Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-11-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-764-487-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-08-26Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-11-20Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-20
Bylos Nr.
1A-764-487-2013
Teisminio proceso Nr.
1-17-1-00031-2012-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Čepukėnienė (pirm.), Algimantas Valantinas, Sigita Bieliauskienė
Nukentėjusysis
P. Š.
Nuteistasis
G. P., B. G.
Advokatai
Kazimiera Kanišauskienė
Kategorijos

Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 764-487/2013

Teisėjas Valdas Bugelevičius Teisminio proceso Nr. 1-17-1-00031-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.15.1.2; 1.2.26.2.1; 1.2.4.6.8; 2.4.6.3.4
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Algimanto Valantino,sekretoriaujant Daivai Kokštaitei,dalyvaujant prokurorei Orijai Audronei Kolbienei,nukentėjusiajam P. Š.,gynėjams advokatams Kazimierai Kanišauskienei, Aldevinui Švedui,nuteistiesiems G. P., B. G.,vertėjai Jekaterinai Chochlanovai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. G. bei nukentėjusiojo P. Š. (P. Š.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. P. nuteistas pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams; pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir G. P. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, B. G. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

B. G. nuteistas pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams; pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto reikalavimais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir B. G. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. P. ir B. G. solidariai priteista nukentėjusiojo P. Š. (P. Š.) naudai 2 000 litų neturtinei žalai atlyginti, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 9076 litai 17 centų nukentėjusiojo P. Š. gydymo išlaidų.

Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. ir B. G. nuteisti už tai, kad 2012 m. sausio 1 d., laikotarpiu nuo 20 iki 21 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo reikšmę nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje, lošimo namuose „Bumerangas“, esančiuose prekybos centre „Mandarinas“, Ateities g. 91, Vilniuje, veikdami kartu, įžūliais veiksmais, demonstruojančiais nepagarbą aplinkai, po konflikto su nukentėjusiuoju P. Š., lošimo namų tualete sumušė P. Š., suduodami jam ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį, padarydami pastarajam muštinę žaizdą kairio antakio srityje su kraujosruva akies vokuose, veido kaulų lūžį kairės akiduobės srityje, kraujosruvą už kairės ausies, viršutinio 5-o dešinio danties nuskėlimą, taip iš chuliganiškų paskatų padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais savo veiksmais G. P. ir B. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalis 8 punkte.

Šalies argumentai

Nuteistasis B. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio mėn. 26 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nurodo, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, apelianto parodymai visą laiką tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje buvo vienodi ir nuoseklūs. Pažymi, jog nukentėjusysis savo parodymus nuolat kaitaliojo, apklausose kaltindamas ne tik G. P., bet ir jį, tačiau akistatos metu prisipažino, kad apelianto veiksmų jo atžvilgiu įvardinti negali. Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu P. Š. teigė, jog nuteistieji prikibo prie jo be jokios priežasties, būdami išgėrę, o vėliau buvo priverstas pripažinti, kad jis pats prisėdo prie jų, taipogi būdamas išgėręs. Pažymi, kad teismo posėdžio metu nukentėjusysis iškėlė naują versiją, jog nuteistieji tariamai norėjo jį apiplėšti. Nurodo, kad teismas tokių nenuoseklių ir prieštaraujančių vienas kitam nukentėjusiojo parodymų neanalizavo, nelygino ir tinkamai neįvertino. Tuo labiau, jog P. Š. parodymai prieštarauja ne tik nuteistųjų parodymams, bet ir liudytojo - barmeno A. M. parodymams, kad būtent pats nukentėjusysis išgėręs ieškojo priekabių ir sukėlė konfliktą. Tai jis, prisėdęs prie nuteistųjų ir jų pavaišintas, pradėjo siūlyti savo paslaugas - užtikrinti „stogą“ verslui, o, pastariesiems atsisakius ir suabejojus jo galimybėmis, pradėjo juos įžeidinėti, vartodamas necenzūrinius žodžius bei grasindamas pavartoti prieš juos seksualinius veiksmus. Pažymi, jog panašią kabinėjimosi esmę girdėjo bei patvirtino barmenas A. M., kurio parodymai užfiksuoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu. Nurodo, kad teismas šio liudytojo duotų parodymų taip pat neanalizavo ir tinkamai neįvertino, apie šias detales nuosprendyje nutylėdamas.

Teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuteistieji nusikalstamas veikas padarė, būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui, o nepasisakyta, jog ir nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Pažymi, kad tai patvirtinta medicininiuose dokumentuose nukentėjusiojo atžvilgiu, esančiuose byloje, taip pat šią aplinkybę patvirtina ir barmenas bei policijos pareigūnas, iškviestas į įvykio vietą. Apelianto teigimu, jeigu teismas objektyviai įvertintų šias nurodytas aplinkybes, kaltinimo kvalifikacija turėtų būti kitokia, nes smurtas prieš P. Š. tikrai buvo pavartotas, tačiau tai buvo padaryta ne iš chuliganiškų paskatų, o, ginant savo garbę bei orumą, išgirdus nukentėjusiojo įžeidžiantį pasiūlymą suteikti seksualines paslaugas iškreipta forma. Atkreipia dėmesį į tai, jog šis žodinis konfliktas vyko prie baro, t.y. viešoje vietoje, tačiau viešoji tvarka ir rimtis nebuvo pažeista.

Apeliantas pažymi, jog nuteistiesiems inkriminuojami veiksmai - kilęs žodinis konfliktas buvo sprendžiamas ne šioje viešoje vietoje, o lošimo namų tualete už uždarų durų. Teigia, kad vaizdo įrašas, esantis byloje, patvirtina tik apelianto ir G. P. bei P. Š. užėjimo į tualetą aplinkybę, o B. G. nusirengimas prieš tai ir tariamas rankų mankštinimas, yra tik atsitiktinis sutapimas. Nurodo, jog jie iki minėto momento bent pusvalandį sėdėjo prie baro apsirengę, buvo nepatogu, nes jie apšilo ir neketino greitai išeiti. Antra vertus, apeliantas prieš šį įvykį turėjo rankos traumą ir, laikant ranką nejudrioje padėtyje, ranka ir po ilgalaikio gydymo nuolat nutirpdavo, todėl buvo priverstas ją ir toliau masažuoti bei nuolat mankštinti, ką padarė ir tą kartą, atsistojęs ir nusirengęs. Pažymi, kad teismo išvada, jog ši aplinkybė duoda pakankamą pagrindą teigti, kad nuteistieji buvo susitarę sumušti nukentėjusįjį, yra niekuo nepagrįsta prielaida. Pažymi, jog jis prieš P. Š. jokio smurto tualete nevartojo, o tik atstūmė nukentėjusiojo rankas, nenorėdamas muštis ir iš tualeto išėjo. Be to, nurodo, jog tualetas negali būti pripažintas vieša vieta.

Anot apelianto, apylinkės teismo nuosprendis grįstas vien prielaidomis, todėl naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Šalies argumentai

N. P. Š. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-26 nuosprendį dalyje dėl jam priteistos neturtinės žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pripažino, kad dėl G. P. ir B. G. nusikalstamos veikos apeliantas patyrė pažeminimą ir fizinį skausmą, be to, dėl jam padaryto veido kaulų lūžio patyrė didelių moralinių išgyvenimų, buvo padaryta žala jo gyvenimo kokybei, nes buvo apribotos nukentėjusiojo bendravimo su kitais asmenimis galimybės, kas neišvengiamai atsiliepė ir darbe, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį dėl neturinės žalos atlyginimo nepagrįstai patenkino tik iš dalies, t.y. iš jo prašomų priteisti 10 000 Lt žalos atlyginimo priteisė tik 2000 Lt. Nurodo, jog teismas nustatytą priteistinos žalos dydį nepagrįstai motyvavo tuo, jog nuteistasis G. P. niekur nedirba, taip pat tuo, kad apeliantas įvykio metu pats buvo apsvaigęs nuo alkoholio, konfliktas kilo iš dalies ir dėl nukentėjusiojo kaltės. Anot nukentėjusiojo, šie teismo argumentai neatitinka nei sąžiningumo, nei teisingumo, nei protingumo kriterijų. Tai, kad G. P. šiuo metu nedirba, negalima spręsti apie jo turtinę padėtį ir dėl to mažinti priteistinos žalos dydį. Pastarasis yra jauno amžiaus, darbingas asmuo, todėl gali bet kada įsidarbinti ir turėti galimybę atlyginti žalą. Be to, B. G. dirba, gauna pajamas, todėl taip pat turi galimybę ir pareigą atlyginti neturtinę padarytą žalą.

