti vertinamas kaip nusikalstamas. Anot apeliantės, bylos duomenys neleidžia daryti išvados nei dėl tiesioginės ar netiesioginės tyčios, nei dėl neatsargumo nužudyti naujagimį.

Apibendrindama apeliantė nurodo, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas, įrodymus vertino tik pagal savo vidinį įsitikinimą, nepagrįstą jokiais byloje ištirtais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nesutikdama su apygardos teismo nuosprendžiu nuteistoji teigia, kad šis teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai įvykio neįvertino kaip nelaimingo atsitikimo ar būtinojo reikalingumo situacijos, nes tyčios žudyti savo naujagimį ji neturėjo. Be to, apygardos teismas neįvertino jos sveikatos būklės, nepaneigė tikimybės, kad kūdikis jau gimė negyvas, taip pat nepagrįstai jos veiką kvalifikavo ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Apygardos teismas R. B. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus nustatęs, kad ji dar iki gimdymo turėdama sumanymą nužudyti savo naujagimį, ant klozeto gimdė ir pagimdė gyvą vyriškos lyties pilnai išnešiotą, subrendusį naujagimį, kuris gimdamas įkrito į klozetą, tuo padarė jam odos nubrozdinimus kairiame skruoste ir kairio peties-kaklo srityse su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose nubrozdinimų srityje, po ko suprasdama, kad naujagimis jau yra atsiskyręs nuo motinos, tyčia jį paliko galvute panirusį į klozete buvusį vandenį bei ikiteisminio tyrimo nenustatytu būdu nutraukė virkštelę, ko pasėkoje naujagimis nuo sauso prigėrimo vandenyje, sąlygoto bronchų spazmo, įvykio vietoje mirė.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apygardos teismas, pripažinęs R. B. kalta dėl savo bejėgiškos būklės naujagimio sūnaus nužudymo, buvo šališkas, įrodymus vertino selektyviai, vadovaudamasis tik savo vidiniu įsitikinimu bei prioritetą teikdamas ją kaltinantiems įrodymams. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-195/2010, 2K-122/2010, 2K-340/2008, 2K-522/2008). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas (teisėjų kolegija) stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu. Šioje byloje pagrindo abejoti nuosprendį priėmusio teismo nešališkumu nėra. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nei nuteistoji, nei jos gynėja nušalinimo bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos teisėjams nepareiškė, o kitų, nuteistosios teiginius dėl teismo šališkumo patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Vien tai, kad apygardos teismas motyvuotai atsisakė tenkinti nuteistosios ir jos gynėjos prašymus dėl nuteistosios ligos istorijos iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės išreikalavimo, gydytojos I. M. apklausos bei įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą priėmė nuteistajai nepalankų procesinį sprendimą, savaime nereiškia teismo šališkumo ar nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, yra atmetamas kaip nepagrįstas ir deklaratyvus. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir panašiai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas įvertino tiek pačios nuteistosios, tiek liudytojų, teismo medicinos eksperto parodymus, specialistų išvadose, įvykio vietos apžiūros protokole, daiktų pateikimo bei apžiūros protokoluose, ekspertizės aktuose bei kituose rašytiniuose bylos įrodymuose užfiksuotus duomenis. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui, o taip pat nepatvirtina apeliacinio skundo teiginių, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Apygardos teismas ėmėsi visų priemonių tinkamai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, todėl apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad šio teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje mechaniškai perrašė kaltinamąjį aktą. Pagal BPK 255 straipsnį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, kaltinamasis aktas bei jo turinys riboja teismo veiksmus. Teismo uždavinys yra teismo posėdyje ištirti, kiek bylos nagrinėjimas patvirtina tas aplinkybes, kurios nustatytos kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino duomenis dėl apeliantei inkriminuotos veikos požymių buvimo, apklausė liudytojus ir ekspertą, ištyrė byloje esančius rašytinius duomenis ir motyvuotai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Aplinkybė, kad dėl R. B. padarytos veikos kaltinamojo akto ir nuosprendžio turinys tam tikrose vietose atitinka, nėra koks nors įstatymo pažeidimas, juo labiau, kad ir baudžiamojo proceso įstatymas tiek kaltinamojo akto, tiek nuosprendžio turiniui nustato labai panašius reikalavimus (BPK 219 straipsnis, BPK 305 straipsnis). Minėtas apeliacinio skundo teiginys tik patvirtina aplinkybę, kad ištyrus kaltinamajame akte nurodytus įrodymus pareikštas kaltinimas pasitvirtino, dėl ko R. B. pripažinta kalta dėl jai inkriminuotos veikos padarymo.

Apeliantės teigimu, 2012 m. rugsėjo 28 d. ji dėl savo sveikatos būklės negalėjo būti apklausta kaip įtariamoji, apklausą vykdžiusi tyrėja neturėjo ją gydančio gydytojo pažymos, kad su ja galima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, todėl apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo vadovautis tą dieną jos duotais parodymais. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrysti. Įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarka reglamentuojama BPK 188 straipsnyje. Minėtame straipsnyje nėra numatytas draudimas įtariamojo apklausą vykdyti ne teisėsaugos institucijoms priklausančiose patalpose, tame tarpe ir gydymo įstaigose. Taip pat nėra įstatyme numatyto reikalavimo apklausą vykdančiam pareigūnui prieš įtariamojo, laikomo gydymo įstaigoje, apklausą su savimi turėti jį gydančio gydytojo pažymą, parvirtinančią, kad su įtariamuoju galima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nagrinėjamu atveju BPK 188 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. 2012 m. rugsėjo 28 d. vykusios įtariamosios R. B. apklausos protokolo (t. 2, b. l. 99-102) turinys patvirtina, kad jos, kaip įtariamosios, apklausa buvo vykdoma pagal BPK 179 ir 188 straipsniuose nustatytas taisykles: įtariamoji apklausta prieš jai skiriant kardomąją priemonę, iš pradžių buvo pateiktas klausimas, ar ji prisipažįsta padariusi jai pareikštame įtarime nurodytą nusikalstamą veiką, vėliau buvo pasiūlyta duoti parodymus apie įtarimų esmę. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojos A. G., t. y. pareigūnės, vykdžiusios nuteistosios apklausą ikiteisminio tyrimo metu, parodymai nuosprendyje yra įvertinti. Ši liudytoja patvirtino, kad nepaisant to, jog buvo vykdomas R. B. gydymo procesas, pastatyta lašelinė, ji turėjo žodinį nuteistąją gydžiusios gydytojos leidimą atlikti apklausą, kurią pradėjo tik gavusi pačios nuteistosios patvirtinimą, kad pastaroji gerai jaučiasi ir gali duoti parodymus. Apklausos metu apeliantė parodymus davė savo valia, dalyvaujant jos gynėjai, jie surašyti iš jos pačios žodžių. Jokių nusiskundimų dėl sveikatos būklės ją apklaususiai tyrėjai nuteistoji nenurodė, to nenurodė ir jos gynėja, pastabų dėl neteisėtų apklausos metodų ar blogos R. B. sveikatos būklės jos nepareiškė. Apklausos protokolas pasirašytas tiek pačios nuteistosios, tiek jos gynėjos bei apklausą vykdžiusios tyrėjos A. G.. Apeliantė įrašu savo pačios ranka patvirtino, jog apklausos protokolas iš jos žodžių yra surašytas teisingai, ji jį perskaitė. Minėto apklausos protokolo turinys patvirtina, kad apklausa vyko 2012 m. rugsėjo 28 d., laikotarpiu nuo 10.35 val. iki 12.28 val. Apeliantės teigimu, jos būklė tiek šios apklausos metu, tiek po jos buvo bloga dėl suleistų raminamųjų ir kitų vaistų, tačiau Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenys suponuoja priešingą išvadą. Šioje išvadoje užfiksuota, kad apeliantei po gimdymo nustatytas sužalojimas – paviršinis plyšimas makšties užpakalinėje sienelėje – laikomas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Priešingai nei teigia apeliantė, jos sveikatos būklė po apžiūros, vykusios 2012 m. rugsėjo 28 d., buvo ne bloga, o patenkinama. Ji skundėsi tik nedideliu pilvo apačios maudimu. Jai buvo skirtas konservatyvus gydymas ir 2012 m. rugsėjo 28 d. 13.30 val., t. y. praėjus valandai po vykusios apklausos, ji buvo išrašyta iš ligoninės stacionaro pervežimui į Lukiškių kalėjimo ligoninę tolimesniam stebėjimui (t. 2, b. l. 181-182). Be to, šioje specialisto išvadoje užfiksuoti 2012 m. rugsėjo 27 d., t. y. sekančią dieną po nusikalstamos veikos padarymo, gydytojams R. B. išsakyti paaiškinimai apie įvykio aplinkybes atitinka jos parodymų, užfiksuotų 2012 m. rugsėjo 28 d. apklausos protokole, esmę. Iš Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. posėdžio, prasidėjusio 13.00 val., protokolo turinio taip pat matyti, kad nuteistoji, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo jai skyrimo klausimą, nurodė iš esmės analogiškas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes kaip ir apklausiama įtariamąja, t. y. kad naujagimis iškrito į klozetą, jai pradėjo bėgti kraujas, ji išsigando, valėsi, bijojo. Tada iškrito placenta, kurią gal ir krapštė rankomis. Po to vaiką įdėjo į šiukšlių maišą ir apsivalė pati (t. 2, b. l. 112-113). Šio teismo posėdžio metu nuteistoji taip pat neišsakė jokių nusiskundimų dėl savo sveikatos būklės, o atvirkščiai, teigė, jog jaučiasi normaliai. Esant nurodytų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne tik apeliantės teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kuriuose ji nurodė neprisimenanti gimdymo aplinkybių, bet ir jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur gimdymo aplinkybės nurodytos pakankamai aiškiai ir išsamiai. Beje, minėti R. B. ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2012 m. rugsėjo 28 d., duoti parodymai nėra laikomi pagrindiniu apeliantės kaltės įrodymu – apygardos teisme jie buvo perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, siekiant patikrinti kitų bylos įrodymų patikimumą, kurių pagrindu jai ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo teiginiai, neva prieš R. B. atliktų slaptų veiksmų garso įrašai jai nebuvo pateikti susipažinti ikiteisminio tyrimo metu, neištirti teisminio posėdžio metu, o apie įrašų egzistavimą apeliantė sužinojo tik iš nuosprendžio turinio. Galimai įrašuose užfiksuotas net ne jos balsas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartimi buvo leista prieš R. B. taikyti slaptus veiksmus panaudojant technines priemones, kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius (t. 1, b. l. 174-175). Laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. vasario 18 d. atliekant minėtus slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus panaudotos techninės priemonės, kurių pagalba įrašai buvo užfiksuoti ir vėliau įrašyti į kompaktinį diską „DVR-R“ užrašu Nr. (duomenys neskelbtini) bei pridėti prie baudžiamosios bylos medžiagos, kuri kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą (t. 1, b. l. 179, t. 3, b. l. 40-53). Slapta įrašytų R. B. pokalbių turinys užfiksuotas 2013 m. spalio 9 d. protokole dėl slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo bei atkartotas kaltinamajame akte (t. 1, b. l. 182-185, t. 3, b. l. 40-53). Vadovaujantis BPK 181 ir 218 straipsnių reikalavimais, 2013 m. gruodžio 2 d. tiek nuteistoji, tiek jos gynėja buvo supažindintos su visa baudžiamosios bylos medžiaga. Jos abi nurodė, kad pilnai su ja susipažino, prašymų susipažinti su garso įrašais nepareiškė. Kaltinamasis aktas, kuriame, kaip minėta, atsispindi ikiteisminio tyrimo metu slapta darytų nuteistosios pokalbių turinys ir įrašų egzistavimo faktas, apeliantei įteiktas 2013 m. gruodžio 9 d. (t. 3, b. l. 75). Nei nuteistoji, nei jos gynėja baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprašė perklausyti šių įrašų, neišreiškė abejonių, kad juose gali skambėti ne R. B. balsas. Rašytinių bylos įrodymų tyrimo apygardos teisme metu nuteistosios gynėja pritarė, jog rašytiniai bylos dokumentai, tarp jų ir 2013 m. spalio 9 d. protokolas, būtų tik išvardinti, nes su bylos medžiaga ji ir nuteistoji yra susipažinę, turi jos nuorašus. Nurodytos aplinkybės paneigia nuteistosios teiginius apie tai, kad iki nuosprendžio gavimo jai nebuvo žinoma apie slapto sekimo įrašų egzistavimą bei jų turinį. Be to, aplinkybę, kad 2013 m. spalio 9 d. protokole dėl slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo ir garso įrašuose galimai užfiksuoti ne apeliantės pokalbiai, paneigia ne tik faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu būtent prieš nuteistąją Kauno apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartimi buvo sankcionuoti slapti veiksmai, bet ir liudytojo J. H., dirbusio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniuoju tyrėju, parodymai, duoti atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Šis liudytojas patvirtino, kad kameroje, kur laikyta suimtoji, buvo daromas garso įrašas. Vėliau, gavęs šį įrašą liudytojas jį perklausė ir atskyręs, kur kalba R. B., ikiteisminiam tyrimui reikšmingą informaciją surašė į pokalbių suvestinę. Kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais liudytojo J. H. parodymais ir faktu, kad garso įrašuose užfiksuoti būtent R. B. pokalbiai, dar ir dėl to, kad minėtų pokalbių turinys yra susijęs būtent su nuteistosios asmenį liečiančiomis aplinkybėmis. Be to, apeliaciniame skunde pati nuteistoji iš dalies pripažįsta, kad garso įrašuose užfiksuoti jos pokalbiai, nes nurodo, kad nuosprendyje minimas pokalbis, kurio metu ji nurodo, jog besilaukdama dirbo iki septintojo nėštumo mėnesio, yra apie pirmąjį jos nėštumą. Vis dėlto, apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad iš šių slapta darytų R. B. pokalbių negalima nustatyti, apie kurį iš savo turėtų dviejų nėštumų konkrečiai kalba nuteistoji. Kitų nuteistosios pokalbių turinys reikšmingas tik tuo aspektu, kad nuteistoji suvokė jai gresiančią atsakomybę, suprato, kad bus teisiama už savo veiksmus ir yra pasiruošusi atlikti bausmę. Dėl to minėti pokalbiai negali būti laikomi patikimais R. B. kaltės tyčia nužudžius savo mažametį bejėgiškos būklės naujagimį sūnų įrodymais. Nepaisant to, apygardos teisme duoti nuteistosios parodymai apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes paneigti bei jos kaltė padarius nusikalstamą veiką yra įrodyta kitais baudžiamosios bylos medžiagoje esančiais objektyviais įrodymais.

