Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus, Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AS Parex banka apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11034-191/2011 pagal ieškovų L. Š. ir M. D. ieškinį atsakovui AS Parex banka dėl sutarties sąlygų pakeitimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimas naikintinas, klausimas išspręstinas iš esmės, ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Kolegija bylą peržiūrėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino įrodinėjimo tvarką reglamentuojančias proceso teisės normas bei sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms reglamentuojančias materialinės teisės normas, priėmė nepagrįstą, todėl naikintiną sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Byloje kilo ginčas dėl pagrindų CK 6.204 str. taikymui egzistavimo vykdant ieškovų ir atsakovo sudarytą kreditavimo sutartį. Remiantis CK 6.204 str. 3 d., sutarties šalis, kuriai sutarties įvykdymas tapo sudėtingesnis, nei kitai šaliai, nepavykus susitarti gražiuoju, dėl sutarties sąlygų pakeitimo turi teisę kreiptis į teismą. Toks kreipimasis, remiantis to paties straipsnio 2 dalimi, turi būti pagrįstas įrodymais, jog iš esmės pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra, t.y. arba iš esmės padidėjo įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėjo gaunamas įvykdymas, jeigu tas aplinkybes nukentėjusi šalis sužinojo po sutarties sudarymo, sutarties sudarymo metu negalėjo jų protingai numatyti, negali jų kontroliuoti, nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Nagrinėjamoje byloje ieškovai įvardija vienintelę aplinkybę, kuri apsunkino jų galimybes įvykdyti sutartinius įsipareigojimus - pasaulinė ekonominė krizė ir su ja susijęs sąstingis nekilnojamojo turto rinkoje. Nors dėl ekonominės krizės nepadidėjo sutartinių prievolių mastas, nesumažėjo kredito sutartimi gautas atsakovo sutarties įvykdymas, minėta aplinkybė galėjo turėti įtakos ieškovų galimybėms įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, juolab, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijamas kredito paėmimo ir trumpo jo grąžinimo termino nustatymo tikslas - įsigyti žemės sklypą, pakeisti jo tikslinę naudojimo paskirtį, padalinti į kelis mažesnius sklypus ir, pardavus už didesnę kainą, grąžinti paimtą kreditą ir dar užsidirbti. Iš kitos pusės, net ir pripažinus, jog sutartinių įsipareigojimų įvykdymo galimybės ieškovams sumažėjo, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, susiklosčiusi situacija neatitinka įstatyme įtvirtintų sutarties pakeitimo sąlygų. Ieškovai nurodo prašomą pakeisti sutartį sudarę kaip fiziniai asmenys, cituoja teismų praktiką, kuomet buvo tenkinami fizinių asmenų prašymai pratęsti kredito, paimto asmeninėms reikmėms, grąžinimo terminą. Šiuo aspektu reikšminga laikytina aplinkybė, jog kreditas buvo paimtas ne asmeniniams poreikiams tenkinti, bet verslo tikslams, todėl, net ir būdami fiziniais asmenimis, ieškovai vertintini kaip verslininkai (CK 2.4 str. 1 d.). Ieškovų argumentai, jog jie buvo silpnesnė sutartinio santykio šalis, atmestina kaip neatitinkanti faktinės situacijos. Savo poziciją ieškovai grindžia Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-854-601/2011 formuota praktika. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, spręsdamas nurodytą ginčą Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendime nustatė, jog trečiuoju asmeniu minėtoje byloje patraukta L. Š. bylos nagrinėjimo metu pareiškė, kad jos profesinė veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto pardavimu, ji tarpininkavo kitam asmeniui įsigyjant gyvenamąjį namą, pati ėmėsi iniciatyvos to asmens turimą žemės sklypą suskirstant į mažesnius sklypus ir juos parduodant, vertino to asmens paimto kredito grąžinimo galimybes. Pastaroji aplinkybė, kurios pagrįstumas nekvestionuojamas (CPK 182 str. 2 p.), leidžia daryti išvadą, jog ieškovė L. Š. ne tik pati savo vardu įgyvendino panašius nekilnojamojo turto vystymo projektus, bet ir, savo veiklą vertindama kaip profesionalią, teikė kitiems su analogiška veikla susijusias konsultacijas, tarpininkavimo paslaugas. Jai tokio pobūdžio sandoris nebuvo vienkartinis, užsiimdama tokio pobūdžio veikla ji negalėjo nevertinti jos specifikos, aplinkybių, jog nekilnojamojo turto rinka neribotą laiką negali kilti tokiais dideliais tempais, todėl, kaip ir atsakovas, negalėjo visiškai atmesti rizikos, jog ekonominio augimo ciklas pasibaigs. Skirtumas tarp ieškovų ir atsakovo pozicijos šiuo aspektu yra tas, jog atsakovas galimą riziką įvertino, kredito grąžinimą užsitikrindamas nekilnojamojo turto hipoteka, tuo tarpu ieškovai tikėtis, jog jų įgyvendinamas projektas yra visiškai saugus ir negali atnešti nuostolių, galėjo tik būdami visiškai nerūpestingi ir neatidūs, t.y. neįvertindami akivaizdžių disproporcijų jų pasirinktame rinkos segmente. Tokio nepagrįsto elgesio neigiamos pasekmės negali tekti kitai verslo sandorio šaliai, nes, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, priešinga išvada pakirstų civilinės apyvartos stabilumą, sukurtų prielaidas visiems minėtu laikotarpiu nesėkmingai investavusiems verslininkams vengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog svarbia laikytina tik tokia aplinkybė, kurios pakeisti sutartį prašanti šalis negali kontroliuoti. Nors, akivaizdu, jog ekonominių ciklų atskiri verslo subjektai kontroliuoti negali, šiuo atveju reikšmingu laikytinas pats sutartinio įsipareigojimo turinys. Ieškovai nurodo planavę per sutartyje nustatytą laikotarpį žemės sklypą pertvarkyti, padalinti ir naujai suformuotus sklypus pelningai parduoti. Ekonominė krizė galėjo apriboti galimybes sklypus parduoti, tačiau iš bylos medžiagos nėra aišku, kaip ekonominė krizė sutrukdė ieškovams vykdyti naujų sklypų formavimo procedūras, ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog jie būtų bent jau bandę ieškoti pirkėjų jų valdomam turtui, jog jie, būdami užtikrinti nors ir šiek tiek vėlesne, bet, visgi, pakankamai greita savo verslo sėkme, būtų aiškinęsi kredito refinansavimo galimybes. Akcentuotina ir tai, jog ieškovai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jie būtų atlikę kokius nors veiksmus, susijusius su galimybių vykdyti sutartį padidinimu per jau praėjusį pirmosios instancijos teismo nustatyto sutarties pratęsimo laiką. Visų šių aplinkybių visuma leidžia kaip pagrįstą vertinti apeliacinio skundo argumentą, jog ekonominė krizė, jeigu ir turėjo įtakos ieškovų galimybėms vykdyti įsipareigojimus, ši įtaka tikrai nebuvo absoliuti ir vienintelė kliūtis. Pastaroji išvada paneigia ne tik pagrindų sutarčiai pakeisti teismine tvarka egzistavimą, bet ir leidžia vertinti kaip nepagrįstą ieškovų argumentą, jog atsakovas nevykdė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos. Ieškovų ir pirmosios instancijos teismo cituoti Finansų įstaigų įstatymo 31 ir 32 str. yra įstatymo skyriuje, kuris vadinasi „Finansų įstaigos verslo rizika ir jos apribojimas“, t.y. šios normos, tiek pagal savo vietą įstatymo struktūroje, tiek ir pagal savo turinį yra skirtos užtikrinti atsakovo verslo saugumą. Atsakovas turi vertinti rinką, skolininkų mokumą ir kitas aplinkybes tam, kad apsaugotų jam patikėtas indėlininkų lėšas nuo nepagrįstos rizikos. Nagrinėjamu atveju rizika, susijusi su ribotomis ieškovų pajamomis ir trumpu kredito grąžinimo terminu, buvo apribota reikalavimu įkeisti ieškovams priklausantį turtą. Ieškovų reiškiami argumentai yra susiję ne su atsakovo, bet su jų pačių veiklos rizikos vertinimu, todėl minėtos teisės normos pritaikytos nepagrįstai. Jos gali tapti pagrindu pareigų vykdymą kontroliuojančioms ir vertinančioms atsakingoms institucijoms imtis tam tikrų administracinių priemonių, tačiau negali įtakoti kredito sutarties teisėtumo, negali būti vertinamos kaip atleidžiančios skolininką nuo pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog, veikdami kaip verslininkai, ieškovai sutartį, kurios terminą prašoma pratęsti, sudarė elgdamiesi neatidžiai ir nerūpestingai, neįvertinę galimos savo verslo rizikos, neįrodė atlikę visus protingai įmanomus veiksmus prisiimtiems sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti, todėl jų reikalavimas nesėkmingų verslo planų pasekmes perkelti kitai sutarties šaliai, vertintinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nurodytas faktines aplinkybes, neatskleidė CK 6.204 str. normai tinkamai taikyti reikšmingų faktų, priėmė nepagrįstą, todėl naikintiną sprendimą. Sprendimą panaikinusi teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovų pateiktą ieškinį tenkinti nebuvo pagrindo, todėl jis atmestinas.

