- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-21
- Bylos Nr.
- 2S-519-431/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-06000-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Pareiškėjas
- Č. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., V. S.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Č. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Č. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo, suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. K., A. K., V. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
pareiškėjas Č. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 39,2286 ha žemės (duomenys neskelbtini) dvare, pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini).; bei atnaujinti praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą – teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Nurodė, kad jo senelė M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos turėjo 39,2286 ha žemės (duomenys neskelbtini)dvare. Pareiškėjas 2000 m. rugsėjo 8 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. K. nuosavybės teise valdytą žemę. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. kovo 2 d. raštu Nr. SR-1440-(1.12) konstatavo, kad buvo pripažinęs pretendentams nepagrįstai didelį plotą. Gavęs tokį atsakymą, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kurio gavo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878 apie M. K. turėtą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) nustatytą terminą pateikti nuosavybes teises patvirtinančius dokumentus dėl objektyvių priežasčių, kadangi Vilniaus apskrities viršininko administracija vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nes pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybes teises pateikė 2000 m. rugsėjo 8 d., o Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus raštą pareiškėjas gavo tik 2010 m. kovo mėn.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 3 d. nutartimi civilinę bylą Nr. 2-9343-781/2011 dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė, o pareiškimą dalyje dėl termino atnaujinimo paliko nenagrinėtu.
Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 2 d. raštu Nr. SR-1440-(1.12), kuriame konstatuota, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius buvo parengęs pažymas didesniam plotui nei buvusi savininkė M. K. valdė nuosavybės teisėmis. Nesutikimą su tokia pozicija pareiškėjas grindžia Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. R4-878, kurioje yra duomenų apie M. K. nekilnojamąjį turtą. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi dokumentus patvirtinančius prašomą jo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tuo tarpu, teismo teigimu, pagal CPK 445 straipsnio nuostatas, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl naujai atsiradusių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pakankamumo (nepakankamumo), turi pirma kreiptis į nuosavybės atkūrimo klausimą sprendžiančią instituciją. Kai prašymą atkurti nuosavybės teises nagrinėjanti institucija atsisako atkurti nuosavybės teises, tai pretendentas turi teisę ypatingosios teisenos tvarka kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnis). Tuo atveju, kai pretendentas nesutinka su kompetentingos institucijos priimtu sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jis turi teisę ginčyti jo teisėtumą, bet ne prašyti teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas civilinę bylą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė, o termino atnaujinimo klausimo nesprendė ir pareiškimą šioje dalyje paliko nenagrinėtu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas Č. K. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-06-03 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės ir priimti sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo.
Atskirasis skundas grindžiamas šiuo argumentu - dokumentas, patvirtinantis, kad jo senelė M. K. 1939 m. nuosavybės teise valdė 39,2286 ha žemės iš (duomenys neskelbtini) dv buvo pateiktas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialistui dar 2010 metais. Tačiau Skyrius jau metus nepateikia apeliantui jokio raštiško atsisakymo pripažinti jo skyriui pateiktą archyvo pažymą ar kitos išvados dėl pareiškėjo Skyriui pateiktos Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010-05-19 pažymos apie M. K. nekilnojamąjį turtą. Tokiu būdu apeliantas laiko, jog ilgą laiką negaunant iš Skyriaus teigiamo atsakymo dėl jo pateiktos Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010-05-19 pažymos pripažinimo, apeliantui atsirado sąlygos ir priežastis kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo, nes Skyrius savo konkliudentiniais veiksmais faktiškai atsisakė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo senelės iki 1940-07-22 valdytą 39,2286 ha ploto žemę. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas atėmė iš jo galimybę ginti pažeistas teises, nes teismui nutraukus bylą, o Skyriui atsisakius pripažinti Lietuvos centrinio archyvo pažymą, pareiškėjas negalės vėl kreiptis į teismą tuo pačiu klausimu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-06-03 nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad apeliantas su skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas nuosavybės teisės atkūrimą vykdančioms institucijoms (VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui) pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010-05-19 pažymą Nr. R4-878 ar vėlesnius prašymus, skundus dėl to, kad šios institucijos nevertina minėtos pažymos ir nepateikia jam jokio atsakymo. Suinteresuotas asmuo pastebi, kad apie tai, jog ginčo pažyma atkurti nuosavybės teises nagrinėjančiose institucijose negauta, Nacionalinė žemės tarnyba pažymėjo atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujino, su kuriuo susipažinęs pareiškėjas galėjo pasirūpinti įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, pateikimu iki civilinės bylos nagrinėjimo arba jos nagrinėjimo teismo posėdyje metu. Tačiau apeliantas šių įrodymų teismui nepateikė. Be to, apeliantas nenurodo nei kokie įrodymai (dokumentai) turėtų būti išreikalauti iš suinteresuoto asmens, nei kokie liudytojai gali patvirtinti faktą, kad jis VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui 2010 m. pateikė Lietuvos centrinio archyvo 2010-05-19 pažymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str.1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-06-03 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo, bei atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto ir praleisto termino atnaujinimo, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, todėl skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (LR CPK444 str. 1 d., 445 str.). Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik jeigu pareiškėjas neturi jį patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti kitokia tvarka. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą CPK137 str. 2 d. 1 p. pagrindu (nenagrinėtinas teisme), o priėmęs bylą nagrinėti, teismas turi ją nutraukti CPK293 str. 1 p. pagrindu.