BK 129 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. BK 129 straipsnio 2 dalyje numatyti nužudymą kvalifikuojantys požymiai, kuriems esant, nužudymas pripažįstamas sunkesniu nusikaltimu. Kvalifikuojančiu nužudymą požymiais pripažįstama nukentėjusio asmens mažametystė (BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktas), bejėgiška būklė (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas) taip pat ir savo šeimos nario nužudymas (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Nužudymas yra neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės tyčios atveju asmuo tokių padarinių nori, jų siekia, o netiesioginės – nors ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti, ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagoje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo teiginys, neva nagrinėjamu atveju nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, yra nepagrįstas.

Apeliantės įsitikinimu, nuosprendyje nepaneigta tikimybė, kad kūdikis jau gimė negyvas, o tai ne tik rodo, kad jos veiksmuose nėra BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose numatytos veikos sudėties, bet iš viso šalina jos baudžiamąją atsakomybę. Minėta versija grindžiama vienu specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 48-53) teiginiu, t. y. ryškia kūdikio plaučių pilnakraujyste, pilnai neišsiskleidusiais bronchais ir alveolėmis, tačiau apeliaciniame skunde nutylimi kiti šios išvados rezultatai. Byloje neginčytinai nustatyta, kad R. B. 2012 m. rugsėjo 26 d. UAB „E.“ degalinės tualeto patalpoje, ant klozeto gimdė ir pagimdė gyvą vyriškos lyties pilnai išnešiotą, subrendusį naujagimį, kuris gimdamas įkrito į klozetą galvute į apačią ir nuo sauso prigėrimo vandenyje, sąlygoto bronchų spazmo, įvykio vietoje mirė. Abejonių nekelianti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 48-53) ir teismo medicinos eksperto D. T. paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtina, kad skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, R. B. naujagimis sūnus gimė pilnai išnešiotas (po 39-40 savaičių nėštumo), gyvas ir sveikas bei galėjo gyventi. Jis gyvas buvo labai trumpą laiką, o mirė nuo sauso prigėrimo vandenyje, sąlygoto bronchų spazmo, 6-12 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje. Dėl to nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo teiginiui, jog nebuvo nustatyta tiksli naujagimio mirties priežastis. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas tikslus naujagimio mirties laikas, tačiau ši aplinkybė apeliantės veikos kvalifikacijai jokios reikšmės neturi, nes minėto tyrimo metu betarpiškai nustatyta, jog nusikalstama veika buvo padaryta 2012 m. rugsėjo 26 d. laikotarpiu nuo 12.59 val. iki 13.29 val. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad naujagimis buvo gyvas labai trumpą laiko tarpą, galimai spėjo padaryti 1-2 įkvėpimus arba iš viso neįkvėpė, nesuriko, nepatvirtina jame daromos išvados, kad jis jau gimė negyvas. Iš aptartos specialisto išvados turinio matyti, jog siekiant įsitikinti, ar naujagimis gimė gyvas, buvo tiriamas ne tik jo plaučių mėginys, patvirtinantis, kad naujagimio plaučių popleurinėse srityse yra keliose vietose dalinai išsiskleidusių alveolių ploteliai su tose vietose prasiskleidusiomis broncheolėmis ir smulkiaisiais bronchais, kurie, anot eksperto, rodo, kad kūdikis galėjo padaryti 1-2 įkvėpimus. Taip pat buvo atliktas naujagimio lavono ausų būgnelių pradūrimo mėginys po vandeniu, kuris buvo teigiamas. Naujagimio lavono tyrimo metu taip pat buvo rastos kraujosruvos iš nubrozdinimo sričių ir virkštelės atidalinimo vietoje su negausia polimorfonuklearinių leukocitų sankaupėle tarp eritrocitų, o tai įmanoma tik dar esant širdies veiklai ir vykstant kraujotakai organizme. Be to, įvykus asfikcijai keletą minučių vyko kūdikio širdies veikla, dėl ko atidalijus virkštelę įvyko kraujo išsiliejimas į aplinkinius minkštuosius audinius. Aplinkybę, kad naujagimis gimė gyvas patvirtina ir jokių naujagimio maceracijos požymių nebuvimas. Apeliacinio skundo teiginį, kad naujagimis nebuvo paliktas galvute paniręs į klozeto skylėje esantį vandenį, paneigia ne tik nustatyta jo mirties priežastis – sausas prigėrimas vandenyje, sąlygotas bronchų spazmo, - bet ir jam nustatytų kūno sužalojimų pobūdis: kairio petuko viršutiniame paviršiuje pereinant į kaklą 3*1,5 cm raudonas odos nubrozdinimas drėgnu paviršiumi, visame kairiame skruoste pereinant į žandą, į kairės akies apatinį voką, į kairės akies išorinio kampo sritį 4*3 cm dydžio analoginis odos nubrozdinimas. Šie naujagimio kūne rasti sužalojimai rodo, kad iš karto po gimimo jis kaire galvutės puse bei kairiu petuku kontaktavo su klozeto paviršiumi. Aplinkybę, dėl su klozeto paviršiumi buvusio kontakto patvirtina ir tai, kad nuoplovose nuo tualeto plastikinio dangčio yra naujagimio lavono kraujas su 99,999999999999997% tikimybe (t. 1, b. l. 148-150). Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinio skundo teiginiai, neva naujagimis jau gimė negyvas, nebuvo paliktas paniręs galvute į tualeto klozeto skylėje esantį vandenį, laikomi nepagrįstais.