Apeliacinį skundą patenkinus, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Atsakovas 2011 m. lapkričio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 11021102 paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 139 Lt žyminį mokestį. Vadovaujantis CPK 80 str. 1 d. 5 p., 4 d., už tokio pobūdžio procesinio dokumento padavimą mokėtinas 100 Lt žyminis mokestis. Kadangi žyminio mokesčio dydį reglamentuojančio CPK 80 str. nauja redakcija įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d., vadovaujantis CPK 82 str. 2 d., būtent nuo nurodytos dienos iš naujo turi būti skaičiuojamas ir vartojimo kainų indeksas. Dėl nurodytos aplinkybės žyminį mokestį atsakovas indeksavo be pagrindo. Permokėta žyminio mokesčio dalis - 39 Lt - atsakovui grąžintina remiantis CPK 87 str. 1 d. 1 p. Likusi žyminio mokesčio suma atsakovui priteistina iš ieškovų lygiomis dalimis (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti.

Įpareigoti VMI prie Finansų ministerijos grąžinti atsakovui AS Parex Banka, juridinio asmens kodas 40003074590, 2011 m. lapkričio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 11021102 sumokėto žyminio mokesčio dalį - 39 Lt.

Priteisti atsakovui AS Parex Banka, juridinio asmens kodas 40003074590, iš ieškovų L. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 50 Lt už atsakovo paduotą apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.