Nukentėjusysis nesutinka su teismo argumentu mažinti priteistiną neturtinės žalos dydį, kadangi įvykio metu jis buvo išgėręs. Nurodo, kad kokia bebūtų susidariusi įvykio situacija, asmens neblaivumas nesuteikia teisės kaltininkui jo atžvilgiu naudoti fizinį smurtą ir jį žaloti. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų kilo iš dalies ir dėl jo kaltės. Pažymi, kad tokią išvadą skundžiamame nuosprendyje paneigia pats teismas, nurodydamas, jog, teisiamojo posėdžio metu peržiūrėjus lošimo namų „Bumerangas“ vaizdo įrašus, buvo nustatyta, kad apeliantas į tualetą eina nenoriai, jį eiti ragina G. P. ir B. G., prieš eidamas paskui P. Š. į tualetą, B. G. nusivelka striukę, mankština rankas, stengiasi, kad jis, eidamas į tualetą, nebūtų B. G. už nugaros, kas patvirtina, kad nuteistieji buvo susitarę jį primušti. Šios aplinkybės tuo pačiu paneigia ir teismo išvadas, kad dėl jam padarytų sužalojimų iš dalies kaltas yra ir jis pats.

Anot apelianto, teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį, kuris taip pat prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytai teismų praktikai dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis B. G. ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo – atmesti, nukentėjusysis P. Š. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo B. G. atmesti, nuteistasis G. P. ir jo gynėjas prašė nukentėjusiojo P. Š. apeliacinį skundo netenkinti, prokuroras prašė nuteistojo B. G. apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo P. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo B. G. apeliacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo P. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo B. G. apeliacinio skundo

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktų bei pirmos instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma ir skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, jog apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas LR BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR BPK 20 str. 5 d.) ir padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliantas teigia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kadangi jo veiksmuose nėra visų būtinų šių nusikalstamų veikų požymių. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė, kad jis atliko veiksmus, sudarančius šių nusikalstamų veikų objektyviąją pusę, nepagrįstai pripažino, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje bei neatsižvelgė į tai, kad apeliantas chuliganiškų paskatų neturėjo, jis su nukentėjusiuoju konfliktavo dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio.

Pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešojoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje - sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką, kai kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali sutaptis dviejų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalyje. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-340/2012).

Nuteistojo B. G. teigimu, konfliktas tarp jo, nuteistojo G. P. ir nukentėjusiojo P. Š. vyko lošimo namų tualete, už uždarų durų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią vietą pripažino vieša vieta.

Kolegijos vertinimu, šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, kadangi teismų praktikoje yra nuosekliai išaiškinta, kad LR BK 284 straipsnio 1 dalies prasme viešoji vieta - tai vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-488/2012, 2K367/2012, 2K-27/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji B. G. ir G. P. smurtavo prieš nukentėjusįjį P. Š. lošimo namams „Bumerangas“ priklausančiame tualete, į kurį bet kada, taip pat ir veikos padarymo metu, galėjo patekti lošimo namų darbuotojai ar kiti lankytojai. Apelianto teiginys, jog konfliktas vyko už uždarų tualeto durų, neatitinka tikrovės, nes byloje esantis vaizdo įrašas (1 t., b.l. 12-14) patvirtina, kad konflikto metu tualeto durys buvo praviros ir per durų tarpą matėsi nuteistųjų smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu. Šis vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad įvykį pro praviras duris matė lošimo namų barmenas - liudytojas A. M., kuris dėl nuteistųjų veiksmų prieš nukentėjusįjį neabejotinai patyrė nepatogumų. Todėl lošimo namų tualetas, nepaisant to, kad konflikto metu jame be nuteistųjųjų ir nukentėjusiojo daugiau nieko nebuvo, pirmosios instancijos teismo yra pagrįstai pripažintas vieša vieta.