Apeliaciniame skunde keliama versija, neva R. B. kūdikis galėjo gimti įvykus žaibiškam gimdymui, išprovokuotam prasidėjusios infekcijos ir blokuojančiam deguonies patekimą kūdikiui. Vis dėlto specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad atlikus tyrimą duomenų, leidžiančių nustatyti, ar tiriamosios gimdymas buvo iššauktas kito pašalino poveikio, nėra (t. 2, b. l. 181-182). Iš pačios nuteistosios, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų J. B. ir A. B., teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausto liudytojo A. S. parodymų visumos matyti, jog skųstis tariamais inkstų skausmais, kurie, pagal bylos aplinkybes, buvo prasidėjusio gimdymo sąrėmiai, nuteistoji pradėjo dar skrydžio iš Didžiosios Britanijos į Karmėlavos oro uostą metu. Jais skundėsi ir važiuodama A. S. vairuojamu automobiliu. Dar būdama Kaune ji mamos J. B. prašė nupirkti nuskausminamųjų vaistų, kurių iš karto išgėrė, kad numalšintų skausmą. Tai įrodo, kad gimdymo sąrėmiai R. B. buvo pakankamai skausmingi, tęsėsi gan ilgą laiko tarpą. Be to, kūdikis gimė išnešiotas, 39-40 savaičių, t. y. tuo nėštumo laikotarpiu, kuomet laukiama prasidedančio natūralaus gimdymo. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad naujagimis gimė gyvas, galėjo gyventi, tačiau jį ištiko staigi mirtis. Pats nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas – kūdikis buvo gimdomas atsisėdus ant tualeto klozeto, – o taip pat naujagimio patirti sužalojimai, jo mirties priežastis, patvirtina, kad jis, nors ir gimęs gyvas, nespėjo normaliai įkvėpti, nes gimdymo metu galvute į apačią įkrito į degalinės tualeto klozetą, kur mirė dėl sauso prigėrimo vandenyje, sąlygoto bronchų spazmo. Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, kolegija kaip nepagrįstus atmeta nuteistosios apeliacinio skundo teiginius, neva jos gimdymas buvo žaibiškas bei išprovokuotas infekcijos, galimai sąlygojusios kūdikio uždusimą.

Kaip matyti iš R. B. parodymų, ji neneigia, kad kūdikį pagimdė UAB „E.“ degalinės tualete, tačiau tvirtina, kad tai įvyko netyčia, jai laiku nesupratus, jog gimdo. R. B. teigimu, ji nėštumo neslėpė ir kūdikio nužudyti nenorėjo, net nesuprato, kad jai yra paskutinis nėštumo mėnuo ir ji turi gimdyti, o kūdikiui įkritus į tualeto klozetą, ji nesuprato, kas įvyko, neprisimena, kokius veiksmus po to atliko, kaip traukė kūdikį iš tualeto klozeto, tačiau tvirtina, jog neatliko jokių tyčinių veiksmų, nulėmusių kūdikio mirtį, t. y. kad tarp jos padarytų veiksmų ir kilusių padarinių – naujagimio mirties – nėra priežastinio ryšio. Tokius nuteistosios parodymus paneigia byloje surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidžiant įvertintų bylos įrodymų visuma.

R. B. nuteista už tai, kad nužudė savo naujagimį turėdama tiesioginę tyčią jį nužudyti. Pagal baudžiamosios teisės teoriją, tiesioginei tyčiai yra būdingi trys požymiai: pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; numatymas, kad gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai; norėjimas, kad dėl veikimo ar neveikimo atsirastų padariniai. Pirmieji du požymiai apibūdina tiesioginės tyčios intelektualųjį elementą, o trečiasis – valinį. Kolegija sprendžia, kad R. B. veikė tiesiogine tyčia, nes prasidėjus gimdymo skausmams nesikreipdama pagalbos į aplinkinius, gimdydama degalinės tualete, nenustatytu objektu nutraukdama bambagyslę, ir nedėdama pastangų ištraukti bei gaivinti į klozetą įkritusio naujagimio, ji suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė to padarinius – naujagimio mirtį ir tokių padarinių norėjo. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. B. įvykio metu veikė turėdama išankstinę tyčią. Teismų praktikoje laikoma, kad iš anksto apgalvota tyčia yra tokios rūšies tyčia, kuri atskleidžia psichinį kaltininko santykį su veika, kaip trunkantį daugiau laiko, kuris skiriamas apgalvoti nusikalstamos veikos aplinkybes, veikimo būdą ir siekiamus padarinius. Kolegija sprendžia, jog apygardos teismo išvada, kad naujagimiui įkritus į tualeto klozetą R. B. jį tyčia paliko panirusį galva į vandenį, dėl ko šis įvykio vietoje mirė nuo sauso prigėrimo vandenyje, sąlygoto bronchų spazmo, yra pagrįsta.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad R. B. neketino auginti naujagimio. Liudytoju teisme apklaustas kūdikio tėvas D. Š. patvirtino, kad R. B. nuo jo nuslėpė nėštumą, apie kurį jie abu sužinojo dar 2012 metų sausio mėnesį, jam pasakiusi, kad dėl šio nėštumo susitvarkė, pasidarė išvalymą. Šis liudytojas be visa ko nurodė, kad jokių lytinių santykių po to, kai paaiškėjo, jog nuteistoji laukiasi, jie neturėjo. D. Š. parodymais paneigiami nuteistosios teiginiai, neva ji nežinojo ir neįtarė, kad jos nėštumas gali būti paskutinėje laukimo stadijoje, kad ji tuoj turi gimdyti. Anot nuteistosios, ji manė, kad lauktis antrojo kūdikio pradėjo tik birželio mėnesį, nes po sausio mėnesį daryto nėštumo testo, su minėtu liudytoju ir toliau turėjo lytinius santykius, o kadangi jai vėl buvo prasidėję mėnesinės, manė, kad 2012 metų pradžioje buvęs jos nėštumas nutrūko dėl savaiminio persileidimo. Tuo tarpu liudytojo D. Š. teigimu, po nėštumo testo padarymo ir paaiškėjus aplinkybei, kad R. B. laukiasi, jų santykiai atšalo, jie susitikę tik pasikalbėdavo, o lytinių santykių neturėjo. Aplinkybę, kad nuteistosios ir šio liudytojo kaip poros santykiai buvo pašliję, patvirtina ir liudytojo A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad paskutiniu metu, prieš jiems su seserimi išvykstant į Lietuvą, ji buvo susipykusi su D. Š.. Netikėti liudytojo D. Š. parodymais kolegija neturi pagrindo, nes viso proceso metu jie buvo išsamūs ir nuoseklūs, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog liudytojas siekia nuteistąją apkalbėti. Be to, R. B. savo nėštumą slėpė ne tik nuo kūdikio tėvo, bet ir nuo savo artimųjų. Liudytojas A. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2012 metų liepą pastebėjo padidėjusį sesers pilvą ir tiesiogiai paklausus, ar ji nėščia, R. B. tai paneigė. Liudytoja J. B. parodė, kad net neįtarė, jog dukra gali lauktis, padidėjusio pilvo nepastebėjo, apie nėštumą dukra jai nieko nesakė. Apygardos teismui nebuvo objektyvaus pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina pačios R. B. teiginiai, kad dėl nėštumo gyvendama Didžiojoje Britanijoje ji nesikreipė į medikus, niekam iš artimųjų apie tai, kad laukiasi, nesakė. Be to, aptartais įrodymais paneigiami nuteistosios teiginiai, kad, jos manymu, nėštumas prieš skrendant į Lietuvą buvo vos keleto savaičių. Iš liudytojo D. Š. parodymų matyti, kad apie nuteistosios nėštumą jie sužinojo dar 2012 metų sausio mėnesį, o daugiau lytinių santykių neturėjo. Nuteistoji apklausiama teisme patvirtino, kad mirusio naujagimio tėvas neabejotinai yra D. Š.. Taigi, ši aplinkybė patvirtina, kad apie savo antrojo nėštumo eigą, trukmę ir tikruosius terminus, nuteistoji, kaip jau vieną kartą gimdžiusi moteris, neabejotinai suprato ir žinojo. Darydama išvadą, kad nuteistoji savo antrojo kūdikio nelaukė ir turėjo išankstinį sumanymą jį nužudyti, kolegija atsižvelgia ir į tai, kad iš R. B. ir kartu gyvenusio jos brolio A. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, seka, jog viso nėštumo metu gyvendama Didžiojoje Britanijoje ji dirbo, į darbą nustojo eiti likus tik dviem savaitėms iki skrydžio į Lietuvą ir gimdymo. Toks nuteistosios elgesys, turint omenyje, kad jai buvo žinoma tikroji nėštumo trukmė, buvo rizikingas, kaip ir apsisprendimas dėl nėštumo nesilankyti pas gydytojus bei paskutinėmis nėštumo savaitėmis iš Didžiosios Britanijos skristi lėktuvu į Lietuvą apie savo būklę neinformuojant nei savo aplinkos žmonių, nei skrydį vykdžiusios aviakompanijos. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, jog nuteistoji, sąmoningai nuo aplinkinių slėpė savo nėštumą, skrisdama į Lietuvą žinojo, kad jos nėštumas yra paskutinėje laukimo stadijoje, ir kad bet kurią akimirką jai gali prasidėti gimdymas. Nuteistosios teiginiai, neva naujagimio auginimui ji buvo paruošusi pirmojo vaiko drabužius, Didžiojoje Britanijoje turėjo palankias sąlygas vaiko auginimui, dar nepatvirtina, kad ji laukė savo antrojo kūdikio, planavo jį gimdyti ir auginti. Atvirkščiai, aukščiau aptartų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad nuteistoji antrojo vaiko nelaukė bei turėjo išankstinį sumanymą jo atsikratyti.

Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, neva R. B. ne tik nežinojo, kad jos nėštumas yra paskutinėje laukimo stadijoje, bet ir nesuprato, jog jai prasidėjo gimdymas. Kaip jau buvo minėta, liudytojo D. Š. parodymais paneigta nuteistosios gynybinė versija, apie jos manymu dar neilgą antrojo nėštumo trukmę. Juo labiau, kad nuteistosios nėštumą net vizualiai pastebėjo ne tik jos brolis A. B., bet ir visiškai pašaliniai asmenys, t. y. degalinės darbuotojos liudytojos Z. P. ir I. K.. Tuo tarpu dar tik kelias savaites ar mėnesius trunkantis moters nėštumas vizualiai nebūna pastebimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistoji jau yra kartą gimdžiusi, augina sūnų. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)) taip pat nurodyta, kad R. B. turi pakankamai žinių apie lytinę sferą ir gimdymo procesą (t. 3, b. l. 7-11). Ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė žinojo tikrąją savo antrojo nėštumo trukmę, patvirtina išvadą, kad ji negalėjo nesuprasti apie prasidėjusį gimdymą, o gimdymo sąrėmių neturėjo pagrindo laikyti inkstų skausmais, kaip tai nusikalstamos veikos padarymo dieną nurodė savo artimiesiems, ar cistitu, kaip nurodė savo apeliaciniame skunde. Taigi, pačios nuteistosios paaiškinimai, su kokia liga ji sumaišė prasidėjusio gimdymo skausmus yra prieštaringi. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas G. A. C. nurodė, jog cistito ir gimdymo sąvokos iš esmės skiriasi. Be to, šis ekspertas kategoriškai nepatvirtino, kad vienos ir kitos medicininės būklės metu patiriami skausmai yra panašūs ir gali būti supainioti. Ta aplinkybė, kad nuteistosios pirmasis gimdymas buvo komplikuotas - atlikta vaisiaus vakuumekstrakcija ir taikyta nejautra - nepaneigia fakto, kad jai yra pažįstami nėštumo eigos bei vaginalinio gimdymo pradžios ir eigos procesai. Apeliacinio skundo teiginys, neva pirmojo apeliantės gimdymo metu jai buvo daryta operacija, prieštarauja jos parodymams, duotiems pirmosios instancijos teisme, kur ji nurodė, jog gimdė vakuumekstrakcijos pagalba – kūdikiui prie galvytės pridėjus aparatą ir jį ištraukus (t. 3, b. l. 169), bei jos paaiškinimams, duotiems ekspertui G. A. C., pateikusiam specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 181-182). Esant nurodytiems prieštaravimams, kolegija neturi pagrindo netikėti nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodytomis aplinkybėmis, kad pirmasis jos gimdymas įvyko vakuumekstrakcijos, o ne operacijos pagalba. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad nuteistoji suprato apie prasidėjusį gimdymą, tačiau sąrėmių skausmus malšino mamos nupirktais nuskausminamaisiais vaistais ir tęsė savo kelionę Druskininkų link, artimuosius sąmoningai įtikinėdama, kad jai skauda inkstus bei nesikreipdama pagalbos, nors bet kuri protinga ir vieną gimdymą jau patyrusi moteris tokioje situacijoje būtų kreipusis pagalbos į medikus.

