Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Valdas Vitunskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarimo M. U. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. U. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2016-02-08, apie 21.04 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai teisė vairuoti jam atimta ir būdamas neblaivus, jam nustatytas 2.5 promilių girtumas, t.y. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 p. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 130² str.

Institucija skunde atkreipė dėmesį, jog M. U. linkęs savo teisei priešingu veikimu pažeisti įstatymų nustatą tvarką, moralės bei elgesio normas. Praeityje jis trauktas administracinėn atsakomybėn už įvairius administracinės teisės pažeidimus neišskiriant ir KET pažeidimus. Vienerių metų laikotarpyje padarė tą patį labai šiurkštų KET pažeidimą. Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į vieną vertinamųjų kriterijų individualizuojant nuobaudą, o būtent, kad M. U. praeityje yra padaręs nesunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamajame įstatyme (LR BK 259 str. 1 d.) bei įtariamas padaręs nusikaltimą LR BK 187 str. 2 d. LR ATPK 32 str. 1 d. 6 p. įstatymų leidėjas praeityje buvusius asmens nusikalstamus veiksmus vertina kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kas, Institucijos manymu, skiriant nuobaudą M. U. už jo padarytą administracinės teisės pažeidimą nebuvo įvertinta ir apie ką teismas skundžiamame nutarime nepasisakė. Institucijos įsitikinimu, nors M. U. baudžiamosios atsakomybės klausimas išspręstas baudžiamuoju įsakymu, po kurio įvykdymo asmuo laikomas neteistu atitinkamai nuo nusikalstamos veikos sunkumo, tačiau jis atitinka LR ATPK 32 str. 1 d. 6 p. sąlygas. Skunde pažymima ir tai, kad M. U. skiriant jam nuobaudą pagal LR ATPK 130² str. turėjo galiojančių nuobaudų, todėl teismo pozicija, kad M. U. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems faktiniams duomenims.

Institucijos nuomone, teismo argumentas, jog M. U. įstatyme numatyti nuobaudos tikslai bus pasiekti paskiriant tik piniginę baudą, yra nepagrįsti ir akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems charakterizuojantiems kaip teisinės visuomenės narį ir eismo dalyvį duomenims, o būtent tai, kad jis jau antrą kartą padaro šiurkštų KET pažeidimą už kurį atimama ribotam laikui suteikta specialioji teisė, praeityje yra nusikaltęs.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog teismų praktika dėl tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančio turto, kuris buvo pažeidimo padarymo įrankis konfiskavimo taip pat liudija apie tai, kad tokios nuobaudos taikymas asmeniui už atitinkamus pažeidimus, nėra turto savininko teisių į turto neliečiamumą pažeidimas, manome, kad požymis, leidžiantis konfiskuoti turtą, nuosavybės teise priklausantį trečiajam asmeniui yra ir šio asmens žinojimas arba turėjimas ir galėjimas žinoti apie turto panaudojimą įstatymo uždraustiems veiksmams atlikti. Institucijos teigimu, akivaizdu, kad V. N. jam nuosavybės teise priklausantį automobilį perdavė naudotis ne kartą baustam ir teistam asmeniui, taigi jis galėjo žinoti, kad automobilis gali būti panaudotas pažeidimams daryti. Aplinkybė, kad automobilį V. N. perdavė nuolat naudotis M. U., neatleidžia V. N., kaip turto savininko, nuo įstatyme numatytos pareigos atsakingai elgtis su turtu. Duomenų, kad automobilis buvo paimtas ir panaudotas prieš savininko valią, nėra, todėl remiantis aukštesnių teismų suformuota praktika, prieinama prie išvados, kad nėra pagrindo administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui neskirti nuobaudos - ne jam priklausančio automobilio konfiskavimo.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinis skundas tenkinamas.

Ginčo dėl administracinio teisės pažeidimo fakto nėra ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius pažeidimą, numatytą LR ATPK 130² str. Apeliaciniame skunde Institucija nesutinka su teismo sprendimu, neskirti M. U. papildomos LR ATPK 130² str. sankcijoje numatytos nuobaudos. Institucija prašo, M. U. už LR ATPK 130² str. numatyto pažeidimo padarymą skirti šio straipsnio sankcijoje numatytą transporto priemonės konfiskavimą.

Pažymėtina, jog LR ATPK 130² straipsnio sankcijoje numatytas transporto priemonės konfiskavimas yra ne alternatyvi nuobauda, kurios teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes gali neskirti, o privaloma, skiriama kartu su administracine nuobauda – bauda arba areštu.

Daiktų, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiai arba tiesioginiai objektai, konfiskavimo tvarką reglamentuoja LR ATPK 26 straipsnis. Bendra šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad konfiskuotas gali būti tik daiktas ir pajamos, kurie yra pažeidėjo nuosavybė, tačiau įstatymų leidėjas yra numatęs išimtį iš šios bendros taisyklės ir nurodęs, kokius pažeidimus padarius, gali būti konfiskuojamas ir daiktas ar pajamos, nesantys pažeidėjo nuosavybe. Prie tokių išimčių priskiriamas ir administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 130² straipsnyje padarymas. Įstatymas leidžia konfiskuoti daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 130² straipsnyje padarymo įrankis arba tiesioginis objektas ir tuo atveju, kai jis priklauso kitam asmeniui.

