Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko,

asmeniui, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, L. M. ir jos gynėjui advokatui Aleksandrui Pociui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, L. M. (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. gruodžio 30 d. nutarties (toliau – nutartis), kuria pripažinta, jog L. M., būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas priminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – UAB „(duomenys neskelbtini)“ psichikos sveikatos centre.

Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigota ne rečiau nei kartą per 6 mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos L. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad asmuo, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės L. M. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ji padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, bei su tuo, kad pripažinta, jog veiką ji padarė būdama nepakaltinama.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo.

7. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

8. Asmuo, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė, L. M., neginčija fakto, kad sudavė G. P. per ranką ir išdaužė jos automobilio stiklą, tačiau neigia, jog tai padarė iš chuliganiškų paskatų. Apeliantė teigia, kad jos pyktį išprovokavo nukentėjusiosios nesaugus vairavimas. Vis dėlto šiuos apeliantės argumentus paneigia byloje ištirti įrodymai.

9. Nukentėjusioji G. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad važiuodama (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, pastebėjo į gatvę išbėgusį šunį, todėl pristabdė automobilį. Sustojus automobiliui, L. M. šaukdama atidarė jo dureles, išmėtė nukentėjusiosios daiktus. G. P. renkant daiktus, L. M. užsimojo buteliu ir smogė jai. Nukentėjusiajai ginantis, smūgis pataikė į ranką. Vėliau L. M. išdaužė automobilio stiklą. Liudytojas V. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje paliudijo, kad būdamas kieme išgirdo stabdomo automobilio garsą, o netrukus – triukšmą. Priėjęs prie sustojusio automobilio, pamatė, kad jo galinis stiklas išdaužtas, o už automobilio stovi L. M.. Šiuos nukentėjusiosios ir liudytojo parodymus patvirtina vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip moteris, ėjusi paskui palaidą šunį gatve, kelis kartus užsimoja buteliu prieš iš pravažiuojančio automobilio išlipusį asmenį ir jam smūgiuoja.

10. Nors L. M. teigia, kad užsipuolė nukentėjusiąją dėl to, kad ši nesaugiai vairavo ir vos nepartrenkė šuns, šiuos jos parodymus paneigia aptarto vaizdo įrašo medžiaga. Iš vaizdo įrašo matyti, kad baltas šuo be pavadėlio eina važiuojamąja kelio dalimi, o paskui jį eina vairuotoją užpuolusi moteris, kaip patvirtina pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai – L. M. (1 t., b. l. 78–80). Akivaizdu, kad pati L. M. nesirūpino nei augintinio, nei kitų eismo dalyvių saugumu, todėl neturėjo jokio pagrindo pykti ant automobilį vairavusios G. P., kuri pasielgė atsakingai ir sustabdė transporto priemonę, siekdama pažiūrėti, ar nekliudė važiuojamąja dalimi be priežiūros bėgančio gyvūno.

11. 2023 m. gruodžio 19 d. apžiūros protokolas patvirtina, kad ant G. P. kairės rankos dilbio matomas paraudimas ir patinimas (1 t., b. l. 89-95). Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada patvirtina, kad G. P. konstatuota poodinė kraujosruva dilbio srityje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, paveikus kairį dilbį vienu trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodytu laiku 2023 m. gruodžio 18 d. ir būdu. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 124–125). Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad L. M. ne tik išdaužė nukentėjusiajai priklausančios transporto priemonės langą, bet ir sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, ištirtų įrodymų pagrindu, padarė pagrįstą išvadą, kad L. M. elgėsi įžūliai ir vandališkais veiksmais gadino svetimą turtą: atidariusi nukentėjusiosios automobilio dureles, iš jo išmėtė ant žemės daiktus, vėliau pačiai G. P. smogė rankoje turėtu buteliu, o galiausiai – išdaužė automobilio langą. Nukentėjusiąją apeliantė L. M. užpuolė viešoje vietoje, gatvėje. Triukšmą girdėjo kaimynas V. P., kuris atėjo į įvykio vietą pasižiūrėti, kas atsitiko. Taigi, akivaizdu, kad dėl aptartų L. M. veiksmų buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Toks apeliantės veiksmų kvalifikavimas atitinka ir suformuotą teismų praktiką. Pripažįstama, kad nusikalstama veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383-895/2015, Nr. 2K-63-648/2016, 2K-84-458/2020 ir kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantės L. M. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika atitinka BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, t. y., viešosios tvarkos pažeidimo, požymius. Taip pat nėra jokių abejonių, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėta, t. y. L. M..

13. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus, šioje nutartyje aptartų argumentų pagrindu, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas, darydamas išvadą, jog apeliantė L. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, įrodymų vertinimo ir teisės taikymo klaidų nepadarė.

Dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

14. Apeliaciniame skunde L. M. nesutinka ir su pirmos instancijos teismo išvada, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ji padarė būdama nepakaltinama. Apeliantės įsitikinimu teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizė buvo atlikta paviršutiniškai, iš tiesų ji geba pasirūpinti tiek savimi, tiek slaugos reikalinga motina.