Žemesnės instancijos teismas

Savo nesutikimą su apylinkės teismo nuosprendžiu B. G. taip pat motyvuoja tuo, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu iš esmės yra grindžiamas tik prieštaringais nukentėjusiojo parodymais. Jo manymu, teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. M. parodymais bei atmetė apelianto parodymus apie tai, jog smurtas P. Š. atžvilgiu buvo pavartotas, ginant savo garbę bei orumą, išgirdus įžeidžiantį nukentėjusiojo pasiūlymą suteikti seksualines paslaugas iškreipta forma, o ne iš chuliganiškų paskatų.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais dėl apelianto padarytų nusikalstamų veikų. Pažymėtina tai, kad nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios viso proceso metu vykusių apklausų, taip pat ir akistatos su nuteistuoju B. G. metu nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes. Iš nuoseklių nukentėjusiojo P. Š. parodymų seka, kad 2012-01-01 jis su draugu lošimo namuose „Bumerangas“ gėrė alų, išeidavo į kiemą parūkyti. Nuteistieji pradėjo kabinėtis prie jo draugo, todėl šis išėjo namo. Nukentėjusysis taip pat susiruošė eiti namo, galimai keliais žodžiais persimetė su nuteistaisiais, tačiau jų neįžeidinėjo. Prieš einant namo, jis užėjo į tualetą, į kurį įėjo nuteistieji bei pradėjo jį mušti. Nukentėjusiojo teigimu, jį mušė abu nuteistieji, nes nukritęs ant grindų jis juto smūgius iš abiejų pusių.

Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie yra paremti kita byloje esančia medžiaga.

Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis P. Š. į tualetą ėjo nenoriai, jį ragino eiti nuteistieji. Kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusiajam iš paskos į tualetą užėjo nuteistieji, nuteistasis B. G., prieš užeidamas į tualetą, nusivilko striukę, mankštino rankas, ko neneigia ir pats apeliantas, pro praviras tualeto duris matyti asmenų judesiai, leido padaryti neabejotiną išvadą, jog nuteistieji ėjo su nukentėjusiuoju į tualetą, turėdami tikslą panaudoti jo atžvilgiu fizinį smurtą, ir jį panaudojo.

Be vaizdo įrašo ir nukentėjusiojo P. Š. parodymų, fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu faktą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria konstatuotas nežymus P. Š. sveikatos sutrikdyma, pasireškęs muštine žaizda kairio antakio srityje su kraujosruva akies vokuose, veido kaulų lūžiu kairės akiduobės srityje, kraujosruva už kairės ausies, viršutinio 5-o dešinio danties nuskėlimu; minėti sužalojimai yra nebūdingi griuvimui ir savęs sužalojimui (t.1 b.l.29-30). Nukentėjusiojo patirtus atitinkamus sužalojimus veido srityje ir jų padarymo aplinkybes patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas T. F., kuris nurodė, jog, atvykus pagal iškvietimą į įvykio vietą, į juos kreipėsi nukentėjusysis kruvinu veidu, kuris nurodė, jog lošimų namuose „Bumerangas“ jį sumušė du vyrai. Jiems užėjus į barą, P. Š. parodė į nuteistuosius. Liudytoju apklaustas Lošimo namų barmenas A. M. taipogi nurodė matęs tualete susistumdymą tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo, po ko nukentėjusysis iš tualeto išbėgo kruvinu veidu. Susistumdymo su nukentėjusiuoju tualete fakto neneigė ir nuteistieji.

Tai, kad nukentėjusysis teisiamajame posėdyje padarė prielaidą, jog nuteistieji galbūt norėjo jį apiplėšti, nes jis ant rankos muvėjo žiedą ir su savimi turėjo telefoną, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Šiais parodymais nukentėjusysis tik nurodė galimą priežastį, dėl kurios jis buvo nuteistųjų sumuštas.

Taigi, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo P. Š. parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs, neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl tiek pirmos instancijos teismas neturėjo, tiek skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo jais netikėti.

Tuo tarpu apelianto parodymų apie tai, kad nukentėjusysis lošimų namuose nuolat kišosi į jo ir G. P. pokalbį, siūlė būti jų „stogu“, o po to pasakė galintis juos išprievartauti analiniu būdu bei pats pasiūlė išeiti į lauką, o paskui į tualetą aiškintis santykių, nepatvirtina byloje esantys įrodymai.