M. U. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 130² straipsnyje, nubaustas 1200 eurų bauda be transporto priemonės priklausančios V. N. konfiskavimo.

Institucija apeliaciniame skunde ginčija M. U. paskirtos nuobaudos individualizavimą už LR ATPK 130² straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą, prašydama ją sugriežtinti.

LR ATPK 302¹¹ str. 2 d. neleidžia pabloginti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padėties daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, todėl apygardos teismas, būdamas apribotas apeliacinio skundo reikalavimų ir negalėdamas peržengti šio skundo ribų, skundžiamą nutarimą patikrina tiek, kiek to prašoma Institucijos skunde.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Institucijos apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas net netaikydamas LR ATPK 30¹ str. įtvirtintos išlygos, M. U. paskyrė tik vieną iš sankcijoje numatytų nuobaudų, neatsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės konfiskavimas yra ne alternatyvi, o papildoma nuobauda, todėl nesant LR ATPK 30¹ str. sąlygų ar kitų įstatyme numatytų vienos iš nuobaudų neskyrimo aplinkybių, ji taikytina privalomai. Byloje nustatyta, kad automobilis Mazda 626 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso V. N., tačiau jis yra administracinio teisės pažeidimo įrankis. Pagal administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-3213/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4/2012,2AT-30/2013) transporto priemonės konfiskavimas pagal LR ATPK 130² str. gali būti netaikomas ir yra galimas LR ATPK 30¹ str. taikymas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, kad automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu. Tam yra būtina išsiaiškinti, ar šis daiktas (automobilis) buvo valdomas teisėtai, nepažeidžiant paties savininko teisių, t. y. ar su savininko žinia ir sutikimu. Tik tokiu atveju, kai pats savininkas savanoriškai yra perdavęs savo daiktą valdyti kitam asmeniui ar neužtikrino savo turto apsaugos nuo neteisėto pasinaudojimo juo ir dėl to šis daiktas panaudojamas pažeidimui padaryti, savininkui pačiam kyla su to daikto praradimu susijusios pasekmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas minėtos aplinkybės byloje neįvertino ir priimdamas skundžiamą nutarimą net nemotyvavo savo sprendimo M. U. neskirti papildomos sankcijoje numatytos nuobaudos. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas netinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilio savininkas V. N. patvirtino tas aplinkybes, jog jis leido sesers sūnui M. U. naudotis jam priklausančiu automobiliu, kadangi jam reikėjo važinėti į mokslus. Apie tai, kad iš M. U. atimta teisė vairuoti transporto priemones, dėl to, kad jis buvo sustabdytas neblaivus, jis nežinojo, nieko apie tai nesakė ir sesuo (b. l. 35). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad V. N. nežinojo, kad M. U. buvo sustabdytas neblaivus ir iš jo atimta teisė vairuoti transporto priemones, nepatvirtina, jog automobilio savininkas ėmėsi atitinkamų priemonių savo turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad transporto priemonės savininkas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Šiuo atveju, iš byloje nustatytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad V. N. su jam priklausančiu daiktu elgėsi taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams. Leisdamas M. U. neribotą laiką naudotis jam priklausančiu automobiliu, juo nesidomėdamas ir nesirūpindamas, jis, be abejonės, tokiu būdu elgėsi itin rizikingai ir neatsakingai. Neatsakingumas ir lengvabūdiškas pasitikėjimas, kad vairuodamas jam priklausantį automobilį M. U. jokių kelių eismo taisyklių pažeidimų nepadarys, nereiškia, kad savininko pastangos buvo pakankamos, siekiant apsaugoti savo turtą, kad jis nebūtų panaudotas neteisėtiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju iš nustatytų bylos duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad automobilis buvo paimtas prieš savininko valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai, todėl ši situacija negali būti vertinama kaip išskirtinė, sudaranti pagrindą, skiriant administracinę nuobaudą, svarstyti LR ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo galimumą.

Pagal formuojamą teismų praktiką, už daikto panaudojimą visuomet atsako jo savininkas, todėl perduodamas savo turtą valdyti ir naudoti kitiems asmenims, savininkas prisiima ir su tuo susijusią riziką, todėl turi imtis priemonių apsaugoti savo turtą nuo praradimo, sugadinimo ar neteisėto jo panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-30-2013). V. N. neužtikrino savo turto tinkamos apsaugos, kadangi sudarė sąlygas M. U. be jokių kliūčių naudotis jo automobiliu, todėl, kaip automobilio savininkas, privalėjo įvertinti ir galimas padaryto pažeidimo pasekmes, tame tarpe – ir galimą jo konfiskavimą.