Apklausiama pirmosios instancijos teisme nuteistoji parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną, iš Kauno oro uosto važiuojant automobiliu, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), ji labai užsinorėjo į tualetą ir pamačiusi dešinėje kelio pusėje degalinę, paprašė vairuotojo joje sustoti. Kadangi pajuto, jog atsirado gausios išskyros iš makšties, paprašė motinos nupirkti degalinėje jai higieninių paketų ar įklotų. Mama išlipo iš mašinos, nuėjo į degalinę, nupirko paketų ir palydėjo ją į degalinės tualetą. Tualete, tik atsisėdusi ant unitazo, ji pajuto stiprų skausmą ir pamatė, kad kažkas tai iš jos makšties iškrito į unitazą, pasirodė kažkokia žarna. Atsistojusi nuo unitazo pamatė, jog stipriai kraujuoja, visur – ant unitazo ir grindų buvo pritekėję kraujo (t. 3, b. l. 168-171). Apeliantė tvirtina neprisimenanti tolimesnių gimdymo aplinkybių. Vis dėlto baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistoji, nors ir žinodama, kad laukiasi paskutinį nėštumo mėnesį, kad jai atėjęs metas gimdyti, net ir pajutusi skausmus bei pagausėjusias makšties išskyras, neprisipažino aplinkiniams, kad laukiasi, neinformavo, kad jai gali būti prasidėjęs gimdymas arba kitos su nėštumu susijusios komplikacijos. Atvirkščiai, ji ir toliau slėpė nėštumo faktą. Būtent ji paprašė automobilio vairuotoją A. S. sustoti prie degalinės, priklausančios UAB „E.“, viena nuėjo į šios degalinės tualetą ir suprasdama, kad jai prasidėjo gimdymas, pasirinko gimdyti atsisėdusi ant tualeto klozeto. Pasirinkusi tokį veikimo būdą, nuteistoji numatė, kad dėl tokių jos veiksmų kūdikis gali įkristi į tualeto klozetą ir ne tik susižaloti, bet ir mirti bei to norėjo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių – naujagimio mirties – yra priežastinis ryšys. Kolegija pažymi ir tai, kad R. B. suvokė kūdikio atsiskyrimo nuo jos momentą. Šią aplinkybę patvirtina ne tik jau minėtas apeliantės teiginys, kad atsisėdus ant klozeto jai iš makšties kažkas iškrito, bet ir faktas, kad gimdymo metu nuteistajai buvo padarytas paviršinis plyšimas makšties užpakalinėje sienelėje, kurį patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 181-182). Akivaizdu, jog bet kuri protiškai sveika ir vieną kartą jau gimdžiusi moteris, žinodama, kad jos nėštumas yra paskutinėje laukimo stadijoje, kelias valandas jautusi sąrėmių skausmus, makšties išskyrų pagausėjimą, o atsisėdusi ant tualeto klozeto ir pajutusi stiprų skausmą bei kažką krentant iš jos makšties, negali nesuprasti, jog įvyko gimdymas. Bylos duomenimis nustatyta, kad naujagimiui padaryti kūno sužalojimai atsirado jo kūnui kontaktuojant su klozeto paviršiumi. R. B., pasirinkusi gimdyti sėdėdama ant tualeto klozeto, galėjo numatyti tokių jo sužalojimų atsiradimo galimybę, taigi naujagimio patirti sužalojimai yra tiesioginė jos pasirinkto veikimo pasekmė. Dėl to jie pagrįstai nurodyti apeliantės padarytos nusikalstamos veikos aprašyme. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šie nuteistosios veiksmai neturi jokios reikšmės jos nusikalstamos veikos kvalifikacijai ir nesudaro pagrindo teigti, kad ji be visa ko buvo nuteista ir už savo naujagimio sužalojimą.

Apeliantės skundo argumentas, neva nuteistoji neprisimena tolimesnių gimdymo aplinkybių, nurodytų apklausos ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kaip elgėsi po naujagimio atsiskyrimo, paneigtas jau minėtu ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ekspertizės aktas) patvirtinančiu, kad nusikaltimo padarymo metu R. B. nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nebuvo kitokioje patologinėje būsenoje, ji galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. R. B. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu nebuvo emocinėje būsenoje, kuri turėjo įtakos jos sąmonei ir veiklai (t. 3, b. l. 7-11). Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė A. G. patvirtino šį byloje esantį ekspertizės aktą, nurodė, kad tyrimo metu nuteistoji buvo gynybiška (t. 4, b. l. 71-72). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atliekant ekspertizę nuteistajai nebuvo nustatyta depresija, nes vidutinį depresijos lygį rodė tik vienas iš jai atliktų tyrimų. Tuo tarpu įvertinusi visų apie R. B. asmenybę ir jos emocinę bei psichinę būseną surinktų duomenų visumą, ekspertų komisija diagnozavo nuteistajai adaptacijos sutrikimą ((duomenys neskelbtini)), kuriam būdinga situaciškai pažeminta nuotaika ir miego sutrikimai. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė A. G. papildomai paaiškino, kad remiantis baudžiamosios bylos medžiaga, pokalbiu su tiriamąja bei psichologinio tyrimo rezultatais, galima teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. B. nebuvo emocinėje būsenoje, kuri būtų turėjusi esminės įtakos jos sąmonei bei veiklai. Dėl to kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą ir konstatuoti, kad nuteistajai nustatytas adaptacinis sutrikimas, ar vieno iš tyrimo metu atliktų testų parodytas vidutinis depresijos lygis turėjo įtakos nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymui. Be to, duodama parodymus ekspertė A. G. patvirtino, jog su nusikalstamos veikos padarymu susijusias aplinkybes, užfiksuotas ekspertizės akte, t. y. kad gimdė tualete, negyvą kūdikį slėpė šiukšlių maiše, nuteistoji jai papasakojo pati. Dėl to nėra jokio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę nuteistajai atlikę ekspertai buvo suklaidinti prokuroro pareiškime nurodyto pirminio R. B. pareikšto įtarimo, t. y. kad kūdikis buvo įdėtas į šiukšlių maišą ir jame užduso, o atliekant ekspertizę buvo vadovautasi tik nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. B. parodymai apie tolimesnius jos veiksmus po to, kai naujagimis nuo jos atsiskyrė, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje yra prieštaringi. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu R. B. išsamiai nurodė, gimdymo aplinkybes. Prisiminė, kad atsisėdus ant unitazo pajuto kažką krentant iš gimdos, matė išlindusią virkštelę, unitazo skylėje, galva į vandenį ir kojytėmis aukštyn gulintį kūdikį. Apeliantė parodė, kad kūdikiui dar būnant klozete, ji nagais bandė nuplėšti virkštelę, po ko sekė placentos iškritimas ir gausus kraujavimas. Kraują nuo savęs ir grindų ji valė tualetiniais rankšluosčiais, o tuo metu, į tualeto prieškambarį atėjusiai ir jos būklės dėl užrakintų tualeto durų nemačiusiai sunerimusiai mamai, pasakė, kad jai viskas gerai, kad tuoj išeis. Mamai nuėjus, ji toliau tvarkėsi - įsidėjo higieninį paketą, užsimovė kelnes, nuvalė popieriumi tualeto unitazą, grindis, sienas. Po to iš tualeto unitazo ištraukė placentą, už kojyčių ištraukė gyvybės ženklų nerodantį kūdikį. Visa tai ji įdėjo į paimtą iš greta unitazo stovėjusios šiukšlių dėžės polietileninį šiukšlių maišą. Ten pat įdėjo vyresniojo sūnaus sauskelnes, atsineštas iš automobilio, bei visus popierius, kuriais tualete valė kraują. Užrišusi maišą, ji išnešė jį į gretimą patalpą prie tualeto ir įdėjo į šiukšlių kibirą, stovėjusį prie kriauklės (t. 2 b. l. 99-102). Duodama parodymus pirmosios instancijos teisme nuteistoji aiškino, kad tolimesnių savo veiksmų, kūdikiui įkritus į klozetą ji neprisimena. Po kiek laiko pamatė unitaze naujagimį, nepamena, tačiau kai jį pamatė, vaikas jau buvo mėlynas ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Nepamena, kaip plėšė bambagyslę, kaip ištraukė kūdikį iš unitazo ir kaip jį slėpė maiše. Vis dėlto baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistosios parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai nuteistosios teiginius, neva ji nepamena dalies savo veiksmų, įvertino kritiškai, kaip jos pasirinktą gynybinę versiją. Kaip jau buvo minėta, naujagimiui padaryti kūno sužalojimai suponuoja išvadą, kad į klozetą jis įkrito galvute į apačią, taigi natūralu, jog vienintelė galimybė jį iš ten ištraukti buvo paimant už kojyčių. Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis (t. 1, b. l. 48-53) nustatyta, kad kūdikį ir placentą jungusi virkštelė atidalinta buku būdu. Tai patvirtina, nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad ji plėšė virkštelę, o tai padarius pradėjo smarkiai kraujuoti. Iš minėtos specialisto išvados seka, kad virkštelės atidalinimo momentu, kūdikį jau buvo ištikusi asfikcija. Po jį ištikusios asfikcijos keletą minučių dar vyko kūdikio širdies veikla, todėl atidalinus virkštelę įvyko kraujo išsiliejimas į aplinkinius minkštuosius audinius. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad virkštelė buvo nutraukta kelių minučių bėgyje po kūdikį ištikusios asfikcijos, bei patvirtina nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad pirmiausia ji nepuolė iš vandens traukti savo kūdikio, o stengėsi nutraukti virkštelę, ką padarius iškrito placenta ir prasidėjo smarkus kraujavimas. Šiuo atveju nuteistosios veikos kvalifikacijai įtakos neturi aplinkybė, ar nuteistoji pirmiau valė ant savęs ir grindų pritekėjusį kraują, ar traukė ir į šiukšlių maišą dėjo placentą bei negyvą kūdikį. Bylos duomenimis nustatyta, kad atliekant šiuos veiksmus kūdikis jau buvo miręs. Nusikalstamos veikos padarymo vietos apžiūros metu rasti įrodymai – kraujo tiškalai, kraujo dėmės ant šiukšliadėžės, šiukšlių maišas, krauju sutepti popieriniai rankšluosčiai, placenta, virkštelė, kūdikio lavonas, sauskelnės, higieniniai paketai – patvirtina R. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei rodo, kad nuteistoji sutvarkė nusikaltimo vietą: valė kraują, į šiukšlių maišą išmetė kūdikio lavoną su virkštele ir placenta, naudotus popierinius rankšluosčius, higieninius įklotus bei vaikiškas sauskelnes, o šiukšlių maišą užrišo. Šiukšlių maišą su kūdikio lavonu ji išnešė į kitą tualeto patalpą iš kurios jį išmetimui vėliau paėmė liudytojas V. Z.. Be to, nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytą teiginį, kad į tualeto patalpas atėjusiai motinai J. B. ji pasakė, jog jaučiasi gerai ir tuoj išeis iš tualeto, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir jos motina bei apygardos teisme apklaustas liudytojas A. S.. Ši aplinkybė, įvertinus ją nuteistosios ir minėtų liudytojų parodymų kontekste, patvirtina, kad apeliantė turėjo betarpišką galimybę nedelsiant kreiptis pagalbos į savo motiną, prašyti padėti jai ir kūdikiui, tačiau to nepadarė, o toliau slėpė savo nusikaltimo pėdsakus. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistosios veiksmai po veikos padarymo – nusikaltimo pėdsakų naikinimas, vaiko paslėpimas maiše, tolimesnis aiškinimas motinai ir A. S., kad jai dar nesibaigė inkstų skausmai, o prasidėjo mėnesinės, tik patvirtina jos tyčios nužudyti naujagimį kryptingumą.