Nors liudytojas barmenas A. M. nurodė, kad nukentėjusysis P. Š. bendravo su nuteistaisiais, kišosi į jų pokalbį, kabinėjosi prie jų, jis nepatvirtino nuteistųjų nurodyto pokalbio su nukentėjusiuoju turinio, dėl kurio, kaip teigia apeliantas B. G., jie buvo priversti ginti savo garbę ir orumą. Priešingai, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad po bendravimo prie baro iniciatyvos ėmėsi nuteistieji, jie ragino P. Š. eiti į tualetą, o šis, numatydamas galimas pasekmes ir vertindamas savo galimybes apsiginti nuo dviejų asmenų, į tualetą ėjo nenoriai. Kaip jau buvo minėta, visų trijų asmenų ėjimo į tualetą aplinkybės neabejotinai rodo, kad nuteistieji ėjo su nukentėjusiuoju į tualetą, turėdami tikslą pastarąjį ten sumušti. Apelianto argumentas, kad vaizdo įraše matomas rankų mankštinimas yra atsitiktinis, dėl prieš šį įvykį patirtos rankos traumos ji nuolat nutirpdavo ir jis buvo priverstas ją nuolat masažuoti ir mankštinti, yra deklaratyvus, akcentuotas apeliaciniame skunde po to, kai ši aplinkybė pirmos instancijos teismo buvo atitinkamai įvertinta kartu su kitais nuteistųjų veiksmais.

Apelianto argumentas, jog jis prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, o tik atstūmė jo rankas, nenorėdamas muštis, atmestinas, kaip paneigtas P. Š. parodymais, kad jį mušė abu nuteistieji, nukritęs ant grindų, P. Š. juto smūgius iš abiejų pusių. Duomenų, kad nukentėjusysis būtų atlikęs kokius veiksmus rankomis, dėl ko apeliantas būtų priverstas jo rankas atstumti, bylos nagrinėjimo metu negauta. Aplinkybė, kad apeliantas pirmas išėjo iš tualeto, trumpam laikui palikdamas jame nukentėjusįjį ir kitą nuteistąjį G. P., nepaneigia nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, jog smurto veiksmus, kurių metu jam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, atliko abu nuteistieji. Pagal formuojamą teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-636/2011). Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų pagrindu neabejotinai nustatyta, kad nuteistieji G. P. ir B. G. veikė bendru susitarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais, t.y. abu naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, matė vienas kito veiksmus, jiems pritarė, siekė bendro rezultato - nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, t. y. veikė neapibrėžta tyčia, nė vienas iš bendrininkų nepareiškė prieštaravimo dėl kito atliekamų veiksmų, nebandė jų nutraukti. Todėl, nepriklausomai nuo to, kieno smūgiais P. Š. buvo sulaužytas veido kaulas kairės akiduobės srityje, dėl kilusių padarinių, esant bendrininkavimui, yra atsakingi abu smurtą naudoję asmenys.

Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. M. parodymais, kuris patvirtino apelianto nurodytas aplinkybes apie nukentėjusiojo kabinėjimąsi prie nuteistųjų bei jo pasiūlymą juos išprievartauti analiniu būdu.

Kolegijos vertinimu, minėto liudytojo parodymai apie kai kurias įvykio aplinkybes prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. A. M. teigė, kad, pamatęs tualete besistumdančius tris vyrus, jis prašė jų liautis, po to užėjo į tualetą, matė jame nukentėjusįjį, tačiau kraujo ant jo veido nematė, matė tik G. P. sužeistą apatinę lūpą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie liudytojo parodymai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Iš vaizdo įrašo matyti, kad lošimo namų barmenas A. M., pro praviras tualeto duris matydamas susitumdymą tualete, nueina toliau nuo tualeto ir nesiima jokių veiksmų; tik iš tualeto išėjus B. G., A. M. prieina prie tualeto, įkiša galvą pro duris bei išeina kartu su nuteistuoju G. P., po to iš tualeto išbėga P. Š., kurio kairė veido pusė yra akivaizdžiai kruvina. Į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas T. F. taip pat patvirtino, jog nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas, o nuteistųjų veiduose sumušimo žymių nesimatė. Įvertinusi šių įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog liudytojas A. M., neminėdamas kai kurių įvykio aplinkybių, savo parodymais bandė švelninti nuteistųjų padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai šiais parodymais nesivadovavo.