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. A. pareiškimą; suinteresuoti asmenys: D. R. S., K. B., bylos Nr. 3K-3-497/2004).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, prašydamas ne tik nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė M. K. iki 1940-07-22 nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 39,2286 ha žemės (duomenys neskelbtini) dvare (pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), bet ir atnaujinti praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybas prie Žemės ūkio ministerijos nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas teismui pateikė dokumentus, įrodančius, kad jis yra M. K. anūkas, bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010-05-19 pažymą Nr. R4-878 (b.l. 6) apie M. K. nekilnojamąjį turtą. Šiame dokumente nurodyta, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) vls. Žemės savininkų 1939 m. sąraše įrašyta K. M., (duomenys neskelbtini)e plv. turėjusi 39,2286 žemės iš (duomenys neskelbtini) dv.
Taigi pareiškėjas turi dokumentus, patvirtinančius jo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą. Tuo tarpu pagal CPK 445 straipsnio nuostatas galima kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, jeigu asmuo negali kitokia tvarka gauti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Kai asmuo turi dokumentų, turinčių reikšmės atkuriant jo pažeistas nuosavybės teises, tai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 13 punktą jis iš pradžių turi pateikti šiuos dokumentus nuosavybės atkūrimo klausimą sprendžiančiai valstybės institucijai, kuri juos įvertina ir padaro išvadą dėl jų pakankamumo. Jeigu institucija prieina prie išvados, kad pateiktų dokumentų pakanka, tai ji priima sprendimą dėl prašymo nuosavybės teisių atkūrimo klausimu, kuris gali būti skundžiamas teismui. Jeigu institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti (juose esantys duomenys neinformatyvūs, netiesioginiai, fragmentiški, neaiškūs, prieštaringi ar turi kitokių trūkumų, dėl kurių šie duomenys turi būti tikrinami renkant ir tiriant įrodymus, kuriuos rinkti ir vertinti turi kompetenciją tik teismas), tai asmeniui atsiranda sąlygos kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis). Nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiančios institucijos išvada dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepakankamumo yra kreipimosi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sąlyga ir priežastis. Aplinkybė, kad dokumentai buvo pateikti institucijai ir įvertinti kaip nepakankami, turi būti nurodyta teismui paduotame pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o prie pareiškimo turi būti pridėta institucijos išvada kaip įrodymas, kad yra pagrindas kreiptis į teismą (CPK 447 straipsnio 2, 3 punktai).
Apeliantas teigia, kad dokumentas, patvirtinantis, kad jo senelė M. K. 1939 m. nuosavybės teise valdė 39,2286 ha žemės iš (duomenys neskelbtini) dv buvo pateiktas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialistui dar 2010 metais. Tačiau Skyrius jau metus nepateikia apeliantui jokio raštiško atsisakymo pripažinti jo skyriui pateiktą archyvo pažymą ar kitos išvados dėl pareiškėjo Skyriui pateiktos Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010-05-19 pažymos apie M. K. nekilnojamąjį turtą. Tokiu būdu apeliantas laiko, jog ilgą laiką negaunant iš Skyriaus teigiamo atsakymo dėl jo pateiktos Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010-05-19 pažymos pripažinimo, apeliantui atsirado sąlygos ir priežastis kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo, nes Skyrius savo konkliudentiniais veiksmais faktiškai atsisakė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo senelės iki 1940-07-22 valdytą 39,2286 ha ploto žemę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu atskirojo skundo argumentu nesutinka.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas nuosavybės teisę atkūrimą vykdančioms institucijoms (VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui) pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010-05-19 pažymą Nr. R4-878 ar vėlesnius prašymus, skundus dėl to, kad šios institucijos nevertina minėtos pažymos ir nepateikia jam jokio atsakymo. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Nacionalinė žemės tarnyba piktybiškai vengia teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti Lietuvos centrinio archyvo pažymą ir apie priimtą sprendimą informuoti apeliantą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, apie tai, jog ginčo pažyma atkurti nuosavybės teises nagrinėjančiose institucijose negauta, Nacionalinė žemės tarnyba pažymėjo atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo (b.l. 56-60), su kuriuo susipažinęs pareiškėjas galėjo pasirūpinti įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, pateikimu. Tačiau to nepadarė. Pareiškėjas nei prie pareiškimo, nei prie atskirojo skundo pareiškėjas nepridėjo institucijos išvados kaip įrodymą, kad yra pagrindas kreiptis į teismą.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas nesikreipė į nuosavybės teises atkūrimo klausimą sprendžiančią valstybės instituciją dėl naujai atsiradusių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pakankamumo (nepakankamumo) ir, neturėdamas tam pakankamo pagrindo, kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai paliko nenagrinėtu pareiškėjo reikalavimą dėl termino pateikti dokumentus atnaujinimo. Nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, negali būti atnaujinamas terminas dokumentams pateikti. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turėjo pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 str. 2 d.). Kai vienu pareiškimu kreipiamasi į teismą su prašymu nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizavimo juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinti terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, teismas turi pirma nuspręsti dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagrįstumo ir tik pripažinus, kad toks faktas nustatytinas, būtų pagrindas konstatuoti, jog yra teisinės prielaidos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytai teisei įgyvendinti – prašyti atnaujinti terminą procedūriniams veiksmams atlikti, taigi ir nagrinėti tokį prašymą iš esmės. Priešingu atveju, t. y. konstatavus, kad prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nepagrįstas ir atmestinas, pretendento teisinio statuso vertinimo aspektu tai reikštų, kad nėra teisinių prielaidų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytai teisei įgyvendinti ir vien dėl to prašymas atnaujinti terminą procedūriniam veiksmui atlikti turėtų būti atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2007).
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškimą dalyje dėl termino atnaujinimo palikdamas nenagrinėtu, teisingai aiškino ir taikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.