Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

16. Teismas šioje byloje analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 19 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo).

17. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenimis nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje (Nr. I-1773-554/2014, teisminio proceso Nr. 3-62-3-01620-2014-0) pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl žalos atlyginimo nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. spalio 27 d. (pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose Nr. 2, 12, 16, 2-o sektoriaus bendrabučio tipo patalpose 7 būryje 1 brigadoje, 18 būrio 1 brigadoje, 11 būrio 1 brigadoje), skundą tenkino iš dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi nusprendė Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti, ją papildant pastraipa: „Priteisti pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.“ Pareiškėjas kreipėsi dėl to, kad nebuvo užtikrintas minimalus plotas bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose, netinkamas vėdinimas, nesuteiktas pasimatymas su seserimi, sumažintas maisto davinys būnant kamerų tipo patalpose. Sprendimas įsiteisėjęs. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčas yra tarp tų pačių šalių ir dalykas bei pagrindas sutampa, nusprendė bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. spalio 27 d., pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose Nr. 2, 12, 16, 2-o sektoriaus bendrabučio tipo patalpose 7 būryje 1 brigadoje, 18 būrio 1 brigadoje, 11 būrio 1 brigadoje (dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, vėdinimo, nesuteikto pasimatymo su seserimi, sumažinto maisto davinio būnant kamerų tipo patalpose), nutraukti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 2 p.).

18. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktu ir nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. vasario 19 d. (144 dienas) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,91 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl konstatavo, jog pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

19. Teismas taip pat vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktu ir nustatė, jog pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 29 d. 15 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 2 kamerą, kurios plotas – 14,18 kv. m, ir kurioje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,54 kv. m (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto). Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 29 d. 15 parų atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,06 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl konstatavo, jog pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose 15 parų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl pripažino, jog atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

20. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, temperatūros, neužtikrintas apšvietimas, nurodė, jog pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo, vėdinimo, temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikyti nepagrįstais ir atmesti (ABTĮ 56 str.).

23. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo leista pasimatyti su iš (duomenys neskelbtini) atvykusia seserimi, kuomet jis atlikinėjo nuobaudą kamerų tipo patalpoje, nurodė, jog Bausmių vykdymo kodekso 75, 145 straipsniai, 146 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad atliekant bausmę drausmės grupėje, taip pat esant paskirtoms drausminėms nuobaudoms – uždarymui į baudos izoliatorių, perkėlimui į kamerų į kamerų tipo patalpas, pasimatymai neskiriami. Dėl paminėtų aplinkybių teismas priėjo išvadą, kad Pravieniškių PN-AK administracijos atstovai jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

25. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo sumušimo, kuris įvyko 2015 m. lapkričio 13 d., nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareigūnai tinkamai neįvykdė teisės aktų reikalavimų, įpareigojančių juos užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą (šiuo atveju pareiškėjo), neužtikrino laikomų nuteistųjų reikiamos izoliacijos, tokiu būdu nenustatyta, jog atsakovas (pareigūnai) neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti ir būtent dėl šio neveikimo pareiškėjas buvo sužalotas, t. y. jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

27. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintų Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių 6 punktu ir nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. buvo skirtos piniginės išmokos po 20 Lt ir 15 Lt, todėl konstatavo, jog pareiškėjo teiginiai dėl atimtos 20 Lt piniginės išmokos yra nepagrįsti.

29. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų kalinimo sąlygas, analizę, priėjo išvadą, kad Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. vasario 19 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 2,19 kv. m (144 paras bendrabučio tipo patalpose trūko 0,91 kv. m ploto); nuo 2013 m. lapkričio 29 d. 15 parų atliko bausmę baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2, kurios plotas 3,54 kv. m (15 parų kamerų tipo patalpoje trūko 0,06 kv. m.), t. y. atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam patalpose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, t. y. 159 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, o tai pagal savo trukmę ir mastą vertintina kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str.).

30. Teismas, atsižvelgęs į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei pažeidimo trukmę, priėjo prie išvados dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 270 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

34. Pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs šalių nurodytus argumentus ir kitus pateiktus įrodymus, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. vasario 19 d. pareiškėjas 144 paras atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, kurių plotas 2,19 kv. m (trūko 0,91 kv. m ploto), taip pat nuo 2013 m. lapkričio 29 d. 15 parų atliko bausmę baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2, kurios plotas 3,54 kv. m (kamerų tipo patalpoje trūko 0,06 kv. m.), t. y. atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, kitų pareiškėjo pretenzijų dėl kalinimo sąlygų nepripažino įrodytomis ir pagrįstomis; dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo priteisė pareiškėjui 1 270 Eur neturtinei žalai atlyginti; nutraukė bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. spalio 27 d., pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose Nr. 2, 12, 16, 2-o sektoriaus bendrabučio tipo patalpose 7 būryje 1 brigadoje, 18 būrio 1 brigadoje, 11 būrio 1 brigadoje (dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, vėdinimo, maitinimo, pasimatymų su seserimi), dėl neskirtos išmokos nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d.

36. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, kuriame teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus dėl pareiškėjui tekusio ploto, taip pat, kad pastarajam nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, kadangi šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

37. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

39. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 159 paras nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam patalpose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad atsakovo atstovas nepateikė šią išvadą paneigiančių duomenų ir argumentų.

41. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

42. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

44. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje asmenims, kurie bausmę atlieka pataisos namuose ir turi galimybę laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, ir tai jiems kompensuoja tenkantį mažą patalpų plotą, yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2434-492/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2148-602/2017 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą).

46. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

47. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.)

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 270 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

49. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.