Apeliantas taip pat nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui, tačiau niekaip nevertino fakto, kad apsvaigęs nuo alkoholio buvo ir nukentėjusysis. Kolegijos vertinimu, šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas, kadangi liudytojas A. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog tiek nukentėjusysis, tiek nuteistieji buvo pakankamai išgėrę. Nuteistasis G. P. taip pat nurodė, kad B. G. gėrė alų. Aplinkybė, kad nukentėjusysis įvykio metu taip pat buvo neblaivus, nepateisina smurtinių nuteistųjų veiksmų jo atžvilgiu ir neteikia tam pagrindo.

BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos chuliganiškos paskatos nustatomos tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009).

Kolegijos vertinimu, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, jog B. G., veikdamas kartu su G. P., būdami apsvaigę nuo alkoholio, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, demonstruojančiais nepagarbą aplinkai, sumušė P. Š., tuo padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką. Įsitikinimo dėl smeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia apelianto kaltės, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kadangi kaltininko veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, siekiant pažeminti nukentėjusįjį bei parodyti savo pranašumą. Tai leidžia teismui daryti išvadą, kad apelianto paskatos buvo chuliganiškos.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-26 nuosprendį B. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Dėl nukentėjusiojo P. Š. apeliacinio skundo

N. P. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu už jam padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pagrindiniai apelianto argumentai dėl, pasak jo, neteisingo neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimo yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistųjų turtinę padėtį bei nusikalstamos veikos padarinius nukentėjusiojo sveikatai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai sumažinto atlygintinos neturtinės žalos dydžio nuo prašomos priteisti 10 000 Lt sumos iki 2 000 Lt iš dalies yra pagrįsti.

Pagal CK neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminiai neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra nusikalstamą veiką padariusio asmens tyčinė kaltė ir tokios veikos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nukentėjusysis dėl veido kaulo lūžio nuo 2012-01-10 iki 2012-01-17 buvo gydomas stacionare VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje, kur jam buvo atlikta operacija. Iš stacionaro jis buvo išrašytas tolimesniam ambulatoriniam gydymui (t.1 b.l. 21). Šios aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų nukentėjusysis patyrė ne tik pažeminimą ir dvasinius išgyvenimus, bet ir fizinį skausmą, dėl veido kaulų lūžio buvo apribotos jo bendravimo su kitais asmenimis galimybės, kas neišvengiamai atsiliepė jo darbo procesui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji G. P. ir B. G. yra jauno amžiaus (gimę atitinkamai 1975 ir 1985 metais), darbingi asmenys. Byloje nėra jokių duomenų dėl jų sveikatos problemų, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje akcentuojama aplinkybė dėl bylos nagrinėjimo metu sunkios nuteistųjų turtinės padėties negali būti pripažinta išskirtine, dėl kurios atlygintinos neturtinės žalos dydis turėtų būti taip ženkliai sumažintas.

Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t.y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Įvertintina ir tai, kad įvykio metu pats nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, konfliktas tarp jo bei neblaivių nuteistųjų iš dalies kilo ir dėl jo kibimo prie nuteistųjų. Tai, kad nukentėjusysis vengė muštynių, į tualetą, nuteistųjų raginamas, ėjo nenoriai, tik patvirtina faktą, jog jis stengėsi išvengti galimų tolesnių šio konflikto neigiamų pasekmių. Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad P. Š. elgėsi apdariai bei tinkamai, atitinkamomis aplinkybėmis siekdamas apskritai išvengti konflikto su nuteistaisiais.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 2000 Lt dydžio neturtinės žalos dydis neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, todėl priteistina neturtinės žalos suma didintina iki 5000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

nutaria:

Nuteistojo B. G. apeliacinį skundą atmesti.

N. P. Š. (P. Š.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta priteisti iš G. P. ir B. G. solidariai nukentėjusiojo P. Š. (P. Š.) naudai 2000 (du tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti iš G. P. ir B. G. solidariai nukentėjusiojo P. Š. (P. Š.) naudai 5000 (penkis tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Jolanta ČepukėnienėTeisėjai Sigita BieliauskienėAlgimantas Valantinas