Taigi, byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistoji nuo kūdikio tėvo ir savo artimųjų, slėpė nėštumą, nėštumo metu nesikreipė į gydymo įstaigas dėl nėštumo eigos, nors pirmasis gimdymas buvo komplikuotas, nesiruošė būsimo vaiko auginimui, pajutusi gimdymo skausmus nesikreipė pagalbos, aplinkinius įtikinėjo, kad jai prasidėjo inkstų skausmai, gimdė slapčia degalinės tualete. Naujagimiui įkritus į tualeto klozeto skylę su vandeniu, juo nesirūpino, nedėjo pastangų jo ištraukti, nekvietė pagalbos, neprašė nei degalinės darbuotojų nei savo motinos kuo skubiau ištraukti naujagimį, kviesti greitąją medicinos pagalbą, gaivinti kūdikį, o pirmiausiai rūpinosi savimi. R. B. nutraukė bambagyslę, tada ėmėsi slėpti įvykusio gimdymo bei savo nusikalstamos veikos pėdsakus. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. B. sąmoningais, tyčiniais veiksmais – leisdama naujagimiui įkristi į tualeto klozeto skylę su vandeniu, jo skubiai netraukdama ir to neprašydama atėjusios motinos nei degalinės darbuotojų, artimiesiems aiškindama, kad jai nesibaigė inkstų skausmai ir prasidėjo mėnesinės, suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius – naujagimio mirtį ir tokių padarinių norėjo, t. y. siekė įgyvendinti savo išankstinį sumanymą – nužudyti savo gimusį kūdikį. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistoji siekė paslėpti naujagimio lavoną ir savo nusikalstamos veikos pėdsakus. Ji ne tik išvalė gimdymo metu degalinės tualete pritekėjusį kraują, bet taip pat šiukšlių maiše paslėpė naujagimio kūną ir kitus daiktinius įrodymus, šį maišą užrišo ir išnešė į kitą degalinės tualeto patalpą, t. y. patalpą, kurioje buvo prausyklė, o pati išvyko iš degalinės katu su savo giminaičiais. Naujagimio lavonas buvo surastas tik atsitiktinumo dėka, degalinės darbuotojui, paskatintam kilusių įtarimų, nusprendus pažiūrėti, kas yra į šiukšlių konteinerį įmestame juodame šiukšlių maiše, ir jį praplėšus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, naujagimio lavonas buvo surastas ne įvykio vietoje, t. y. degalinės tualete, o prie degalinės esančiame šiukšlių konteineryje, ką patvirtina ir 2012 m. rugsėjo 26 d. įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (t. 1, b. l. 7-45). Be to, nuteistoji naikino ir kitus nusikaltimo pėdsakus – grįžusi namo išsiskalbė savo drabužius, kuriais vilkėjo nusikalstamos veikos padarymo metu, o atvykusiems jos ieškoti policijos pareigūnams neigė turinti ką nors bendro su UAB „E.“ degalinėje rastu naujagimiu.

Taigi, nuteistosios gynybinė versija yra paneigta tiek apygardos, tiek apeliacinės instancijos teismo išsamiai ištirtais įrodymais, kurie neginčijamai įrodo, jog R. B., nužudydama savo naujagimį veikė tiesiogine tyčia ir jos veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis – mažamečio bejėgiškos būklės šeimos nario – naujagimio jos sūnaus mirtimi. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad vadovaujantis teismų praktika, jei sumanymas nužudyti savo naujagimį motinai kilo iš anksto, dar iki gimdymo, tada, nepriklausomai nuo gimdymo sukeltos būsenos ypatybių, motinos veika kvalifikuojama ne pagal BK 131 straipsnį (naujagimio nužudymas dėl gimdymo nulemtos būsenos), o pagal BK 129 straipsnio 2 dalies atitinkamus punktus. Atsižvelgdamas į aukščiau nuodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. B. padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, nes ji tyčia nužudė ką tik gimusį mažametį savo sūnų, kuris po gimimo buvo bejėgis, visiškai priklausomas nuo motinos, negalintis apsiginti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu nenustatytas R. B. inkriminuoto nusikaltimo motyvas ir tikslas. Vis dėlto vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 129 straipsnio 2 dalies sudėties požymiai, todėl nėra privalomai įrodinėtini, ir nuteistosios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjamas įvykis turėjo būti traktuotas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas) arba būtinasis reikalingumas. BK 31 straipsnyje įtvirtintas būtinasis reikalingumas, laikomas viena iš aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę. Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Taigi, būtinojo reikalingumo situacija, visų pirma atsiranda tada, kai atsiranda realus ir akivaizdus pavojus. Antroji sąlyga – kai šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad R. B., po įvykusio gimdymo paliko savo sūnų panirusį galva į tualeto klozeto vandenį, dėl ko pastarasis mirė. Įvykio dieną nuteistajai joks pavojus negrėsė, jos galimybės kreiptis ir gauti pagalbos iš aplinkinių nebuvo apribotos. Atsižvelgiant į visas prasidėjusio gimdymo aplinkybes, nėštumo pradžią ir raidą, R. B. veiksmai negali būti vertinami kaip veikimas būtinojo reikalingumo sąlygomis. Kazusas baudžiamosios teisės teorijoje suprantamas kaip atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos. Kadangi tokiu atveju asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai, jo veikoje nėra įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą. Jau aptartos byloje nustatytos nuteistosios R. B. kaltės turinį apibūdinančios aplinkybės neatitinka nė vieno iš nurodytų neatsargios kaltės rūšių ar kazuso apibrėžimo, bet, kaip motyvuota pirmiau, atitinka tyčinio kito žmogaus gyvybės atėmimo požymius. Nuteistoji sąmoningai pasirinko tokį pavojingą veikimo būdą – gimdyti atsisėdus ant tualeto klozeto, palikti savo kūdikį įkritusį galva į klozeto skylę, pirmiau rūpintis ne juo, o savimi, pačiai neteikti ir nesikreipti pagalbos į aplinkinius, kad kūdikiui būtų suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, taigi negalima laikyti, kad ji nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Priešingai negu tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kad R. B. nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, todėl neturėjo teisinio pagrindo jos veiksmų vertinti kaip atliktų būtinojo reikalingumo sąlygomis ar nelaimingo atsitikimo.

Nuteistosios apeliacinio skundo argumentai, kuriais remdamasi ji neigia tyčia nužudžiusi savo naujagimį, iš esmės yra tapatūs pirmosios instancijos teisme jos gynėjos palaikytai pozicijai ir nėra nauji. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, su šiais argumentais susijusios bylos aplinkybės, išnaudojus visas įmanomas procesines galimybes, buvo visapusiškai ištirtos pirmosios instancijos teisme, gynybos argumentai – motyvuotai atmesti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atliktas dalinis įrodymų tyrimas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių R. B. kaltę patvirtinančių įrodymų apie padarytą labai sunkų, tyčinį, pavojingą nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos neatitaisomos pasekmės. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistosios kaltės pagrįstos byloje surinktų ir teisme išsamiai ištirtų įrodymų visumos analize, kas leidžia teigti, kad teismas objektyviai nustatė bylos faktines aplinkybes. Vien tai, kad R. B. neigia savo kaltę dėl tyčinio savo naujagimio nužudymo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl R. B. kaltės ir jos padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Priešingai, negu teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami R. B. nenaudai, neįrodo jog apygardos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, buvo šališkas ar padarė kitų baudžiamojo proceso ar baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios R. B. apeliacinį skundą atmesti.