15. Vis tik teisėjų kolegija, įvertinusi ištirtą bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su aptartais apeliantės argumentais. Nėra pagrindo abejoti apeliantės ginčijama Teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, kuri patvirtina, kad baudžiamojo įstatymo uždrausto veikos įvykdymo metu L. M. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tai, kad L. M. konstatuotas psichikos sutrikimas – Šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas (F25.2), kuris sąlygojo ir ekspertizės akte padarytas išvadas susijusias su apeliantės gebėjimu suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, patvirtina, ne tik ekspertizės metu atliktas apeliantės psichiatrinis ir psichologinis ištyrimas bet ir tirta L. M. medicininė dokumentacija, kuri detaliai aprašyta ekspertizės akte. Nėra jokių abejonių, kad L. M. psichika sutriko iki įtariamos baudžiamojo įstatymo uždrausto veikos padarymo t. y. iki 2023 m. gruodžio 18 d. Medicininėje dokumentacijoje fiksuota, kad L. M. pirmą kartą VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos skyriuje gydyta dar 2019 m. rugpjūčio 28 d., kur jai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Pakartotinai šios ligoninės stacionare apeliantė gydyta laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 20 d. iki 2024 m. sausio 19 d., jai diagnozuotas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).

16. Vertindama atliktos Teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. 83TPK-245/2024, teisėjų kolegija pažymi, kad aktas yra išsamus ir pagrįstas atliktu tiriamosios psichinės būklės ir psichologiniu įvertinimu bei medicinine dokumentacija, jo išvados yra aiškios ir suprantamos, pagrįstos akto tiriamojoje dalyje aprašytais tyrimais. Ekspertizę atliko aukštąjį išsilavinimą ir 29 metų ekspertinio darbo stažą turintis teismo psichiatrijos ekspertas Sigitas Simanauskas bei aukštąjį išsilavinimą turinti ir 15 metų ekspertinio darbo stažą turinti teismo psichologijos ekspertė V. K., taigi nėra pagrindo abejoti, kad ekspertai, atlikę ekspertizę, turi reikiamą kvalifikaciją ir patirtį teismo psichiatrijos srityje. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti aptariamo psichiatrijos ekspertizės akto išvadomis.

17. Pažymėtina ir tai, kad teismo psichiatras ekspertas Sigitas Simanauskas ekspertizės išvadas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Ekspertas nurodė, kad veikos įvykdymo metu L. M. konstatuotas psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas, dėl kurio ji baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Patvirtino, kad dėl nurodyto sutrikimo apeliantė ir šiuo metu negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, ji negali duoti parodymų teisme ir atlikti bausmę. Jai reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą ir gydymą. Ekspertas pažymėjo, jog L. M. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas yra neišgydomas, tačiau galima remisija ligos eigą kontroliuojant vaistais. L. M. nėra kritiška savo ligai ir dėl savo būklės ji yra pavojinga visuomenei.

18. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinus aptarto teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, o taip pat pirmosios instancijos teisme duotus eksperto paaiškinimus, sprendžia, kad teismas pagrįstai pripažino, jog L. M. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdama nepakaltinama.

19. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo parinkta priverčiamąja medicinos priemone – ambulatoriniu stebėjimu pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – UAB „(duomenys neskelbtini)“ psichikos sveikatos centre. Šį sprendimą apylinkės teismas priėmė ne tik atsižvelgęs į teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, bet ir įvertinęs teismo psichiatrijos eksperto paaiškinimus, kad diagnozuoto psichikos sutrikimo, sąlygojusio L. M. socialinį pavojingumą visuomenei, kontrolei ir apeliantės elgesio korekcijai reikalingas reguliarus paskirtų medikamentų vartojimas ir gydytojų priežiūra. Tokia teismo išvada atitinka ir teisinį reglamentavimą, numatantį, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare (BK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, įvertinus įstatymu uždraustos veikos padarymo aplinkybes, jos pobūdį, konstatuojama, kad L. M. paskirtas ambulatorinis gydymas yra būtinas, siekiant užtikrinti tiek L. M., tiek visuomenės saugumą.

20. Nepaneigia būtinybės L. M. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir teisiamajame posėdyje nurodyti argumentai, kad apeliantė turi pareigą pasirūpinti savo slaugos reikalinga motina. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad gebėjimas pasirūpinti savimi ir savo šeimos nariu neeliminuoja poreikio taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir nepaneigia pirmos instancijos teismo konstatuoto L. M. pavojingumo visuomenei. L. M. pripažinimas padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką nepakaltinamumo būsenoje pats savaime neįtakoja jos teisinio veiksnumo kitose civilinių teisinių santykių srityse. Priešingai nei nurodoma skunde, teisėjų kolegija mano, kad priverčiamosios medicinos priemonės yra būtinos siekiant užtikrinti tiek reguliarią L. M. medicininę priežiūrą, tiek jos galimybes tinkamai pasirūpinti savo motina. Tokiu būdu bus užtikrintas ne tik apeliantės gydymas ir būklės stabilizavimas, bet ir sumažinta pakartotinių teisės pažeidimų padarymo rizika. Priverčiamosios medicinos priemonės šiuo atveju yra proporcinga ir būtina priemonė, siekiant apsaugoti visuomenės ir pačios apeliantės interesus.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir skundžiamos nutarties motyvus, daro išvadą, kad apylinkės teismo procesinis sprendimas taikyti L. M. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti skunde nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

L. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.