Kaip pažymėta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime, nors nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, visuomet tam tikru mastu rizikuoja, nes jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika, kadangi savininkas turtą perdavė kitam asmeniui, o šis, darydamas administracinį teisės pažeidimą, jį prarado. Savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama, jis praranda galimybę susigrąžinti jį natūra.

Kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas pažeidimui daryti panaudoja automobilį, kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas, tačiau tokios išvados, šioje byloje negalima daryti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. N. nerealizavo savo, kaip savininko teisių ir pareigų visa apimtimi, elgėsi ypač neapdairiai, neatsakingai ir lengvabūdiškai, nesiėmė priemonių tinkamai apsaugoti savo nuosavybę, todėl turi patirti ir neigiamus tokio neatsakingo savo elgesio padarinius – nuosavybės praradimą.

Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo automobilio nekonfiskuoti. Pažymėtina, kad pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda esant padarytiems tam tikriems LR ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau, negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-1742/2008). Konstitucinio teismo doktrinoje pažymėta, kad toks teisinių santykių sureguliavimas ATPK 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybei už savo veiksmus sugriežtinti ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas. Tačiau savininkui išlieka galimybė reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą, taigi, V. N. turi teisę išsireikalauti iš M. U. atlyginti dėl jo teisę pažeidusių veiksmų konfiskuojamo automobilio vertę civilinio proceso tvarka.

Įvertinęs surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad V. N. nesiėmė reikiamų priemonių, jog jam priklausančiu turtu nebūtų pasinaudota administraciniam teisės pažeidimui daryti, dėl ko, skiriant nuobaudą, svarstyti LR ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo galimumą nėra objektyvaus pagrindo.

Byloje pirmosios instancijos teismas, nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų taikyti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog M. U. turi galiojančių administracinių nuobaudų, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nustatyta tai, kad jis prisipažino kaltu ir gailisi, jis padarė vieną pavojingiausių KET pažeidimų, t. y. vairavo transporto priemonę neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, kai teisė vairuoti transporto priemones yra atimta. Tokiais savo veiksmais M. U. sukėlė itin didelį pavojų eismo saugumui ir tik laimingo atsitiktinumo dėka nenukentėjo kiti eismo dalyviai. Praeityje M. U. ne kartą baustas už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, taip pat eilę kartų baustas ir už kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtų baudų nemoka. Visos šios aplinkybės rodo, kad M. U. jokios atsakomybės nejaučia, žinodamas, kad automobilis jam nepriklauso, svetimą nuosavybę naudojo itin šiurkštiems visuomenės saugumui didelį pavojų keliantiems administracinės teisės pažeidimams daryti. O kadangi nepateisinamas ir automobilio savininko V. N. elgesys, nes ji sudarė sąlygas M. U. pasinaudoti jo nuosavybe (transporto priemone) administracinės teisės pažeidimams daryti, todėl administracinės teisės pažeidimų darymo priemonė konfiskuojama.

Institucija apeliaciniame skunde kelia klausimą, jog skiriant nuobaudą M. U. už jo padarytą administracinės teisės pažeidimą nebuvo įvertinta kad jis praeityje yra padaręs nesunkią nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 str. 1 d. Institucijos teigimu, LR ATPK 32 str. 1 d. 6 p. įstatymų leidėjas praeityje buvusius asmens nusikalstamus veiksmus vertina kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Kaip matyti iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo, M. U. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014-05-02 baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą LR BK 259 str. 1 d., teistumas nėra išnykęs, todėl yra pagrindas įvertinti tai kaip M. U. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (LR ATPK 32 str. 1 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia Institucijos dėmesį, jog Kauno apylinkės teisme, nagrinėjant M. U. administracinio teisės pažeidimo bylą, informatyvių duomenų apie M. U. teistumą pateikta nebuvo, todėl šios aplinkybės teismas įvertinti neturėjo galimybės. Atsižvelgiant į tai, kad ši informacija buvo pateikta aukštesniajam teismui su apeliaciniu skundu, teismas pripažįsta, M. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis teisės pažeidimą padarė, prieš tai būdamas teismo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį įstatymą dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios bylos teisinę ir faktinę situaciją, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo M. U. atžvilgiu, už LR ATPK 130² straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą, neskirti transporto priemonės – automobilio Mazda 626 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio V. N., konfiskavimo. Apeliacinės instancijos teismas šią skundžiamo nutarimo dalį pakeičia – greta M. U. už LR ATPK 130² str. numatyto pažeidimo padarymą paskirtos nuobaudos, paskiriant ir automobilio Mazda 626 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio V. N., konfiskavimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutarė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarimo dalį pakeisti:

M. U. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 130² straipsnyje, padarymą, paskirti ir automobilio Mazda 626 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruoto V. N., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, gyv. (duomenys neskelbtini), konfiskavimą.

Kitoje dalyje nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.